top of page
Search

Knygos anatomija: „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“

Updated: Dec 28, 2022




Teksto anatomija pagal

EVELINĄ DACIŪTĘ



Priešistorė

„Pasakojimas apie katiną ir tulpę“ gimė pandemijos pradžioje – 2020 m. balandį. Tada karantinas labai apribojo išorinį gyvenimą, bet, kaip pasirodė vėliau, ne vidinį. Tuo laikotarpiu labai daug ir kasdien vaikščiojau Falls Church miestelio (Virdžinijos valstijoje) apylinkėmis. Klausydavau audioknygų. Aplinka buvo pilna žydėjimo – atrodė, kad kaip niekad iki tol. Tas džiugino, ypač tokiu laiku, kai viskas aplink buvo taip neapibrėžta. Tas pačias vietas tuo pačiu sezonu tikrinau ir po metų, ir po dvejų: tiek žiedų ir to visaapimančio žydėjimo jausmo nebebuvo.


Falls Church apylinkės

Tuo laikotarpiu itin daug kalbėdavome su Aušra: aš iš Amerikos, ji iš Lietuvos. Apie viską: tai, kas vyksta namie ir pasaulyje, kūrybą, skaitomas knygas, gyvenimo prasmę. Nardydavome tarp temų. Rašiau, ji kūrė iliustracijas, abi dar keitėmės novelėmis.


Taip pat tuo metu vis paskaitydavau poezijos, dažniau anglų kalba. Knygos veikėjo katino Oskaro Murkaus Rumtumtugerio trečiasis vardas taip pat iš vieno eilėraščio. Tomas Stearnsas Eliotas sukūrė visą kolekciją eilių apie kates „Old Possums‘s Book of Practical Cats“. Vieno katino vardas – Rumtumtugeris. Vėliau pagal šias eiles Andrew Lloydas Webberis sukūrė miuziklą „Katės“ („The Cats“).


Skelbimas rajone

Kaip dažniausiai būna, rašydama negalvojau apie knygą. Kai jau turėjau visą pasakojimą, pamaniau, kad šis tekstas galbūt tiktų Aušrai. Nusiunčiau, ji gerai įvertino, net atsiuntė katino ir tulpės iliustraciją. O paskui tekstas nugulė į stalčių. Per tuos metus, kol jis ten gulėjo, nė karto Aušros apie jį nepaklausiau. Po metų ji pati jį ir ištraukė. Jei ne Aušra, jis ten būtų tebegulėjęs, neplanavau kam nors siūlyti.


Mūsų kartu sukurtas knygas – „Laimė yra lapė“ ir „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“ skiria šešeri metai. Patirties – kur kas daugiau. Per tą laikotarpį išleidome kitų knygų, daug dalyvavome literatūriniame gyvenime, kartu jį analizavome. Kol atėjo laikas naujai knygai kartu. Pribrendo. Nebuvo suplanuota, atsitiko savaime.


Knygos sutiktuvių akimirka Lojotekoje. Nuotraukos autorė Karolina Nadzeikaitė

Veikėjai


Kiek ir ko knygoje yra, paprastai sužinau vėliau: kai istorija jau būna parašyta. Dar dalį – kai ji jau būna išleista. Dar kažkas gali išlįsti po kelerių metų. Man atrodo, kad taip, galima įžvelgti ir mūsų draugystės su Aušra paralelių. Bet kol rašiau, tiesiog pasidaviau istorijos tėkmei, negalvodama apie realius įvykius, vietas ar žmones. Man regis, kad kiekviename galime įžvelgti ir katino, ir tulpės. Gali būti, kad vienas kuris labiau dominuoja.



Kaip ir „Laimė yra lapė“, taip ir „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“ yra apie meilę ir draugystę. Ir, žinoma, apie išsiskyrimą. Mūsų gyvenimai yra apie tai, kad mes susitinkame, susidraugaujame, o tada išsiskiriame. Sapnui, pusdieniui, pusmečiui, visam gyvenimui. Taip, atsitinka, tai dalis gyvenimo.

Aplinka

Yra paralelių su mane supusiu žydėjimu, su išsiskyrimais, nes vis išvažiuoju, su tuo, kad vis ką nors kur nors palieku, su T. S. Eliotu ir A. L. Webberiu. Su tuo, kad paveikslėlių knygos yra turtingi pasauliai, verta vartyti, gilintis. Su tuo, kad jos ne tik mažiems.


Knygoje yra panaudotas vienas mėgstamiausių mano posakių: „Tamsiausia naktis prieš aušrą“. Dirbant su Aušra, jis įgyja ir kitą prasmę, tampa kalambūru.


Knygoje yra mano vaikystės nuotrauka. Nors joje tulpė yra pieštinė, išties savo rankoje laikau tikrą. Lyg žinutę į ateitį. O dar atvarte apie laiką!



Aš ir tulpė

Knygos atvartas

Man labai žavi melodija, Aušros užrašyta žvaigždėmis danguje. Katinas prisimena tulpę, skambant „Memories“ iš miuziklo „Katės“.

Kūrybinis procesas


Istoriją užrašiau gana greitai. Kai Aušra sutiko iliustruoti ir knygos idėją palaimino leidykla „Alma Littera“, dar kurį laiką maloniai padirbėjome su redaktore.


Knygos sutiktuvės su leidyklos komanda

Su „Laimė yra lapė“ aš mačiau daugiau paties iliustravimo proceso, su katinu ir tulpe Aušra ilgai slėpė ir nieko nerodė. Pamačiau jau beveik galutinį maketą. Nebuvo neramu. Aušra – profesionalė, ji piešia krauju. Neslėpsiu, kad buvo smalsu. Bet ir baisu nubaidyti. Nepaskubinsi. Kaip katinui tulpė sako:

Viskam ateina savas laikas.

Iš kur žinai?

Kartais tiesiog žinai, ir viskas. Tarsi šaknyse ir stiebe kaip knygose viskas būtų surašyta.

Vienintelė nesėkmė, kuri galėjo ištikti su šia knyga, tai ta, kad Aušra būtų nusprendusi, kad mes ir nebeiliustruos. Bet net ir su tuo būčiau susitaikiusi. Bus dar tų knygų, svarbiausia žmonės.


Pasivaikščiojimų pievos

Kaip atrodo mano rašymo kasdienybė? Pasvajoju apie rašymo rutiną, bet pati niekaip jos nesurutininu. Atėjo į galvą istorija, telefone pasižymi, paskui, kai gali prisėsti prie kompiuterio, pradedi vynioti pasakojimą. Jau kai pribrendę, tai ir vyniojasi. Tarsi to tik ir būtų laukę. Tuo metu ir knygiukus parašiau, kurie paskui tapo knygomis – „Diena, kai nieko nenutiko“ ir „Kas pažįsta Šmikį Bilbą?“ Ir eilėraščių. Randi laiko, atsisėdi ir parašai. Atsikeli, išverdi sriubos, palaistai gėles. Pakalbi. Jei kyla idėja, išsisuka eilėraščio posmas – užrašai. Gal bus knyga, kurią rašysiu kitaip: kasdien, tam tikromis valandomis, iškart žinosiu, kad rašau knygą.


Taip atrodė mano darbo ir virtualių susitikimų vieta. Ir nematoma jos pusė

Ši istorija buvo užrašyta nuosekliai, be duobių, kaip sekant pasaką. Buvo jausmas, kad atėjo laikas papasakoti šią istoriją, tai ir papasakojau. Ar būtų atėjęs, jei ne pandemija? Nežinau, sunku pasakyti. Po metų ją peržiūrėjome su redaktore. Patobulinome kelias vietas, siužete niekas nesikeitė.


Manęs viena mergaitė per susitikimą paklausė, kodėl tulpė, kodėl ne kita gėlė. Kodėl katinas neklausė. Atsakiau, kad tulpė labai dramatiškai vysta. Kiekvieno žiedlapio netektis (o jų nėra daug, jei tulpė ne pilnavidurė) smarkiai ją keičia. Be to, tulpė turi daug gyvenimų, ji nuvysta, bet pavasarį viena pirmųjų pakyla iš žemės. Atgimimo simbolis. Tobulos ir gilios meilės simbolis. Persų folklore pasakojama, kad pirmoji tulpė išdygo iš pralieto mylimųjų kraujo. Knygoje yra metų ciklas, paros ir tulpės gyvenimo.


Kūrybinių dirbtuvių akimirka Lojotekoje. Nuotraukos autorė Karolina Nadzeikaitė

Kodėl katinas? Atėjo laikas ir jam. Buvo meškiai, drambliai, šunys, banginis, atėjo laikas ir katinui. Koks gyvūnas dar būtų tikęs? Man regis, kad joks. Tik katinas.


Skambutis iš praeities



Teksto anatomija pagal

AUŠRĄ KIUDULAITĘ




Priešistorė

Po knygos „Laimė yra lapė“ mūsų su Evelina draugystė išaugo į nuolatinį kūrybinių idėjų, pamatymų, pastebėjimų apsikeitimą. Tokį savotišką ping-pongo kamuoliuko mėtymą viena kitai. Pagauni nors ir visus, bet atgal meti tik tuos, kurie tau pasirodė įdomesni, kurie labiau užkabina.


M. Požerskytės nuotrauka


Tokia ir knygos Katinas ir tulpė priešistorė. Buvo 2020-ųjų kovas, visas pasaulis staiga sustojo ir užsidarė namuose. Pirmą karantino mėnesį net negalėjau pakliūti į savo tik neseniai išsinuomotą studiją, reikėjo kažkaip gelbėtis nuo nerimo, nuo nežinomybės, ir kai pirmą karantino savaitę nebeliko nesutvarkyto kampo namuose (iki šiol prisimenu siaubą vyresniojo sūnaus akyse, kai net knygas lentynose pasišoviau perdėlioti pagal viršelių spalvas), išėjau pasivaikščioti į Vingio parką.


Visi namuose. Jaunėlis Rapolas

Klausiau audioknygų ir sukau, sukau ratus aplink parką, pasirinkdama atokesnius, neasfaltuotus keliukus. Ir nors pandemija atšaukė visus planus, visas keliones, ji neatšaukė pavasario. Jis buvo toks nepaprastas, tarytum pirmą kartą gyvenime mačiau, kaip viskas auga, keičiasi. Buvo gražu. Nepaprastai.


Karantino dienotvarkė

Per karantino pirmą mėnesį sugebėjau perklausyti 112 valandų audioknygų, o telefonas rodė, kad mėnesio žingsnių vidurkis yra 25 tūkstančiai žingsnių. Eidama tuos kasdienius žingsnius susiskambinau su Evelina. Tuo metu ji gyveno Amerikoje, tai kartais būdavo šiek tiek nekantru laukti, kol ji prabus ir taip pat išeis pasivaikščioti. Tuomet galėdavom kalbėtis valandų valandas. O tų pokalbių diapazonas buvo tiesiog neaprėpiamas. Buvo daug refleksijos apie tai, kas vyksta aplink, kas vyksta pasaulyje, bet dar daugiau savirefleksijos ir kalbėjimo apie tai. Tokia pandeminė terapinė meninė mini grupė.



Karantino žingsniai ir valandos

Kūrybinių sumanymų, idėjų tuo metų abi turėjom ypač daug. Net sugalvojom kas savaitę viena kitai rašyti po blitz novelę pagal vieną pasirinktą žodį. Toks lyg ir žaidimas, bet dabar labai aiškiai suprantu, kad intensyviai pasinėrusios į kūrybą tuo metu galėjom pabėgti nuo neaiškios ir neapibrėžtos kasdienybės.


Kai vieną karantino dieną Evelina atsiuntė istoriją apie katiną, aš tikrai neįkritau į meilę iš karto. Ilgai ilgai apie tai susirašinėjom, siuntėm viena kitai sąrašus su katino galimais vardais, ieškojom įdomių istorijų ir paralelių apie žymius rašytojus ir jų katinų vardus. Tuomet galiausiai Evelina apsistojo ties T. S. Elioto eilėraščiu apie katiną Rumtumtugerį ir... abi tą istoriją padėjom ilgam ilgam į stalčiuką.


Nors aš lyg atsakymą Evelinai į jos tekstą ir nusiunčiau vieną piešinį su katinu. Dabar galvoju, kad tai buvo tas Evelinos mestas ir mano ilgai neatmuštas ping-pongo kamuoliukas.

Pirmasis atsakymas

Įsisukau į begalinius zoom susitikimus su skaitytojais, tais metais mano knyga Maksas ir 92 musės pateko į Metų knygos rinkimus. Ir vėl gyvenau sraute. Kartkartėmis, karantinui laisvėjant, vėl keliavau po bibliotekas ir mokyklas, įkvėpta pandeminio pavasario grožio pradėjau studijoje auginti gėles, kol vieną dieną pati ir atsiminiau katino istoriją. Evelina parodė tekstą leidyklai Alma Littera ir burtas buvo mestas, kaip ji pati sako.


Gėlės ir studija

Stilius


Nuolatiniai eksperimentai ir yra mano stiliaus dalis. Dailės akademijoje esu baigusi tapybos studijas, nors turėjau galimybę išbandyti, nors ir trumpai, tik po semestrą, beveik visas disciplinas: grafiką, skulptūrą, freską, mozaiką, net tapybos restauravimą. Esu nuolat atvira visoms naujoms technikoms. Kartais tikrai jaučiuosi lyg tas vaikas, kuris vaikystėje negavo šokolado ir suaugęs pagaliau turi galimybę jo prisipirkti kiek tik nori. Labai daug ir nuolat eskizuoju, tai ypač paūmėja prieš „įkrentant“ į naują knygą. Ir dažniausiai eskizuoju dalykus, kurie visiškai nesusiję su knyga. Juokiuosi kartais, kad kaip bėgikai apšyla ir „prasitampo“ prieš bėgimą, taip ir aš prieš naują knygą darau ne „sketches“ bet „stretches“.



Intensyviam knygos kūrimo etape visiškai negaliu ir nenoriu matyti jokių vaizdų, iliustracijų, filmų, vartyti jokių paveikslėlių knygų. Gal tai tiesiog intuityvus noras būti išoriniame minimalizme, kai viduje viskas sproginėja ir multiplikuojasi. Tačiau tuo pat metu labai daug skaitau. Tai padeda tekstą vaizduotėje versti vaizdu. O kai jau visiška kūrybinė duobė – skaitau poeziją, nuklystu į kokį renesanso tapybos albumą, pavartau Azijos meno istoriją, klausau muzikos ir tiesiog dirbu toliau.


Pirmieji eskizai

Bet čia tokia labiau techninė dailininko darbo pusė. Visgi surasti tobulą balansą tarp teksto ir vaizdo knygose man yra daug svarbiau. Tarytum po lapės knygos aš iš viso nustojau rūpintis, ką nupiešiu ir kaip. Daug svarbiau, kaip vaizdas pasakos savo istoriją, kaip ta istorija derės su parašytu žodžiu. Mane tai domina labiausiai. Per šituos metus suvokiau, jog nėra jokio universalaus recepto. Tiesiog tekstas turi tave nuvesti, tau padiktuoti, tereikia labai gerai įsiklausyti.


Buvo daug darbo

Gal todėl šitoje knygoje beveik visiškai atsisakiau man taip būdingo braižo, kai istorijoje atsiranda dar daug kitų istorijų, daug visko vyksta aplink, kažkur kažkas šneka ir veikia, ko tekste net nėra parašyta. Po ilgų ieškojimų visiškai kapituliavau ir užleidau vietą jausmui. Šita istorija man yra apie jausmus ir jausenas. Apie meilę ir pyktį, nekantrumą ir kantrybę, apie vienatvę ir buvimą kartu. Mane asmeniškai labiausiai paveikė knygos vieta, kai reikėjo surasti vaizdą momentui, kai naktis, aplink tamsu, ir nors šalia yra draugas ir jo šiltas kvėpavimas, visgi esi tas vienintelis, kuris turi išeiti. Ir visas pasaulis tau gęsta, tik virš tavęs spindi žvaigždės...



Na ir be jokios abejonės spalvos, jų dinamika, dermė ir kontrastai yra ištikimiausi mano kūrybos įrankiai.



Veikėjai


Gėlė atėjo labai natūraliai. Ėmusi jas auginti studijoje, vieną dieną pradėjau jas karpyti iš popieriaus ir piešti. Per antrąjį karantiną taip gimė istorija apie Ponią Floriją ir jos liūdnas gėles, kuri buvo parodyta Bolonijos iliustruotojų shortliste ir vėl padėta į stalčiuką.


Gėlės kaip personažai

Kai pradėjau galvoti apie Evelinos tulpę, man jau buvo labai aišku ir drąsu – gėlės gali būti puikūs personažai. Su katinu kiek ilgėliau pavargau. Bet gal net ne todėl, kad nežinojau, kaip jis atrodys išoriškai, tiesiog ilgokai neradau jo vidinio portreto. Jis juk nei ypač malonus, nei ypač džiūgaujantis dėl visko, vienišius.

Draugystė jį pakeičia. Ir net žiema jam pradeda patikti. Tiesą pasakius, katine matau nemažai savęs, tik nesu tikra, ar man pavyks su žiema kada susidraugauti.


Katino prototipas

Kūrybinis procesas

Nuo to momento, kai su leidykla sutarėm, jog knyga bus, iki pačios knygos praėjo lygiai 1,5 metų. Pradėjusi galvoti apie knygą, buvau dar visu tempu įsisukusi į susitikimus su skaitytojais, prisiėmusi visokiausių papildomų man įdomių veiklų, ir nors žinau, kad mano visos knygos gimsta visiškoje vienatvėje, tyloje ir nesiblaškyme, iš pradžių bandžiau laviruoti ir viską derinti. Bet man tiesiog nepavyko. Buvau ant ribos mesti šitą istoriją.


Užrašinė

Taip pat tuo metu ėmė kankinti kažkoks nuolatinis galvos svaigimas, tik susikaupiu piešti, kirpti, klijuoti – ir nebegaliu, viskas sukasi ratu. Nurašiau tai nuolatiniam nuovargiui, persitempimui, kol vieną dieną sugalvojau pasitikrinti regėjimą. O pasirodo, man tiesiog reikėjo akinių! Idealus regėjimas visgi buvo labai laikina duotybė. Tą pačią dieną, kai gavau receptą akiniams, sulaukiau ir naujienos apie man paskirtą individualią stipendiją knygos iliustravimui. Tai šitą sutapimą perskaičiau labai tiesiogiai: nusiperki akinius ir eini į studiją dirbti. Taip ir nutiko. Laikinai sustabdžiau visus susitikimus ir kūrybines dirbtuves ir rimtai kibau į darbus.


Laimingi akiniai

Tačiau neilgam... Vasario 24 dieną prasidėjęs karas ilgam mus visus išmušė iš pusiausvyros, įstūmė į nuolatinį nerimą ir naujienų iš Ukrainos skaitymą. Dabar dažnai pagalvoju, kad aš net neatsimenu tų pirmų dienų ir savaičių, viskas buvo nerealu ir neįtikėtinai žiauru bei neteisinga. Pirmas išėjimas iš tos būsenos buvo kelionė į Bolonijos knygų mugę su kolegėmis ir Grupe O! Ir vėl pamačiau pavasarį, vėl buvau tarp bendraminčių, draugų ir kolegų, vėl buvau tarp knygų. Tik, tiesą pasakius, šiemet Bolonijoje nekilo ranka pirkti knygų, nes vis tiek kažkur toli toli tūnojo mintis, o kas, jeigu ir tau teks visą savo gyvenimą susidėti į kuprinę ir palikti namus kaip milijonams ukrainiečių...


Grupė O! Bolonijos knygų mugėje

Grįžusi po mugės į Vilnių, milžiniškomis valios pastangomis bandžiau dirbti, kaskart sustingdama kelioms dienoms ar savaitėms po naujienų apie Bučą, Mariupolį... Galiausiai vieną dieną supratau, kad jei šitoje tamsoje, beprasmybėje ir žiaurume į knygą sudėsiu savo pačios viduje surankiotus po tą mažą kruopelę gėrio, grožio ir meilės trupinius, padarysiu tą knygą nesumeluodama sau: iš tamsos visuomet galima išeiti į šviesą. Visuomet yra ta viltis. Net jei naktis yra tamsiausia prieš aušrą.


Nuolat pirkau tulpes

Kas kartą pradėdama kurti naują knygą jaučiuosi tarytum einu be jokio aiškaus kelio, dažnai einu visiškai aklai, iš intuicijos. Kartais nežinau, ar iš viso kur nors nueisiu, ar tai nebus aklagatvis. O paskui dirbant viskas tarytum pradeda aiškėti ir galiausiai visuomet sulaukiu to ypač nerealaus jausmo, kai suvoki, kad viskas lipdosi, kaip knygos pradžia tampa pabaigos užuomina arba atvirkščiai, kai daugybė niuansų ir atspalvių papildo vienas kitą, kaip viskas apsijungia ir užsidaro tame rate. Tuomet jaučiuosi kaip dirigentė, suvaldžiusi chorą. Tas jausmas toks lengvai hipnotizuojantis ir stulbinantis. Matyt, jis ir verčia imtis naujų knygų.



Beje, viena iš šitoje knygoje paslėptų paslapčių irgi yra muzikinė. Jau beveik judėdama į knygos pabaigą supratau, jog klydau galvodama, kad Rumtumtugeris buvo paties T. S. Elioto katino vardas. Pasirodo, Rumtumtugeris buvo vieno iš kelių jo sukurtų eilėraščių vaikams apie katinus personažo vardas. Ir dar daugiau, šitie eilėraščiai tapo įkvėpimu kompozitoriui A. L. Weberiui Brodvėjuje sukurti miuziklą Katės. Tokios gražios istorijos aš tiesiog negalėjau praleisti ir kažkur knygoje nepaslėpti.


Muzikinė paslaptis

Kai atradau, kad žymiausia partija iš šito miuziklo yra Memories“, aš puikiai žinojau, kuriame atvarte tai paslėpsiu. Atvarte, kai ilgesio kankinamas katinas atsimena savo tulpę. Šitoje knygoje man tai tapo ta ypatinga vieta, apėmė jausmas, kad pagaliau knygą pavyko surišti į tvirtą mazgelį.






KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS

Evelina Daciūtė


Gimiau 1975 m. sausio 30-osios rytą.

Studijavau Vilniaus universitete, ten gavau žurnalistikos bakalauro, o vėliau ir ryšių su visuomene magistro diplomus.


Dirbau BNS agentūroje, „Lietuvos ryte“ ir „Lietuvos aide“, BTV porą mėnesių vedžiau laidą „Diagnozė: panelė“, pirmoji oficiali darbovietė buvo „Bomba Records“, po jos dirbau „Lietuvos telekome“ (dabar „Telia“), „Bitėj“, „Gelbėkit vaikus“, RSV agentūroje „PR Service“. Be šių vietų buvo dar bent kelios.



Knygos vaikams


  • „Meškių istorijų“ serija, iliustravo Rasa Kaper (Tikra knyga, 2014–2016)

  • „Drambliai ėjo į svečius“, iliustravo Inga Dagilė (Tikra knyga, 2015, IBBY apdovanojimas už gražiausią knygą mažiausiems)

  • „Laimė yra lapė“, iliustravo Aušra Kiudulaitė (Tikra knyga, 2016, Metų knyga, Mildred L. Batchelder, Knygos meno konkurso, Bolonijos mugės ir daugybė kitų apdovanojimų už iliustracijas)

  • „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“, iliustravo Diana Molytė (Tikra knyga, 2017)

  • „Paslapčiausia paslaptis“, iliustravo Agnė Nananai (Alma Littera, 2020, Knygos meno konkurso diplomas)

  • „Diena, kai nieko nenutiko“, iliustravo Greta Alice (Alma Littera, 2021)

  • „Kas pažįsta Šmikį Bilbą?“, iliustravo Viktorija Ežiukas (Alma Littera, 2021)

  • „Duobė“ iliustravo Julija Skudutytė (Aukso žuvys, 2021, Knygos meno konkurso diplomas)

  • „Geriausia gimtadienio dovana“, iliustravo Viktorija Ežiukas (Alma Littera, 2022)

  • „Ševeliūra“, iliustravo Agnė Nananai (Alma Littera, 2022)

  • Pasakojimas apie katiną ir tulpę“, iliustravo Aušra Kiudulaitė (Alma Littera, 2022)



Aušra Kiudulaitė


Gimiau ir augau Vilniuje. To paties, mylimo Naujamiečio gatvėmis vaikštau jau 44 metus.


Studijavau Vilniaus dailės akademijoje tapybą. Esu molbertinės tapybos magistrė. Tik molberto neturiu jau 20 metų. Studijuodama dirbau naktine sarge mokykloje ir barmene. Kai kuriuos kokteilius vis dar moku suplakti.



Knygos vaikams


  • „Laimė yra lapė“, parašė Evelina Daciūtė (Tikra knyga, 2016)

  • „Draugystė ant straublio galo“, parašė Marius Marcinkevičius (Tikra knyga, 2017)

  • „Maksas ir 92 musės“ (Mano tekstas ir iliustracijos, Tikra knyga, 2020)

  • Pasakojimas apie katiną ir tulpę“, parašė Evelina Daciūtė (Alma Littera, 2022).

Dėl apdovanojimų... daug jų. O iš tiesų džiugina, kad visos knygos buvo nominuotos Metų knygos rinkimuose.



AČIŪ!


Kalbino Kotryna Zylė Redagavo Giedrė Kmitienė

Garso įrašas darytas Vilniaus Adomo Mickevičiaus bibliotekoje

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba

109 views0 comments
bottom of page