Search

Knygos anatomija: „Nukas“





Teksto anatomija pagal

AUDRĄ BARANAUSKAITĘ



Idėja


Kai rašiau šį tekstą, o rašiau seniai, tikrai negalvojau apie knygą. Rašiau žmogui, nematančiam nuo gimimo. Mane visada vargino stereotipai, standartai, dažnai jausdavausi balta varna, todėl sutikti ką nors, kas pasaulį suvokia neįprastai ir dar mėgsta žaisti, man prilygo stebuklui.



Remis (Remigijus Audiejaitis) buvo kaip tik toks. Pirmą kartą pamačiau jį Druskininkuose poezijos rudens renginio metu. Sėdėjo vienas, pusiau nuleista galva ir kažkam nematomam šypsojosi. Paskui supratau, kad turi daugybę draugų tarp jaunų rašytojų ir poetų, groja su Domantu Razausku – beje, angliškai dainavo be jokio akcento, o dar tos unikalios jo balso improvizacijos...


Mano vaikai jau buvo užaugę, knygų skaityti jiems nereikėjo, tai ir skaitydavau Remiui kavinėse, ant kokių nors laiptų ar parkeliuose ant suoliuko.


Remis. Iš „Istorijų“ žurnalo

Vieną dieną sugalvojau parašyti jam pasaką. Apie tokį berniuką, kuris, kai mato, negirdi, o kai girdi, nemato, norėjau, kad Remis pamėgintų įsivaizduoti, kas būtų, jeigu matytų. Jis sakydavo, kad niekad nemačiusiam staiga išvysti pasaulį, ko gero, būtų baisu, toks žmogus galėtų net išprotėti.


Aš ir anksčiau labai daug galvodavau apie aklumą. Kadaise metus gyvenau pas Gintarę Adomaitytę, jos tėtis Antanas buvo neregys, nuostabus žmogus, kai ryte atsikeldavau, sakydavo, o, kaip gražiai atrodai, o naktimis tiesiog dievindavau Gintarės ir jos tėvų buto garsus – tyliai veikiantį radiją virtuvėje ir Antano rašomosios mašinėlės barškėjimą – būdavo taip jauku.


Buvau mama, bet pasakų dar nerašiau. Jas pradėjau rašyti tik kai susilaukiau anūkų

Dar man labai svarbus susitikimas įvyko su Robertu Antiniu. Dariau su juo interviu ir jis sakė: „Anksčiau akluosius savotiškai idealizavau, daug mąstydavau apie juos. Eidavo koks neregys gatve, o aš sekdavau iš paskos, žiūrėdavau kaip į šventąjį. Kiekvienas judesys man buvo įdomus...“


Taigi, kai susitikau su Robertu, mes abu jau turėjom po savo šventąjį. Aš – Remį, o Robertas – Indrę Gaskaitę, su kuria kartu kūrė „Kelią“ – 60 metrų parodą dialogą...


Kodėl Nukas knygelėje kartais negirdi? Todėl, kad man visada buvo įdomus ir negirdėjimas. Troleibuse net vaikystėje negalėdavau atplėšti akių, jei matydavau besikalbančius gestais. Žavėjo ne tiek patys gestai, kiek įdėmus stebinčiojo žvilgsnis, kai atrodo, kad aplinkinis pasaulis paprasčiausiai nuščiūva, – man būdavo taip gražu.



O tada Remiui spėjau perskaityt apie Nuką Universiteto valgykloj, lygiai po metų jis žuvo tam baisiam Žirmūnų gaisre. Tiesa, iki gaisro šią pasaką buvau išspausdinus „Istorijų“ žurnale, kuriame porą metų kuravau literatūrinius puslapius.



Kūrybinis procesas


Žinoma, dabartinis „Nukas“ skiriasi nuo to pirmojo varianto. Leidyklos „Tikra knyga“ vadybininkė Daiva Rudytė pasiūlė istoriją skelti pusiau, taigi turėjau šiek tiek padirbėti. Pasaka transformavosi, atsinaujino ir, tiesą sakant, senąją versiją man truputį net gėda skaityti.


Žiūrėdama į šį ežerą parašiau nemažai istorijų

Kaip rašiau „Nuką“, nebeprisimenu. Gal labai nesikankinau, bet tikrai buvo vietų, kurios mane nervino ir kurias sugebėjau ištaisyti tik dabar, po daugelio metų.

Kažkada, kai buvau pasiklydusi fotografijos meno labirintuose, recenzijas rašydavau dieną užsidangsčiusi langus. Parašau porą žodžių ar sakinį ir kaskart tekstą skaitydavau nuo pradžių – na, maždaug, ir kaipgi čia tie keli žodžiai prisikabino...

Kada ši nesąmonė baigėsi, nežinau, bet dabar rašau taip lengvai, kad net pasigendu pastangų, galvoju, po galais, gal čia ne aš parašiau.


Nida. Kai dar vaidinau fotografijos kritikę

Padalinti „Nuką“ į dvi dalis ir atskirti matymą nuo negirdėjimo nebuvo sunku, nors ir dabar tie dalykai gana subtiliai susipainioja, kiek žinau, Linai bepiešiant taip ir būdavo.


Kai ji pirmą kartą atsiuntė Nuko portretą, šiek tiek nustebau, nors aiškaus vaizdo net nebuvau susikūrusi. Gal ir buvo vaizduotėje panašus į Remį – toks berniukas garbanotais plaukais, ir staiga, oi, gaunu Nuką. „Ką manai?“ – klausia Lina. Po penkių minučių atsakiau, kad gerai. Tada ji parašė: „Taip greit prisijaukinai?“ Na, taip, prisijaukinau, o kas gi beliko.



Vienareikšmiškai manau, kad tai daugiau Linos knyga, juk net tekstas išrašytas josios ranka.


Kai Metų knygos apdovanojimuose susitikau Kotryną Zylę, ji pasakė: „Nuostabus jūsų „Nukas“, ypač ta vieta, kur minčių labirintas.“ Sakau: „A, šita, bet ne aš ją rašiau, labirintą piešti sugalvojo Lina, o Viktorija Ežiukas pamėtėjo mums vaikiškų frazių.“ Tada Kotryna ir sako: „Dar viena vieta labai žavi, kur mama vaikui visko linki prieš miegą.“ Sakau: „Bet ten irgi ne aš, o Lina parašė, prašė manęs, bet aš baisiai tingėjau.“ Žodžiu, pasijuokėm su Kotryna, bet, jeigu rimtai, manau, kad ir Viktorija, ir Lina ateityje pačios rašys savo knygas.



Siužetas ir veikėjai


Teksto knygelėje tiek nedaug, kad apie siužetą net neverta kalbėti. Veikėjų irgi tik trys – Nukas su mama ir tėčiu, jeigu neskaičiuosim visokių ten paukščių ir debesėlių. Abiejų istorijų schema ta pati – Nukas pabunda ryte ir nežino, kaipgi jam bus – negirdės, o gal nematys.


Jau kūdikystėje turėjau draugę

Aš labai noriu, kad vaikai geriau suvoktų savo pojūčius ir juos suvokdami suprastų tuos, kurie jų neturi. Jei kažko neturi, galbūt kažką kita gauni kaip kompensaciją. Pamenu, kad Remiui tikrai patiko vieta, kur Nukas labai stipriai žiūri į sieną ir nuo jo žvilgsnio sienoje atsiranda skylė.



Kai su Daiva ir Lina pirmą kartą susitikom kavinėj, supratau, kad Nuko istorija joms pasirodė greičiau apie išsiblaškymą arba nenorą girdėti ir nenorą matyti, ir pamenu, kaip jos nustebo, kai pasakiau, kad Nukas iš tikrųjų nemato ir iš tikrųjų negirdi, tada visos nusprendėm, kad tai net gerai, nes knygelėje interpretacijai atsiranda labai daug erdvės. O kai vėliau mokyklose susitikau su vaikais, supratau, kad su jais galima kalbėtis rimtai, ir aš jiems ėmiau pasakot apie Remį.


Knygą skyriau Tanakai, tokia buvo jo pravardė, nes Remis mokėsi japonų kalbos. Pagalvojau, kaip gražu, štai du lietuviai – Tanaka ir Itagaki – ima ir susitinka vienoje knygelėje.


Linksmai atrodo tos mano knygelės


Iliustracijų anatomija pagal

LINĄ ITAGAKI



Pradžia


Nukas „prasidėjo“ labai seniai. 2017 m. gruodį per pirmąjį vaikų literatūros festivalį „Vaikų knygų sala“ (man atrodo, jis tada vadinosi „Vaikų Kalėdų sala“) įvyko knygų kūrėjams skirti pusryčiai. Ir ten buvo skelbimų lenta, kurioje aš pakabinau savo iliustraciją su užrašu „Labai noriu iliustruoti knygą vaikams“. Nes buvo tik ką išleista mano pirmoji iliustruota knyga „Sibiro haiku“ ir man atrodė, kad gal nebegausiu jokių kitų pasiūlymų. Va tada ir susipažinau su Audra Baranauskaite ir ji man pažadėjo atsiųsti tekstą, kurį reikėjo iliustruoti. Ir tai buvo NUKAS.



Nukas man labai patiko, iš karto pasakiau, kad noriu nupiešti šią knygą. Bet tada kažkaip taip susiklostė, kad gavau pasiūlymą piešti kitą knygą, paskui dar kitą... ir kadangi dėl Nuko nebuvom pasirašę nei sutarties, nei leidyklos neturėjom, taip ir nukėlinėjau. Kol galiausiai supratau, kad nukėlinėti nebenoriu, parašiau Lietuvos kultūros tarybai prašymą skirti stipendiją „Grybo aukso“ ir „Nuko“ iliustracijoms kurti. Reikėjo kažkokio įsipareigojimo. Stipendiją gavau, knygą pasiūlėme išleisti leidyklai „Tikra knyga“, jie sutiko, bet leidyklos atstovė Daiva Rudytė pasiūlė dar peržiūrėti tekstą. Pradinėje versijoje buvo sumaišytos dienos, kai Nukas negirdi arba nemato. Daiva patarė padalinti knygą į dvi dalis: nematymo ir negirdėjimo, ir padaryti ją dvipusę. Mums visoms ši mintis patiko. Audrai teko pataisyti tekstą, o aš ėmiausi piešimo.


Darbo vieta sodyboje

Jau buvau pavargusi nuo nuotraukų perpiešinėjimo istorinėms knygoms, norėjosi laisvės, kitokių technikų, todėl iš karto nusprendžiau, kad Nuką piešiu kažkaip visai kitaip ir visokiomis priemonėmis, kokiomis tik panorėsiu: akrilu, spalvotais pieštukais, flomasteriais... be jokių apribojimų.



Pirmiausia pasidariau kelis nedidelius eskizus ieškodama, kaip atrodys Nukas. Jis atsirado gana greitai. Tada pasieskizavau keletą scenų ir pirmiausia sukūriau šią iliustraciją:


Stalas namuose

Didelė Nuko galva, jis užsimerkęs, o aplinkui – garsus skleidžiantys objektai. Man visa ši knyga atrodo tokia apie įsiklausymą ir įsižiūrėjimą, ir nematymą/negirdėjimą. Reikėdavo susikaupti ir pamąstyti, ką noriu pavaizduoti: matymą, girdėjimą, nematymą ar negirdėjimą. Nes atskirose scenose yra pabrėžiama viena iš šių keturių būsenų. Turbūt todėl taip ir išėjo, kad knygoje dominuoja didžiulė, visą atvarto plotą užimanti Nuko galva. Nes reikia lyg įlįsti į jo vidų, kad pajaustum, ką jaučia jis.



Veikėjai


Pagrindinis veikėjas yra vienas – Nukas. Kaip jau minėjau, tiesiog pasidariau kelis eskizus ir greitai paaiškėjo, kaip jis atrodo. Pradžioj, pradedant piešti, atsiranda kažkas nuobodaus. Tada pradedu ieškoti, ką būtų galima kaip deformuoti – kai ką išdidinti, kai ką sumažinti, kai ko atsisakyti. Kad atsirastų ne tiesiog eilinis berniuko piešinys, o kažkas kitokio.



Nukui labai tiko didelė, į šonus platėjanti plika galva (ją pamačiusi Audra paklausė:„O kaip Nukas atrodys iš nugaros?“ Aš atsakiau, kad jis bus tik iš priekio ir iš šono, tad viskas bus gerai). Dvi akys, gana toli viena nuo kitos, ir maža burnytė. Be nosies. Su linksma kepuryte, kokias anksčiau pardavinėdavo Palangoje, Basanavičiaus gatvėj. Ir keistas kūnas, lyg ir storas, bet kojos ir rankos tokios plonos, kad sunku suprasti, gal tiesiog stambių kaulų. Žodžiu, išėjo kažkas keisto, todėl labai gerai. Na, o tėčiui su mama nieko ypatingo galvoti nereikėjo.




Aplinka


Nuko knygoje aplinkos mažai, pavaizduoti tik virtuvė, jo kambarys ir namas. Įdomu tai, kad leidėjai ir Audrai, prieš pradedant piešti, sakiau, kad įsivaizduoju veiksmą privačiame name su kiemu. O Audra sakė, kad ne – Nukas gyvena daugiabutyje. Man buvo taip keista, nes tokia mintis net nekilo, nors pati užaugau daugiabutyje Kaune, Šilainių rajone. Susimąsčiau ir supratau kodėl – viskas dėl žoliapjovės!



Tekste sakoma, kad kai Nukas nieko negirdi, jo nepažadina nei tėčio žoliapjovė, nei mamos plaukų džiovintuvas... Dėl tos paminėtos žoliapjovės man iš karto galvoje nusipiešė namo su privačiu kiemu vaizdas. Bet patiko Audros idėja apgyvendinti Nuką daugiabutyje, nes tai daug labiau netikėta, ypač kai pro sieną suplaukia debesėliai.

Kūrybinis procesas


Ačiū Dievui, šiai knygai nereikėjo rinkti jokios medžiagos. Pagaliau galėjau duoti laisvę fantazijai. Na, tik paukščius piešiau iš nuotraukų, nes taip norėjosi. Jie tokie gražūs, kokie yra realybėje. Mano babai labai patinka paukščiai Nuko knygoje. O man jie smagiai kontrastuoja su nerealistiškai nupieštu Nuku.



Su Nuku viskas ėjosi labai lengvai. Man ši knyga tokia šilta, lengva ir pozytyvi, tiek ir procesas, tiek rezultatas. Eskizuoti aš apskritai stengiuosi labai mažai, tik kai būtina ir kuo paprasčiau. Nes kai jau yra eskizas, antrajame piešinyje viskas išeina prasčiau. Ne tokia gyva linija, emocija, kažkoks labiau sukaustytas piešinys, nes nevalingai stengiuosi nupiešti „gerai“. Todėl geriau, kai piešiu nežinodama, ką ir kaip nupiešiu. Tada išeina kaip išeina. Ir aš žinau, kad tai yra geriausia, ką galiu, jei pieščiau antrą kartą, išeitų tik blogiau.


Aš vaikystėje. Su raudonu megztiniu, didžiausia

Man vis nepavyksta susiorganizuoti darbų taip, kad būtų galima daryti vieną vienu metu. Nes susideda daug aplinkybių, kažkas vėluoja, kažkas skuba, ir nesvarbu, kaip susiplanuosiu savaitę, būtinai atsiras kažkas neplanuoto ir skubaus, ką reikės padaryti, o suplanuotus darbus nustumti.


2021 m. be Nuko išėjo dar 3 mano iliustruotos knygos. Taigi dirbau šokinėdama nuo vienos knygos prie kitos, nuo vieno darbo prie kito... Visiškas chaosas. Nuką vasarą piešiau prie ežero. Man ten būna labai gera. Kadangi jau net neatsimenu, kada turėjau tikras atostogas, o ne „darbostogas“, prie ežero miegu palapinėje, pabudus šmurkšeliu į ežerą ir tai man bent trumpam sukuria atostogų jausmą.


Palapinė prie ežero

Vėliau einu į sodybą prie stalo ir piešiu. Arba piešiu prie ežero ant nepatogaus sulankstomo staliuko, bet vaizdas ir jausmas nepatogumą atperka. Vasarai pasibaigus piešiau namuose, savo kambaryje, kuriame miegojau, gyvenau ir dirbau. Pradedant piešti svarbu patraukti viską nuo stalo. Nes popieriaus formatas nemažas. O bepiešiant stalas visada apsikrauna dažų tūtelėmis, pieštukais, trintukais, popieriukais ir t.t. Pradėti norisi švariai. O užbaigiu po krūva piešimo priemonių.


Piešimas prie sulankstomo staliuko


KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS


Audra Baranauskaitė


Gimiau 1957 m. liepos 17 d. Vilniuje.

Baigiau žurnalistiką ir trylika metų dirbau tuometinėje Fotografijos meno draugijoje.

Tada trumpai savaitraštyje „Amžius“, taip pat neilgai „Kalba Vilnius“, daug ilgiau žurnale „Moteris“, porą metų „Istorijose“, o kai ištikus ekonominei krizei žurnalas buvo uždarytas, tapau laisvai rašančiu žmogumi. Gana daug rašiau „Šiaurės Atėnams“ – esė ir eilėraščius, dabar juos sudėjau į nedidelę knygelę, kurią tikiuosi išleisti kartu su Violetos Bubelytės nuotraukomis.



Kūriniai vaikams


Knygos:


„Labai buitiška pasaka tiems, kas nori rūšiuoti šiukšles“, iliustravo Vita Balinskienė

(DeLibris, 2009)


„Pelikanas Pranas ir taksas Antanas, arba kaip svarbu pasiklydus rasti draugą“,

iliustravo Rimvydas Kepežinskas (Apostrofa, 2014)

2015 m. išrinkta geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams


„Kaip Mytaras ir Varčius kelionę keliavo“, iliustravo Viktorija Ežiukas (Obuoliukas, 2017)


„Nukas“, iliustravo Lina Itgaki (Tikra knyga, 2021)


Vakaro pasaka (LRT):


„Pelikanas Pranas ir taksas Antanas“ shorturl.at/fmtXY

(Skaito Dalius Skamarakas)


„Apie tokį ruonį Kruonį“ shorturl.at/dST12

(Skaito Dalius Skamarakas)


„Jokio voro ten nėra“ shorturl.at/suV68

Rež. Inga Tamulevičienė (Skaito Ilona Balsytė ir Jokūbas Bareikis)



Radijo pjesės vaikams:


„Ir jokių čia nykštukų“ shorturl.at/bCO56

Rež. Giedrė Beinoriūtė


„Kulinarinis Baksio šou, arba kosmonautų maistas“ shorturl.at/isw29

Rež. Giedrė Beinoriūtė


„Pats, pats, pats“ shorturl.at/cDEX7

Rež. Kristina Gudonytė


„Neprarykite mano senelės, arba kaip sugalvoti pasaką“ shorturl.at/BDGI4

Rež. Gediminas Storpirštis


„Bebrų bebras, arba kaip pasistatyti namelį“ shorturl.at/kNSTZ

Rež. Augustinas Gricius



Lina Itagaki


Gimiau 1979 m. rugsėjo 30 d. Kaune.

2014 m. baigiau bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos grafikos katedroje. 2003 m. Tarpautiniame krikščioniškame universitete Tokijuje, Japonijoje, baigiau tarptautinės ekonomikos bakalauro studijas. Prieš tai Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune studijavau anglų kalbą ir literatūrą, bet studijų nebaigiau, nes išvykau į Japoniją.


Kol studijavau VDU, po paskaitų lankiau Goju Ryu karatė būrelį ir buvau mažiausių vaikų trenerė, ten gavau pirmąjį savo gyvenime atlyginimą.


Japonijoje pirmiausia įsidarbinau anglų kalbos mokytoja 3 metų japoniukui, kuris po metų išmoko tik pasakyti „ups“, nes anglų kalba jam nepatiko ir jis mane ignoruodavo, kai kalbėdavau angliškai, užtai aš iš jo išmokau visokių japoniškų žodžių. Vienas sudėtingiausių buvo tokio plastikinio herojaus pavadinimas URATORAMAN (taip japoniškai tariamas Ultraman).


Paskui įsidarbinau pas amerikietį, jo firmoj „Documonde“, jis buvo sugalvojęs sukurti elektronines vizas, kai egzistavo tik popierinės, kad nereikėtų žmonėms gaišti laiko ambasadose. Tai aš apvažiavau visų šalių ambasadas Tokijuje, surinkau popierines vizų formas ir tada mano užduotis buvo išmokti naudotis kompiuterine programa ir sukurti tų vizų fomų skaitmeninius analogus.


Vėliau dirbau japonų kalbos vertėja įvairiose situacijose. Įdomiausia gal buvo vertėjauti bušido ar kažkokiose panašiose rugntynėse. Dar labai patiko dirbti kombini parduotuvėje Japonijoje. Kai grįžau iš Japonijos į Lietuvą, 5 metus atidirbau l. e. p. direktore japonų dukterinėje kompanijoje „KOEI“.


Tada vėl tapau studente ir uždarbiavau visokiausiais būdais. Pirmą vasarą išvykau ieškoti darbo Olandijoje ir įsidarbinau paštininke. Labai patiko! Sėdi ant dviračio ir išvežioji žmonėms laiškus, aiškiu mašrutu, laiškai sudėlioti eilės tvarka, labai paprasta, visi gavę laišką džiaugiasi, smagus darbas.


Paskui atradau šaržų piešimą Palangoje. Prapaišiau, man rodos, 6 vasaras. Sunkiausia buvo priprasti ne prie vėjo ir šalčio, bet prie to, kad reikia nupiešti greitai (per 10 min), kuo panašiau, bet kuo juokingiau (dažniausiai žmonės nejuokingi ar net nesišypso, sukiojasi ir juda), o tau už nugaros sustojęs burys aptarinėja ir kritikuoja kiekvieną tavo štrichą. Siaubingas, bet psichologiškai labai užgrūdinantis darbas.


Taip pat dar mokiau japonų kalbos ir kaligrafijos Klaipėdoje. Dirbau Klaipėdos lėlių teatro dizainere. Visko dariau, kol pamažu vis daugiau dėmesio pradėjau skirti knygų iliustravimui. O kai jau nusprendžiau atsisakyti visko, išskyrus iliustravimą, netikėtai įkūriau leidyklą „Misteris Pinkmanas“ ir dabar vėl dirbu šimtus visokiausių darbų.



Knygos


„Nukas“

Iliustracijos ir dizainas (Audra Baranauskaitė, Tikra knyga, 2021).

• Lietuvos dailininkų sąjungos apdovanojimas už iliustracijų originalumą ir profesionalumą Kultūros ministerijos organizuojamo Knygos meno konkurso teminėje grupėje, 2021.

• Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus premija už geriausią paveikslėlių knygą vaikams, 2021.


„Betė ir skraidanti gimtadienio dovana“ Iliustracijos ir dizainas (Vitalija Maksvytė, Marius Marcinkevičius, Alma Littera, 2021).


„Grybo auksas“

Iliustracijos, teksto adaptacija ir knygos dizainas biografiniam komiksui apie vieną žymiausių XX a. I-osios pusės lietuvių skulptorių Vincą Grybą (1890–1941).

(Rasa Grybaitė, Dailininkų sąjungos leidykla Artseria, 2021).

• Premija Kultūros ministerijos organizuojamo Knygos meno konkurso teminėje grupėje, 2021.

• Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus premija už geriausią pažintinę metų knygą, 2021.


„Karališka vaikystė: viena 1529 metų rudens diena“

Iliustracijos ir dizainas (Nelė Kostinienė, Živilė Mikailienė, išleido Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2021).


„Prieš srovę. Žuvų draugės Sabihos Kasimati istorija“ Albaniško komikso, pasakojančio apie albanų mokslininkę, ichtiologę Sabihą Kasimati, pražudytą diktatoriaus Envero Hoxhos režimo, iliustracijos, dizainas ir teksto derinimas (Vytenė Muschik, Marius Marcinkevičius, išleido Konrad-Adenauer-Stiftung fondas Albanijoje, 2020).


„Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“

Iliustracijos ir knygos dizainas (Nelė Kostinienė, Živilė Mikailienė, Tikra knyga, 2019).

• Diplomas Knygos meno konkurso teminėje grupėje už originalų istorinio turinio perteikimą vaikams, 2019.

• Bolonijos vaikų knygų mugės iliustratorių parodos diplomas, 2020.


„Sibiro haiku“

Iliustracijos ir knygos dizainas, (teksto autorė Jurga Vilė, Aukso žuvys, 2017).

Knyga išversta į 13 kalbų, gavusi daugybę apdovanojimų. Vieni svarbiausių:

• Metų knyga vaikams, 2018.

• Knyga apdovanota Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus Prano Mašioto premija kaip Geriausia 2017 m. vaikų ir paauglių knyga.

• Gražiausios 2017 m. knygos konkurse skirta pagrindinė Metų premija.

• Knyga išrinkta į Kūrybiškiausių 2017 m. knygų dvyliktuką.

• Knygų jaunimui premija Vokietijoje / Deucher Jungendliteratur preis, 2021.


„A Picture Book for Tomorrow“

Iliustracijos, tekstai ir dizainas (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014)

Pavartyti galima čia: shorturl.at/bfOY3




AČIŪ!


Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Giedrė Kmitienė


Garso įrašas darytas Vilniaus Adomo Mickevičiaus bibliotekoje

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba

211 views0 comments

Recent Posts

See All