Search

Knygos anatomija: „Lota“

Updated: Mar 2




Teksto anatomija pagal

DIANĄ GANC



Idėja


„Lota“ atsirado ne iš noro ką nors papasakoti, parašyti knygą, net ne kaip idėja. „Lota“ tiesiog atėjo. Jos, Lotos, balsas beldėsi gana ilgai, o aš vis neigiau būtinybę jį užrašyti. Kol vieną dieną nebeturėjau kur dėtis – tai tiesiog apniko, tad sėdau rašyti.


Tas neigimas, atidėliojimas buvo susijęs su klausimu – kas iš to? Na, gerai, ji beldžiasi, ji nori būti išgirsta, bet kas toliau? Užmigdyti ją kompiuterio failuose? Leisti kaip knygą? O kodėl turėčiau? Yra daug puikių autorių, kam man veržtis į jų teritoriją? Be to, ar kuri nors leidykla norės rizikuoti leisti debiutinę nouneiminio autoriaus knygą, kuri nežada didelių pardavimų?


Pjesės redagavimas su P. Dirgėla. 2004 m., literatūros mėnraščio „Metai“ redakcija. R. Tamošaičio nuotr.

Kaskart nejaukiai jaučiuosi apie tai kalbėdama – lyg kažkiek mistifikuočiau „Lotos“ atsiradimą. Kiti autoriai dažniausiai aiškiai formuluoja knygos idėjos gimtį, priežastis. Tuomet atrodo, kad išties nesu tikra autorė ar rašytoja, nes tokiais dalykais pasidalinti negaliu, „Lota“ gimė tiesiog kitaip. Matyt, tai giluminiai, vidiniai, pasąmoningi dalykai, kuriuos ne visus net pati atseku.


Mano darbo stalas

Pasiruošimas


Šiai knygai jokios specialios medžiagos rinkti nereikėjo. Visa sugulė, persipynė, transformavosi iš asmeninės patirties, bičiulių pasakojimų, savų ir svetimų prisiminimų. Vienintelis dalykas, kurio pasiteiravau vienos draugės – dėl tolimųjų reisų vairuotojų darbo ypatumų, kelionių trukmių, sustojimų, nes jos tėtis dirba tolimųjų reisų vairuotoju. „Lotoje“ viskas susidėjo taip, kad jos tėtis – tolimųjų reisų vairuotojas, tada ir prisiminiau, kas man galėtų suteikti informacijos pasitikslinimui, ar tai, ką užrašiau/parašiau, neprasilenkia su realybe. Man tai buvo svarbu, nors žinau, kad ir šių vairuotojų reisai bei kasdienybė, sustojimai ir kita skiriasi, priklausomai nuo gabenamų krovinių, įmonių, šalių, į kurias keliauja. O svarbu buvo dėl to, kad kelissyk kitų autorių knygose pastebėjau pasakojant apie tam tikrus dalykus, kuriuos pati pažįstu, ir būna taip, kad knyga, pats pasakojimas, yra realistiškas, tikras, o tas vienas konkretus dalykas prasilenkia su realybe, nors akivaizdu, kad autorius to nesiekė – atvirkščiai, norėjo įtikinamo pasakojimo. Panašiai galėjau prašauti su skyriaus, kuriame gydoma Sonata, laukiamuoju – jei pati nebūčiau jo mačiusi, jame buvusi.


Su seserimi Inga kaime. Tikriausiai kokie 1993 m.

Lota man – kone realus asmuo, pasibeldęs su savo istorija (ar jos atkarpa), ji byloja iš tam tikro laikmečio, tam tikrų vietų, aplinkybių, tad mano siekis buvo netrukdyti jai būti realiai, o tam jau prireikia mano žinių, patirčių ir galbūt vieno kito fakto iš šalies.



Veikėjai, aplinka, paralelės


Matyt, nepabėgsiu nuo fakto, kad „Lotoje“ manęs yra. Pačioje Lotoje, kaip veikėjoje, ir ne tik. Antraip galbūt ji nebūtų taip smarkiai beldusis. Lotos santykis su mokykla, su knygomis – tai daugiau ar mažiau mano kosmosas.


1986 m. Kalėdos

Mokykla man buvo lyg pelkė, iš kurios, kartais atrodydavo, nėra galimybių išklampoti. Nekalbu apie mokytojus, kalbu apie sistemą. Kelios mokytojos būtent ir buvo tas gelbėjimosi ratas, padėjęs man perplaukti mokyklą. Joms jaučiuosi dėkinga, nors kartais to palaikymo, tikėjimo manimi paaugliškai norėdavosi nusikratyti. Kartais susimąstau – ir kaip aš visgi pabaigiau mokyklą? Paskutinėse klasėse man tai atrodė neįmanoma – pamokos, ausį rėžiantys skambučiai, masė žmonių. Net ir dabar tai prisiminus per skrandį perbėga šiurpuliukai. Vėliau sužinojau, patyriau, kad tikrai nesu/nebuvau kažkuo ypatinga keistuolė jautruolė – tiesiog yra žmonių, kuriems sunku būti didelėje grupėje žmonių, triukšme, nuolatinėje (net savo paties susikurtoje) įtampoje dėl nuolatinio poreikio atsiskaitinėti, kažką įrodinėti, būti vertinamam balais, pažymiais, komentarais. Tuo metu mane gelbėjo knygos, nors kartais dėl to nenueidavau į pamokas. Gelbėjo ir rašymas – tai, jog neblogai rašiau, kur nors su rašymu sudalyvaudavau, padėjo ir su kalba ar literatūra nesusijusiose pamokose. Panašų laišką, kokį parašė Lota matematikos kontrolinio darbo metu, esu parašiusi ir aš. Ir nors po to bijojau būti išmesta iš mokyklos, lyg dovaną gavau patyrimą, kokia nuostabi, jautri yra mūsų matematikos mokytoja (ji buvo ir mokyklos direktoriaus pavaduotoja). Jos kabinete vėliau turėjome trumpą nuoširdų pokalbį ir man nuo širdies nusirito vienas didelių riedulių, taip smarkiai slėgusių.


Labai mėgstu piešti. Nemoku, bet mėgstu. Gal meditaciniais tikslais

Visgi Lota – tikrai ne aš, nors mus sieja bendri kosmosai ir kai kurios panašios patirtys.


Dėkuidie, mano mama gyva ir sveika, ji – mano amžinasis gyvenimo ramstis. Be to, turiu trejais metais vyresnę sesę, mus sieja itin artimas ryšys, nors ir esame labai skirtingos.


Su mama. Man 11 mėnesių

Prieš daugelį metų mane sukrėtė nutikimas netolimoje aplinkoje, kai viena mergaitė, dabar jau jauna moteris, panašiomis aplinkybėmis kaip Lota kone neteko mamos. Tai buvo reikšmingas posūkis daugelio žmonių gyvenime ir iki pat šiol tai priimu kaip stebuklą – kad abi tos moterys dabar tebeturi viena kitą. Matyt, tai manyje labai giliai įsirėžė, gal maždaug tuo metu ir užgimė Lotos raizginėlis. Visgi to nežinau. Pastebėjau, kad ši tema – alkoholizmo – yra savotiškai apeinama kalbant apie „Lotą“. Nors pati manyčiau ją esant vieną esminių, pagrindinių. Keletas kolegų, bičiulių atkreipė dėmesį, kad būtent šiuo aspektu „Lotą“ jie priima ne kaip (arba nebūtinai kaip) knygą paaugliams – tai ir knyga tėvams.


Rašydama taip aiškiai mačiau Lyrą – lyg seną mano pačios pažįstamą šunį. Gal kada tokį ir pažinojau? O gal jis – tik Lotos? Tačiau tik parašius apysaką ėmė sietis keistos paralelės su mano pačios kate – staiga ji susirgo. Ir sirgo apie metus, su pagerėjimais ir pablogėjimais. Vienu metu iš nevilties net ėmiau pykti ant savęs – gal pati ką išpranašavau aprašydama Lyrą? Deja, šių metų sausio pradžioje Ofelija, eidama keturioliktus metus, iškeliavo į amžinąsias galaktikas. Tiek metų išgyvenom kartu – ir štai jos nebėra. Aš vis dar laukiu, kol ji užšoks naktį ant kojų, rodos, vis girdžiu ją kur trepsenant, grįžus namo vis dar laukiu, kol ji atbėgs iš už kampo pasitikti. Peržiūrint nuotraukas – kone visur ji, mano gyvenimo palydovė... Keisčiausia, kad kažkurią akimirką pagalvojau – taip norėčiau apkabinti Lotą, gal net išbūti su ja Lyro senatvę, išėjimą, – juk aš stipresnė, be to, žinau, kas tai yra. Šių dalykų paaiškinti negaliu, jie net kiek nejaukūs savo paralelėmis.


Darbo stalo kraštelis ir tekstų saugotoja Ofelija

Kūrybinis procesas


Pats rašymas, pirmasis juodraštis, užtruko apie du mėnesius, tiesa, dviem etapais. Kad ir ką rašyčiau – visuomet turiu kuriam laikui tai palikti, imtis kitos veiklos, atsiriboti. Taip buvo ir su „Lota“. Vėliau grįžtu prie juodraščio ir bent kiek objektyviau jį pati skaitau ir matau, galiu koreguoti to reikalaujančias vietas – trumpinti, papildyti, išgryninti, suglotninti.


Itin mėgaujuosi turėdama (ypatingai retą) prabangą dirbti su vienu tekstu, kai nereikia blaškytis, sukti galvos dėl kitų dedlainų, nuo kūrybinio teksto strimgalviais peršokti į vertimą (arba atvirkščiai), kuris yra skubus ir neatidėliotinas. Su „Lota“ vidinis poreikis, neišvengiamumas rašyti buvo toks stiprus, kad be išsamesnių paaiškinimų buvau pranešusi, jog keletą savaičių negalėsiu priimti tekstų užsakymų (vertimų, straipsnių). Turėjau gana griežtą dienotvarkę, bet būdavo dienų, kai rašomas puslapis niekuo nepasipildydavo. Visgi man ši/tokia patirtis nėra nauja ar netikėta, tad žinojau, kad sakiniai ruošiasi ateiti – jie turi sau kažkur pasibūti, atrasti savo seką, o tada ateis. Ir jie ateidavo. Tai – ne įkvėpimo dalykas, ne mūzų laukimas, tiesiog aš taip rašau. Kartais, rodos, galėčiau nupiešti tą kosminį burbulą, kuriame visa informacija, idėjos, patirtys, begalinis kontekstas šoka, skraido, klostosi, o tada ateina sunkiai numatoma akimirka, kai visa tai nusprendžia virsti tekstu.


Darbo stalas, kai dirbti tenka ne namie. 2020 m.

Turiu pripažinti, kad kartais pajuntu pavydo dilgsnius, kai išgirstu iš pažįstamų (dažniausiai ne tiesiogiai, o per socialinius tinklus), kad vienas ar kitas jų išsidangina į kažkokį kaimą ar užkampį, į visišką vienatvę ir tylą rašyti. O dievai, man tai atrodo taip neįtikėtinai nuostabu – turėti tam tokią galimybę. Tikiuosi, ir man kada gyvenime taip nuskils – išnykti (ketinau rašyti „išvykti“, bet, matyt, šis spausdinimo riktas tik atskleidė tikrąją prasmę) kelioms savaitėm ir tiesiog rašyti, be buities, be įprastos kasdienybės, su debesimis tylos.


Rašant „Lotą“ tas darbo valandų griežtumas daugiausiai ir buvo lemtas įprastos kasdienybės, aplinkybių. Rytais nuvesdavau sūnų į mokyklą ir aiškiai žinodavau, kiek valandų turiu atsijungti nuo realybės ir nardyti ateinančiame tekste. Keletą kartų net pavėlavau pasiimti sūnų sutartu laiku. Kartą pabandžiau nusistatyti žadintuvą, kad mane sugrąžintų į realų laiką. Tačiau tai visiškai nepasiteisino.


Man svarbu garsiai perskaityti tai, kas jau parašyta. Esmingai svarbu. Matyt, tai atėję iš teatro, aktorinės patirties – man svarbus žodžių skambesys, jų tarpusavio dermė, intonacijos. Tik garsiai skaitydama tekstą sugaudau nereikalingus spyglius, pajuntu teksto tėkmę.


Scena iš E. Nekrošiaus spektaklio Faustas. Su kolegomis K. Jakštu ir E. Latėnaite. D. Matvejevo nuotr.

Scena iš E. Nekrošiaus spektaklio Idiotas. Su kolegomis E. Latėnaite, S. Trepuliu ir D. Ciuniu. D. Matvejevo nuotr.

Viršelis


Viršelio idėja gimė neplanuotai, tiesiog kažką paišaliojant ant popieriaus skiautės. Vėliau dailininkas Jonas Landsbergis sukūrė, regis, aštuonis įstabaus grožio viršelio variantus. Buvo labai apmaudu, kad nė vienas jų galiausiai netiko – kad ir dėl mažytės smulkmenos, kuri buvo nelotiška. Bet jie buvo tokie puikūs – rodos, keliems jų net norėtųsi parašyti po knygą. Visgi galiausiai buvo grįžta prie mano pakraigalioto eskizo, pagal kurį dailininkas sukūrė šį minimalistiškai talpų, gal net sakyčiau – gryną viršelį, ir jokio kito dabar nė neįsivaizduočiau.


Mano pieštas Lotos viršelio eskizas. 2020 m.


Viršelio anatomija pagal

JONĄ LANDSBERGĮ



Perskaitęs „Lotą“, viršelio kūrybai nutariau pasitelkti knygos siužete šen bei ten prašlamančius rudens numestus medžių lapus. Besikalbant apie šią detalę su autore, buvau jos patikintas, jog siužetiškai tiksliausia būtų vaizduoti obels lapus, nors turėjau ir kitų variantų. Nukritusių lapų idėja virto knygos viršelių pasiūlymais – juos ir skenavau, ir perpiešiau, ir naudojausi nuotraukų bankais, tačiau galų gale šios minties išvis atsisakėme. Galiausiai priėjom tokį gana minimalistinį poligrafinį sprendimą: pasirinkom ryškios tekstūros popierių, rudenišką oranžinę pantone spalvą ir santūrų geometrišką šriftą, prie kurio, man rodos, puikiai kontrastingai pritapo greita ranka parkeriu nupieštas grėblys. Nežinau, ar knygos autorė buvo labai mandagi, ar iš tiesų jai patiko visi pasiūlyti sprendimai, nes prie galutinio, tikrojo varianto priėjome labai pozityviai, be kažkokių konkrečių pastabų ar pageidavimų. Man labai patinka dirbti su knygomis dėl juokingai paprastos priežasties – šitaip gaunu privalomą progą paskaityti, o skaitymo niekada nebus per daug. „Lotą“ perskaičiau iškart, „vienu prisėdimu“.



Buvau paprašytas parodyti savo darbo vietą – deja, šiuo metu nelabai galiu to padaryti, nes kraustomės iš vienų namų į kitus, o besikraustydami dar ir izoliuojamės nuo virusų kaime šalia Anykščių, čia ir šį tekstą rašau kompiuteriu, laikinai pastatytu ant nelabai išvaizdaus mažo staliuko. Čia pat už ekrano pro langą matau nuo stogo varvantį sniegą – kažkada ateis pavasaris.


Darbo vieta Anykščiuose


KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS


Diana Ganc


Gimiau 1983 m. Vilniuje


Turiu lietuvių filologijos studijų bakalauro diplomą VU. Du semestrus studijavau Kino ir teatro mokslą Vienos universitete (Austrijoje); taip pat esu neapdairiai įstojusi į Intermedialias literatūros magistro studijas (VU), nesu tikra, kad jas baigsiu.


Yra tekę dirbti:

Teatre: aktore, scenos kūrinių autore, vertėja, titruotoja.

Tekstų pasaulyje: vertėja, straipsnių, literatūros, dainų tekstų autore, kritike, vertintoja.



„Lota“ – pirmoji, gal būsianti ir vienintelė, grožinė knyga. Taip pat esu išvertusi keletą knygų ir vieną sudariusi.



Jonas Landsbergis


Gimiau 1990-aisiais


Baigiau produkto dizaino bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje.

Dirbu įvairiose srityse: leidybos (žurnalų ir knygų), interjero ir baldų dizaine,

vasarą su šeima organizuojame kūrybines stovyklas vaikams.





AČIŪ!


Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Giedrė Kmitienė

159 views0 comments

Recent Posts

See All

© 2018 sesės Elzė ir Zylė. Draudžiama publikuoti tinklaraščio turinį be autorių sutikimo. Sukurta su Wix.com