top of page
Search

Knygos anatomija: „A komanda ir šuo už milijoną“

Updated: Oct 5, 2023




Teksto anatomija pagal

TOMĄ DIRGĖLĄ


Pradžia


Prasidėjus šiems metams planavau kiekvieną mėnesį parašyti bent po dvi knygas. Tris mėnesius pavyko plano laikytis. „A komandos“ rankraštį leidyklai išsiunčiau sausio 31 d., vadinasi, ji buvo antroji 2023 m. parašyta knyga. Iki šio momento per 2023-iuosius jau esu parašęs apie 10 knygų, kiek tiksliai parašyta ir kiek išleista, visad suskaičiuoju metų pabaigoje.


„A komanda“ yra viena iš 5 mano knygų, kurios buvo išleistos šią vasarą. Džiaugiuosi, kad ji iškart susilaukė skaitytojų dėmesio, jos nenurungė kitos dvi mano knygos, susijusios su šiuolaikinėmis technologijomis. Taigi byla apie gyvūnus irgi rado savo vietą.


Leidykloje su knygos iliustruotoja Kornelija Žalpyte

Po „Domo ir Tomo“ serijos sėkmės norėjosi sugalvoti dar vieną detektyvinę seriją, bet kuo nors kitokią. Labiausiai norėjau nutolti nuo mokyklos temos. „Domo ir Tomo“ serijoje mokykla yra tai, kas artima ir atpažįstama kiekvienam vaikui. Šioje serijoje tai pakeitė gyvūnai – irgi gana universali tema. Galima sakyti, kad visiems vaikams patinka gyvūnai. Ir tiems, kurie juos turi, ir tiems, kurie dėl kokių nors priežasčių negali turėti, pavyzdžiui, neleidžia tėvai. O dar kai tiems mylimiems gyvūnams gresia pavojus ir juos išgelbėti bando patys vaikai, neabejoju, kad skaitytojams tai labai įdomu ir artima. Taip pat skiriasi ir šios serijos humoras. Mažiau absurdo, hiperbolizuotų dalykų. Kitas svarbus dalykas – pagrindinė veikėja yra mergaitė. Pamaniau, kad reikėtų serijos, kurioje veiksmas suktųsi aplink stiprią, drąsią mergaitę. Kadangi „Domas ir Tomas“ jau gyvena savo gyvenimą ir nebereikia jų reklamuoti, nusprendžiau ruošti dirvą naujiems dalykams ir, tikiuosi, „A komanda“ po poros metų bus jau gerai įsivažiavusi.


Mano draugystė su gyvūnais prasidėjo senokai


Veikėjai


Vienas veikėjų auga tik su močiute, kaip užaugau aš. Kaip ir kiekvienoje mokykloje, šioje komandoje yra ir drąsus vaikas, ir savimi nepasitikintis, ir pravardę turintis mokytojas. Jie tiesiog turėjo būti panašūs, šiuo atveju mėgstantys nuotykius, bet ir skirtingi, kad kiekvieno unikalios savybės padėtų sprendžiant bylas.


Kurdamas mokytojo personažą norėjau parodyti, kad jis vaikui gali būti ir puikus draugas, mėgti nuotykius, turėti įvairių pomėgių. Pvz., knygoje „Juoda dėmelė baltose lubose“ irgi pasakoju, kad mokytojas yra tas žmogus, su kuriuo gali pasikalbėti, kai turi bėdų.


Kornelijos Žalpytės iliustracija

Berniukas Augustas – labai uždaras. Ir pats mokykloje kurį laiką toks buvau, esu turėjęs tokių draugų. Norėjau parodyti, kad įsidrąsinus bendrauti su kitais yra smagu, kad įmanoma įveikti save. Draugystė su Adele ir mokytoju Antanu padėjo Augustui pasikeisti. Man svarbu pasakyti vaikams – kad ir koks keistas kitiems atrodai, vis tiek turi supergalią. Kažkas pasišaipė iš Augusto, kad jis domisi ateiviais, bet tai yra jo pliusas ir kitoks mąstymas, kuris padeda sprendžiant bylas.


Aš darželyje. Kad ir koks keistas kitiems atrodai, vis tiek turi supergalią

Kalbant apie Adelę, gal jau nebeatrodo kažkas išskirtinio, kad mergaitė veikli, atkaklesnė, aktyvesnė už berniuką, šitas stereotipas jau turbūt sugriuvęs.

Knygos gyvūnai irgi pasakoja skirtingas patirtis. Esu turėjęs porą dekoratyvinių žiurkių, buvau labai nustebęs, kokios jos protingos, klauso komandų, daug supranta. Taigi norėjau savo atradimus perduoti skaitytojams.


Mūsų augintinė

O pasakodamas apie dingstančius gyvūnus norėjau parodyti, kad būna šeimininkų, kuriems šuo ar kitas augintinis – tiesiog aksesuaras, gražus daiktas, kuriuo galima pasinaudoti siekiant naudos. Kad ne visi, kurie atrodo mylintys, iš tiesų tokie yra.


Blogiukai istorijoje gan stereotipiniai, bet aš ir nesistengiu stereotipų vengti. Populiarioji literatūra turi išlaikyti savo žanro ypatumus ir pritraukti didžiąją dalį skaitytojų, tad nevengiu nei stereotipų, nei pasikartojimų. Būna, kartais pagalvoju, kad galėčiau vieną ar kitą vietą parašyti kitaip, bet tada suprantu, kad tai jau nebebus populiarioji literatūra. Tas pats tinka ir kalbant apie populiariąją muziką, serialus, filmus, visur yra žanrui tinkamos klišės, kurias naudoji, kad išlaikytum jo specifiką. Dėl to nesijaučiu blogai ir nesiteisinu, taip turi būt, ir tiek.


Kornelijos Žalpytės iliustracija


Aplinka. Siužetas


Kaip ir kitas savo knygas, taip ir šią rašiau įsivaizduodamas savo gimtąją Palangą – jos aikštes, daugiabučius, suolelius ar Palangos senąją gimnaziją.


Apie dingusius gyvūnus esu skaitęs nebent skelbimų lentose ar kokioj feisbuko grupėj, tad šioje serijoje visai įdomu gyvūno dingimą paversti didžiulės svarbos reikalu. Kaip kuriu detektyvinius siužetus? Tiesiog negalvodamas. Kai tiek parašai detektyvinių istorijų, šio žanro taisyklės galvoje lieka visam gyvenimui.


Prie animuotos knygos reklamos mieste

Knygoje minimos technologijos. Rašau šiuolaikiniam vaikui, o šiuolaikinis vaikas, šiuolaikinis gyvenimas neįsivaizduojami be technologijų. Noriu pavaizduoti vaiką supančią realybę, priartinti knygą prie realaus gyvenimo. Miniu brendus, nes jie yra ir realiam gyvenime – telefonai, automobiliai, viskas turi pavadinimus.


Šiuolaikinis vaikas

Vardus veikėjams irgi renku žiūrėdamas, kokie buvo populiariausi naujagimių vardai prieš 8–12 metų, kad būtų didesnė tikimybė, jog skaitytojas ras veikėją savo vardu ir dar labiau įsijaus į knygą. Manau, kad kai susideda dalykai, kuriuos vaikas kasdien mato aplink save, dar atsiranda jo vardas ir panašiai, tada knyga tikrai įtraukia.


Apie 2000-uosius


Komandinis darbas


Galima sakyti, nebuvo nė vienos iliustracijos, kuriai būčiau turėjęs kokių komentarų ir kad man kas nepatiktų. Atvirkščiai, Kornelija turėjo daug laisvės ir pasiūlė savo idėjų, pavyzdžiui, knygos pradžioje atsiradę veikėjų pristatymai – jos sumanymas. Tuo labai džiaugiuosi!



Nuo pat pradžių kalbėdami su leidykla ir Kornelija žinojom, kad bus daug komiksinių intarpų. Net svarstėme daryti visišką komiksą, bet tada suabejojom, ar ne per anksti, turint omeny, kad iki mūsų ta komiksų kultūra ateina labai lėtai. Vaikams įdomu, bet tėvai, kurie perka knygas, gali suabejoti, kaip čia vaikas dabar tą komiksą skaitys, gal čia ne visai tikra knyga ir panašiai. Todėl teksto ir vaizdų intarpai knygoje pamaišyti. Bet tikrai artimiausiu metu atsiras ir mano komiksas. Manau, kitais metais!



Man labai patinka dirbti su iliustruotojais, kurie kuria tokiais pat tempais kaip ir aš. Čia dar galėčiau paminėti Gretą Alice, kurią vienintelę iki šiol pažinojau kaip tokią greitą, o dabar prie jos pridėčiau ir Korneliją. Dėl to labai džiaugiuosi, viskas vyksta greičiau, nereikia ilgai laukti rezultato, ir, kas smagiausia, nenukenčia kokybė.


Kūrybinis procesas


Sunku prisiminti kūrybinę kasdienybę, nes po šios knygos parašiau dar nemažai kitų. Bet nepameluosiu pasakydamas, kad neužtrukau ilgiau kaip septynias dienas, kiek įprastai ir praleidžiu rašydamas knygą. O štai antra dalis, kuri pasirodys greitu metu ir kvies ieškoti pagrobtos ypatingos papūgos, atsirado vos per dvi dienas ir kol kas tai yra mano rekordas.

Knygas rašau visur

Mano rašymo rutina niekuo neypatinga – nusistatau laikmatį 30 ar daugiausiai 40 min. ir turiu tikslą per šį laiką parašyti vieną skyrių arba bent 500 žodžių. Tada 10 min. pertraukėlė ir vėl iš naujo. O prieš prisėdimą prie klaviatūros ir po jo gyvenimas verda įprasta vaga. Jokių strigimų su šia knyga nebuvo, tik įprastas darbas su redaktore, kurio buvo labai minimaliai ir tik iš kalbinės pusės.



Mano darbo dienų būna visokių. Būna tokių, kai niekur nereikia važiuoti, nieko daryti, tada atrašau kelis laiškus, parašau kelis skyrius ir visą kitą laiką leidžiu su šeima. Bet būna, kad išvažiuoju į kitą Lietuvos galą vaikams dar miegant ir grįžtu, kai jie jau miega. Bet man labai patinka, kad nėra monotonijos.


Paskutiniu metu stengiuosi rutiną įsivesti nebent ryte. Keliuosi 5.30, pabėgioju, grįžęs pabendrauju su vaikais prieš jiems išeinant į mokyklą. Per savo tėvystės metus supratau, kad rytinis laikas – kertinis. Kaip pradedi rytą su vaiku, su šeima, taip ir praleidi visą dieną.


Su šeima

Kalbant apie rašymo sesijas – nėra jokio skirtumo, kada ir kur jos vyksta. Būna, svetainėje kažkas žaidžia, kažkas žiūri televizorių, o aš sėdžiu šalia ir rašau. Būna dienų, kai rašau iki vėlumos. Kartais taip užsidegu, noriu kuo greičiau baigti knygą. Tada kad ir nuo 13 val. iki pat 22–23 val. rašau su pertraukėlėmis ir pabendravimais. Toks azartas apima, kad negaliu sustoti. Džiaugiuosi, kad paskaičius mano knygas nesimato, kurias rašiau savaitę, o kurias per dieną užbaigiau. O gal su visomis knygomis atrodo, kad per pusdienį parašiau?


Nesisuksi – negyvensi


Iliustracijų anatomija pagal

KORNELIJĄ ŽALPYTĘ



Stilius


Pati mėgstu savo paprastą, ne per sudėtingą iliustracijų stilių. Būna, sukuriu daug detalių, tačiau jose vis tiek yra netikslumų, laisvumo. „A komandai“ taip pat pritaikiau savo mėgstamą paprastumą – akeles-kabliukus, paprastus veikėjų veido bruožus, ne per daug „iškrapštytą“ vaizdą. Kai kurios iliustracijos knygoje, tiesa, detalios ir smulkios, bet taip tiesiog išėjo. Dirbant galvoje verda daug minčių, kaip ir kas atrodo, o piešiant šiai knygai buvo sunku suvaldyti norą viską atlikti kruopščiai. Jaučiuosi atradusi viduriuką – viskas ir lengva, bet kai kur – detalu.



Stilius mano kūrybiniam kely nuolat keitėsi, bet liko ir panašumų. Paišiau daug, ir knygoms, ir šiaip – piešti noriu ir tai darau. O šiuo metu kaip iliustruotoja jaučiuosi geriausiai, nes tie darbai man patinka, jie „mano“ – taip, kaip piešiu dabar, labiausiai jaučiuosi savimi, esu laiminga, tai darydama linksminuosi, tad gera, kad ir kitiems linksma nuo mano darbų, nes man patinka juos kurti.

Mano ankstyvoji kūryba

Pradžia


Atsirinkti, ką paišyti, gan sunku – man visad norisi piešti viską. Iš iliustracijų kiekio šioje knygoje, manau, galima nesunkiai tai pamatyti. Mačiau šitą knygą labiau kaip komiksą – joje daug dialogų, mintyse kyla daug visokių mimikų, judesių, dažnai kinta veiksmo vieta, yra ramių ir aktyvesnių nuotykio scenų. Labai daug veiksmo ir gaila ką nors atmesti!



O gavusi rankraštį tučtuojau puoliau piešti, skaičiau ir iškart piešiau – lyg gyvai su Tomu sėdėtume ir jis man pasakotų, o aš pieščiau. Man taip patinka – tiesiai imti ir paišyti. Dalindamasi procesu su Tomu, parodžiusi pradines iliustracijas, gavau komentarą: „Ooo, o tas Ping Čingas toks mielas čia atrodo! O pala – jis neturėtų kartais būti blogietis?“ Tada susimąstai, ar tikrai ta „skaitau ir iškart paišau“ praktika buvo gera?Tačiau būtent Ping Čingo atveju suveikė puikiai – suteikė nekaltumo personažui, kuris oi kaip vėliau pasikeičia.




Veikėjai


Veikėjų norėjau paprastų – tokių, kokie ir yra vaikai, ne per daug geri, ne per daug išdykę, tiesiog vaikai ir tiesiog mokytojas. Su vaikais buvo paprasčiau – daug laiko praleidžiu tarp jų dirbdama darželyje, ten jie, žinoma, mažiukai, bet ir aprangos vaizdą gali susidaryti, ir yra užtenkamai medžiagos mimikoms bei manieroms vaizduoti.


Eskizai

Knygoje vaikai iš aplinkos – tokie, kokius matau stotelėse, kokie užeina į kavines. Labai mėgstu stebėti žmones, tas ir įkvepia juos piešti, ir padeda geriau suvokti ir aiškiai pavaizduoti.


Mokytoją pradžioje kūriau visai kitokį, man jis atrodė kaip juokingas, mažas senukas, tačiau Tomas norėjo jauno, guvaus mokytojo. Senuko laikiausi tik dėl sugalvotų ūsų – maniau, būtų smagu juos panaudoti iliustracijose. Galutinis mokytojas Antanas labai smagus – jis toks, kokio vaikai turbūt ir norėtų, – neįkyriai ir nuoširdžiai domisi vaikų pasauliu, dalijasi savuoju ir pats dar jaučiasi nenutolęs nuo vaikystės.



Nors visi personažai išgalvoti, kai kur susišaukia su manimi, mano aplinka, pažįstamais. Pavyzdžiui, Adelė yra visiškai aš. Susipažinus su „A komandos“ istorija nudžiugau, kad randu joje tiek daug savęs. Kaip ir Adelė, vaikystėje turėjau augintinį žiurkiną Čipsą, nes negalėjau turėti šuns. Nešiodavausi jį ant peties, leisdavau laisvai ganytis kambaryje, tai vienas brangiausių mano vaikystės prisiminimų.



Adelės eskizai

Aš ir Čipsas

Augustas drovumu, tylumu, giliai slypinčia drąsa ir minčių galia primena mano pusbrolį, o mokytojas Antanas – yra visiškas miksas mokytojų ir žmonių iš aplinkos. Dažnai paišiau iliustracijas savo darbe darželyje, vaikai užsiminė, kad mokytojas Antanas primena kažkurio tėtį.


Aplinka


Aplinkai, kurią iliustruoju, padeda pažįstamos, lankytos, matytos vietos. Vietovių specialiai neieškojau, nėjau jų aplankyti iš naujo, nefotografavau, viską gerai prisimenu, laikau mintyse ir kai reikia – išsitraukiu iš minčių stalčiaus.



Kūrybinis procesas


„A komandą“ iliustravau gan greitai, tačiau buvo toks nuotykis, kad pradėjus dirbti su knyga manęs paprašė iliustruoti ir kitą Tomo knygą – „Lukas ir Lėja – istorija apie draugystę“. Tad truputį „A komanda“ turėjo palaukti, bet vos tik baigiau tą knygą, žaibiškai užsipildė ir „A komandos“ vidus!



Knygą iliustravau visur, kur tik buvau! Tuo metu studijos dar neturėjau, tad iliustruodavau kavinėse, darbe darželyje, vaikams sumigus pietų miego, savaitgaliais kaime, mašinose, kai mane veždavo, atėjus vasarai – gamtoje, prie ežero. Knyga pabuvo su manim visur! Iliustravau planšete, tai kartais būdavo iššūkis atitrūkti nuo elektros šaltinių ilgesniam laikui, bet kurti visose įmanomose vietose man labai patinka. Dabar, kai jau turiu studiją ir planuoju ten praleisti daugiau laiko, manau, neatsisakysiu paišymo kitur!



Ypatingos rutinos gal ir neturiu. Savaitės dienomis darželyje kartais dirbu iki pietų, o kartais iki vakaro, tad iliustruoti galiu truputį darželyje ir daugiau po jo. Tomis dienomis, kai dirbu iki vakaro, atsikeliu anksčiau, kad spėčiau pasidžiaugti paišymu. Nors atrodo, kad nedaug laiko turiu piešimui, man jo užtenka. Kartais pažongliruoju ir su kitais užsakymais – mėgstu turėti kelis iliustravimo projektus vienu metu, tuomet neužsisėdžiu prie vieno, pailsiu dirbdama prie kito ir linksmiau tęsiu prieš tai pradėtą darbą.



Savaitgaliais visada išvažiuoju į kaimą, o ten iliustruoju kone visą laiką. Atsikeliu anksti ir atsigėrusi kavos sėdu piešti. Vasarą mėgstu lauke, pasitiesus pledą ant žemės ar prie stalelio, rudeniop ir žiemą persikeliu piešti į namą ar į garažą pas draugą.


Mano eskizų sąsiuvinis

Kuriant sunkumų, „duobių“ neteko patirti, užstrigusi procese irgi nebuvau – labai gera buvo bendradarbiauti su leidykla, kontaktas mielas ir šiltas, labai tuo džiaugiausi. Dirbant viskas vyko sklandžiai ir aiškiai. Buvo truputį sunku nepiešti visko – gal čia ir buvo strigimas. Taip viskuo džiaugiausi, kad norėjau supiešti visą knygą tarsi komiksą, bet ne toks buvo mūsų planas, tad palikom tik daugybę iliustracijų. Piešiau per daug neeskizuodama, iškart matydavau, ką noriu piešti, ir tiesiai tą darydavau. Dažniausiai taip ir darau – tiesiai piešiu, nebent manęs paprašo eskizų knygai ar projektui, arba man pačiai jų reikia, tačiau dažniau dirbu tokiu principu – imu ir piešiu!



KNYGOS KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS


Tomas Dirgėla


Gimiau 1989 m. rugsėjo 5 d.

Gyvenau ir augau Palangoje.

Baigiau lituanistikos studijas Lietuvos edukologijos universitete.


Yra tekę dirbti vandens pardavėju (pusdienį), statybose, laikraščių pardavėju, poilsiautojų gaudytoju, projektų vadovu leidykloje, mokytoju Lukiškių kalėjime ir Vilniaus pataisos namuose, auklėtoju darželyje, žurnalistu poroje bulvarinių žurnalų, radijo laidos kūrėju ir vedėju.


Knygos vaikams


Šią akimirką yra išleistos 43 mano knygos. Visos jos man brangios pradedant knygomis patiems mažiausiems ir baigiant serija apie detektyvus Domą, Tomą ir Upę.



Kornelija Žalpytė


Gimiau 1998 m. lapkričio 20 d. Vilniuje.

Baigiau grafikos bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje ir pedagogiką Vilniaus universitete.


Dirbu iliustruotoja, darželio mokytoja, edukacinių veiklų, dirbtuvių ir renginių organizatore, veikėja.


Nuo mokyklos laikų užsiimu pačios kurtų atvirukų, knygelių „zinų“, plakatų, kalendorių savilaida ir jau apie ketverius metus kuriu iliustracijas įvairiems projektams.


Prieš rimčiau užsiimdama iliustravimu bei edukacija, vasaromis savanoriaudavau vaikų stovyklose, dirbau kavinėse – ten prisigaudydavau knygelėms personažų.


Iki šiol esu iliustravusi penkias knygas vaikams:

„Miškas ir mažas“ (Monika Kalinauskaitė, Kirvarpa, 2021 m.)

„Matildos efektas“ (Ellie Irwing, Nieko rimto, 2021 m.)

„Lukas ir Lėja – istorija apie draugystę“ (Tomas Dirgėla, Alma littera, 2023)

„A komanda. Šuo už milijoną“ (Tomas Dirgėla, Alma littera, 2023)

„Forest sheep“ (Venecijos architektūros bienalei skirta knygelė vaikams, sukurta „Neringos miško architektūros“ projektui, 2023m.)


Norėčiau guašu ir kitomis technikomis iliustruoti daugiau paveikslėlių knygų vaikams!




AČIŪ!


Kalbino Kotryna Zylė Redagavo Giedrė Kmitienė



Projekto namaiVaikų žemė

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje

117 views0 comments

Comentarios


bottom of page