Teksto anatomija pagal GABIJĄ GRUŠAITĘ
Idėja
Kadaise, dar prieš pandemiją, skridau į Pekiną, į literatūros festivalį, kurio, gaila, jau nebeliko. Lėktuve negalėjau užmigti ir spontaniškai ranka parašiau pirmąjį „Grožio ir Heizelio“ juodraštį. Grįžusi namo nelabai žinojau, ką su juo veikti, juk nesu vaikų knygų rašytoja, o suaugusiesiems šis tekstas ne visai tiko. Iš tiesų ji ir liko truputį per vidurį, susiejanti abu pasaulius. Gal dėl to, kad iš dalies rašiau ją savo vidiniam vaikui.
Istorija pagulėjo pusę metų, galiausiai ryžausi parodyti leidyklai ir, mano nuostabai, Ūla (leidykla „Lapas“) sutiko išleisti šią knygą. Taip prasidėjo darbas, bent kelis kartus perrašiau, vis ieškojau tinkamo kampo, kaip papasakoti apie stebuklingą Grožio ir Heizelio gyvenimą. Vieną dieną pamačiusi mergaitę parke sukūriau Luką, personažą, kuris surišo Penangą ir Keturių Metų Laikų Miestą.
Pats rašymo procesas turėjo savų iššūkių, vis leisdavausi į ilgus aprašymus, bandydavau įvesti naujus personažus. Tada vėl išbraukdavau. Taip tekstas storėjo, plonėjo, kol galiausiai nugulė į savo galutinę versiją.
Nors pati pradžia lėktuve buvo spontaniška, manau, pasąmonėje ta mintis kirbėjo jau ilgą laiką. Jaučiu, kad šunys mane daug išmokė ir norėjosi pasidalinti jų kiek netikėta pasaulio vizija. Tikėjau, kad atsiras tiek suaugusių, tiek vaikų, kuriems bus artima šita šuniškai zen realybė su vogtais sumuštiniais, pasitaškymu balose ir pragraužtais batais. Netobula, bet labai smagi realybė.
Veikėjai ir aplinka
Manau, tai pati autobiografiškiausia mano knyga. Romanuose manęs lieka mažai, dažniausiai esu stebėtoja, o „Grožyje ir Heizelyje“ pasakoju asmeniškai išgyventą kelionę, kuri mums visiems trims buvo sunki, bet galiausiai atnešė Gerą Gyvenimą.
Grožį įsigijau 2012-ųjų pavasarį, o Heizelį radau gatvėje tų pačių metų gruodį. Gyvenome Penange penkerius metus, kol nusprendžiau grįžti atgal į Europą. Ir tik tada supratau, kaip sunku sutvarkyti Gyvūno kelionės dokumentus ne Europos Sąjungos šalyse. Procesas užtruko pusę metų, tad teko pirma skristi vienai, tada grįžti jų pasiimti.
Rinkdama tuos popierius perėjau labai kafkišką laikotarpį ir vis klausinėjau savęs, ar tikrai pokyčiai į gerą. Dabar, po daugelio metų, viskas atrodo labiau juokingai nei baisiai. Tad ir knyga turbūt yra priminimas sau pačiai apie tai, ko išmokau.
Siužetas
Viena svarbių asmeninių aplinkybių buvo ta, kad rašiau pandemijos metu, kai gyvenome kaime ir daug laiko leisdavome su šunimis miške. Manau, tai atsispindi tekste. Daug dalykų, kuriuos aprašau, įkvėpti tikrų įvykių. Heizelis kažkada eidamas pro porelę, sėdinčią ant suoliuko ir labai įsitraukusią į pokalbį, pastebėjo, kad čeburekas yra kaip tik jo akių lygyje. Šunys yra oportunistai ir niekada nepraleidžia geros progos, tad jis tiesiog elegantiškai nukando pusę čebureko, o mes taip ir likom nesupratę, kada tai įvyko. Jis tik pavizgino uodegą tikėdamasis gauti antrą pusę. Ir gavo! Džiugu, kad žmonės pasitaikė linksmi ir visai nepyko, kartu pasijuokėm iš situacijos, bet dabar stebiu, kai einame pro valgančius žmones.
Nutikimas su parku ne toks linksmas. Armėnų gatvės parkas ilgą laiką buvo mūsų vienintelis žalias gabalėlis mieste. Net parku sunku jį pavadinti – kokie penki medžiai ir numindyta žolė. Tada pasklido gandas, kad parką renovuos. Apsidžiaugiau. Bet sutvarkytą (nelabai kas pasikeitė, atsirado tvora ir vartai, ir kokie papildomi trys krūmai) parką pradėjo saugoti sargas. Niekaip negalėjau suprasi kodėl, nes, atrodė, kad jo vienintelis darbas neįleisti šunų. Sargas dirbdavo nuo šešių ryto iki vidurnakčio (nežmoniškai ilga darbo diena, kai pagalvoji), tad laukdavau dvyliktos, kad galėtume bent trumpam nueiti pauostyti žolės.
Kai Grožis su Heizeliu apsigyveno Vilniuje, jiems tiesiog uodegos krutėjo nuo žalumos, įspūdžių gausos ir to, kad tiek daug kur gali eiti, net į kai kurias kavines ir viešbučius. Tik po gyvenimo izoliacijoje jie buvo truputį laukiniai, nepratę, kad žmonės juos čiupinėtų.
Heizeliui ypač baisu vaikų (radau jį gatvėje ir įtariu, kad yra nukentėjęs nuo vaikų, nes bijo tik tam tikro amžiaus), o jis toks minkštas, toks meškis ir taip visiems mažiams patinka, kad parkuose turiu akylai stebėti, kad neišbėgtų koks geranoriškas trimetis paglostyti Heizeliui užpakalio. Šuo po truputį pratinasi, bet jam vis tiek labai neoru, jei kas prieina iš nugaros, kol jis ramiai sau kokį krūmą uostinėja. Taip knygoje atsirado epizodas, kuris papasakoja vaikams, kad šunys kartais irgi gali jų bijoti.
Iš skaitytojų girdėjau, kad dažnam patiko epizodas apie užpakalių kandžiojimą. Šventa teisybė – susijaudinęs ir labai apsidžiaugęs Heizelis bėga prie Grožio ir kanda į uodegą. Tada jie kartu, urgzdami ir šėldami, pasileidžia greitai bėgioti ratu vienas kitą gaudydami. Žmonės, kurie neturi šunų, tai pamatę dažnai sutrinka ir pamano, kad vyksta peštynės. Bet šunys tiesiog taip parodo savo emocijas, ir urgztelėjimas ar krimstelėjimas retai reiškia agresiją, dažniau norą padūkti.
Man buvo svarbu rasti autentišką santykį tarp Lukos ir Grožio, parodyti skaitytojui, kad tiek gyvūnai, tiek žmonės giliai išgyvena pasaulį, liūdi ir džiaugiasi. Grožis iš Lukos pavagia sumuštinį ir už tai papasakoja savo istoriją. Tai labai šuniškas pasaulio matymas, jie nejaučia gėdos, neatsiprašinėja, tiesiog vizgina uodegą ir sako – duok dar. Tad ir Lukos su Grožiu draugystė prasideda iš išskaičiavimo, o baigiasi atrastu bendrumu – abi jos neveislinės.
Buvo smagu Lietuvos skaitytojui parodyti mano taip mylimą tropinę salą šuns akimis, bet taip pat svarbu nieko neidealizuoti. O Vilnių pavadinau Keturių Metų Laikų Miestu, nes iš tiesų, po septynerių metų Malaizijoje, amžinoje vasaroje, grįžusi visai naujai atradau gamtos kaitą ir išmokau ja daug labiau džiaugtis nei anksčiau. Taip natūraliai siužetas sukrito ant šitų dviejų ašių – tropinė sala ir besikeičianti gamta Mieste.
Kūrybinis procesas
Turbūt su visais perrašymais užtruko apie dvejus su puse metų, bet procesas labai nevientisas, trūkinėjantis. Kartais dirbdavau prie teksto kasdien, o kartais leisdavau jam pagulėti. Gana panašiai būna ir su mano romanais, tik dėl apimties užtrunka gerokai ilgiau. Na, kokius septynerius metus.
Man svarbu parašius tarsi pamiršti, duoti laiko, kad galėčiau vėl šviežiomis akimis pamatyti. Tada dažnai norisi daug ką taisyti, geriau matai vietas, kurios stringa.
Vienas sunkiausių išbandymų buvo tai, kad visi klausinėjo, kokio amžiaus vaikams rašau. O aš visai nieko apie tai neišmanau. Tada supratau, kad vaikų knygų pasaulis turi savo taisykles ir aš turbūt ne visai atitinku formatą. Bet nusprendžiau taip ir palikti, geriau autentiškas tekstas, nei bandyti įtilpti į lūkesčius.
Mano rytas dažniausiai prasideda apie 6 val. su espresu. Tada išvedu šunis, stengiamės pasivaikščioti miške bent pusvalandį, bet viskas priklauso nuo oro. Grožis labai išranki dama, nemėgsta lietaus ar pernelyg šaltų dienų. Heizeliui tiktų ir per lietų lakstyti, bet Grožis užsispiria ir tempia mus namo. Grįžusi pamedituoju ir sėdu prie darbų. Pačius svarbiausius dalykus pasilieku rytui, nes produktyviausia būnu iki pietų, tad dažniausiai rašau šiuo metu. Prieš pietus dar užsiimu joga, tada koks lengvas užkandis, pasivaikščiojimas su šunimis ir – atgal prie darbų. Popiet atsakinėju į laiškus, tvarkau visokius reikaliukus, buities dalykus, viską, kas nereikalauja krištolinio proto skaidrumo. Kartą per savaitę turiu nuotolinę italų pamoką. Dažniausiai būtent šitie smulkūs dalykėliai išsiurbia daugiausiai energijos, tad nenoriu jais drumsti ryto. Vakare su vyru gaminamės maistą, kartais užsikuriam židinį.
P. S. Čia aprašiau idealią dieną, kai negriūva dangus, nekeliauju ir nenutinka kas nors visiškai netikėta. Tad tokių dienų būna labai retai. Dažniausiai savaitgaliais.
Iliustracijų anatomija pagal GINTAUTĄ GRUŠĄ
Stilius
Kaip kūrėjas manau, kad stilius formavosi dar kai pats mokiausi ir išbandžiau akvarelės techniką, ją labai pamėgau dar būdamas vaikas ir iki pat šių dienų praktikuoju. Tai labai platų galimybių spektrą turinti technika. Kai Gabija su Ūla pasiūlė iliustruoti, pirmus eskizus nuliejau akvarele ir visi sutikome, kad tai mums tinkamas kelias.
Veikėjai, aplinka
„Grožis ir Heizelis“ – tai pasakojimas apie tikrus šunis. Jie iš tiesų gyveno Malaizijoje ir aš pats ten buvau ir prižiūrėjau, mes irgi tapome artimi, o tai, manau, ir buvo geriausias pasiruošimas.
Tapydamas žiūriu į nuotrauką, nes man svarbu išlaikyti vaizduojamo objekto piešinį, per tai perteikiu charakterį. Daugiausia medžiagos surinkome patys, juk negali nefotografuoti tokių žavių šunų, kai turi progą. Gūglinti, manau, neišvengiama, tai irgi tam tikra kūrybinio proceso dalis.
Siužetas
Tai, ko gero, buvo pati sudėtingiausia dalis, nes pirmą kartą taip dirbau su iliustracijomis. Bet darbavomės kaip komanda. Iš pradžių buvo didelis noras viską nupiešti, bet pamažu supratau, kad mažiau yra geriau, verčiau palikti dalį vaizdų skaitytojo vaizduotei.
Prisimenu, kai dirbome su viena iliustracija, buvo daug eskizų mėginant iliustruoti Heizelio dūkimą miške gaudant kiškį, bet galiausiai teliko kiškio užpakaliukas, kurį vejasi Heizelis.
Kūrybinis procesas
Visas procesas užtruko daug ilgiau, nei tikėjausi, dabar net sunku pasakyti, kiek tiksliai. Gal apie dvejus metus. Tai pirmoji mano iliustruota knyga, manau, jog ateity patirtis leistų padaryti greičiau, bet mes ir nenorėjome skubėti.
Tuo metu dirbau Rokiškio bažnyčioje, sieninės ornamentinės tapybos restauratoriumi. Išties visai kitokio pobūdžio darbas, techniškas ir turintis aiškius reikalavimus. Truputį melancholiškas, o iliustracijų kūrimas daugiau vidinės drąsos reikalaujantis darbas. Bet dirbau ir su kūrybiniais projektais – „NEpažintos“: Kretingos krašto moterys“.
Dirbau keliais etapais, kai visą mėnesį kiekvieną dieną stengiausi nupiešti kelias iliustracijas. Bet toks intensyvus darbas sekina, reikalingos pertraukos. Be to, juk visi turėjome ne po vieną projektą, todėl negalėjome skirti tam viso savo laiko. Mėginau dirbti ir vakarais po darbo, bet tai nebūdavo labai produktyvu. Manau, kad buvo ir strigimų, kai su viena iliustracija nepavyksta pajudėti į priekį, vis tenka bandyti iš naujo, kol pajausime, kad tai yra tai, ko norime.
KNYGOS KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Gabija Grušaitė
Gimiau Vilniuje 1987 metais.
Metus mokiausi VU istorijos ir antropologijos, o tada baigiau antropologijos ir medijų bakalaurą Goldsmiths universitete.
Turbūt keisčiausias mano darbas studijuojant buvo Vemblio stadiono ložėse pilstyti šampaną; vėliau kuravau gatvės meno festivalį, dirbau su nekilnojamojo turto projektais, netgi esu prisidėjusi prie technologijos kompanijos gyvenimo (ir mirties).
Grožis ir Heizelis yra mano pirmoji knyga vaikams (Lapas, 2023)
Gintautas Grušas
Gimiau Vilniuje 1992 06 23.
Pusantrų metų Vilniaus dailės akademijoje studijavau vitražą, paskui perėjau į skulptūrą, baigiau bakalaurą.
Teko dirbti daug įvairių darbų, bet gana anksti pradėjau užsiimti kūrybine veikla – piešiu ant sienų, drobės. Teko Norvegijoje kurti ledo skulptūras.
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje