Search

(Ne)sėkmė trumpai. Tomas Dirgėla

Updated: Apr 16, 2018



Prieš porą metų „Domo ir Tomo“ pirmąją knygą pradėjau rašyti su programa, imituojančia spausdinimo mašinėlės garsą ir šriftą. Dabar nežinau, kodėl man tada jos reikėjo.


Gali būti, kad: 

a) norėjau, jog mane dirbantį girdėtų žmona svetainėje, nors iš tikrųjų mano planas buvo tik spaudinėti vieną ir tą patį klavišą, kitoje rankoje laikant telefoną su įjungta feisbuko programėle;


b) tada buvo vasara, o aš ilgą laiką praleidau saulėje be kepurės. 


Parašiau vieną skyrių, trečią, ketvirtą, aštuntą ir ėmiausi kitų darbų. Po keleto dienų prisėdęs rašyti toliau, tiesiogine ta žodžio prasme, nuvirtau nuo kėdės – programa tiesiog neatsidarė! Tiesa, mano kėdė su ratukais prieš tai netikėtai pavažiavo atgal, tad nukritau veikiausiai dėl to... 


Atvykęs kompiuterių specialistas spustelėjo kompiuterio įjungimo mygtuką. Atlygio neėmė ir sakė niekam apie šį iškvietimą garsiai nepasakos. Bet programa su mano naujos knygos skyriais vis tiek neatsidarė! Pasidarė labai liūdna. Taip liūdna paskutinį kartą buvo mokykloje, kai matematikos mokytoja atšaukė planuotą trigonometrijos kontrolinį. 


Kas buvo paskui? Nors mokytoja puikiai suprato, kad mano liūdesys suvaidintas, užduotis paruošė asmeniškai man. Bet aš juk ne kvailas – matematikos kabinetas buvo pirmame aukšte, aš sėdėjau prie pat lango, o... 


Oi, grįžkime prie knygos – viską pradėjau rašyti iš naujo. Ir žinote, ką? Pavyko daug geriau, nei buvau parašęs prieš mirštant virtualiai spausdinimo mašinėlei. Įsivaizduoju, ką dabar manote – jeigu paskutinis variantas jam atrodo geriausias, tai kokie, po galais, turėjo būti tie pirmieji aštuoni skyriai prieš jiems prapuolant? 


Tebūnie šis klausimas retorinis.

0 views

© 2018 sesės Elzė ir Zylė. Draudžiama publikuoti tinklaraščio turinį be autorių sutikimo. Sukurta su Wix.com