Teksto anatomija pagal
DOVILĘ ZAVEDSKAITĘ
Idėja
Visą gyvenimą, nuo pat vaikystės, sapnuoju vamzdynus ir visokias santechnikos problemas: tai kažkur veržiasi vanduo, tai kažkur vandens nėra, tai kažkas nulūžta ir prasiveržia fontanas, tai klaidžioju po vamzdynus ar tiesiog sėdžiu prie kokio seno storo vamzdžio ir stebiu, kaip nuo jo varva lašas. Ir kitas lašas. Ir kitas. Gal čia mano pražiūrėtas pašaukimas – santechnika? Nors iš tiesų veikiausiai atvirkščiai – nuo vaikystės jaučiu kažkokią vamzdynų baimę. Man nepatinka uždari dalykai. O kas vyksta vamzdyje, niekada nežinai: neįlįsi ir nepasižiūrėsi. Kažkas neprieinamo, tamsaus.
Paskutiniu metu iš tiesų daug tyrinėju ne tik savo baimes, bet ir apskritai reakcijas į paprasčiausias gyvenimo situacijas. Pamenu, prieš pradėdama rašyti „Paštininką ir serbentus“, kasdien stebėdavau, kaip neįtikėtinai gebu prieiti prie kiekvienos problemos: lyg ji būtų ne skylutė palto rankovėje, o Etnos krateris. Nuostabiai blogas gebėjimas! Kita vertus, veikia ir atvirkštinis variantas: jei miške sužydo viržynai, aš matau visą viržių karalystę su sava atmosfera ir istorijomis. Mane tas viržyno rudenį jausmas tiesiog apima – nuo galvos iki kojų! Tad gebėjimas „pūsti dramblius“ iš kiekvienos musės gal vis dėlto ne toks jau ir blogas...
Štai taip susijungė dvi mano gyvenimo nuotrupos: vamzdžiai ir smulkmenų didinimas iki begalybės. O laiškus mano knygose visada kažkas kažkam rašo. Tik šį kartą labai norėjosi lengvos, absurdiškos, ironiškos minties. Taip mane susirado berniukas, kuris nešiojo paštą ir turėjo tėtį, nemokantį tvarkytis buityje.
Veikėjai
Aplink mane – nemažai savo pasauliuose, mintyse paskendusių žmonių, kuriems paprasčiausi buities darbai yra kaip kosminės misijos: jie arba operuoja kūrybinėmis vizijomis, arba žaliuoja savo dvasių augime, ką jau ten buitis su savo vamzdynais, grindjuostėmis ir byrančiu tinku... Tad tėčio portretas išplaukė natūraliai. O į berniuką kažkuria prasme galbūt sudėjau save: kai būdamas vaikas savais būdais iš visų jėgų stengiesi padėti tėvams, kuriems kažkas labai nesiseka. Kiekvienas vaikas juk greitai pasijunta kaltas dėl neįtikinamiausių situacijų. Todėl ūmiai imasi tvarkyti pasaulį, nes nori gražiai gyventi. Nori idilės. Idilės net ir paprasčiausioje vonioje, į kurią tėtis eitų linksmas, o ne liūdnas. Aš pati pasaulį ėmiausi tvarkyti tada, kai išsiskyrė mano tėvai. Man buvo šešeri. Kaip matot, tvarkausi iki šiol.
Be galo nudžiugau, kai mane kūrybinėse platumose susirado mergaitė, kuri ėmė ir užsimanė serbentų. „Arba nebūtinai serbentų.“ Mergaitė ne tik atnešė šviesą į niūroką berniokišką gyvenimėlį – ji net atsirado ant viršelio! Ta mergaitė – tai turbūt dabartinė aš, kuri serbentų mato tūkstantįkart daugiau nei prakiurusių vamzdžių ir nori pasidalyti jais su visais. Tam tikra prasme mergaitei tenka ir kitas labai svarbus vaidmuo – mažos moters šalia be mamos gyvenančio berniuko. Kad atsirastų švelnumo, šilumos, gebėjimo įžvelgti grožį.
Aplinka
Turbūt pirmą kartą galvoje susikūriau niekur nematytą nedidelį namelį – jis neturi jokių mano realybės bruožų. Vis dėlto yra labai jaukus. Tik vieną erdvę į šį namą perkėliau iš savo prisiminimų – tai mano tetos vonia. Atsimenu, kaip atėję į svečius žiemą vaikystėje į tą vonią sudėdavome žieminius batus. Turėjau tokius baltus, labai didelius batus. Atsimenu juos toje vonioje. Ten yra dailiai aptrupėjusių plytelių, matyti, kad vonioje nuo senų laikų maudydavosi žmonės. Tai mažutis vonios kambarys su ilga istorija.
Paštininko miestelis – irgi sukurtas galvoje, galbūt sudėtas iš įvairių nedidelių Lietuvos miestelių nuotrupų. Iš tų, kur nežinai, ar vietiniams sakyti „jūsų kaimas“, ar „jūsų miestelis“. O geležinkelio stotis – tikra. Juoksitės, bet nepasakysiu, kokia: neprisimenu. Prisimenu tik, kad blaškiausi po Lietuvą traukiniais, ir sykį patekau į labai nedidelę geležinkelio stotį, į kurios vidų pro langus gražiai krito saulė. Atsimenu rusvus sienų tonus, kelias eiles kėdžių (tokių, kokios būdavo mano mokyklos aktų salėje), kažkokią ramybę ir priešais susėdusias dvi senutes su dideliais maišais. Jos kalbėjosi, kiek kuri cukraus pirkusi, kokias kuri uogienes virs. Visiškas kinematografinis grožis. Atleisk, stotie, kad neprisimenu, kur tave radau. Grįžk pas mane.
Siužetas
Brolis, perskaitęs knygą, pasakė: „Pirmąkart tavo kūrinyje neradau nieko iš tavo gyvenimo.“ Ir iš tiesų – pati jaučiu tą jausmą ir juo labai mėgaujuosi. Visą siužetą kūriau vedama veikėjų: ne aš jiems sakiau, kur eiti, o jie man. Beje, prie šio kūrinio prisidėjo ir mano dukra. Kai tik pradėjau rašyti, labai susitelkiau į tėvo paveikslo aprašymą. Atsimenu, pasikviečiu, skaitau jai, o ji po kurio laiko sako: „Einu žaisti, mama!“ Seku iš paskos, klausiu: „Kas ne taip, dukryt?“ Sako: „Galvojau, pažaisiu, kol pasakosi apie tėtį. Man įdomiau berniukas. Kai bus berniukas, grįšiu.“ Kokią didelę pamoką iš jos gavau tąsyk! Vaikams įdomiausi vaikai.
Kūrybinis procesas
Gal bus keista, nes teksto nedaug, bet dirbau prie jo labai ilgai. Vis sugrįždama turbūt metus? Gal todėl, kad mano kūrybinės kelionės visuomet vyksta iškart kelios. Šalia knygų rašymo visada ką nors repetuoju teatre, vakarais einu žiūrėti spektaklių ir rašau jų recenzijas, kažkur kažką su kažkuo kuriu, kuriu, kuriu.
Kažkuria prasme šios knygos rašymas man priminė teatro dramaturgiją, kurią taip pat rašau: ten paliekamas tik koncentratas, tik tai, be ko neįmanoma. Visi atmosferiniai pasakojimai išimami. Taip buvo ir čia – su leidykla tarsi ruošėmės paveikslėlių knygai, kurioje garsiausiai kalbėti turėtų paveikslėliai. Todėl tekste liko tik esmė, nieko pašalinio; perrašinėjau gal dvidešimt kartų nuo pradžios iki galo, sverdama kiekvieną mintį. Bet tai, kaip prie istorijos priėjo dailininkė Patricija, manau, yra labiau lygiavertis balsas. Niekas nekelia galvos aukščiau – visi čia lygūs: ir raidės, ir spalvos, ir visų visutėlių akys.
Dabar net sunku patikėti – ši knyga parašyta dar tada, kai nebuvo pandemijos. Kai tekėjo ramus gyvenimas. Labai seniai. Ir jos kelias iki leidyklos buvo greitas. Tik viskam, kas jos laukė toliau, reikėjo laiko. Su Patricija, deja, daug nebendravome – leidykla „Tikra knyga“ norėjo pažiūrėti, kaip veikia idėja, jei autorius dailininkui neperduoda savo vizijų, o dailininkas kuria visiškai iš savęs.
Man lig šiol išlikęs mūsų pirmas susitikimas su Patricija: gėrėme kavą, kalbėjomės, ir staiga ji visą stalą nuklojo visokiausio formato ant įvairaus popieriaus ranka pieštais piešiniais. Jausmas buvo toks, lyg tai – visą gyvenimą slapta skirtingose užrašinėse pieštų eskizų rinkinys! Vien jį čiupinėti, sklaidyti tarp pirštų buvo begalinis malonumas.
Iliustracijų anatomija pagal
PATRICIJĄ BLIUJ–STODULSKĄ
Pradžia
2020 metais Vilniaus knygų mugėje pristatinėjau savo kūrinį „Eglė“ teatro „Kamišibai“ pavidalu. Taip susipažinau su leidykla „Tikra knyga“, iš kurios gavau pasiūlymą iliustruoti Dovilės tekstą. Kadangi tuo metu su šeima svarstėme iš Varšuvos persikelti į Vilnių, man tai buvo papildomas ženklas ir priėmiau jį su dideliu entuziazmu.
Turėjau savyje didelį smalsumą, kaip atrodo lietuviškas iliustruotų knygų pasaulis.
Aprašymas iš pradžių pasirodė nelengvas, neakivaizdus. Kartu liūdnas, pilnas absurdo, nepasakymų, bet iš tikrųjų – šmaikštus! Taip prasidėjo mano darbas – reikšmių ieškojimas. Dar teko prisiminti lietuvių kalbą, nes pati esu lenkė, 12 metų praleidusi emigracijoje.
Iliustracijų stilius
Pirmutinis Dovilės kūrinio pavadinimas – „Nebe tie laikai“. Pakvipo nostalgija. Puiki proga medžiagos ieškoti antikvarinėse parduotuvėse, kurių Varšuvos Pragoje pilna – atvirukai, vokai, pašto ženklai... Skaičiau artimų ir svetimų žmonių laiškus. Tai tarsi keliavimas tarp skirtingų pasaulių.
Ir taip mūsų knygą mačiau. Prasidėjo kūrybinis smagumėlis – panaudojau pieštukus, tušą, akvarelę, dariau estampus iš trintukų, užsakiau keletą tėčio portretų pas mano sūnų Kostą (kuris jau ne pirmą kartą dalyvauja knygos kūrimo procese).
Leidau sau būti lanksčiai ir atvirai, ieškoti, pažinti, neapsiriboti. Gal todėl užtruko daug laiko, teko nemažai pripaišyto popieriaus išmesti.
Kalbant apie stilių – norėjau sukurti tikrai gražią knygą, kruopščiai nupieštą. Dauguma piešinių – originalai, beveik nepakeisti kompiuteriu. Laikau save antro plano, vizualine rašytoja – užrašai, reklamos, juokeliai – mano darbas.
Veikėjai
Tik persikrausčiusi atgal į Lietuvą puoliau prie močiutės nuotraukų albumo. Ten radau tėčio personažą. Tai – mano senelis, jaunystėje labai elegantiškas vilnietis.
Paštininko sūnus – mano sūnus Kostas. Dar keli trečio plano personažai atkeliavo iš šeimos albumo, užtat nemažai nužiūrėta iš meno pasaulio – Botticellio Venera, Hokusai Didžioji Kanagavos banga, Hitchcocko Paukščiai.
O miestas – aišku, Vilnius!
Kūrybinis procesas
Knyga pradėjo kurtis tarp Varšuvos ir Vilniaus, tarp kartoninių dėžių ir žaislų, ant virtuvės stalo naktimis. Būdama trijų vaikų mama, esu pripratusi prie ekstremalių darbo sąlygų. Laikui bėgant viskas atsistojo į savo vėžes, dabar mano darbo valandos klasikinės 9–17. Kadangi nusprendžiau, kad naudosiu kuo mažiau kompiuterio, darbas prailgo, teko daug piešinių išmesti, perpiešti – užtat turiu stalčiuje apie 50 gražių nutapytų pašto ženkliukų, laiškų... tikras paštininko krepšys.
Gyvenime neskubu, esu gana flegmatiška. Savo kūrybai sugalvojau tokią filosofiją – esu nuomonės, kad jei nuo pradžių viskas eina itin sklandžiai, tai verta sustoti ir įsižiūrėti. Turbūt baisiausias dalykas menininkui tai nuspėjamumas ir akivaizdumas. Ir visuma svarbiau už pavienes detales. Tegul kosmosas laimi prieš chaosą.
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Dovilė Zavedskaitė
Gimiau Kaune, 1988 m. vasario 24 d.
Studijavau Kultūros vadybą Vilniaus universitete, paskui – Teatro studijų magistrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Esu dirbusi klounu, kuris ėjo į vaikų gimtadienį ir visus linksmai linksmino, o paskui išėjęs norėjo, kad ir jį kas palinksmintų, nes pasidarė labai liūdna. Todėl klouno karjerą baigiau po pirmo karto. Iš istorijų su tekstais – esu rašiusi straipsnių apie tai, kaip įrengti polinius ir juostinius namo pamatus, kaip daroma armatūra ir kaip įrengti garažo duobę automobiliui taisyti. Taip pat – kaip paruošti kardelių svogūnėlius žiemai ir kaip žiemoja vijokliai… Visko buvo!
Knygos vaikams:
„Lietus ir skafandras“ (Labdaros ir paramos fondas Švieskime vaikus, 2019, iliustravo Jurga Šarmavičiūtė). Knyga nominuota Prano Mašioto premijai už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams bei apdovanota Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą (Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacija IBBY). Knyga taip pat pateko į „Metų knygos rinkimų 2019“ knygų vaikams kategorijos penketuką.
„Paštininkas ir serbentai“ (Tikra knyga, 2021, iliustravo Patricija Bliuj-Stodulska)
„Fidelis ir kiparisas“ (Dvi tylos, pasirodys 2021 m. pabaigoje, iliustravo Ugnė Rudinskaitė)
Patricija Bliuj–Stodulska
Gimiau 1989 m. spalio 18 d., Vilniuje.
Studijavau Varšuvos dailės akademijoje, įgijau magistro laipsnį.
Yra tekę ruošti sumuštinius Londone, tapyti paveikslus pagal užsakymus, dirbau padavėja, buvau dailės mokytoja lietuviškoje mokyklėlėje Varšuvoje, studijų metu pradėjau užsiimti grafiniu dizainu bei iliustracijomis. Pirmą savo knygą pradėjau iliustruoti 3-ame kurse.
Daugiau nei 6 metus darau tą patį – kuriu iliustracijas (žemėlapiams, parodoms, knygoms, vadovėliams). Prieš metus, po 12 metų pertraukos, grįžau į Lietuvą. „Paštininkas ir serbentai“ – tai mano pirma Lietuvoje išleista knyga.
Lenkijoje buvo išleistos keturios mano iliustruotos knygos. „Paštininkas ir serbentai“ – mano debiutas Lietuvoje. Tikiuosi, tai tik pradžia!
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė Redagavo Vainius Bakas