top of page
Search

Knygos anatomija: „Bėgliai“

Updated: Jul 9, 2023




Teksto anatomija pagal

JUSTINĄ ŽILINSKĄ



Pradžia

Viskas prasidėjo nuo pokalbio su leidėja Sigita („Aukso žuvys“), ji pasakė, kad Lietuvos jūrų muziejus nori leisti knygą štai tokia tema, galbūt komiksą, tad reikia teksto, ar tu apsiimtum, nes, man rodos, tau būtų įdomu. Man iš karto prieš akis sumirgėjo Aloyzo Každailio „Laivai ir jūrininkai“, dar visokie dalykai iš knygų, filmų, stebėtinai staigiai gimė siužeto nuotrupos – vos grįžęs iš pirmų susitikimų, pasiėmiau sąsiuvinį ir pasižymėjau pirmuosius užrašus. Su siaubu supratau, kad netilpsiu į planuojamą apimtį, bet varikliukas jau buvo pasileidęs.


Kvietimas į knygos sutiktuves Kaune

Tyrimas

Ši knyga nebūtų gimusi be Daumanto Kiulkio surinktos medžiagos. Vis dėlto tai ne šiaip nuotykių romanas, bet gerai istoriškai pagrįstas nuotykių romanas. Man pačiam būtų tekę išsiaiškinti visas XX a. pradžios emigrantų kelio smulkmenas ir vargu ar viską būčiau atkasęs. Daumanto medžiaga – auksinė: aš ten turėjau ir atsiminimų, ir nuotraukų, ir dokumentų, ir net gatavų istorijų. Pačiam irgi teko ieškoti visokiausių dalykų, pvz., turėjau išsiaiškinti, kokių kalbų mano veikėjai mokėsi mokykloje, o kadangi į tekstą esu prikaišiojęs įvairiausių užuominų į istorines asmenybes ir įvykius (pvz., kas gi buvo Veronikos progimnazijos direktorė ponia Marija? Ogi Šatrijos Ragana). Rašydamas su Daumantu (ir šiek tiek Romualdu Adomavičiumi) tikslindavausi įvairias faktines detales: laivų, įrangos, kelionės ir taip toliau. Norėjau būti kuo tikslesnis, žiūrėdavau tų laikų nuotraukas, fiksuodavau detales, net jeigu jos tampa vos vienu žodžiu tekste, žinojau nepadarysiąs klaidos. Turėjau net laivo, kuriuo plaukė mano veikėjai, to konkretaus reiso, keleivių sąrašus, maitinimo meniu. Šaltinių skaitmenizacija – didis dalykas!


„Patricijos“ meniu

Ūlos Šveikauskaitės eskizas ir galutinė iliustracija

Veikėjai

Visada kurdamas veikėjus įdedi savęs, visus jausmus pirmiausia aprašai remdamasis asmeniniais potyriais. Bet, pvz., Jokūbo drąsos arba įžūlumo aš tikrai neturėčiau, ir buvo smagu bandyti galvoti ir veikti kitaip, nei pats paprastai veikiu. Dar įdomiau buvo gilintis į moters būsenas. Nerimavau, kaip sceną, kai Veronika suvokia, kad laukiasi, įvertins pirmieji skaitytojai. O paskui – ir antrieji.


Viename kukliame epizode įamžinau savo tėtį, koks jis bus, kai po 40 metų (nuo įvykių knygoje) plauks per Atlantą į Lietuvą ir stebės, kaip gelbėjamas žmogus už borto. Tik vardą jam pakeičiau į čekišką. Net nežinau, ar jis pats tą epizodą pastebėjo, reiks paklausti. Vieno tik pasigailėjau – kad per mažai žinau apie savo senelių kelionę, nors jie ir keliavo 3 dešimtmečio viduryje, tai yra – gerokai vėliau. Tik žinau, kad močiutė sakydavo, jog už Lietuvos lietuvių kalba pasibaigia, ir sukis, kaip išgali. Todėl ir į savo veikėjų lūpas įdėjau beveik didaktišką patarimą: keliautojai, mokykitės kalbų.


Mano tėtis Buenos Airėse

Veronikos personažą įkvėpė Vienuolio „Paskenduolė“, bet jos paveikslas labiau susisiejo su viena pažįstama mergina (kol Ūla nupiešė kitokią). Žurnalistę Eriką Fields modeliavau pagal turbūt žinomiausią rausvaplaukę Eriką Lietuvoje. Anarchistas Leonardas... na, į jį net globėjas kreipiasi Leo, o kokį dar Leo mes siejame su laivais ir kelione į Ameriką? Jokūbo bičiulis Kazimieras šiek tiek atspindi Kazio Griniaus jaunystės istoriją.


Erika ir Veronika. Ūlos Šveikauskaitės iliustracija

Nežinau, ar būtų galima sakyti, kad panaudojau ir tikrus istorinius veikėjus, nes net jeigu panaudojau tikro žmogaus vardą ar pavardę, vis tiek visa kita – išgalvota. Taip, pradžioje trumpam pasirodo Steponas Darius, jis tarsi ir tikras istorinis veikėjas. Vedlys per sieną Norvila – tikras asmuo, ir dokumentuose yra nurodyta, kad jis būtent taip bandė apgauti žandarus. Bet koks jis buvo iš tiesų – neparašyta, taigi jų savybės, ištarti žodžiai – jau mano kūryba. Meta ir Hermanas Beckmanai – tikri „Patricijos“ keleiviai, bet kokie jie buvo iš tiesų? Teko sukurti istorijas.


Ūlos Šveikauskaitės sukurti personažai

Apskritai kiekvienas veikėjas romane atlieka tam tikrą funkciją: vienas oponuoja veikėjui (pvz., Jokūbo brolis), kitas – teikia pagalbą (pvz., Stefanija, Veronikos auklė), kai kas rezga intrigas (olandų verslininkas Teodoras van Hofas), dar kiti atspindi to laiko idėjų pasaulį (laivo karininkas inžinierius Aleksas Valtmanas, jam oponuojantis jaunasis anarchistas Leonardas, griežtoji guvernantė Ada Štiltz) arba atlieka juokdario, komentatoriaus vaidmenį (Klavdija Maltz, Kastantas). Nors nėra taip, kad aš juos konstruočiau su priskirtomis funkcijomis, tiesiog reikiamu momentu jie atsiranda ir padeda (ar trukdo) veikėjams keliauti, veikti, augti. Gašlus inspektorius Eliso saloje, pvz., yra sukurtas grynai tam, kad atspindėtų vieną iš to laiko kelionių problemų: moterų emigrančių nesaugumą ir netgi jų išnaudojimą.



Aplinka


Peržiūrėjau visą medžiagą, kurią surinko Daumantas, ir dar papildomai, ką tik galėjau susirasti. Arčiau tikrovės stengiausi išlikti ne tik detalėmis, bet, kiek įmanoma, ir veikėjų pasaulėjauta, kaip kartais sakau – „Bėglių“ istorija mažiausiai tikėtina dėl Veronikos, nes tų laikų kontekste ji būtų ypatingos drąsos moteris. Nors prisiminus Žemaitę su jos kelionėmis ir meilėmis... kodėl gi ne? Bet nenorėjau daryti jaunuolių visiškai naujojo amžiaus maištininkų, tad jie, pvz., prieš kelionę susituokia „kaip dera“.


Pradiniai Veronikos ir Jokūbo portretai. Ūlos Šveikauskaitės iliustracija

Beje, man labai patinka žaisti su kalbomis, ir „Bėgliai“ tam itin palankus kūrinys. Juk mokėti ar nemokėti kalbos emigrantams buvo problema, be to, tuo metu prancūzų vis dar buvo lingua franca, o Rusijos imperija mokė ir vokiečių kalbos. Todėl veikėjai, ypač tie, iš aukštuomenės, vis numeta vieną ar kitą frazelę prancūziškai, prižiūrėtojai šūkauja vokiškai, o lietuviai... na, lietuviai šiek tiek pašneka tarmiškai. Buvo minčių tarmybes perkelti ir į pagrindinių veikėjų kalbą, bet pamaniau, kad gal bus sunkoka skaityti. Jau ir taip sulaukiau klausimo, ką gi reiškia „kantintas“? Ogi „patenkintas“.



Siužetas


Siužetą nemenkai lėmė gauta istorinė medžiaga. Pavyzdžiui, keliautojai atvyksta į „migracijos stotį“, ten yra tam tikros procedūros, kurias būtinai pereis ir kurias reikia aprašyti. Vadinasi, ir vedi juos per tą stotį: eik čia, matyk tą, daryk taip, o dar ir istorija turi vyniotis, judėti.


Pareigūnas tikrina migrantės akis Eliso saloje. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys

Bet, žinoma, istoriją susukau pats, net jeigu rėmiausi istorine medžiaga, ją įpyniau į siužetą. Tai juk nėra dokumentinė knyga, kur nurašinėčiau dokumentus. Ne, dokumento turinys tampa pasakojimo dalimi. Pvz., imigracijos inspektorius klausia: „Jūs – daugpatys?“ Tai klausimas iš realių apklausų, bet ką, kaip, kokia maniera atsakys į tai Jokūbas – jau mano „susukimas“. Panašiai ir su laivakorčių prekeivių gaujomis, kurios kaudavosi dėl klientų. Ir štai – atsiranda scena, kai susiduria tos gaujos. Detektyvinė linija laive – viena vertus „susukta“ mano, kita vertus, anarchistai, Meksikos revoliucionieriai ir panašūs dalykai – tai irgi iš to laiko.


Migrantai okeaniniame laineryje. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys


Kūrybinis procesas


Šią knygą parašiau labai greitai, nes terminas buvo aiškus ir gana trumpas. Buvau rašymo mašinėlė, o ne laisvas autorius, kuris gali ilgai svarstyti, kas gi nutiks jo kūrinyje. Be to, tikrai palengvino užduotį tai, kad galėjau nesunkiai susiplanuoti siužetą, nuo pradžios iki pabaigos. Nebuvo klausimo, kuo viskas baigsis, klausimas tik buvo, pvz., kaip pabaigą pasukti.


Romaną rašiau per karantiną, pandemiją. Tai buvo geras pabėgimas nuo visos velniavos. Į laukus, jūras, nuotykius. Rašymo procesą atsimenu džiaugsmingai – su kitomis knygomis buvo ir yra daug sunkiau.


Darbo vieta

Skirdavau po keletą rašymo sesijų per dieną. Tiesiog sėdi ir rašai. Užstringi – eini prie kitos dalies, kur, pvz., reikia daugiau faktų. Nenori ten eiti – sėdi prie intrigų planavimo, braižaisi schemas, rašaisi veikėjų motyvacijas ir pan. Na, o pagrindinės veiklos savo ruožtu daromos, darbai niekur nepabėgę, bet darbus derinau, rašiau nuosekliai. Kaip sakiau, turėjau nedaug laiko. Paprastai knygą kuriu metus, porą, kartais ir daugiau. Šįsyk – trys mėnesiai intensyvaus darbo, tad teko disciplinuotis. Daug ką, ką supratau rašydamas „Bėglius“, stengiuosi ir toliau pritaikyti, pvz., aiškiai apibrėžtą rašymo sesijos laiką.


Duobių ir perrašinėjimo irgi būta. Aš visad daug redaguoju, kaitalioju, stumdau. Faktiškai kiekvieną dieną naujai prisėsdamas prie teksto peržiūriu ankstesnį.

Galbūt dar pasakysiu, kad knyga iš tiesų yra ir nemažas detektyvas norintiems ją tyrinėti. Joje pridėjau nuorodų, užuominų į istorinius įvykius, asmenybes, literatūros kūrinius ir pan., ir nedariau išnašų (kurias irgi labai mėgstu). Ir mane labai džiugina, kai skaitytojai visa tai atranda. Net ir jauni skaitytojai.



Su žmona Ramune. Ambrotipas. Artūro Šeštoko laboratorija

Ir taip pat yra nuostabi (mano kukliu manymu) „Bėglių“ audioversija, kurią įgarsinau su aktore Vesta Šumilovaite–Terteliene. Aš kartais net nežinau, kuris variantas man labiau patinka – popierinis ar garso, nes garsiniame variante yra visas tekstas (knygoje kai kas tapę komiksais), be to, įgarsinimas leidžia viską išgyventi iš naujo, dar labiau įsijausti į veikėjo/-ų būsenas, išbandyti gyvai tuos žodžius, kuriuos įdėjai veikėjams į lūpas.


Įrašų studijoje su Vesta Šumilovaite–Terteliene

Beje, paskutinė įdomybė. Pradžioje knyga buvo planuota kaip komiksas, bet aš labai džiaugiuosi, kad netapo komiksu, kad mano tekstas, nors ir patyręs „grafinių transformacijų“, išliko.





Istorijos užkulisių anatomija pagal DAUMANTĄ KIULKĮ

(Lietuvos jūrų muziejaus muziejininką–istoriką iš laivybos istorijos ir rinkinių apskaitos skyriaus)


Mintis dėl knygos apie lietuvių emigrantų kelionę į JAV kilo prieš kokius 6 metus. Tuo metu rengiau parodą apie okeaninius lainerius (laivus, kuriais lietuviai plaukė į Ameriką). Ieškodamas informacijos lietuvių literatūroje pamačiau, kad nėra nė vieno straipsnio ar knygos, kur būtų detaliau aprašytas lietuvių emigrantų kelionės į JAV procesas. Radau informacijos apie emigracijos priežastis, statistiką, šiek tiek apie keliavimą iki Vokietijos sienos, lietuvių gyvenimą atvykus į JAV. Kelionė literatūroje dažniausiai buvo apibūdinama labai glaustai, įprastai konstatuojant faktą, kad lietuviai į JAV atplaukdavo laivais. Kadangi ši literatūros spraga buvo akivaizdi, iš karto kilo mintis, kad kažkaip ją reikią užpildyti. Tuo metu dar nežinojau, kokiu formatu tai būtų galima padaryti.


Hamburgo uostas. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys

2019 metais Jūrų muziejuje sprendėme, kokius leidinius galėtume išleisti. Aš pasiūliau, kad galime bandyti leisti komiksą apie lietuvių emigrantų kelionę į JAV. Muziejaus vadovybė pasiūlymui pritarė. Tuomet pradėjome svarstyti, kas iš leidėjų galėtų padėti įgyvendinti šią idėją. Kadangi „Aukso žuvys“ yra komiksų leidybos Lietuvoje lyderė, kreipėmės į ją. Leidykla prikalbino Justiną parašyti knygos tekstą, o Ūlą – nupiešti iliustracijas.


Norėjau, kad istorinė aplinka būtų kuo tikslesnė, todėl gerą pusmetį rinkau informaciją iš įvairių šaltinių. Tyrinėjau užsienio istorikų mokslines studijas, varčiau to meto laikraščius, ieškojau emigrantų atsiminimų. Justinui pradėjus rašyti tekstą, intensyviai susirašinėjome. Dažnai tekdavo kelias dienas ieškoti kokios nors istorinės detalės.


Migrantai Hamburgo migrantų stotyje (Balinštate). Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys

Kadangi Justinas parašė labai gyvą tekstą, atsisakėme minties leisti komiksą ir išleidome gausiai iliustruotą romaną. Prie šios knygos buvo tikrai įdomu dirbti. Tiek aš, tiek kiti prie jos dirbę kūrėjai sužinojome daug naujų faktų apie lietuvių emigrantų kelionę į JAV. Na, o „Bėgliai“ apie šį lietuvių emigracijos istorijos etapą papasakos plačiajai visuomenei.

Ūlos Šveikauskaitės iliustracija


Iliustracijų anatomija pagal

ŪLĄ ŠVEIKAUSKAITĘ


Stilius


Mano iliustracijų stilius piešiant žurnalams ar nekomiksinėms knygoms paprastai gana detalus, mėgstu kruopščiai išpiešti žmonių portretus ir juos derinti su abstraktesniais aplinkos elementais. Šiuo atveju knygos žanras neleido pernelyg „užsižaisti“ su forma, nes piešinių, skaičiuojant puslapiais, beveik 300. Piešiau išlaikydama savo braižą, tačiau eskiziškiau, su minimalesne spalvų palete. Rakursus ir tam tikras žmonių pozicijas neretai padiktuodavo ir knygos scenaristo Tito Antano Vilkaičio kadruotės. Niekada neteko dirbti su kitu iliustruotoju, vietomis derinti savo stilių bei Tito kompozicinius pasirinkimus būdavo sudėtinga, tačiau tai padėjo pramokti veikėjo emociją ar situaciją išreikšti gestu, greit „užmesta“ poza, o ne portreto detalizavimu.




Pasiruošimas


Knygos kūrimo pradžioje iš Daumanto gavau 250 psl. istorinės informacijos ir nuotraukų pdf failą. Prie šios medžiagos vis tekdavo grįžti, kad piešiant nenuvažiuočiau į lankas. Ypač pravertė istorinės nuotraukos, jos padėjo geriau įsivaizduoti knygos veiksmo aplinką, be to, šią medžiagą naudojau kaip referencijas piešiant interjerus, architektūrą, tam tikrus veikėjus.




Veikėjai


Peržiūrėjau krūvą Karaliaus Edvardo eros žmonių portretų bei nuotraukų apie to meto madą. Skaitydama kūrinį tiesiog įsivaizduodavau, kaip turėtų atrodyti tam tikri veikėjai pagal jų psichologinius portretus. Kai kurie personažai šiek tiek primena mano draugus, kai kurie iš jų noriai papozuodavo, jei kildavo sunkumų piešti tam tikro veikėjo stovėseną ar pozą iš atminties.






Aplinka


Interjerus ir laivų modelius stengiuosi piešti kuo tiksliau, remdamasi istorine medžiaga, tačiau to meto drabužius šiek tiek stilizavau ir pagal šio meto madas. Taip pat sau leidau „nuklysti“ su peizažais. Pirmoje knygos dalyje piešdama kaimo vaizdus galvojau apie savo sodybą prie Labanoro girios, kur leisdavau vasaras.



Daugiausia rinkau nuotraukas, susijusias su Edvardo era, iš pinteresto, fotografavau tam tikras veikėjų pozų referencijas, komiksų parduotuvėse varčiau grafines noveles, kuriose veiksmas vyksta dvidešimto amžiaus pradžioje.



Kūrybos procesas


Knygos darbų pradžioje man kilo sunkumų su grafinės novelės forma, taip pat problema dėl teksto gausos, jeigu visas tekstas būtų tapęs komiksu, knygos apimtis būtų išaugus iki 1000 psl. Turėjom rasti sprendimą, kaip derinti iliustracijas, komiksą bei teksto atvartus, tad po poros mėnesių reikėjo restarto ir į „Bėglių“ komandą atėjo scenaristas Titas. Projekto viduryje įsitraukus dizaineriui Zigmantui Butaučiui dėl pakitimų makete kai ką teko perpiešti, kai ką pripiešti papildomai. Visada būna sunkiausia prieš pat projekto pabaigą, kaip bėgant maratoną gauti „pompą“ ties finišo tiesiąja, tad šiam etape teko su savimi pakovoti.


Darbo vieta studijoje

Visas knygos piešimo procesas užtruko apie metus. Kitos mano pieštos knygos nuo šios skyrėsi tuo, kad kitais atvejais tai būdavo ne daugiau kaip dešimt iliustracijų, jos užimdavo pilną puslapį ar atvartą, o tekstas eidavo sau. Šis iliustruoto grafinio romano / komikso žanras šiek tiek labiau maišytas, kuriant teko tartis tiek su leidėjomis, tiek su scenaristu bei dizaineriu. Be to, anksčiau neteko piešti komikso, proceso pradžioj jaučiausi tarsi įmesta į ežero vidurį, bet išplaukiau ir dar visai stilingai. Tito dėka sužinojau daugiau apie komikso struktūrą, apie tai, kaip komikso langeliai veikia tarpusavy, kaip drąsiau stilizuoti, pradėjau dar labiau domėtis grafinėmis novelėmis. Procesas vyko ne mano komforto zonoje, tačiau tai buvo labai vertinga ir daug ko išmokiusi patirtis. Manau, kad piešdama grafiniam romanui dabar jausčiausi stabiliau, nes tokio pobūdžio darbas man nebėra terra incognita.



Paprastai užsibrėždavau tam tikrą eskizų, iliustracijų kiekį per dieną, tačiau kai kurie piešiniai reikalaudavo daugiau dėmesio nei kiti. Dienos metu dirbdavau mėgstamoje Vienos kavinėje, tačiau man, kaip tikrai pelėdai, produktyviausias laikas būdavo vakare, studijoje, kai ten mažai žmonių, tamsus metas ir mažiau dirgiklių padeda mažiau blaškytis.


Vaizdas iš darbo vietos Vienos kavinėje

Kai viešėdavau Lietuvoje, dažniausiai darbui rinkdavausi Mažvydo biblioteką arba Caffeine prie Vilniaus senojo teatro. Intensyvų darbo procesą tekdavo derinti su padavėjos darbu bei kitais iliustracijų užsakymais, vėliau stojantis ant kojų kaip laisvai samdomai paraleliai teko dirbti ir kitus kūrybinius darbus. Kad ir kaip norėtųsi susitelkti į vieną projektą šimtu procentu, galiausiai daug kas atsimuša į piniginius reikalus, tad dažnai tenka žongliruoti keliomis veiklomis. „Bėglių“ kūrybinis procesas vyko daugmaž nuosekliai, tačiau buvo kelios pauzės dėl perplanuojamos knygos struktūros, pakeitimų bei dėl pauzės susirenkant feedbacką iš Lietuvos Jūrų Muziejaus.



Iliustracijų užkulisių anatomija pagal

TITĄ ANTANĄ VILKAITĮ

(Iliustruotoją, komiksų, kadruočių kūrėją)




Pirmas iššūkis buvo paties kūrinio apimtis – juodraštinė versija – apie 200 puslapių, jei gerai pamenu, vien tekstas, be jokių didesnių tarpų... Prie projekto prisidėjau jam jau įpusėjus, tai reikėjo labai greitai mobilizuotis, kad neužstrigtų darbas. Iš patirties dideli projektai tampa lengvesni, kai juos susidalini į mažesnius. Nusistačiau sau tikslą per 1 savaitę „sudiriguoti“ X puslapių... Gal tai skamba pernelyg mechaniškai ir visai ne kūrybiškai, bet susidarius tokią sistemą kažkaip tie 200 puslapių tapo nebe tokie baugūs.


Storyboard'ų piešimas visai įdomus reikalas. Šiaip adaptuoti tekstą į grafinę novelę – vienas dalykas. Turi pradžią ir pabaigą, ir kažkaip reikią viską konvertuoti. „Bėglių“ atveju tikslas buvo sukurti hibridą tarp romano ir grafinės novelės, todėl redaguodamas scenarijų nuolat galvojau, kaip subalansuoti Justino ir Ūlos jėgas, kurioms vietoms labiau tinka proza, kurioms – iliustracija. Kartais tai išsisprendžia labai paprastai – pavyzdžiui, pati pradžia, kur Jokūbą gaudo kazokai. Aiškiai galvoje matosi visas veiksmas, reikia jį tik nupiešt, kol neišgaravo. Vietos, kuriose vyksta veiksmas, kokios nors istorinės detalės, kurios įtrauktų į vietą – pastatai, drabužiai ir t. t. Ir atvirkščiai, vietos, kuriose visiškai nėra veiksmo, ar jis tylus, tolimas – kad skaitytojas turėtų vietos atsipūst. Kadangi pažįstu Ūlą ir jos darbus nuo studijų laikų, vis galvoju, kas jai iš tų galimų vaizdinių labiau „į temą“, kaip labiau pakreipti scenarijų į jos pusę.


Storyboard'as – įdomus iliustracijos žanras, kadangi jų „iškept“ per dieną tenka labai daug, o galų gale, išskyrus knygos autorius, niekas jų nematys. Šie faktoriai apsprendžia labai specifinę raišką – ten, kur nesvarbu veikėjo veido išraiška, vietoj veido palieku tiesiog T formos simbolį, rodantį veikėjo žvilgsnio kryptį. Storyboard'e daug svarbiau bendras vaizdas – veikėjų vieta kadre, šviesių ir tamsių vietų komponavimas ir t. t. Reikia kuo greičiau ir efektyviau perteikti vaizdą, kurį matau savo galvoje, kad jis atsirastų ir pas Ūlą.


Dar vienas iššūkis, susijęs su hibridiniu knygos žanru, buvo kompozicinis teksto ir iliustracijų dėliojimas. Reikėjo balansuoti, kuriose vietose atvartai palikti vien piešiniui, kur tekstas dalija puslapį perpus su komiksu, o kur tekstą papildo vienas-du piešiniai... Kaip skaitytoją pripratinti prie šokio tarp dviejų žanrų, kaip jį/ją perleisti iš vienos erdvės į kitą nesupainiojant? Čia, prisipažinsiu, yra daug vietos mano tobulėjimui, bet prie galutinio rezultato labai daug prisidėjo knygos dizaineris Zigmantas Butautis, ir galų gale, bent jau man labai patinka, kaip knygoje dera tekstas, iliustracijos ir komiksas.





KNYGOS AUTORIŲ BIOGRAFIJOS

Justinas Žilinskas


Gimiau 1974 metų sausio 3 dieną Vilniuje.

Mokiausi 22-oje vidurinėje mokykloje, 1992–1997 metais studijavau Vilniaus universiteto Teisės fakultete.

Yra tekę dirbti programuotoju, maketuotoju, teksto surinkėju, teisininku, dėstytoju, muzikantu, konsultantu... Dabar mane dažniausiai galima sutikti kaip (ne)rimtą Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės teisės profesorių, o kartais – pamatyti ir scenoje kaip vaikų rašytojų muzikos elektrogrupės „Knygų vaikai“ (T. Dirgėla, J. Žilinskas) narį.



Knygos vaikams ir paaugliams


„Genoma 3000“ (Eridanas, 2003) „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“, iliustravo Neringa Dangvydė Macatė (Tyto Alba, 2006) „KGB vaikai“ (Aukso žuvys, 2013)

„Mano Vilnius mano“, iliustravo Birutė Zokaitytė ir Povilas Vincentas Jankūnas (Aukso žuvys, 2015)

„Kaukas Gugis ir kerų karas“, iliustravo Gediminas Skyrius (Aukso žuvys, 2017) „Sarbintai“ (Naujas vardas, 2017)

„Atgal į Vilnių“, iliustravo Povilas Vincentas Jankūnas (Aukso žuvys, 2020)

„Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“, iliustravo Gediminas Skyrius (Aukso žuvys, 2021)

„Bėgliai“, iliustravo Ūla Šveikauskaitė (Aukso žuvys ir Lietuvos jūrų muziejus, 2022)



Apdovanojimai


2006 metais išleistas „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ apdovanotas kaip IBBY metų debiutas ir laimėjo Metų knygos nominaciją.


2017 metais išleistas „Kaukas Gugis ir kerų karas“ laimėjo IBBY antrąją premiją, Martyno Vainilaičio premiją ir Metų knygos nominaciją.


2022 metais „Bėgliai“ apdovanoti pagrindine vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus Prano Mašioto premija. Metų knygos paaugliams nominacija, 2022 m.



Ūla Šveikauskaitė


Gimiau 1994 m. gegužės 30 d. Panevėžyje.


Bakalauro laipsnį įgijau Vilniaus dailės akademijoje, Grafikos katedroje, su Erasmus mainų programa semestrą studijavau AFAD Bratislavoje. Pusę metų studijavau grafinį dizainą koledže Höhere Graphische Bundes Lehr und Versuchsanstalt Vienoje, tačiau po pusės metų studijas nutraukiau. Šiuo metu studijuoju magistrą ESAD Matozinjose Portugalijoje.


Bakalauro studijų metu savo pirmai grafinei planšetei užsidirbau plaudama indus viename prestižiniame Vilniaus restorane, bet išdirbau ten tik pusantro mėnesio. Trečiame kurse atlikau praktiką vietoj, kurią vadinu marškinėlių dizaino „Delfi“, ten labiau pramokau dirbti fotošopu. Po bakalauro studijų atsikrausčius į Vieną teko dirbti visokiausių nekvalifikuotų darbų: sumuštinukų ir šampano padavėja renginiuose, koncertų salės rūbininke. Trejus metus išdirbau padavėja ir bariste jaukioje hipsteriškoje Vienos kavinėje, po darbo ir prieš darbą eidavau į studiją piešti, vėliau vis atsirasdavo užsakymų. Ta kavinė man turi sentimentalią vertę, jos vadybininkė gana atlaidžiai žiūrėjo į mano netobulus padavėjos įgūdžius, dūžtančius indus ir suprato, jog aš tiesiog iliustruotoja, kuriai reikia iš kažko susimokėt nuomą. Bėgant lakui darbą kavinėj ir užsakymus derinti buvo vis sunkiau, atsimenu, tuomet, kai gavau skubų užsakymą iš „The Wall Street Journal“, puoliau skambinti kolegoms, kad įšoktų už mane į pamainą. Po kiek laiko nusprendžiau, jog yra teorinių galimybių, kad nors ir brangiam mieste, bet išgyvensiu tik laisvai samdoma, tad nusprendžiau surizikuoti ir išeiti iš savo dieninio darbo.


Dar vienas įdomesnių darbų: kadangi šiek tiek šoku solo džiazą ir lindyhopą, su keliomis kitomis merginomis esam turėjusios porą apmokamų „gigų“, vienas įdomesnių buvo charleston flappers stiliaus pasirodymas München Bayern krepšininko Davido Alabaʼos gimtadienyje Schönbrunno parke.


Iliustruotos knygos


Rimantas Urbonas „Žiogai žolėje / Abipus pilnaties“. Iliustracijos ir dizainas (Petro ofsetas, 2016).


Viktorija Aprimaitė ir Viktorija Urbonaitė „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“.

Penkios iliustracijos (Dvi Tylos, 2019).


Veronika Urbonaitė-Berkauskienė „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“ (Dvi Tylos, 2020).


Dalton Trumbo „Johny got his Gun“ (Suntup Editions, 2021).


Justinas Žilinskas „Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką“ (Aukso Žuvys, 2022).


Noura Maan, Beate Hausbichler „Geradegerückt“ (Kremayr & Scheriau, 2023).


Apdovanojimai:


Geras dizainas 2019. Antra vieta už žurnalo „Spectrum“ iliustracijas.

Pirma vieta plakato konkurse „Open House Vilnius“ 2020.

World illustration awards, paminėjimas ilgajame sąraše.

Iliustracijos įtrauktos į Society of Illustrators 2022 katalogą ir parodą. 2022 metais „Bėgliai“ apdovanoti vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus Domicelės Tarabildienės premija už gražiausias iliustracijas.



AČIŪ!

Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Giedrė Kmitienė


Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje

Projekto namai – Vaikų žemė

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba



Vygaudo Juozaičio nuotrauka



156 views0 comments

Comments


bottom of page