top of page
Search

Knygos anatomija: „Geriausia diena“

Updated: Dec 27, 2022




Teksto anatomija pagal

KOTRYNĄ ZYLĘ



Priešistorė


Tai pirmoji iš šešių mano parašytų knygų, kurią iliustravau ne aš, o nuostabi partnerė Inga Dagilė! Nežinau, kada (ir ar iš viso) būčiau taip sugalvojusi, jei ne projektas „Knygiukai į pagalbą vaikams“. Jį sumaniau vos prasidėjus pirmajam karantinui, 2020-aisiais, įkvėpta psichologės Monikos Skerytės Kazlauskienės kuriamų „knygiukų“ (iš vieno A4 formato lapo sulankstomų knygelių). Pamačiau šį formatą kaip galimybę bibliotekų ir knygynų nepasiekiantiems vaikams susitikti su rašytojais ir iliustruotojais tiesiog namie.


Dalis projekto metu sukurtų knygiukų viršelių

Sumanymą įgyvendinome kartu su literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“, IBBY Lietuvos skyriumi ir „Vaiko psichologijos centru“. Subūrėme per penkias dešimtis vaikų knygų rašytojų ir iliustruotojų, kurie, suskirstyti poromis (burtų keliu!), kartu kūrė trumpas istorijas. Projektas buvo be galo sėkmingas, o kai kurie autoriai, tarp jų ir aš, sukūrė daugiau nei po vieną pasakojimą. Sulaukę užklausų, ką daryti su „likusiais“ tekstais, sutarėm, kad rašytojai gali ir patys į porą pasikalbinti mylimiausius iliustruotojus ir sukurti papildomų knygiukų. Tada pirmą kartą parašau Ingai.

Mūsų pirmasis susitarimas „messenger“ programėlėje

Iš viso projekto metu gimė 37 iliustruotos istorijos, kurias vis dar galima rasti adresu knygiukai.lt. Vėliau organizatorių komisija 10 knygiukų atrinko vertimui į anglų kalbą (taip norėjom pasidalinti gerąja patirtimi su užsienio šalimis). Tarp jų pateko ir mūsiškis. Sulaukėm daug šiltų atsiliepimų! Po kurio laiko sužinojau, kad Evelina Daciūtė kartu su Greta Alice planuoja savo knygiuką išauginti iki paveikslėlių knygos. Pradžioje labai apsidžiaugiau, kad taip įsukom autorių kūrybiškumą, o paskui susimąsčiau... kodėl taip pat nepadarius ir su mūsų „Geriausia diena“?


Mūsų sukurtas knygiukas

Su Inga dirbti buvo labai gera ir lengva, žaviuosi jos profesionalumu ir nuostabiomis iliustracijomis. Labai džiaugiuosi, kad ir jos neišgąsdino sumanymas iš mūsų istorijos išauginti knygą. Pasikalbėjome su pora leidyklų, „Aukso žuvys“ šią idėją priėmė itin entuziastingai ir tai dar labiau įkvėpė nieko nelaukiant imtis naujo iššūkio. Tada dar pavyko laimėti Lietuvos kultūros tarybos stipendijas tiek teksto, tiek iliustracijų kūrimui ir darbai prasidėjo.


Prieš dirbtuves „Knygų aikštėje“, Vilniuje, 2021 rugsėjį

Idėja


Pirmąją istorijos versiją (knygiuke galėjo būti ne daugiau nei 100 žodžių) rašiau karantine užstrigusiam vaikui. Nežinomybė dėl ateities, išsigandę tėvai, nerimas, girdimas žiniose ir visose kalbose. Norėjau padėti vaikams lengviau su visu tuo dorotis. Taip ir kilo mintis apie degtukų dėžutėse saugomas geriausias dienas, saugiausias vietas, į kurias galima pabėgti, kai realybė nedžiugina. Bet to dar negana! Taip pamažu gimė dviejų vaikų draugystės istorija su truputį netikėta pabaiga. Norėjau, kad užvertę paskutinį puslapį vaikai būtų pakviesti į pokalbį, kas ir kodėl čia nutiko, kas apskritai šiam gyvenime svarbiausia.



Pasiruošimas


Su knygiuku ne sykį lankiausi pas vaikus. Viena ir su Inga, Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose. Kūrybinių dirbtuvių metu vaikai į degtukų dėžutes įsidėdavo savo geriausias dienas. Visad prašydavau paslaptimis pasidalinti su manimi, pasakojau, kad ieškau įkvėpimo, kad turime planų knygiuką išauginti į tikrą knygą.


Vieno berniuko geriausia diena, užrašyta susitikimo metu

Ypač daug galvojau apie berniuko personažą. Knygiuke jis neturi balso, o knygoje tampa lygiaverčiu veikėju. Ką jis mano apie geriausių dienų kolekcionavimą? Ar gali abu knygos veikėjai turėti tokį pat pomėgį? Ar jie nesuvienodėja? Nerimavau, neradau atsakymo, bijojau sukurti du to paties veikėjo „klonus“.


Viskas išsisprendė vienų kūrybinių dirbtuvių Anykščiuose metu.



Veikėjai ir aplinka


Atsakymą apie Titą radau vieno berniuko sukurtoje degtukų dėžutėje. „Ar galiu panaudoti ne tik dėžutę, bet ir degtukus?“ (prieš išdalindama dėžutes vaikams degtukus visada išberdavau). Žinoma, sutikau, o susitikimo pabaigoje gavau supakuotą geriausią dieną – sėkmingo raketos paleidimo atsiminimą! Raketa buvo pagaminta iš degtuko.


Anykščiuose

Kodėl Elzė turi daug tuščių degtukų dėžučių? Nes Titas jas atiduoda išsiėmęs degtukus raketų gamybai! Šis atradimas, atskleidžiantis jų skirtingas asmenybes, man tapo lemiamas kuriant paveikslėlių knygos istoriją. Taip pradėjo dėliotis labai skirtingų charakterių vaikai. Neslėpsiu, juose galima atpažinti ir mano pačios patirtis. Auginu sūnų ir dukrą, jie labai skirtingi, kaip ir visi mano sutinkami vaikai! Atspindėti žmonių įvairovę knygose apskritai labai svarbu, juk skaitydami ieškome savęs.



Ką dar pasiskolinau iš gyvenimo? Elzė gyvena 8 aukšte. Žirnių g. 131. Aš užaugau Vilniuje, Žirmūnų gatvėje, 8 aukšte. Pradžioje Elzę buvau apgyvendinusi šeštame aukšte, bet toje vietoje lenkiasi knyga ir Inga liepė perkraustyti „į kokį 8“, taip nuo asmeniškumo nepavyko pabėgti. Iliustracijose Inga paslėpė ir daugiau mūsų aptartų atsiminimų iš vaikystės. Pvz., kaip 6 aukšto kaimynams iš 8 aukšto balkono leidau prie virvelės pririštą riestainį.


Aš vaikystėje, savo 8 aukšto balkone

Istorijos herojai gyvena prie pat troleibusų parko. Mano vaikystė prabėgo prie troleibusų žiedo. Dėl šių transporto priemonių esu pametusi galvą.


Liftas (ir daugybė laiptų, kai jis sugenda), balkonai, troleibusai, telefonai, kaimynai, daugiabučiai – rašau miesto vaikui, stengdamasi atliepti jo patirtis, pastebėti, kas jį supa, kas svarbu ir atpažįstama.



Knygoje yra beveik 100 veikėjų (skaičiavau), o aš istorijoje aprašiau tik 4! Visus kitus sukūrė Inga. Ne tik nupiešė personažus, bet dar ir papasakojo keliolika paralelinių kaimynų istorijų. Papasakojo vien tik vaizdais! Paveikslėlių knygos yra stebuklingos, patikėkite. Ir tai – didžiulis knygų iliustruotojų nuopelnas. Jie ne tik lygiaverčiai partneriai, dažnu atveju – kur kas labiau knygai nusipelnę istorijų pasakotojai!


Mintis apie pomidoro auginimą atkeliavo iš mano dukros išleistuvių darželyje. Visi būsimi pirmokai išeidami gaudavo po pomidoro sodinuką. Ne tik dukra, visa mūsų šeima juo rūpinosi, laistė, augino ir tikrai neatsimenu tokių skanių pomidorų kaip tie, užauginti mūsų pačių rankomis.


Mano vaikai ir pirmasis pomidorų derlius

Tas pats ir su Elzės skundais puslapyje, kuriame ji piktinasi BLOGOKA diena. Visi jie – iš mūsų šeimos kasdienybės. Tie, dėl kurių kyla didžiausi vėjai. Tito nerimas dėl dalykų, kurių tarsi negali apčiuopti, – irgi savų ir svetimų vaikų stebėjimo rezultatas. Yra vaikų, garsiai šūkaujančių dėl kasdienių buities dalykėlių, ir yra tyliai, veik nepastebimai nerimaujančių dėl sunkiau apčiuopiamų baimių. Labai norėjau, kad istorija apkabintų ir vienus, ir kitus.



Siužetas


Knygiukas prasideda nuo blogos dienos ir iškart atsiranda sprendimas, kaip ją pataisyti. Knygoje norėjau plačiau supažindinti su veikėjais (o Inga – dar ir su keliasdešimčia kaimynų), išsamiau papasakoti apie Elzės išrastą BDGP (blogų dienų gelbėjimo planą). Nuo pat pradžių su Inga sutarėme, kad pabaigoje keli puslapiai bus bežodžiai – jie kuria emociją, kviečia prabilti skaitytoją. Visa širdimi mėgavausi mūsų su Inga bendryste, viena kitai siuntėme ilgiausias balso žinutes su savo pasvarstymais apie mūsų kuriamus veikėjus, istorijos eigą, vartojamą kalbą ir aptarinėjome eskizus. Knyga ir jos istorija yra tikrų tikriausias komandinio darbo rezultatas.


Knygos pabaigimo proga Ingos sukurtas koliažas

Skaitydami knygą pastebėsite knygos veikėjų įvairovę, man labai svarbu akcentuoti – VISI esame skirtingi, nuo pat vaikystės gyvename apsupti žmonių ir, nors ir esame linkę skirstytis, jaustis priklausą vienai ar kitai grupei, būriui, bet iš tiesų nėra „kitokių“, tiesiog esame įvairūs ir, tik geriau pažinę kitą, galime apie jį susidaryti nuomonę.


Ingos iliustracijos įkvėpė knygos pristatymui parengti edukaciją, keliančią klausimus apie stereotipus. Stipruolis daugiabučio kaimynas – kokia jo profesija? Vaikai spėlioja, kad treneris, statybininkas, o vėliau pamatome, kad jis gydytojas. Arba du senučiai pirmame ir aštuntame aukšte. Kas pagalvotų, kad vėliau juos sutiksime per pirmą pasimatymą? Ar vyresni žmonės gali įsimylėti? Inga nuveikė milžinišką darbą, sukurdama tiek daug papildomų knygos sluoksnių. Jos dėka su vaikais galime kalbėtis apie dešimtis neužrašytų istorijų, atsiverti mus supančiam pasauliui, mokytis empatijos.


Verčiant puslapius atsiskleidžianti stipruolio istorija

Kūrybinis procesas


Knygos kūrimas truko dvejus metus. Skamba keistai, bet tai tiesa, nes nuo pat mūsų (per gerą mėnesį sukurto) knygiuko gimimo, nešiojausi būsimos ilgesnės istorijos kontūrus. Buvau atvira idėjoms, leidau mintims klajoti, ieškojau atsakymų vaikų patirtyse ir kūryboje. Ir suradau! Vėliau rašiau ir perrašinėjau, ieškojau tinkamiausios pasakojimo formos.


Įdomus dalykas – pradžioje buvome sumaniusios, kad knyga versis iš abiejų pusių. Savo istoriją pasakos Elzė ir Titas, o viduryje jie susitiks atidaryti degtukų dėžučių. Mūsų kūrybinio proceso metu pasirodė net dvi iš abiejų pusių verčiamos knygos. Visą istoriją parašiau turėdama šią viziją ir staiga – še tau! Nesinorėjo kartotis. Labai susijaudinome. Bet Inga neilgai trukus atrado naują sprendimą. Ji sumanė, kad knyga galėtų verstis iš apačios į viršų, kaip kalendorius (vaikai mane pataisytų – kaip kompiuteris!), ir personažai tuo pačiu metu pasakos savo paralelines, persipinančias istorijas. Elzė visad viršutiniame puslapyje, nes ji gyvena 8 aukšte. Titas – apatiniame, nes jis juk iš 4 aukšto. Tobulas sprendimas!



Tiesa, istoriją ir vėl teko perrašyti, nes kai kurie šia tvarka į dvilapius sukelti tekstai kartojosi arba nedarniai pertraukinėjo vienas kitą. Bet negalėčiau būti laimingesnė dėl rezultato. Mano manymu, svarbiausia, kai dera ne tik knygos tekstas ir iliustracijos, bet ir pati knygos, kaip objekto, forma. Popierius, įrišimas, vartymo būdas. Esu baigusi grafinio dizaino studijas, todėl mano knygose maketas visad ne mažiau svarbus nei visas kitas turinys. Inga irgi – grafinio dizaino profesionalė. Gal dėl to taip darniai susikalbėjome ne tik kūrybiniuose, bet ir labai racionaliuose sprendimuose.


Tekstą rašiau vasarą, Inga iliustruoti pradėjo žiemą. Netrukus prasidėjo karas Ukrainoje. Visi buvome ištikti šoko, suakmenėję.


Bėgo laikas, Inga susikaupė ir dirbo toliau. Kartu su „Vaikų žeme“ nemažai knygiukų išvertėme į ukrainiečių kalbą, dalinome juos vaikams. Tarp jų ir mūsiškį. Šįsyk užduotis padėti saugoti geriausius prisiminimus buvo dar svarbesnė, nei per karantiną...

Ingos piešinys, kurį man atsiuntė 2022 balandį

Pirmą kartą galutinis knygos rezultatas buvo ne mano rankose. Labai bijojau, kad norėsiu kontroliuoti, kištis į iliustracijas ir dizainą. Žinau, kad tokie autoriai – siaubingai erzina ir kenkia kūrybiniam procesui, bet nerimavau, kad galiu tapti viena jų, nes abi profesijos „mano kraujyje“. Nežinau, ar Inga man pritars, bet manau, kad mano didžioji baimė neišsipildė. Ar bent jau žinau, kad galėjo būti daug blogiau (kikenu). Mane taip žavėjo Ingos pasiūlymai, jos kūrybos procesas, viskas buvo taip sklandu ir profesionalu, kad tiesiog mėgavausi stebėdama fantastiško rezultato gimimą.


Žinoma, nemažai tarėmės, kartais pati Inga klausdavo mano pastebėjimų, kartais šį tą parašydavau neklausta, bet panašiai buvo ir su teksto rašymu, atsižvelgiau ne į vieną Ingos pastebėjimą apie tekstą, manau, kad bendradarbiauti yra būtina, bet tik tol, kol tai nevaržo kūrybinio partnerio.


Pasirašinėjame knygas „Aukso žuvų“ leidykloje

Belaukdama knygos pasirodymo sumaniau dar vieną smagią atrakciją – kadangi istorijoje labai svarbios degtukų dėžutės – pasigaminau kelias dešimtis jų, lygiai tokių, kokias nupiešė Inga, ir pradėjau slapstyti mieste. Tyčia nepalikau komentarų, kokio projekto čia dalis. Tik smalsiausi arba pažįstantys mane asmeniškai žinodavo, kad radinys susijęs su knyga. Visi kiti tiesiog rado degtukų dėžutę su užrašu „Geriausia diena“ ir rašteliu viduje. Karštomis vasaros dienomis rašiau, kad geriausia diena – praleista skaitant pavėsyje, prieplaukoje palikau dėžutę su mintimi, kad geriausia diena – kai sugrįžti iš ilgos kelionės, knygų mugėje slapsčiau geriausias dienas, kurios nutinka nusipirkus naują knygą, ir taip toliau. Buvo taip gera leistis į šį žaidimą! Vėliau prie jo prisidėjo ir Inga. „Geriausių dienų“ palikome visoje Lietuvoje.


Dėžutė, palikta „Siauruko“ geležinkelio stotyje

Kaip atrodo mano kasdienybė? Rašau namie ir bibliotekose visoje Lietuvoje. Vasarą su vaikais keliaujame po Lietuvą ir visad derinu darbą su poilsiu. Dažnai besiilsėdama pusdieniams pabėgu į vietinę biblioteką, ten užsiimu kūryba ir kitais organizaciniais reikalais. Mano pagrindinės veiklos – knygų rašymas, edukacijos mokyklose arba bibliotekose ir literatūrinių renginių organizavimas. Esu labai laiminga, kad visi darbai sukasi apie knygas, per daug metų susikūriau savo svajonių darbą, todėl neturiu nei griežto ritmo, nei griežtos darbo vietos.


Darbo vieta Zarasų bibliotekoje

O kas džiugina labiausiai – vis dar nutinka pirmų kartų! Nesu pratusi po knygos gimimo rūpintis ne tik pati (su leidyklos komanda), bet ir turėti tokį stiprų draugės petį. Ką tik prabėgusiam literatūros festivaliui „Vaikų knygų sala“ Inga pasiuvo Elzės ir Tito lėles! Aš tik aikčiojau ir dėkojau. Pati pagaminau milžinišką degtukų dėžutę ir keliasdešimt mažų, kurias išdalinome vaikams. Atsimenu eilutę iš knygos „Into the Wild“: happiness only real when shared (džiaugsmas tikras tik tada, kai juo dalinamės). Kurdama knygą su Inga, patyriau tai nuo skarelės ausyčių iki kojų pirštų galiukų!


Ingos pasiūti Elzė ir Titas

Geriausių dienų dalybos „Vaikų knygų saloje“





Iliustracijų anatomija pagal

INGĄ DAGILĘ



Pradžia


Knygiukų projektas buvo žaidimas, sudarytas iš smagių ir patrauklių dalių: atsitiktinis porininko parinkimas, mažas ir keistas formatas, neįpareigojantis piešimas, negalvojimas apie pardavimus ir, žinoma, pati idėja, kad knygiukus galės nemokamai parsisiųsi ir skaityti visi norintieji.


Tai, kad mes su Kotryna tapome pora, labai nustebino ir nudžiugino. Nė nemaniau, kad kada nors kursime knygą kartu. Juk iki tol visas knygas Kotryna rašė, piešė ir maketavo pati. Ir tai darė TAIP GERAI! Žaidžiam, tai žaidžiam. Truputį nerimavau, kad dviem tos pačios srities profesionalėms bus sunku. Abi su savo matymu, savo stiliumi ir patirtimi, galėjome imti ir nesuderėti. Bet nutiko priešingai, sulipome puikiai! Priimdamos ir papildydamos viena kitą, sukūrėme labai gražų knygiuką.


Vienas seniausių knygiuko eskizų, kuriame veikėjai, pagal pirmąją istorijos versiją, buvo du berniukai!

Žaidimas baigėsi, o santykiai su Kotryna ne. Ji pradėjo kalbinti iš knygiuko kurti knygą. Atsargiai vertinau šią mintį. Abejonių kėlė, ar pavyks sėkmingą knygiuką paversti sėkminga knyga. Pasėjome mintį ir sugrįžome prie jos maždaug po metų, pabaigusios savo kitus knygų projektus. Kotryna vėl pasiūlė grįžti prie minties knygiuką perdaryti į knygą, parašė išplėtotą istoriją. Nepamenu, kaip dažnai ji mane kalbino ir kiek tai truko, turbūt ilgai. Esu labai dėkinga jai, kad nepasidavė, nes dabar, užbaigus darbą, didžiuojuosi ir džiaugiuosi šia knyga ir savimi (o tai retai nutinka).


Įveikiau milžinišką iššūkį! Pavyko atitrūkti nuo knygiuko ir sukurti turtingą vaizdinį pasakojimą. Dirbti su Kotryna buvo lengva ir sklandu, jos įžvalgos, komentarai ir pasiūlymai buvo taiklūs ir profesionalūs. Buvau rami, kad jei aš ko nors nepastebėsiu, pastebės Kotryna. Kartu su ja padarėme YPATINGĄ knygą!


Knygos pristatymas „Vaikų knygų saloje“

Knyga išleista, o ryšys su Kotryna nenutrūko. Pasitarimai, dirbtuvės, lėlės, festivalių planai, paraiškos. Norų daug, idėjų su kaupu, laiko ir finansų įgyvendinimui šiek tiek trūksta, viena kitą palaikom, paraginam, paramstom. Kaip gera turėti tokią partnerę!



Stilius


Kurdama naują knygą visada galvoju, ką galiu padaryti kitaip, nei dariau anksčiau. Kas galėtų būti unikalaus ir skirta tik šiai knygai? Perskaičiusi „Geriausia diena“ tekstą, skirtą knygiukui, ir susilanksčiusi patį knygiuką supratau, kad jeigu piešiu degtukų dėžutę pagrindinės herojės Elzės rankose, ji bus labai maža ir vizualiai nesuprantama. Šiai problemai reikėjo sprendimo. Tuomet kilo mintis degtukų dėžutę fotografuoti, kad būtų kuo atpažįstamesnė, ir joje apgyvendinti mergaitę bei jos geriausią dieną. Juk Elzė savo geriausias dienas kolekcionuoja degtukų dėžutėse! Fotografija, persipynusi su pieštine iliustracija, buvo tai, ko dar nebuvau dariusi.


Juokingas knygiuko viršelio bandymas

Iliustracijas kurti knygiukui buvo lengva. Mažuose plotuose reikėjo mažai iliustracijų, o degtukų dėžutes užteko nufotografuoti tik keliais rakursais. Naujoje, kelis kartus didesnėje nei knygiukas knygoje, atsiradus daug erdvės ir išsiplėtus istorijai, pasakojimui atvaizduoti fotografuotos vienos degtukų dėžutės būtų neužtekę. Nemažą iššūkį gavau! Daug lengviau yra pradėti nuo nulio arba tęsti tai, kas buvo sukurta panašiu formatu. Dabar iš mažo reikėjo padaryti didelį, iš trumpo ilgą, iš paprasto sudėtingesnį, iš žaidimo – rimtą knygą.



Pradžioje knygą norėjome daryti dvipusę: Elzės istorija pasakojama vienoje pusėje, o Tito kitoje. Jų geriausia diena turėjo susitikti knygos viduryje. Tačiau kibus į darbus pasirodė Linos Itagaki iliustruota knyga „Nukas“. Apėmė liūdesys, nes atrodžiusi geniali idėja nuplaukė, juk jei darysim taip pat, tai kartosimės. O kartotis nesinorėjo. Reikėjo rasti naują sprendimą.


Ir... nėra to blogo, kas neišeitų į gerą! Vis iš naujo skaitydama istoriją pastebėjau vieną didelį panašumą tarp savęs, Kotrynos ir herojų. Mes abi vaikystėje gyvenome daugiabutyje. Daugiabutyje gyvena ir pagrindiniai knygos veikėjai, vaikai – Elzė ir Titas. Daugiabutis tapo knygos struktūros ašimi, bei visos tekste neaprašytos aplinkos dalimi. Istorijos tekste nepaminėtas nė vienas kaimynas, tačiau gyvendamas bute juk niekada nesi vienas. Sėdint kambaryje jų nesimato, bet jie yra, jie girdisi, juos jauti, kartais pažįsti, bet dažniau net nežinai, kuo jie vardu, kuo dirba ar ką mėgsta. Kiekviename bute vyksta gyvenimas, visas namas yra skirtingų žmonių ir įvairių istorijų derinys. Visa tai labai norėjau perteikti knygoje.


Kaimynų eskizai, piešti laukiant vaikų būrelių koridoriuose

Vertikali daugiabučio ašis padiktavo retai knygose aptinkamą atvertimo sprendimą. Vaikai sako: „Ji atsiverčia kaip kompiuteris!“, „Knyga atsidaro kaip saldainių dėžutė!“, „Kaip kalendorius!“. Atsivertus knygą jos viršutiniame puslapyje gyvena Elzė (ji iš aštunto aukšto), apatiniame puslapyje Titas (jis gyvena ketvirtame aukšte). Visoje knygoje išlaikytas šis išdėstymas.



Verčiant puslapius vystosi istorijos veiksmas. Laikas juda ir kaimynų butuose. Vienas kaimynas pirmoje iliustracijoje kala į sieną vinį. Už kelių puslapių jis, pasikabinęs ant vinies veidrodį, žiūri į jį ir kvėpinasi. Dar už kelių puslapių, tuo metu, kai Titas liftu kyla pas Elzę, pas kaimyną į butą su stiklainiu raugintų agurkų užsuka kaimynė iš pirmo aukšto. Laukia romantiška vakarienė! Šalia pagrindinės istorijos vystosi daug atskirų istorijų kaimyniniuose butuose.


Verčiant puslapius atsiskleidžianti kaimynų meilės istorija

Knygoje nedaug spalvų, gausiai naudojamus rudus, pilkus, juodus, baltus atspalvius pagyvina kelios ryškesnės spalvos. Man labai patinka toks stilius. Pirma knyga, kurioje tai išbandžiau, buvo „Istorijos skanėstai“. Pamenu tą jausmą, kai pagaliau pasijutau savimi. Praėjo ne vieni metai, nupiešiau dar kelias knygas, kuriose šiek tiek keičiausi, bet ir toliau buvau mažaspalvė.


Daugiabučio statybos

Veikėjai


Knygos „Geriausia diena“ veikėjus sukūrė Kotryna. Ji labai aiškiai suformavo Elzės ir Tito charakterius, bei juos meistriškai atskleidė per dialogus ir veikėjų mintis. Man tereikėjo juos pamatyti ir atvaizduoti. Elzė nėra rami, pūkuota mergaitė. Ji drąsi, atkakli, greita, kūrybinga, mėgsta būti dėmesio centre. Aštresnės akys, griežtesnė šukuosena ir ryškiai oranžinė suknelė pabrėžia šias savybes. Titas – ramesnis, jautresnis, svajoklis, mėgsta būti vienas, kruopštus. Jam labai tiko banguoti, minkšti plaukai, švelnesnės akys ir turkio spalvos marškinėliai.


Aplinka


Knygoje kur ne kur tarp išgalvotų kaimynų įterpiau realius žmones. Apgyvendinau save trečiame aukšte. Šiame aukšte devynių aukštų daugiabutyje Jotvingių gatvėje, Šilainiuose, pragyvenau 17 metų. Save pavaizdavau piešiančią prie stalo. Turiu nuotrauką, kurioje panašiai prie stalo ruošiu namų darbus ir laikau rankose jūrų kiaulytę Pupą. Jūrų kiaulytė iliustracijai būtų buvusi per maža, todėl ją išėmiau ir vietoj namų darbų įtaisiau save piešti šios knygos. Jeigu pavartysite knygą, pastebėsite, kad kuo arčiau pabaigos, tuo daugiau piešinių pripiešiu.


Mes su Pupa ir mano butas knygoje

Prieš kurdama knygą Kotrynos paklausinėjau, kur gyveno, kelintame aukšte, ką smagaus prisimena iš to laikotarpio. Vieną momentą iš jos vaikystės pavaizdavau knygoje. Taip, tai mergina iš aštunto aukšto (pasisekė jai, gyvena tame pačiame aukšte su Elze!), pririšusi siūlu apatinio aukšto kaimynui leidžia riestainį.


Ant kelių degtukų dėžučių perpiešiau vaikų piešinius, o piešdama Tito kambarį nuolat bėgiojau į sūnaus Jurgio kambarį. Jie abu vienodai netvarkingi!


Detalės, pasiskolintos iš realybės

Kūrybinis procesas


Knygos iliustracijose gausiai naudojau fotografuotų detalių. Butais tapo kvadratėliai, iškirpti iš katilinėje ir tėvų rūsyje rastų kartotinių dėžių. Knygos kūrimo metu gautų siuntų pakuotės taip pat keliavo į „statybinių“ medžiagų krūvą. Mano darbo kambarys pusmečiui virto kartoniniu. Kartono buvo visur: ant stalo, po stalu, šalia stalo ir už stalo. Knygoje esantys fonai beveik nesikartoja ir buvo fotografuojami atskirai, kvadratėlių prireikdavo įvairiausių dydžių, todėl nuolat pjaudavau, kirpdavau, fotografuodavau ir perfotografuodavau. Pradžioje fotografavau namie naudodama specialias lempas. Vėliau, pastebėjusi, kad fotografuojant lauke šešėliai švelnesni, persikrausčiau į lauką. Geriausiai pavykdavo, kai dangus būdavo debesuotas. Kartais tokio dangaus tekdavo laukti savaitę, o kartais užslinkus debesiui bėgdavau su suruoštais kartono langeliais į lauką ir nespėdavau. Debesis būdavo nuplaukęs ir aš, besijuokiant saulei, su atodūsiu vėl viską nešdavau namo.


Namų fotostudija


Dažnai fotografavimo procese dalyvaudavo vėjas. Džiaugdavausi, kai jis stebėdavo viską ramiai ir nesikišdamas. Kelis kartus buvom susipykę, tiksliau, aš ant jo užpykau, kai mano fotografavimui sudėliotus ir kruopščiai sulygiuotus kartono kvadratėlius vėjas vienu pūstelėjimu sujaukė, o sustatytas degtukų dėžutes išvartė. Ne visada pavykdavo susitarti. Kartais tekdavo kantriai laukti, kol jis nurims.


Taigi dirbti su šia knyga buvo labai įdomu. Nuolatos sekiau orų prognozę ir stebėjau dangų. Aplinka ne kartą pakoregavo mano planus ir idėjas. Štai puslapyje, kuriame Titas kopia į degtukų kalnus, planavau naudoti degtukus tik su mėlynom galvutėm. Namie tokių turėjau nepakankamai, tad greitai nuvažiavau į parduotuvę. Kaip tik prieš kelias dienas buvo prasidėjęs karas Ukrainoje. Atvažiavau į parduotuvę ir pamačiau, kad degtukų lentynos tuščios. Tas pats vaizdas buvo ir kitoje parduotuvėje. Ir vėl nutiko „nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“. Katilinėje ir virtuvėje iškuitusi visas lentynas ir spinteles susirinkau pakankamą kiekį degtukų su skirtingų spalvų galvutėmis ir juos nufotografavau. Tikrai daug geriau atrodė, nei būčiau naudojusi degtukus vien mėlynomis galvutėmis.



Į kūrybines duobes įkrentu retai. Galbūt todėl, kad pradedu kurti tik tada, kai galvoje matau aiškų bendrą knygos paveikslą ir kiekvieno atvarto preliminarų vaizdą.


Niekada nepaišau knygos storybordo ir detalesnių eskizų. Viską turiu galvoje ir taupydama laiką neužsibūnu šiuose etapuose. Mano storybordas grubiais eskizais iškart gula į knygos maketą.


Užrašai apie kaimynus

Eskizai būna labai netikslūs, todėl kai juos rodau, dažnai kyla baimė, ar leidykla ir autorius supras, kas juose pavaizduota. „Geriausia diena“ – mano pirmoji knyga, sukurta kartu su Kotryna ir leidykla „Aukso žuvys“. Esu dėkinga joms, kad kai matė mano eskizus, nereikalavo tikslumo, o kai girdėdavo kurio nors eskizo pristatymą: „Bus va taip panašiai, bet galbūt ir kitaip“, manimi visiškai pasitikėjo ir leido laisvai kurti.



Ilgiausiai buvome užstrigusios prie viršelio užrašo. Rašau daugiskaita, nes abejonių dėl jo kilo mums abiem. Abi ir sprendimo ieškojome. Tiek skirtingų užrašų dar niekada nekūriau nė vienai knygai. Užrašų variantus gamino ir Kotryna. Net Facebook’e apklausą buvome padariusios ir galiausiai, tiek išbandžiusios, pasikankinusios, likome prie pirminio varianto. Kartais reikia daug išbandyti, kad suprastum, jog tai, ko reikia, visada buvo šalia!



Knygai iliustruoti buvau gavusi Lietuvos kultūros tarybos stipendiją. Stipendijos paraiškoje užrašiau 6 mėnesius. Specialiai netaikiau, bet sutapo, kad lygiai tiek ir užtrukau. Nei daugiau, nei mažiau.



KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS


Kotryna Zylė


Gimiau 1986 m. sausio 27 d. Vilniuje.

2003 m. baigiau J. Vienožinskio dailės mokyklą.

2008 m. Vilniaus dailės akademijoje baigiau dizaino bakalaurą, 2010 m. – grafinio dizaino magistrantūrą. Nuo 2012 m. kuriu knygas vaikams ir jaunimui.

2010 m. kartu su kolege įkūrėme vizualinės komunikacijos studiją „Prim Prim“, sukūrėme puikių projektų ir kartais vis dar susitinkame dirbti bendrų darbų, bet 2020-aisiais sau ir kitiems pasakiau, kad lieku laisvai samdoma kūrėja, kurios pagrindinė veikla – knygų kūrimas, literatūrinės edukacijos ir su literatūra susijusių renginių organizavimas.

Nuo 2017 m. esu literatūros pažinimo programos „Vaikų žemė“ komandos dalis, kartu leidžiamės į įvairius projektus, organizuojame literatūros festivalį „Vaikų knygų sala“ ir profesionalams skirtas vaikų literatūros industrijos dienas „Kūrėjų sala“. Man svarbūs projektai, įgyvendinti kartu su „Vaikų žeme“: parodos „Būtybių tyrinėtojos kabinetas“ bendraautorė (2021), „Istorijų dvarelio“ Anykščiuose ekspozicijos koncepcijos ir dizaino bendraautorė (2020), akcijos „Knygiukai į pagalbą vaikams“ (knygiukai.lt) sumanytoja ir koordinatorė (2020), platformos „KnyguKurejai.lt“ įkūrėja ir bendraautorė (nuo 2018 m. iki dabar).

Knygos vaikams ir jaunimui:

Geriausia diena“. Iliustravo Inga Dagilė (Aukso žuvys, 2022)


Siela sumuštinių dėžutėje“ (Aukso žuvys, 2021) . Išrinkta Metų knyga paaugliams Metų knygos rinkimuose 2021 m.; Martyno Vainilaičio premija, 2022 m.


Mažas kaip vabalėlis“ (Dvi tylos, 2020). II vieta Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos „Pirmosios knygos“ konkurse; IBBY Lietuvos skyriaus premija už geriausią 2020 m. paveikslėlių knygą vaikams.

Sukeistas“ (Aukso žuvys, 2019). Knyga įtraukta į geriausių 2019 m. knygų paaugliams penketuką Metų knygos rinkimuose 2019 m.; diplomas Nacionaliniame knygos meno konkurse 2019; literatūrinė Aloyzo Petriko premija, 2020.


Didžioji būtybių knyga“ (Aukso žuvys, 2016, 2020). Nacionaliniame knygos meno konkurse apdovanota pagrindine premija kaip gražiausia 2016 m. knyga vaikams;

2018 m. Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatytas spektaklis knygos motyvais „Būtybės“, rež. Eglė Kižaitė.


Milžinas mažylis“ (Aukso žuvys, 2014). Įtraukta į geriausių 2014 m. knygų vaikams penketuką Metų knygos rinkimuose 2014 m.; 2019 m. Kauno kameriniame teatre knygos motyvais pastatytas spektaklis „Milžinas mažylis“, rež. Eglė Kižaitė.



Inga Dagilė


Gimiau: 1981 m. birželio 3 d. Kaune.

Studijavau bakalaurą VDA Kauno dailės institute, magistrą Vilniaus dailės akademijoje.


Dar mokydamasi mokykloje, laikraščiui „Studijų aidai“ piešiau iliustracijas (karikatūras). Studijų laikais dviem vasaroms buvau išvykusi dirbti į Ameriką. Buvau šeimos viešbučio kambarinė / valytoja, padavėja, auklė ir kartais pusryčių virėja. Šį darbą derinau su darbu fermoje ir zoologijos sode. Mano pareigos buvo prižiūrėti ponių tvartą, kuriame dar buvo triušių, veršiukų ir žąsų. Mažuosius lankytojus jodinau poniais ir bendradarbių bei lankytojų buvau vadinama Pony girl.


Mokydamasi Vilniuje paišiau pikselinius piešinėlius, vėliau animuotus gifus seniesiems telefonams-plytoms Nokia, Motorola ir kt. Baigus studijas ir grįžus į Kauną, grupės draugė mane rekomendavo vienai internetinius puslapius ir reklaminius paveikslėlius kuriančiai įmonei. Pradėjau dirbti vien su tinklalapiais, vėliau įsidarbinau kitoje tuo pačiu užsiimančioje įmonėje.


Mano lagamine daugiau nei 200 internetinių svetainių dizainų, daugybė logotipų ir reklaminių paveikslėlių, tačiau vieną dieną supratau, kad viskas, gana. Susilaukiau vaikų ir grįžti ten, kur buvau, nebenorėjau. Pradėjo vertis knygų pasaulio durys.

Iliustruotos knygos vaikams:


Kotryna Zylė. „Geriausia diena“ (Aukso žuvys, 2022)


Zigmas Vitkus. „Lietuvos valdovai pasakoja vaikams“ (Alma littera, 2021). Knyga nominuota Metų knygos rinkimuose knygų vaikams kategorijoje (2021).


Marius Marcinkevičius. „Akmenėlis“ (Tikra knyga, 2020).

Už iliustracijas V knygos meno trienalėje O imago! įteikta II premija (2022); knyga įrašyta į 2022 m. IBBY garbės sąrašą (2022); nominuota Metų knygos rinkimuose knygų vaikams kategorijoje (2021); Prano Mašioto premija, IBBY Lietuvos skyriaus rengiamuose geriausių metų knygų vaikams ir paaugliams rinkimuose (2021); iliustracijos pateko į Bolonijos vaikų knygų mugės iliustruotojų parodos finalą (2021); iliustracijos pateko į Nami Island tarptautinio paveikslėlių knygų konkurso iliustruotojų parodos trumpąjį sąrašą (2021); pelnė Knygos meno konkurso diplomą Vaikų knygų kategorijoje (2020).

Algimantas Stankevičius. „Kas kaip miega?“ (Žalias kalnas, 2020).

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos organizuotame pirmosios knygos (0–3 metų amžiaus vaikams) konkurse užėmė III vietą (2019).


Tomas Dirgėla. „Mano tėtis rašo knygą“ (Tyto alba, 2019).

Knygos iliustracijos pateko į Sharjah Children’s Reading festival (JAE) iliustruotojų parodos finalą ir laimėjo paskatinamąją premiją (2021); IBBY Lietuvos skyriaus organizuojamuose geriausių metų knygų vaikams ir paaugliams rinkimuose nominuota „Geriausios paveikslėlių knygos“ ir „Gražiausios metų knygos“ kategorijose (2020); knygos meno konkurse pelnė Lietuvos dailininkų sąjungos premiją (2020).


Audronė Meškauskaitė ir Aurina Venislovaitė. „Istorijos skanėstai“ (Žalias kalnas, 2018).

Knyga nominuota Metų knygos rinkimuose, knygų paaugliams kategorijoje (2019); Šaržos (JAE) iliustruotojų parodos diplomas už knygos iliustracijas (2019); IBBY Lietuvos skyriaus išrinkta geriausia 2018 m. negrožine knyga vaikams; pelnė knygos meno konkurso „Vilnius’2018“ diplomą, vaikų knygų kategorijoje.


Ramutė Skučaitė. „Raidžių namučiai“ (Baltos lankos, 2017). Šaržos (JAE) iliustruotojų parodos diplomas už knygos iliustracijas (2018).

„Oi“, lininė knyga (Tikra knyga, 2016).


Linas Kontrimas. „Keturios paslaptys, kaip pažinti raides ir natas“ (Tikra knyga, 2016).


Evelina Daciūtė. „Drambliai ėjo į svečius“ (Tikra knyga, 2015).

Knygą IBBY Lietuvos skirius išrinko geriausia 2015 m. knyga mažiesiems skaitytojams; knygos meno konkurso „Vilnius’2015“ diplomas Vaikų knygų kategorijoje.


Rosita Makauskienė. „Svajonių kalnas“ (Labdaros ir paramos fondas Švieskime vaikus, 2013).

Labdaros ir paramos fondo Švieskime vaikus organizuotame Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse 2013 m. išrinkta gražiausia knyga.





AČIŪ!


Kalbino (ir kalbėjo) Kotryna Zylė Redagavo Giedrė Kmitienė


Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba



144 views0 comments
bottom of page