Search

Knygos anatomija: „Kas yra upė?“

Updated: Dec 22, 2020



Teksto ir iliustracijų anatomija pagal

MONIKĄ VAICENAVIČIENĘ



IDĖJA


Nuo seno – ar, tiksliau, nuo jaunumės – man patiko geografija, gamta ir viduramžių žemėlapiai. Gimnazijos laikais dalyvaudavau moksleivių geografijos olimpiadose, o per pertraukas su sese ir drauge Auste piešdavom savo pramanytų vietų žemėlapius su tokiomis vietomis kaip Liumpsinti purvynė, Keturlapių dobilėlių slėnis, Skauto kelmelis, Blogučių klanas, upė Į kanalizaciją... O dar anksčiau svajojau dirbti žemėlapių kūrėja. Prisimenu, kaip nusiminiau, kai supratau, kad žemėlapiai šiais laikais kuriami ne taip kaip senovėje, kai prie savo staliukų juos piešdavo vienuoliai. Bet tada gal dar nėjau nė į mokyklą.

O paskui... 2015 metais, įstojau į Stokholmo Konstfacko meno ir dizaino universitetą ir nutariau savo Vizualiosios komunikacijos magistro darbui kurti projektą apie upes. Jis ilgainiui ir tapo mano knyga „Kas yra upė?“.



Visą vaikystę gyvenau Vilniuje prie upės. Upės savo šeimoje vardu nevadindavome, nesakydavom „Eime prie Neries“, o tik „Eime prie upės“. Kaip kokią giminaitę, vadindavom tik jai skirtu kreipiniu, kaip močiutę. Ir dažnai ten išties ir eidavom. Dažniausiai – su sese ir močiute ar promočiute. Vėliau, paaugusios, su šunimi. Mėtydavom akmenukus, rengdavom iškylas su knygomis ir skanumynais, klausydavom lakštingalų (skamba sentimentaliai – bet taip ir būdavo). Kartą girdėjau, kaip ledonešiu, susigrūdę prie Vingio parko tilto, dundėjo ledai. Labai garsiai! Kaimynai suėjo pasižiūrėti, o tada, po kokių 15 minučių, ledai praplaukė ir vėl viskas nurimo, žmonės išsiskirstė.


Nežinau, kas ir kada mane išmokė, kad užklupus rūpesčiams ar nerimui labai padeda pasivaikščioti palei upę. Bet iš močiutės išmokau, kaip smagu eiti prie upės, prisėsti kur malonioj vietelėj, išsitraukti pieštukus ir piešti, ką matai aplinkui. Iš kur ji taip sugalvojo? Ji nebuvo dailininkė. Gal iš impresionistų.


Neries pakrantė Vilniuje netoli mano namų, 2019

Mano promočiutė – ji gyveno su mumis – pasakodavo apie savo mamą, mano propromočiutę, kuri, versdamasi vargingai, skalbdavo ponų drabužius ir žiemą skalaudavo juos lediniam upės vandeny. „Įsivaizduoji?“ – sakydavo promočiutė.


Gal prisimenate tokią lietuviškų pasakų knygą „Gyvasis vanduo“. Ne tiek pati knyga, kiek jos nugarėlė su milžiniškomis baltomis raidėmis GYVASIS VANDUO juodame fone, ryškesnė ir užgožianti visas kitas mūsų vaikystės kambario knygas lentynoje, jaučiu, irgi įsirėžė man į smegenis ir širdį. VANDUO, ir būtent GYVASIS.


Su sese Agne kokiais 1998 (aš vyresnė, todėl ir didesnė)

Kadaise iš „Misija Sibiras“ dalyvių išgirdau pasakojimą apie tremtinę, kuri vis ateidavo prie vienos Sibiro upės ir į ją žiūrėdavo. Upė parneš mano žvilgsnį namo mano brangiesiems, sakydavo. Na, kaip neįsidėmėsi tokios istorijos?


Upių ir jų vaizdinių pilna visur. Laiko tėkmė ir upė, į kurią dukart neįbrisi, sąmonės srautas, biblinis kraštas, kur teka pieno ir medaus upės, Misisipės bliuzas. Mokslas, istorija, religija, literatūra, folkloras... Upių galima aptikti net tipografijoje. Ir tikriausiai, nors gal ne kiekvienas pastebi, daugelio iš mūsų kasdienybėje.


Fyris upė Upsaloje, 2016

Norėjau pasidalinti upių istorijomis su kitais. Faktais, įdomybėmis – o kartu ir tuo upės jausmu: kad upės visus mus jungia ne tik fiziniais, geografiniais, bet ir emociniais, kultūriniais ryšiais, mus visus saisto į kaimynystę. Dveji magistro studijų metai – dveji metai laiko gilintis, kurti ir diskutuoti – pasirodė puikus laikas tam. Ir ėmiausi savo knygos.


Nutariau, kokia ta knyga turės būti: pažintinė, edukacinė, bet ne perdėm didaktiška; skatinanti domėtis ir klausti; atkreipianti dėmesį ne tik į gražias, bet ir į skaudesnes upių gyvenimo puses, į ekologines problemas, istorijos skaudulius. Tokia pasakojamoji dokumentika. Įsivaizdavau, kaip bus smagu piešti upių kraštovaizdžius, maišyti spalvas upių vandens mirgėjimui, be to, vėl proga kur nors įterpti kokių keletą žemėlapių!


Tik kaip sudėti tas visas istorijas, kokia kryptimi jos turi tekėti knygoje, kaip skaitytojai turėtų jas sekti? Tuo metu dar domėjausi tradicinėmis pasakomis, legendomis, skirtingų kultūrų bendrumais ir klasifikavimu. Matyt, todėl man į galvą atėjo skraidantys ežerai. Žinote, tokie ežerai, kurie kybo danguje, kol žmonės atspėja jų vardą, o tada jie dailiai nusileidžia ant žemės. Kažkaip kartą susimąsčiau: o kas gi yra tas skraidantis ežeras? Kas gi skraido? Vanduo – ar vanduo, jau įgavęs to būsimo ežero formą? Ar jame yra žuvų? O augalų? Galbūt panašiai tiesiog galėčiau paklausti, o kas gi yra upė? Tekantis vanduo, vanduo tarp krantų? Ekosistema? O gal ir metafora? Simbolis, archetipas?


Komiksai apie upes, kuriuos kūriau seniai, kokiais 2014, o paskui išverčiau į anglų kalbą savo magistro studijoms

Pamažėle atsakiau sau, kad upė man pirmiausia yra susitikimo, jungties vieta: jungianti ne tik vietas, bet ir laikus. Gal todėl prie upės mažėja vienišumo jausmas. Šis su-sisaistymo, ar su-gyvenimo jausmas ir tapo visos knygos atspirtimi.


Tad mano knyga apie gamtą, bet kartu ir apie žvilgsnį, požiūrį į mūsų aplinką. Ji yra apie tai, kas, mano manymu, yra – ar gali būti – upė, visos upės.



TYRIMAS


Tyrimas ir medžiagos rinkimas (o paskui ir jos struktūravimas) buvo labai svarbi ir tikriausiai didžioji mano darbo dalis.


Pirmiausia, kiek įstengiau rasti bibliotekose ir internete, peržiūrinėjau kitas paveikslėlių knygas apie upes, daugiausia išleistas pastaruoju metu. Jų, kaip galima numanyti, daugybė! Tai mane iš pradžių šiek tiek išgąsdino – ar bereikia kurti dar vieną, ar ji bus dar kam įdomi? Bet pasakojančios apie upes taip, kaip aš įsivaizdavau – atskleidžiančios upių reikšmę įvairiuose kontekstuose, derinančios ir tikslias faktines detales, ir apibendrinančios visų upių savybes, apžvelgiančios upių stebuklingumą – lyg ir neradau. Tikrai, o juk kažkas turėjo tokią knygą sukurti, tiek yra ko papasakoti!


Viena pirmesnių knygos struktūros versijų

Ilgainiui supratau, kad mano mintis pabandyti nusakyti upės esmę pernelyg ambicinga, ar, tiksliau, nereali. Supratau, kad turiu rasti savą pasakojimo būdą, pasakoti apie tai, kokios upių temos man atrodo svarbiausios, kartu išlaikydama plačią perspektyvą ir įvairių pavyzdžių gausą.


Lengva pasakyti – ypač retrospektyviai – bet ne taip lengva padaryti. Turėjau išspręsti daugybę klausimų, kurie lėmė mano knygos pobūdį. Kokios vis dėlto upių istorijos turėtų patekti į mano knygą? Ar pasakoti apie savo upę, ar pasirinkti keletą skirtingų upių, ar bandyti apžvelgti upes apskritai? Ar plėtoti savo sukauptas asmenines upių istorijas; ar rinkti istorijas iš kitų žmonių, keliauti ir pačiai aplankyti kokias upes; ar kliautis kitais šaltiniais? Nusprendžiau taip: tegu viskas būna platu. Niekur tyčia nekeliausiu – tegu upių istorijos pačios atplauks pas mane.


Dar vieno bandymo sudėlioti knygą dalis

Yra toks angliškas žodis serendipity, reiškiantis maždaug laimingus atsitiktinumus. Taip aš ir ėmiausi savo tyrimo – varčiau, naršiau, skaičiau, žiūrėjau, kas pateko į mano akiratį, kas man buvo įdomu ir atrodė susiję su upėmis: enciklopedijas, visokią dokumentiką, žurnalus, gamtos apsaugos organizacijų tinklalapius, žinias, tinklaraščius, muziejų aprašus, senas ir naujas nuotraukas, žemėlapius, meno kūrinius, etnografinius įrašus, prisiminimus, pasakų knygas.

Kračiau iš galvos ir savo prisiminimus, mintis. Paskui, aišku, reikėjo daug kuo ir giliau pasidomėti. Google Images kuriant knygą tapo mano geriausiu draugu. Tai, ką žymėjausi, vadinu istorijomis, nors iš tiesų tai buvo gausybė skirtingo pobūdžio pastabų: atsiminimų, faktų, asociacijų.


Pildžiau didžiulius užrašų dokumentus kompiuteryje. Upių istorijas žymėjausi ant vienodo dydžio nedidelių popieriaus kortelių: paveikslėlis ir trumpas užrašas. Taip galėjau išsidėlioti savo turimas istorijas, visas kartu apžvelgti, ieškoti galimų sąsajų. Šis istorijų kartotekos metodas, kurį pati sugalvojau, man labai pasiteisino (paskui kažkur girdėjau, kad tai įprastas scenaristų ar kitų kūrėjų informacijos struktūravimo būdas).


Upių istorijų kartoteka. Rožiniai lotosai paskui atsidūrė atvarte „Upė – tai kvapas“

Dairiausi ir kitų autorių, nebūtinai kuriančių vaikams, kurie suprastų upes ar žvelgtų į gamtą panašiai kaip aš. Ieškojau kūrinių, kurie svarstytų upių reikšmę mūsų visuomenėje, kreiptų dėmesį į istorinį ir kultūrinį upių kontekstą. Radau labai gražių Roberto Hasso, Czeslawo Miloszo, Nicko Middletono, Olivios Laing tekstų, Mayos Lin meno darbų.


Roberto Hasso citata. Prisirašiau visokių tokių, man aktualių

Nickas Middletonas, geografas iš Oksfordo universiteto, paskui, jau ėmus su leidykla ruošti knygą leidybai, peržiūrėjo mano knygos rankraštį; taip pat ir geografė iš Stokholmo universiteto Moa Holmlund.


Savo ieškojimus, bandymus, eskizus aptardavau su kurso draugais ir dėstytojais. Kas keletą savaičių rinkdavomės aptarti savo magistrinių darbų proceso. Nedrąsu rodyti nebaigtą, neišspręstą, dar tik numanomą darbą, bent jau man. Tačiau tai buvo labai gera patirtis, kartais leisdavusi pamatyti savo kūrinį iš kokios netikėtos pusės, o kartais mokiusi jį apginti, įžodinti. Manau, kad turėti šalia savęs bendruomenę, sekančią tavo darbo progresą ir skiriančią laiko jam nagrinėti, menininkui yra didelė dovana.


Post-it storyboardas, kuriame ir atradau upių istorijos pasakotojas

VEIKĖJAI


Mano knygos veikėjos – mergaitė ir močiutė, iškylaujančios, bendraujančios, užsiimančios rankdarbiais, kažką besikrapštančios upės pakrantėje. Būnančios vienoje vietoje ir kartu, ieškodamos atsakymo į klausimą, kas yra upė, kas yra visos upės, kas yra kiekviena upė – keliaujančios po skirtingus kraštus ir būsenas.


Jos mano knygoje atsirado ne iškart – labiau iš reikalo, tiesą sakant. Kuriant knygą, man labai svarbu buvo sugalvoti gerą struktūrą – rasti pasakojimo būdą, kuris vestų istoriją į priekį; kuriame mano istorija jaustųsi kaip namie. Norėjau, kad knyga būtų kaip atlasas, kur tam tikrai temai, tam tikrai kategorijai skiriama tam tikra erdvė. Kartu – kad pasakojimas plauktų, kad skaitytoją per puslapius neštų tam tikra tėkmė. Ne staccato, o legato. Šiaip ar taip, čia juk knyga apie upę.

Veikėjų eskizai

Dabar šios dvi veikėjos, keliaujančios per puslapius, rodosi gan akivaizdus sprendimas, bet tada ilgai sukau galvą, ką čia sumanius. Ir nežinia kelintą kartą vartydama savo eskizų sąsiuvinius, perklijuodama savo storyboard lapelius, aptikau porą paveikslėlių, kuriuos kažkuriuo metu nupiešiau daug negalvodama: močiutę su siuvinėjimo lankeliu ir mergaitę, leidžiančią pasroviui gėlių vainiką. Kodėl aš jas nupiešiau būtent taip, nežinau. Bet pažiūrėjau ir tada man toptelėjo – jos pasakos upių istoriją. Upė yra jungtis. Siūlas, gija yra metafora, kurios man reikia. Močiutės išsiuvinėta staltiesė bus mano knyga. Mergaitės vainikas, nupintas besišnekant su močiute, bus mano knyga.



Mergaitę nupiešiau su panašiu megztiniu, kokį man yra numezgusi močiutė. Aš taip pat kirpdavausi plaukus, kai buvau maža (panašiai ir dabar). Retsykiais žmonės pamano, kad ten ne mergaitė, o berniukas. Tas manęs netrikdo. Kartą einam su vyru palei upę, o ant tako stovi moteris, šalia – du vaikai kažką pagaliukais krapštinėja, kapstosi, ir mano vyras sako, kad tie vaikai jam primena jį su broliais vaikystėj. Tokį vaiką ir įsivaizdavau – būnantį čia ir dabar, bet kartu ten ir tada, tokį stebėtoją.



O močiutė... Man regis, ji išėjo tokia senoviška: ant pakaušio sudėti plaukai, sijonas, siuvinėjimo lankelis. Galvojau ir truputį nerimavau, ar skaitytojai atpažins, ką ji ten veikia. Bet, keista, iki šiol niekas manęs to nepaklausė. Viena mano močiutė buvo nuostabi savamokslė mezgėja, promočiutė dailiai siuvinėdavo ir adydavo mūsų su sese prakiurusias kojines. Rankdarbiai buvo jų kasdienybės dalis; ryšio kūrimo su išore, su pasauliu būdas, sakyčiau. Ir savotiška nepriklausomybės galimybė – aš galiu pasidaryti pati. Man patinka tokia nuostata, gal aš kiek to ir perėmiau.


Nenorėjau, kad močiutė atrodytų pernelyg rimta, tad iliustracijose ji pasakodama skeryčioja rankomis, nutaiso įvairias minas.



APLINKA


Svarstau, iš kur kyla mano pačios upės pajautimas. Turbūt labiausiai iš Neries Vilniuje ir Fyris upės Upsaloje. Knygoje šios upės raibuliuoja tai šen, tai ten. Paslaptingas bebras pavakary, pasivaikščiojimas su šuniu lynojant, netikėtai praplaukiantis butelis, kai sėdi ant kranto ir kažko lauki, ir, žinoma, iškylos su močiute – nuo mano Neries. Saulėtekio antys, kylančios iš vandens, – nuo Fyris.



Knygoje pavaizduotos kai kurios konkrečios pasaulio upės ar jų detalės (NB: nupieštos nebūtinai labai tikroviškai! Nors kas ta tikrovė knygose?): Ganga ir jos piligrimai, plūduriuojantis turgus Mekonge, atgyjanti Okavango delta, Volgos lotosai... Amazonės, Syr Darjos ir Amu Darjos, Kongo istorijos... Ir kitos. Kai kurios teka per visą atvartą, kai kurios tik sublykčioja nedideliuose piešinėliuose.


Upės tokios jau yra, kad jos teka ir įteka viena į kitą, keliauja, jungia. Bendrauja. Taip, man regis, mano galvoje teka ir upių istorijos – mano atsiminimai neša prie kitų laikų, kitų patirčių, ir tos, sakytumei, tikros istorijos susilieja su įsivaizduotomis upėmis, kurias savomis pavertė knygos: Misisipė iš „Heklberio Fino“, Kongas iš „Heart of Darkness“, ta Upė iš „Vėjas gluosniuose“, Dikenso Temzė, Maironio Dubysa...



Gal dėl to upės man taip ir patinka. Džiaugiuos, kai keliaudama matau upę. Ir kai galiu pasėdėti ant rąsto ir pateliūškuoti kojomis vandenį.



SIUŽETAS


Galvoju, kaip apibūdinti knygos siužetą. Močiutė išsiuvinėja staltiesę, mergaitė nupina savo vainiką, paleidžia pasroviui ir tada jos eina namo. Dirbdamos savo darbus (nežinau, kaip čia gražiau pasakyti, o turbūt galima pasakyti gražiau!), jos kalbasi – jos leidžiasi į įsivaizduojamą ekspediciją. Kas dar vyksta knygoje? Slenka laikas, teka upės istorija, o knyga bando užkalbinti skaitytoją.




STILIUS

Kai piešiu, negalvoju apie stilių, labiau apie vaizdo kūrimo metodus, kuriuos pasitelkiu. Bandau piešinio plokštumoje sudėlioti kompoziciją ir reikšmių sluoksnius.



Atvartų vaizdas knygoje gan skirtingas. Kai kur jis yra vientisas, o kai kur – labiau tarsi schema, sudėliotas iš skirtingų istorijų. Šioje knygoje pasikartoja kelios formos, kurios man padėjo išlaikyti visumą. Tikriausiai nesunku pamatyti, kad kai kuriuose atvartuose kompozicija sudėta aplink vidinį stačiakampį. Ši idėja – iš viduramžių iliuminacijų. Tas vidinis stačiakampis mano knygoje taip pat yra ir močiutės staltiesės, o gal ir tam tikro lango į pasaulį vaizdinys. Tada apskritimas – siuvinėjimo lankelis, kuriame dygsniuojamos upių istorijos; gėlių vainikas; pasaulį juosianti upė – Okeanas, kuris yra tarsi vandens apytakos ratas. Ir gija – ploni melsvi brūkštelėjimai po atvartų pavadinimais, močiutės siūlas, susiuvantis istorijas į knygą.





Ne taip svarbu, ar skaitytojai mato tas vizualias metaforas knygoje taip kaip aš. Svarbu, kad šie dizaino sprendimai padėjo man sudėlioti keletą ar net daugiau skirtingų upių istorijų vienoje atvarto erdvėje, suderinti ir šviesias, ir tas tamsiąsias puses.


O priemones renkuosi tokias, su kuriomis man smagiausia piešti: spalvotus ir paprastus pieštukus, vandeny tirpias kreideles, akvarelę, guašą; kartais dar įrėžiu į patį popierių ką nors. Su šiais dalykais man pavyksta sukurti spalvų perėjimus ir tekstūras – nors gal tiksliau, man labiausiai patinka su jomis kurti, nes toli gražu ne visuomet pavyksta padaryti taip, kaip noriu, ką įsivaizduoju. Bet kartais kaip tik nesėkmės ar netikėtumai virsta gerais eksperimentais. Be to, man svarbu taktiliškumas, toks betarpiškumas, tarsi kviečiantis skaitytojus ir pačius imtis piešimo priemonių. Bet galiausiai dar piešinius skanuoju ir tvarkau kompiuteriu.



KŪRYBINIS PROCESAS


Pirmiausia apie laiką.


Iš viso knygą kūriau kokius trejus metus. Bet nenuosekliai – su pertraukomis ir ne po visą darbo dieną. Įdomu būtų suskaičiuoti, kiek valandų ar dienų išvis sugaišau, tik nežinau, kaip tą padaryti.


Pirmą knygos versiją (iš esmės didžiumą knygos) sukūriau per dvejus savo magistro studijų metus. Iš jų kokius 8 mėnesius rinkau medžiagą, ją struktūravau, eskizavau; tada laukė kokie 5 mėnesiai galutinio piešimo, teksto rašymo, visumos dizaino sudėliojimo.



Beje, į šį procesą įsiterpė ir kita paveikslėlių knyga – „Per balas link aušros“, apie daktarą Joną Basanavičių, kurią nusprendžiau sukurti per vasaros atostogas (bet viskas paskui užtruko gerokai ilgiau).


Baigus ir pristačius savo knygos projektą baigiamojoje magistro parodoje, paskui dar kokius 6 mėnesius užtruko derybos su leidėjais bei knygos redagavimas su leidykla – papildomo atvarto sukūrimas, įvairūs papildymai ir pagerinimai, šrifto kūrimas, dizainas.


Ir pabaigus bei išleidus knygą, tenka vis peržiūrėti leidimus kitomis kalbomis, kuriuos man atsiunčia leidykla, patvirtinti arba išsakyti pastabas, jei reikia. Be to, visokiems interviu, dirbtuvėms, pristatymams ir apdovanojimų proga, ir panašiai, vis iš naujo vėl tenka permąstyt šią savo knygą. Tad tas procesas vis kažkaip ir nesibaigia, nors knyga jau išplaukus.


„Vaikų knygos salos" festivalyje su megztiniu, kurį man numezgė močiutė

O apie patį knygos kūrybinį procesą?


Knygos struktūrą dėliojau ilgai ir bent keletą kartų perpiešinėjau, vis mažindama būsimos knygos puslapių skaičių. Viena mano dėstytoja patarė – Sometimes you have to kill your darlings. Iš pradžių kiek įsižeidžiau, kad ji nemato, kaip čia viskas įdomu, paskui supratau – nereikia sutalpinti kuo daugiau, verčiau išgryninti knygos mintį ir savo poziciją.


Rašiau ir piešiau lygiagrečiai. Kartais žinodavau, kad būtinai turiu nupiešti kokį vaizdą, kurį nešiojaus galvoj, pavyzdžiui, mirguliuojančius žvaigždžių atspindžius upės vandeny, o tada ieškodavau žodžių, kurie papildytų piešinį. Kartais pirmiau užrašydavau istoriją, o tada galvodavau, kokiame vaizde ji turėtų atsidurti. Tuos žodžių ir vaizdų santykius dar kartu bandžiau išdėlioti knygos erdvėje, kas po ko turėtų būti ir kaip sietis tarpusavy.


Mano užrašų knygos atvartas

Piešiau daugiausia prie savo darbo stalo Upsaloje, kur gyvenau studijuodama. Kitos proceso dalys – tyrimas bei rašymas – buvo labiau pasklidusios: varčiau knygas universiteto ir miesto bibliotekose, skaičiau traukiniuose (daug jais važinėjau, mat Stokholmas nuo Upsalos nutolęs maždaug kaip Ukmergė nuo Vilniaus), eskizavau universitete.


Darbo stalas Upsaloje, 2017

Knygos rankraštį iškart pradėjau kurti anglų ir lietuvių kalbomis. Iš pradžių lietuviško teksto gabaliukuose buvo daugiau žodžių žaismo, kalbinių metaforų, bet paskui, kai ruošiau vientisą pirminę anglišką teksto versiją, jos transformavosi į vaizdines. Dirbau su trimis knygos teksto leidimais – anglų, švedų ir lietuvių kalbomis. Visi jie savaip skirtingi. Truputį juokinga, kad nors švedų kalbą iš jų moku prasčiausiai, knyga pirmiausia išėjo Švedijoje, tad ir oficialus knygos tekstas yra švedų kalba, o lietuvių ir anglų kalbomis – vertimai. Bet gal dėl to, kad visų pirma labiau laikau save dailininke, vaizdo žmogumi, matau tekstą kaip raibuliuojančią, vis kitaip subanguojančią, per knygą tekančią upės srovę.



AUTORĖS BIOGRAFIJA


Gimiau 1991 m. Vilniuje.


Mokiausi Vilniaus „Genio“ pradinėje mokykloje, Vilniaus licėjuje, Vilniaus Žvėryno gimnazijoje, Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje. Baigiau grafikos bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje. Pusmetį mokiausi Valando meno akademijoje Geteborge.

Baigiau vizualiosios komunikacijos magistrą Stokholmo Konstfacko meno ir dizaino universitete.



Knygos ir apdovanojimai


„Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus kelionės ir darbus“, Tikra knyga, 2018.

Gražiausia 2018 m. knyga vaikams; IBBY Lietuvos skyrius.

Vilniaus dailės akademijos prizas už gražiausią metų knygą 2018 m.

Premija Lietuvos knygos meno trienalėje 2018 m.


„Vad är en flod?“, Opal, 2019 (originalus leidimas) / „Kas yra upė?“, Tikra knyga, 2019.

Geriausia pažintinė ir Gražiausia 2019 m. knyga vaikams; IBBY Lietuvos skyrius.

Premio Andersen 2020 – Geriausia 2020 m. pažintinė knyga vaikams (Italija)

Dapeng Nature award 2020 – Geriausia užsienietiška knyga vaikams apie gamtą (Kinija)

Leidėjų apdovanojimas Šanchajaus vaikų knygų mugėje 2018 m. (Kinija)

Vaikų knygų iliustracijos ir Naujojo talento prizai Pasaulio iliustracijos apdovanojimuose 2018 m. (Jungtinė Karalystė)

Viena iš „100 Outstanding Picture Books“ Franfurto knygų mugėje 2018, 2019, 2020 m. (Vokietija)

Iliustracijos atrinktos į Bolonijos vaikų knygų mugės iliustruotojų parodą 2018 m.


„Gatvių susitikimai. O kas, jeigu Vilniaus gatvės šnekėtųsi?“, Aukso žuvys, 2020.




Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Giedrė Kmitienė

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba


263 views0 comments

© 2018 sesės Elzė ir Zylė. Draudžiama publikuoti tinklaraščio turinį be autorių sutikimo. Sukurta su Wix.com