Search

Knygos anatomija: „Keistuoliai“



Teksto anatomija pagal

GAJĄ GUNĄ EKLĘ



IDĖJA IR ISTORIJOS


Vaikystėje teko patirti daug nykumos ir suaugusiųjų pamokymų, kad reikia būti tokiai kaip visi, kad negalima išsiskirti, kad reikia būti tyliai pelytei, klausyti suaugusiųjų, nes jie esą geriau viską supranta. Ir niekada nė vienu iš tų dalykų netikėjau. Man dėl viso to norėjosi maištauti.


Vaiko ir suaugusiojo santykis man įdomi tema, ją vienaip nagrinėjau savo pirmoje knygoje „Brolis, kurio nereikėjo“, visai kitaip, netiesiogiai – šioje knygoje.


Man rodos, suaugusieji prieš vaikus per dažnai apsimetinėja – kad žino geriau, kad žino visus atsakymus, demonstruoja savo galią. Ne veltui daugumoje mano istorijų ne vaikai, o suaugusieji – klystantys, ieškantys, svajojantys, dvejojantys, kvailiojantys, sutrikę, ne viską suprantantys ir išmanantys.


1 metai

Tikrai nesiekiu sugriauti suaugusiojo „autoriteto“ vaikų akyse, tiesiog tikiu, kad nuoširdumas ir savo ribų pripažinimas, gali atverti galimybes autentiškesniam, didesne pagarba grįstam santykiui, netgi galimybę didesniam autoritetui užsiauginti. Vaikų intelektas tik formuojasi, jie turi mažiau patirties, tačiau nėra nei kvaili, nei naivūs, tad atradus tinkamą būdą galima su jais kalbėtis apie tikrai sudėtingus dalykus, o pripažindami ne viską išmaną pasirodome ne silpni ar kvaili, bet žmogiški. Ir man pačiai patikėti ir pasitikėti atviru, į kompromisą, pokalbį linkusiu žmogumi buvo lengviau tiek vaikystėje, tiek dabar.


O tie žmonės, kurie ne tik vaidina, bet ir yra įsitikinę, kad viską geriau žino ir supranta, kurie siekia ir kitiems paaiškinti, kaip gyventi, mane apskritai labiausiai gąsdina šiame pasaulyje. Kai kuriems jie atrodo charizmatiški – man nuo jų norisi laikytis kuo atokiau.


Kitas labai svarbus dalykas, apie kurį norėjau pakalbėti savo istorijose – tai, kad gyvenimas žavus, įdomus, keistas, bet kartu ir sudėtingas. Sudėtingas, nes nėra vienos formulės, kaip būti, kaip elgtis, ką daryti, kad būtum laimingas, kad pasiektum savo tikslų, kad atrastum gyvenimo prasmę ir t. t. Kartais mes net patys nesuprantame, kas su mumis dedasi, kartais gyvenimas pasisuka visiškai kitaip, nei įsivaizdavome, ir niekada ne vėlu keistis, išdrįsti išbandyti naujus dalykus, ieškoti savęs ir t. t.


Paauglystėje

Štai kad ir novelė „Evė ir turtinga kalba“ kaip tik ir yra apie tai, kad gyvenime nėra universalių formulių, ir niekada nežinai, kaip dalykai gali pasisukti. Aukso vidurio taisyklė tarsi sakytų, kad Evė persistengia, kad jai reikėtų tapti žemiškesnei ir t. t., tačiau būtent dėl to, kad ji to padaryti negali, nebegali grįžti į pradinį būvį, įvyksta puikus dalykas – ne ji prisitaiko prie aplinkos, bet pasaulis šiek tiek prisitaiko prie jos. Kita vertus, tai nėra lengva, kartais tokie dalykai nutinka chaotiškai, neplanuotai, net jiems besipriešinant – apie tai irgi rašau šioje knygoje. Kai kas sakys – kad vaikai tokių dalykų dar nesupranta, bet mano patirtis bendraujant su vaikais rodo, kad supranta. Žinoma, ne tokia kalba, kokia dabar čia dėstau mintis, kiek paprastesniais, aiškesniais pavyzdžiais, bet tikrai supranta. Ir dažnai apie vieną ar kitą dalyką turi be galo gilių įžvalgų.


Tikiuosi, kad man visus šituos ir daugybę kitų dalykų pavyko savo kūriniuose pasakyti taip, kad vaikai suprastų svarbiausias žinutes. Gal ir ne tik vaikai.


Nuotrauka knygos „Keistuoliai“ pabaigoje

Kodėl būtent „Keistuoliai“? Visų pirma, tai tiesiog smagus, žaismingas ir bent jau mano dėmesį patraukiantis pavadinimas, tai svarbu (tiesa, vienu metu ėmiau dvejoti, nes juk jau yra teatras tokiu pavadinimu...). Antra, norisi pakviesti skaitytojus pamąstyti, kas jiems yra keistuoliai, ar knygoje sutinkami personažai tikrai yra keistuoliai, ar keistuoliu būti yra gerai, blogai ar dar kaip nors kitaip? Ir kas yra tikrieji keistuoliai – žmonės gyvenantys taip, kaip jiems patinka, tie kurie ieško, mėgina, ar tie, kurie bado pirštais į kitus reikalaudami atitikti jų sufantazuotus normalumo standartus? Kartais būtent iš čia kyla daugiausia nežinios ir skausmo. Iš dalies apie tai „Be galo rimtas žmogus“, „Jonas ir baltas plaukelis“.


Mano istorijos apie gyvenimo paradoksus, ironiją, sudėtingus išgyvenimus, laimės paieškas, išsipildymą ir t. t. Jos nėra apie konkrečius žmones ar dalykus, kurie man ar mano aplinkoje nutiko. Man gan svetima pernelyg tiesiogiai semtis idėjų kūrybai, knistis po savo atmintį ir galvoti, ką mačiau, regėjau, girdėjau, nenoriu imti kitų gyvenimų ir perkėlinėti jų į savo tekstus. Man labiau rūpi idėjos, patyrimai, būsenos. Žinoma, natūralu, kad kai kurie dalykai yra „iš gyvenimo“. Juk mes patys iš dalies esame suma to, ką tiesiogiai ar netiesiogiai patyrėme. Taip, aš žaidžiau ir „neužmink ant tarpelio“ (novelė „Tarpelis“), ir su draugais gatvėje klausinėjau žmonių „ar esate laimingas“ (novelė „Ar jūs laimingas?“), daug kas žaidė, bet tai tėra smulkmenos, juk kūriniai ne visai apie tai.


Padėjėjas – kai rašau ar šiaip dirbu, šildo kojas

„Tiesiog laimingas žmogus“ kilo iš tikro patyrimo. Anksčiau lankydavausi vienoje bibliotekoje, kurioje dirbo dvi rūbininkės. Viena visada spinduliuodavo – šypsodavosi, pakalbindavo, tiesiog gera būdavo ateiti į biblioteką ir ją sutikti, tai nebuvo tiesiog mandagumas, žmogus švytėjo iš vidaus ir tai nepaprastai gražu. Kita rūbininkė buvo visiškai kitokia – atsidūrus šalia jos norėdavosi susigūžti ir tapti nematomai, tokia atšiauri buvo. Šiaip jau nieko apie šias rūbininkes nežinau, kodėl jos tokios, o ne kitokios, tiesiog atsispirdama nuo to ėmiau kurti savo istoriją. Man apskritai įdomu, kad kai kurie žmonės, nors patyrę siaubingų, sunkių dalykų, sugeba skleisti šviesą ir jaustis laimingi. Man šioje knygoje labiau rūpėjo apibendrinimai, tam tikri psichologiniai dalykai.


Kita vertus, nors manęs visose tose istorijose labai daug, nereikėtų to suprasti tiesiogiai ar primityviai. Manęs yra labai daug ir pirmoje mano knygoje „Brolis, kurio nereikėjo“, nors nieko panašaus mano gyvenime nenutiko.


Darbo kambarys, kur sėdžiu ir rašau

Tiesa, istorijos man tiesiog ateina į galvą. Pirmiausia iškyla pagrindinis veikėjas, jo vardas, charakteris, tada jau ir pati istorija – kas jam nutinka (siužetas). Nesėdžiu ir negalvoju, kad noriu parašyti apie vieną ar kitą dalyką. Tik jau kai jos ateina – pasvarstau, ar verta istoriją užrašyti ir kam nors rodyti, o gal ji banali, neįdomi, gal nepajėgsiu išplėtoti idėjos.


Būtent todėl rašyti istorijų rinkinį, o ne vientisą ilgesnę knygą man buvo įdomus iššūkis: ar tos istorijos susijungs, ar turės pakankamai sąsajų... Kai kas pastebėjo, kad „Vilkas“ išsiskiria iš rinkinio, vienintelėje šioje novelėje atsiranda stebuklinis, magiškojo realizmo motyvas. Bet kad ši istorija tinka rinkiniui, nė karto nesudvejojau.


Labai mėgstu užrašines ir rašiklius. Ir rašyti ranka, todėl kartais pirmiausia dalykus rašau ne į kompiuterį, o užrašinėn

Knygą rašiau apie metus, tiesa, pirmoji novelė „Be galo rimtas žmogus“ atsirado dar studijų metais, vienos nuobodžios paskaitos metu tiesiog ėmiau kažką paišinėti, rašinėti... Prisiminiau ją, kai sugalvojau savo kūrybą publikuoti vaikams skirtame žurnale („Laimiukas“). Istoriją priėmė, išspausdino, o vėliau galvoje ėmė suktis daugiau istorijų, jos ir tapo „Keistuolių“ dalimi.



RAŠYMO KASDIENYBĖ


Rašymo kasdienybė didele dalimi buvo ėjimas. Tuo metu eidavau po 4 kilometrus ryte į darbą ir tiek pat atgalios. Eidavau klausydama muzikos (nuo švelnaus roko iki sunkiojo metalo; tranki, smarki, bet melodinga muzika man padeda galvoti, tačiau rašau tik tyloje) ir visiškai panirusi galvoje kurdavau istorijas – nuo siužetų, veikėjų iki konkrečių sakinių, pastraipų. Kartais, kol atrasdavau laisvą minutę, kai ką jau ir pamiršusi būdavau. Taip po truputėlį ir lipdėsi istorijos – kartais sunkiau, kartais lengviau. Rašiau tikrai ne kiekvieną dieną. Bet man taip jau yra – didžioji rašymo dalis yra galvojimas, pirmiausia nešiojuosi istorijas su savimi, auginu. Ir tai nėra joks rašymo proceso romantizavimas, nelaukiu mūzų ar kažko, tiesiog einant man geriausiai mąstosi. Ne tik nauji kūriniai, bet ir visi kiti dalykai, kuriuos reikia gerai apgalvoti.


Vaikštau, nu

Perrašinėjimo būta – kai kurios istorijos atsirado labai lengvai ir vėliau taisiau tik kokį žodį, sakinio skambesį, su kitomis daugiau dirbau – stumdydavau istorijos tėkmę, keisdavau veikėjus. Apskritai istorijos skambesys man labai svarbu – tiesa, tylusis skambesys, t. y. skaitant tyliai, todėl ne visos mano istorijos tinka skaityti garsiai, tiksliau, ne visas jas lengva skaityti garsiai (bent jau man pačiai).


Šiaip labai norėčiau turėti rašymo rutiną – dieną ar kelias per savaitę, kurias galėčiau skirti vien tik rašymui, deja, kol kas tai neįmanoma, per daug kitų darbų ir dalykų gyvenime vyksta. Bet, tikiuosi, pavyks tokį komfortą susikurti, stengiuosi, kad tai taptų įmanoma.


Pro čia eidavau į darbą. Vienoje pusėje Geležinio Vilko gatvė ir jos gaudesys, o kitoje šiek tiek malonesnių vaizdų

Didžiąją dalį knygos parašiau emociškai labai sunkiu laikotarpiu – sunkiai susirgus, o vėliau ir mirus labai artimam žmogui – draugei Sigai. Tuo metu jaučiausi visai išmušta iš vėžių, pasimetusi, nestabili, teko smarkiai permąstyti savo pačios gyvenimą. Sigai ir dedikavau šią knygą: „Sigai G. Be tavęs pasaulis labai keistas.“


Aš ir Siga Kernavėje

Iliustracijų anatomija pagal

IEVĄ ZALEPUGAITĘ



STILIUS


Aš vis dar ieškau savęs, tos paieškos – mano asmenybės augimas, neturiu vieno braižo. Šiandien piešiu kitaip nei vakar, rytoj piešiu dar kitaip. Tiesiog perskaičiau „Keistuolių“ tekstą ir taip jį pamačiau. Ieškodama savęs einu tam tikra kryptimi ir jei pamėgstu naują braižą, bandau pasiūlyti tas naujoves naujuose projektuose, pažiūrėti, kaip pasiseks. Piešiau pieštukais, tada kėliausi į planšetę ir redagavau spalvas, detales.


Pirmasis įspūdis perskaičius buvo – keista, gal net nelabai patiko. Turėjau atsitraukti, pakramtyti viduje. Pradžioj galvojau – apie ką čia? Bumbt viena istorija, bumbt antra. Apie tokias keistas asmenybes. Bet paskui galvojau, kad smagu, – juk iš tikrųjų tie keistuoliai visokie yra – ne tik maži, bet ir dideli, pasislėpę, pasiklydę, išprotėję, po kaukėm.

Galutinė iliustracija ir eskizas istorijai „Tarpelis“

TYRIMAS


Kai pradedu naują darbą, man svarbiausia susirasti emociją. Perskaitau istoriją, pajuntu nuotaiką, kartais pamatau kokią spalvą, internete panaršau konkrečių objektų, bet esmė man yra emocija ir mažos, netikėtos detalės ar koks simbolis, kuris nuveda į tam tikrą išgyvenimą ar jausmą. Ypač šioje knygoje – viena iliustracija turi perteikti visą istoriją!


Vaikystėje


APLINKA


Mano galvoje – visa biblioteka vaizdų. Jie tiesiog sluoksniuojasi iliustracijose, kol ieškau tinkamos emocijos. Tik pradėdama dirbti su knyga pasiruošiu, peržiūrinėju nuotraukas, gaudau nuotaikas, noriu aštriai pajausti tą skonį, kad vėliau galėčiau perteikti jį iliustracijose. O tada savaime piešiasi. Būna, aišku, kad reikia panaršyti konkrečių dalykų. Pavyzdžiui, parduotuvė istorijoje „Niekada nesusitiko“ – kokio paprasto prekybos centro čia juk nenupieši. Parinkau tokią vintažinę krautuvę. Keletą Prancūzijos gatvių krautuvėlių peržiūrėjau internete. Atkreipiau dėmesį į užuolaidas, vitrinas, va ir viskas.


„Niekada nesusitiko“

Bet, tarkim, namas iš „Žmogus, pamiršęs, kur jo namai“ – va dabar žiūriu ir galvoju – čiagi mūsų namas! Tik dabar pastebėjau, koks panašus.

„Žmogus, pamiršęs, kur jo namai“

Servizą iš „Labai rimtas žmogus“ pasivogiau internete. Savo namuose tokių neturiu, neatsimenu ir iš tėvų, todėl teko pasirankioti, kokios būna auselės, kokių marginimų būna.

„Labai rimtas žmogus“

ŽMONĖS


Tiesą pasakius, piešiau daug veidų. Ar yra pažįstamų? Ne, negalėčiau taip pasakyti. Nesuasmeninau šios knygos personažų, jie visi išgalvoti.


Eskizai

KŪRYBINIS PROCESAS


Būna, kad labai daug eskizuoju, bet mano eskizai yra tragiški! Nusiunčiu leidyklai ir galvoju, ar supras? Laikau kumščius. Ir kartais tikrai nesupranta. Pati visą vaizdą turiu galvoje, žinau, kas kur yra, net spalvas matau, bet išpiešinėt nemėgstu, tingiu... žinau, kad jei netiks, būsiu praradus kelias brangias valandas.


Nepasirinktas eskizas istorijai „Vilkas“

Eskizas istorijai „Evė ir turtinga kalba“

Nepasirinktas eskizas istorijai „Niekada nesusitiko“

Eskizus derinau su leidykla. Vienai istorijai duodavau po kelis variantus, o jie pasirinkdavo. Kiek žinau, būdavo komandos susirinkimas, diskusijos, balsavimas.

Su viršeliu buvom įstrigę. Jau atrodė, kad bus gerai, o paskui vis tiek teko piešti iš naujo. Pradžioje buvo visai kitoks. Sunkiai spaudėsi, spaudėsi... Gal nežinojau, kaip pavaizduot tuos keistuolius? Kaip iš vieno žodžio ištraukti tą emociją? Bet paskui kažkaip pramušė, padariau dabartinį, ir viskas tiko.


Nepasirinktas viršelio eskizas

Turiu vaikų, dėl jų mano kūryboje buvo atsiradusi kelerių metų pertrauka. Pasiimdavau tik po kokį vieną projektą per metus. O dabar va paaugo visi ir žiūriu, kad rankos laisvesnės, galiu vis daugiau prisėsti papaišalioti.


Kuriant iliustracijas „Keistuoliams“ mūsų namuose buvo nemažai veiksmo ir įtampos. Žiema, karantinas, vaikai į kiemą rečiau išeina, tai vakarais ir naktimis dirbdavau. Dieną su vaikais, o tada vėlų vakarą, nuo kokių aštuonių iki antros – jau mano laikas.


Darbo vieta

Prisiminiau vieną juokingą nutikimą su šia knyga. Tiesiog pamiršau nupiešti iliustraciją istorijai „Įžymybė“. Visą knygą atidaviau, patenkinta atsipalaidavau ir po savaitės ar daugiau skaičiuoju – trūksta kažkokios iliustracijos. Parašiau leidyklai, sakau, atsiprašau, bet vienos nenupaišiau. Tada greitai reikėjo su ja suktis.

„Įžymybė“

Labai patiko kurti iliustraciją „Rimtam žmogui“. Piešti maistą skanu, faina, tekstūrų įvairovė...


Dar smagu buvo piešti namą istorijai „Žmogus, pamiršęs, kur jo namai“. Bet būtent patį namą, kaip kokį žiburį, o ne tą pasiklydusį žmogų, ieškantį namų. Ilgesinga aplinka, emocija – žolė, vėjas, pučiantis namo, o tu vis blaškaisi... Skaitydama istoriją „Tarpelis“ prisiminiau, kad ir pati vaikystėje taip vaikščiodavau.



KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS


Gaja Guna Eklė

(Eglė Baliutavičiūtė)


Gimiau 1989 m. žiemą Vilniuje.

Vilniaus universitete baigiau literatūros studijas (MA).


Yra tekę dirbti: vaikų darželyje auklėtojos padėjėja, rašyti apie statybas, mediciną ir pastatų priežiūrą, bet tai tik nedideli ekskursai, šiaip dauguma darbų vienaip ar kitaip susiję su tuo, kas man gyvenime labai labai patinka, t. y. vaikų literatūra.


Knygos:

„Brolis, kurio nereikėjo“ (Labdaros ir paramos fondas Švieskime vaikus, 2016, iliustravo Asta Skujytė)


Knygiukas „Vitaminai mamai“ (Knygiukai į pagalbą vaikams, 2020, iliustravo Eidvilė Viktorija Buožytė)


„Keistuoliai“ (Nieko rimto, 2021)


Kartu su kolege Inga Mitunevičiūte esame parengusios metodinį leidinį „Vaikų ir jaunimo knygų klubai“ (Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, 2016)


Apdovanojimai: „Brolis, kurio nereikėjo“ rankraštis laimėjo antrą vietą Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse. Jau virtęs knyga buvo patekęs į Metų knygos rinkimų knygų vaikams penketuką. Porą metų buvo populiariausių vaikų knygų dešimtuke Lietuvos bibliotekose.


Smalsu, kaip seksis „Keistuoliams“!


Ieva Zalepugaitė


Gimiau 1984 m. Klaipėdoje.

Studijavau Vilniaus dailės akademijoje, visada dirbau su iliustravimu susijusius darbus.


Iliustruotos knygos:

Ilona Bakštė „Boružė Liputė šypsosi ir žaidžia“ (Jūsų Flintas, 2019)

„Du gaideliai“ (Alma littera, 2014)

Gaja Guna Eklė „Keistuoliai“ (Nieko rimto, 2021)



AČIŪ!

Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Giedrė Kmitienė

104 views0 comments

Recent Posts

See All