Search

„Klampynių kronikų“ anatomija

Updated: Sep 15, 2019




Teksto anatomija pagal

NERINGĄ VAITKUTĘ




IDĖJA


Aš nežinau. Nežinau, kodėl būtent šitos istorijos, šitie veikėjai, šitas miestelis virto knyga. Prieš sėsdama rašyti turėjau: 1. Mažųjų Klampynių pavadinimą, dingtelėjusį į galvą, kai žvelgiau pro automobilio langą ir pamačiau ūkanose tirpstantį šalutinį kelią. 2. Du apie mitines būtybes nieko nenutuokiančius nuosavus vaikus, kuriuos ruošiausi kada nors apšviesti.

Tuo metu galvoje sukosi dar mažiausiai penki patrauklūs siužetai, taip ir likę tik idėjomis. Vieną dieną atsisėdau prie kompiuterio ir per kelias valandas, vienu atsikvėpimu, spontaniškai parašiau istoriją apie žaltvykslę. Suvokiau: pradedu naujos knygos rankraštį ir tik tada ėmiausi jo su visu rimtai rašytojai deramu rimtumu.


Rėmiausi 1979 m. Norberto Vėliaus sudaryta lietuviškų sakmių rinktine „Laumių dovanos“ ir tuo, ką apie mitines būtybes pavyko rasti internete.



VEIKĖJAI


Manęs istorijoje nėra. Aš – tik balsas už kadro. Ir jokių rimtų paralelių su mano šeima. Nei dabar, nei vaikystėje. Galbūt vienintelis dalykas, siejantis mus ir mano herojų šeimas – tai meilė. Mes mylim vienas kitą, myli ir mano knygos herojai. Na dar tas mamiškas žudantis žvilgsnis, kai vaikai ką nors rimtai prisidirba... Ir nė vienos paralelės su pažįstamais. Net gėda, kad taip klaikiai neišnaudoju mane supančios aplinkos.

Aš nežinau, kaip išgalvoju savo herojus. Kol nepradedu knygos, jie paprasčiausiai neegzistuoja. Atsiranda iš niekur, vos tik padedu pirštus ant kompiuterio klavišų. Po pirmų sakinių iššoka kaip velniai iš tabakinės, ryškūs ir puikiai pažįstami, plačiai išsišiepę, lyg visą laiką buvę kažkur netoliese. Matau juos taip aiškiai, kad galėčiau apibūdinti kiekvieną plaukų sruogą, mažiausią strazdaną ir apgamą ant skruosto, visus jų įpročius ir pomėgius.



APLINKA


Mažų miestelių ir kaimo aplinka man pažįstama. Vasarą praleisdavau kaime, todėl žinau kaip kvepia rugpjūčio obuoliai, koks nenusakomai gilus dangus naktį išėjus į lauką nusidriekia virš galvos. Žinau, kaip kvepia miškas, kaip po kojomis traška balsvos nuo sausros išdžiūvusios kerpės. Žinau, kaip žole be garso nuslysta žalčiai, kad ankstyva aušra pilka tarsi šilti pelenai ir kokia baugi kartais būna tyla. Žinau, kad seni namai pilni keistų krebždesių. Ne kartą mačiau, kaip vakarais virš pievų lyg išlietas pienas tyvuliuoja rūkas. Ne kartą vaikščiojau po mišką sutemus ir žinau, kaip viskas pasikeičia, kai gerai pažįstamus takus užlieja tamsa. Ach taip! Mėgstu tikrą kakavą su pienu, bet labai tingiu ją virtis, todėl mano knygos herojai puodelis po puodelio maukia šiltą, šokoladu kvepiantį gėrimą ir aš jiems pavydžiu.

Rašydama aš niekada nieko „neprojektuoju“. Negalvojau, kaip pasitelkus aplinkos kerus sustiprinti akimirkos įspūdį ar šliūkštelėti dramatizmo. Jei rašau apie dieną sode, į rankraštį sklandžiai nugula ta diena ir tas sodas, kurį regiu vaizduotėje. Jei rašau apie naktinį mišką, mintimis klaidžioju tame miške, kuo aiškiausiai matydama visas detales. Net nežinau, kaip čia tiksliau apibūdinti tai, kas vyksta man atsisėdus prie kompiuterio... įsivaizduokit, kad žiūrit spalvotą detalų filmą, ir jums reikia spėti raštu apibūdinti tai, ką matot. Truputį juokinga įsivaizduoti autorę, sėdinčią prie kompiuterio, su galvoje veikiančiu mentaliniu kino ekranu, bet bijau kitaip nesugebėsiu paaiškinti, kodėl mano rašymo įpročiai netelpa į „projektavimo“ rėmus.



KŪRYBINIS PROCESAS


Dažniausiai turiu tik mintį, o paskui ją vystau. Įvarau pati save į kampą, tada desperatiškai ieškau išeičių. Garbės žodis, pradėjusi istoriją nežinau, kuo ji baigsis.

O knygos apimtys dabar priklauso nuo to, kiek puslapių neišgąsdins skaitytojų. Mieliau rašyčiau storas knygas, bet tokių jau niekas neskaito (Na tiek to. Aš ir mano dukra – paskutiniai dinozaurai). Nusistatau rankraščio puslapių skaičių (pvz. 130) ir stengiuosi jo neviršyti.

Užtrukau apie 6–7 mėnesius su ilgomis pertraukomis ir lyriniais nukrypimais, pvz. patinginiauti ar pasimaudyti ežere. Kaip jau minėjau, pirmą parašiau istoriją apie žaltvykslę. Spontaniškai, nes norėjau. Tada rašiau visas kitas: kaip tik šovė į galvą, nepaisydama mėnesių sekos, neturėdama jokio konkretaus rašymo plano, jokių nustatytų terminų. Vieną dieną parašydavau dešimt puslapių, kitą – nė vieno. Kartais pleškindavau ištisus savaitgalius, kartais savaičių savaites neparašydavau nei vieno žodžio. Rašymo „duobių“ nebuvo. Tiesiog iki šio rankraščio kasiausi per skalbinių ir kitų buitinių smulkmenų kalnus, dažnai sugniuždavau iš nuovargio, taip ir nespėjusi nuropoti iki kompiuterio.


Idėjos kildavo keistai. Pavyzdžiui: medituodama „facebooke“, pamačiau video apie tai, kaip menininkė kuria tikroviškas porceliano lėles. Lyg užhipnotizuota žiūrėjau, kaip ji plonyčiais teptukais piešia veido bruožus, dailina pusiau permatomas odeles aplink migdoliškus lėlių nagus, klijuoja blakstienas bei plaukus, ir man į galvą šovė mintis: lėlės tokios tikroviškos, tad jei atgytų, ar atskirtume jas nuo žmonių?


Pradėjusi istoriją, net nenutuokdavau, kuo ji baigsis, sugalvodavau pabaigą tik siužetui į pusėjus, o kartais to nežinodavau ir iki paskutinių pastraipų, bet man tai – ne naujiena. Visas savo knygas rašiau nežinodama, kuo ten viskas pasibaigs.


Tryniau ir perrašinėjau tik nedidelius gabaliukus. Vis padailindavau kokį dialogą, keisdavau aplinkos aprašymus, neliesdama jų esmės, norėdama tiksliau ir detaliau aprašyti tai, ką matau.

Visas istorijas balsu skaitydavau savo vaikams ir vogčiomis stebėdavau, kaip jie reaguoja: ar juokiasi ten, kur tikėjausi? Ar įsitempia, kai istorija tampa baugi? Paskui pataisydavau viską dar kartelį (kai garsiai skaitai, greičiau pastebi nereikalingus žodžius, klaidas ir kitas nesąmones) ir palikusi istoriją ramybėje, sėsdavau rašyti kitos.


Kai rankraštis buvo baigtas, iškarpiau tekstą gabalais ir sudėliojau istorijas teisinga chronologine tvarka, pagal mėnesius. Vėliausiai parašiau įvadą ir epilogą.


Rankraštis man – tik rankraštis, kol rašau. Kai išsiunčiu, prasideda kančios – o dievuliuk, kaip klaikiai aš parašiau, redaktorė nukąs man galvą (nenukanda).


O artėdama prie pabaigos ir atomazgos skubu rašyti, nes pačiai įdomu!



Iliustracijų anatomija pagal

MONIKĄ MITKUTĘ


© David Hegarty

ILIUSTRACIJŲ STILIUS


Su manimi susisiekė leidykla Nieko Rimto: elektroniniame laiške jie buvo prisegę vieną mano iliustraciją, kuri jiems patiko. Pasiūlė pabandyti iliustruoti Neringos Vaitkutės tekstą, norejo pamatyti, kaip jį interpretuoju. Kai sužinojau, kad praėjau atranką, buvo nepakartojamas jausmas.

Pati didžiausia inspiracija atėjo iš pačios Neringos kūrybos – viskas taip įspūdingai apibūdinta, tiesiog galėjau eskizuoti ir kurti Mažųjų kūrybos pasaulį.



VEIKĖJAI


Nenaudojau net nuotraukų ar šeimos narių, viskas taip natūraliai eskizuojant atėjo iš Neringos teksto. Galbūt iš manęs atėjo baubukai, kurie vis atsiranda mažose iliustracijose?.. Be galo buvau sužavėta Neringos kūryba, nes buvo labai man artima.



APLINKA


Manau, kad, kai pradedi iliustruoti tekstą, išlenda prisiminimai iš kelionių, lankytų muziejų. Kad pajusčiau Klampynių dvasią, skaičiau tekstą daug kartų, gyvenau su istorijoms diena iš dienos.



KŪRYBINIS PROCESAS


Ilgai ieškojau knygos viršelio šrifto, norėjosi, kad raidės kuo atrimiau atskleistų pačią Mažųjų Klampynių dvasią.

Tikrai labai sunku dabar pasakyti, kiek laiko užtruko piešti iliustracijas, taisiau nedaug, su viršeliu, meninė redaktorė padėjo išspręsti kilusias kliūtis.

Be galo dėkinga Neringai ir Nieko Rimto leidyklai už pasitikėjimą!



KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS

NERINGA VAITKUTĖ


Gimiau 1974 02 22


1999 m. baigiau VU zoologijos magistratūrą.


Gyvenu Lentvaryje. Dirbu Motiejaus Šimelionio gimnazijoje biologijos mokytoja. Myliu savo darbą. Gal net mokinius. Klaikiai erzina klejojantys ŠMM klerkai, kuriems būtinai reikia „kaip Suomijoje“ ir neįdomu, kaip yra Lietuvoje.


Nesuskaičiuoju, kiek medžių turėjo mirti, idant užpildyčiau beprasmiškų apklausų, ataskaitų kalnus. Žinau – popieriniai Everestai būtini biurokratų susireikšminimui, bet nepaguodžia... medžius myliu labiau.


Naiviai tikiuosi, kad mano knygos dar ne greit pavirs makulatūra. O po mirties pateks į geresnį pasaulį ir galop atgims kitomis knygomis.

2013 „Vaivorykščių arkos“, leidykla „Nieko rimto“, IBBY reikšmingiausias metų debiutas.

2014 „Titnago plunksna“, leidykla „Nieko rimto“, pateko į Metų knygos rinkimų penketuką.

2015 „Šnabždesiai bedugnėje“, leidykla „Nieko rimto“.

2014/2017 „Tamsa, kuri prabudo“, leidykla „Nieko rimto“.

2015 „Miestas be padangės“, leidykla „Nieko rimto“.

2016 „Devynetas tamsos nešėjų“, leidykla „Nieko rimto“.

2017 „Neišduosiu tavęs“, leidykla „Nieko rimto“.

2018 „Klampynių kronikos“, pirma dalis, leidykla „Nieko rimto“, pateko į Metų knygos rinkimų penketuką.


Tūkstančiai žodžių, dešimtys tūkstančių raidžių. Keletas rimtų nominacijų. Jokių rimtų apdovanojimų. Po redaktorės pastabų (mielų, teisingų ir geranoriškų) ‒ šimtai nemiegotų naktų, savigraužos ir nagų, iki gyvuonies nudaužytų į kompiuterio klaviatūrą (su mintimi – kitą kartą parašysiu geriau). Begalybė valandų abejonių. Tūkstančiai dienų, kai norėjosi tiesiog pasiduoti. Gerbėjų laiškai. Kritikų nuomonė. Dažniausiai objektyvi. Keletą kartų apvarvėjusi gličia žalia tulžimi, bjauri, bet juokinga. Dešimtys smulkių tekstukų, kurių net neskaičiuoju.

Ir nuolatinė graužatis, kad per vėlai pradėjau rašyti.



MONIKA MITKUTĖ


Gimiau 1981 09 10


2005 m. baigiau Vilniaus Dailės akademijos Kauno fakultetą, taikomąją grafiką.


2016 m. priėmiau sprendimą tapti laisvai samdoma iliustratore ir tapau atvira įvairiems komerciniams projektams bei išūkiams.


Nuo 2015 m. dalyvauju Pictoplasma parodose ir projektuose, vienas iš mano darbų – LinkedIn biuro interjero dekoras Dubline ir Graze, Austrijoje.


Gamta ir fantazija yra pagrindinės temos, „maitinančios“ mano iliustracijas.

Turiningi, išsamūs pasauliai, užpildyti unikalių personažų, pulsuoja gyvybe ir vidine energija. Juodai/baltas meno kūrinys kontrastingas ir subtilus dėl smulkių detalių. Savo kūriniams sukurti dažniausiai naudoju rašiklius ir pieštukus, įvairų akvarelinį popierių.


Mano menas – tai pamirštų pasakų, asmeninių prisiminimų ir sapnų fragmentų derinys.


2017 m. LinkedIn biuro interjero piešinys pateko į geriausių sąrašą AOI world iliustration awards.

2018 m. trys kūrybos darbai dalyvavo parodoje „The Myths, Monsters & Machines“ show Kanadoje.



AČIŪ!



Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Neringa Dangvydė


Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba







0 views

© 2018 sesės Elzė ir Zylė. Draudžiama publikuoti tinklaraščio turinį be autorių sutikimo. Sukurta su Wix.com