Search

Knygos anatomija: „Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“



Teksto anatomija pagal

Virgį Šidlauską



IDĖJA


Pradžią idėjai davė dukra. Vieną dieną žaisdama namie išskleidė skėtį ir paragino po juo slėptis. Paklausta kodėl, atsakė: „Kambaryje lyja, visuose namuose lyja.“ Iš pradžių tai pasirodė kaip linksmas žaidimas, bet mintis įstrigo ir vėliau vis prie jos grįždavau. Galvoje sukosi, kaip skambėtų istorija apie namuose prapliupusį lietų. Ir kaip su tuo tektų susigyventi knygos herojams.


Idėją pradėjau brandinti dar 2018-ųjų vasarą, tačiau nenorėdamas skubėti ir parašyti prastą istoriją, ilgą laiką sąmoningai delsiau ir leidau viskam dėliotis labai palengva. 2019 m. pradžioje parašiau keletą pirmų pastraipų, bet tuo viskas ir baigėsi. Kol galiausiai prie knygos grįžau jau baigiantis metams.


Virgis su dukra Atėne

Iš pradžių neturėjau užmojų lįsti labai giliai. Pati mintis apie lietų namuose atrodė linksma ir žaisminga. Žinoma, stichijos personažams turėjo sukelti laikiną diskomfortą bei chaoso pojūtį, bet ne tokį stiprų. Tačiau kuo toliau, tuo labiau visa tai norėjosi susieti su rimtais dalykais, dažnai sulaukiančiais nepakankamo dėmesio: artimojo netektimi, atsisveikinimu, neišsakytu nerimu, užslopintomis emocijomis. Apie tai niekas nelinkęs kalbėtis, nes skauda ir nejauku atsiverti. Tačiau būtina, nes skauduliai savaime niekur nedingsta. O kad išbluktų iš atminties – reikia labai daug laiko. Apie artimojo mirties baimę bei šį nežinios atsivėrimą ir nusprendžiau papasakoti. O kad pažvelgčiau į tai tinkamu kampu, reikėjo šiek tiek daugiau žinių, savos patirties nepakako.


Ieškojau knygų, kuriose būtų kalbama apie atsisveikinimą, netektį. Kristinos Onos Polukardienės knygos „Netekčių psichologija“, „Psichologinės krizės ir jų įveikimas“ padėjo susidaryti platesnį vaizdą ir labiau įsigilinti į problemą. Supratau, kad ir kaip skirtingai į tai reaguotume – lengviau ar stipriau, – su 5-iomis gedėjimo fazėmis susiduriame visi. Tai neigimas, pyktis, derybos, depresija ir susitaikymas. Vienos gali trukti ilgiau, kitos trumpiau. Kai kurios fazės tarsi būna peršokamos, tačiau jos būdingos visiems susidūrusiems su artimojo netektimi, sunkia liga ar baime prarasti mylimą žmogų.


VEIKĖJAI


Pagrindinės knygos veikėjos – mergytė Mirilė ir jos senelė. Jų santykiai labai gražūs. Senelė seka pasakas, kalba apie keistas šalis ir egzotinius gyvūnus, kantriai atsakinėja į visus anūkės klausimus. Mirilė smalsi, pastabi, tikra pasaulio atradėja. Jų švelni ir šilta draugystė žavi savo meile ir atsidavimu. Nelaimei, senelė prabyla apie ligą ir nuo tada namuose apsigyvena nerimas ir ilgesys.



Mergytė labai susikremta ir nežino ko griebtis. Su tuo teko susidurti ir pačiam, nors buvau vyresnis nei Mirilė. Gaila, bet amžius nepadėjo – buvo ne ką mažiau skaudu. Senelė sirgo, ir tarsi buvo laiko pasiruošti jos netekčiai, tačiau atėjus momentui visiškai nenutuokiau, kaip tvarkytis su užgriuvusiais jausmais. Todėl dalį sumaišties, baimių ir nežinios atsinešiau iš savo patirties.


Tiesioginių paralelių su savo šeima knygoje negalėčiau įvardyti. Gal tik tai, jog senelė gyveno kartu. Tačiau iš dukros pasiskolinau tą per kraštus besiliejantį smalsumą ir netikėčiausius klausimus, kokius tik gali užduoti vaikas stebėdamas aplinkinį pasaulį.


Tai pirma mano knyga, kurioje pagrindinė veikėja – mergaitė. Kitose joms būdavo skiriama daug dėmesio, tačiau pagrindinis herojus visuomet buvo vyriškos giminės – berniukas Ulfas, Ugnikalniukas, rupūžiai, peliukas Redžinaldas Mausmejeris. Gal taip būdavo lengviau įsijausti į personažą. Šioje knygoje nusprendžiau tą pakeisti.




APLINKA


Visas istorijos veiksmas vyksta namuose. Bet neapsiriboja keturiomis sienomis. Anūkė gyvai įsivaizduoja nematytus gyvūnus, močiutės sekamas pasakas, istorijas, mėgina su ja diskutuoti, fantazuoti apie dalykus, kurie jai dar nėra tokie suprantami ir aiškūs. Taip erdvė gerokai išsiplečia.


Aš nuo mažų dienų gyvenau kartu su močiute. Ji taip pat man sekdavo pasakas, išklausydavo, patardavo, atsakydavo į rūpimus klausimus. Taigi tą šilumą, globą, pažinimo džiaugsmą ir ilgesį bent iš dalies norėjosi atkurti knygoje.


Virgis su močiute Agota


SIUŽETAS


Mergaitė išgyvena baimę netekti mylimos senelės. Namie ima dėtis keisti dalykai – per pusryčius virtuvėje pradeda lyti, todėl valgant dribsnius tenka griebtis skėčių, kambariuose šąla ir pusto. Šeima gyvena įtampoje, kamuojama nuolatinio nerimo. Ir niekas negali padėti, nes neaišku, iš kur vanduo ir sniegas. Stogas nepažeistas, lubos sveikos. Tik senelės kambaryje tvyro ramybė. Todėl mergaitė čia praleidžia daugiausia laiko. Šeima labai jaudinasi dėl senolės sveikatos, bet vengia vieni su kitais apie tai kalbėti. Pasikeitusi namų aplinka atspindi kiekvieno jų viduje užgniaužtas emocijas.


Jau pirmasis rankraščio variantas, nors dar nebuvo išbaigtas, pačiam kėlė ilgesį ir kuteno paširdžius. Gal visgi istorijoje buvo daugiau manęs, nei planavau ar tikėjausi įdėti. Arba tiesiog į bendražmogiškus dalykus sunku reaguoti kitaip.


Antrokas Virgis

KŪRYBINIS PROCESAS


Knyga nuo pirmosios idėjos iki galutinio rezultato užtruko daugiau nei metus, tačiau ilgą laiką kai kurioms mintims ir siužeto vingiams leidau dėliotis ramiai, neforsuodamas, todėl viskas gerokai užsitęsė. Keitėsi ir tai, ką norėjau šia istorija pasakyti. Bijojau perspausti arba apie tokius dalykus rašyti per grubiai, nejautriai. Norėjosi išlaikyti subtilumą, bet kartu nepaversti pasakojimo ašarų pakalne.


Kartais atrodė, kad knygos niekada nebaigsiu, – taip nesinorėjo gražios idėjos sugadinti banaliu tekstu ar paviršutiniškomis mintimis, ir tas delsimas visiškai surakindavo. Maniau, arba lauksiu tiek, kiek reikės, kol tekstas pats susidėlios ir užaugs viduje, arba šį gražų sumanymą taip ir numarinsiu stalčiuje.


Virgio rašymo vieta

Visgi vienu metu įvyko lūžis ir istoriją, kad ir nelengvai, bet pavyko pabaigti. Ir dėkui Dievui, nes kai vėliau pamačiau, kokias nuostabias iliustracijas tekstui sukūrė Marija Smirnovaitė, – supratau, kad visi ilgi apmąstymai pasiteisino. Pirmą kartą žiūrinėjant iliustracijas šiurpas varstė kūną ir neapleido nuostabos jausmas, jog pavyko net geriau, nei tikėjausi.



Iliustracijų anatomija pagal

Mariją Smirnovaitę



STILIUS


Žodis „stilius“ labai įpareigoja. Tegu menotyrininkai ir kiti tyrinėtojai pasako, koks mano stilius. Aš tikrai nežinau, ir dažniausiai, kai piešiu, negalvoju, koks bus stilius, piešiu, kaip jaučiu, kaip paveikia perskaitytas tekstas ir istorija, todėl tiksliausia būtų pasakyti – piešiu taip, kaip man patinka. Ir jei leidėjai per daug už rankos nepurto, išvis idealu, ramiai galiu piešti. Taip ir su šiuo Virgio Šidlausko tekstu buvo, viskas labai natūraliai nusipiešė. Tai istorija – iš tų nuostabių, gilių, jautrių, filosofinių, kai pasineri visa galva, ir stabdžių nėra, norisi tame pasaulyje ilgai būti, ilgai medituoti, filosofuoti ir daug iliustracijų pripiešti.



Man apskritai tokios istorijos ir temos labai artimos ir vienos įdomiausių iliustravimui ir kūrybiniams ieškojimams. Kai gaunu tokią istoriją, praktiškai neabejoju, kad liustracijos bus puikios. Atrodo, lyg tekstas būtų atidaręs mano slaptas vidines duris, kur ilgai saugojau idėjas iliustracijoms, ir štai – raktas surastas, durys atvertos. Nauja knyga visiems mano ir rašytojo kūrybos gerbėjams. Labai geras ir smagus jausmas.



VEIKĖJAI


Veikėjai – labai svarbus dalykas iliustruojant, sakyčiau, net vienas svarbiausių knygai. Kad juos sukurčiau, ilgai galvoju ir eskizuoju. Tikrai daugiau nei tiesiog nupiešiu iliustraciją. Tai lyg atskira iliustravimo metodika. Kada reikia labai atidžiai atrinkti variantus, psichologiškai ir filosofiškai įvertinti veikėją. Bet būna visaip. Pavyzdžiui, šios istorijos personažai susikūrė gana greitai, ilgai neteko eskizuoti. Tiesą pasakius, eskizų išvis buvo nedaug. Gal tiesiog dėl to, kad buvo labai įtaigūs ir man artimi. Mirilės močiutė labai greitai nusipiešė, tiesiog ėmiau ir nupiešiau, gal dėl to, kad primena mano močiutę. O prie Mirilės reikėjo ilgėliau užtrukti, bet tik tam, kad perprasčiau jos psichologinį portretą, todėl tai dariau daugiau galvoje ir „vaikščiodama“, o ne piešdama prie stalo. Tik eskizuojant detales teko šiek tiek paieškoti parenkant drabužius, spalvas ir kitus mažus dalykėlius.



Labai patogu, kai istorijos tekste nėra smulkaus aprašymo ir apibūdinimo, kaip personažai atrodo vizualiai. Man, kaip dailininkei, visada šiek tiek geriau, kai aprašomi daugiau veikėjų charakterio bruožai, psichologinis paveikslas ir mažiau išvaizda. Tuomet turiu daugiau laisvės kurdama veikėjo portretą, galiu parodyti, kaip matau tam tikrą charakterį. Tarsi naujai veikėjus išgalvoju, galiu praturtinti tekstą savo pasakojimo paralelėmis. Toks ieškojimų procesas visada įdomus, nes jame daug laiko užtrunka tiesiog dėlioti veikėjo išvaizdą galvoje. Paskui belieka tik nupiešti.



Bet jei eskizų daug, tai reiškia, kad personažas dar neaiškus, ir dėl to niekaip nesusidėlioja, tuomet reikia užfiksuoti ir pažiūrėti iš šalies, kaip jis išeina piešinyje ir prie kurių detalių iš tikrųjų stringu. Būna, kad nepavyksta, bet retai. Dažniausiai nesiimu tekstų, kurie vaizduotei sunkiai pasiduoda. Su šiuo tekstu viskas labai sklandžiai ir natūraliai piešėsi. Dar iki galo neperskaičiusi, jau mačiau visą knygą. Malonu, kai tekstas taip iš karto tarsi „prilimpa“, tuomet piešdama visada pasiekiu puikų rezultatą.



APLINKA


Žvaigždėtas kaip mėlynių uogiene dangus, štai ta paralelė. Aš labai tokia, viduje tarsi žvaigždėtas dangus. Visada, – kur vaikštau, ką galvoju, ar piešiu, – viskas kaip po žvaigždėtu naktiniu dangumi, net dieną tos žvaigždės mano galvoje. Labai daug stiprių atsiminimų su vakarėjančiu dienos laiku yra susiję. Ir kai tik naujas tekstas duoda man tą dangų, bent kokį gabaliuką ar plotelį su žvaigždėmis, aš kulversčiais puolu piešti. Mėgstu visokius mažus žiburėlius ir kaip detalę dažnai naudoju savo iliustracijose, galima daug kur knygose juos pamatyti.



Kiti artimi man dalykai ir temos – pati pagrindinė knygos herojė Mirilė ir jos pasaulis, kai ji nori suprasti, prisiliesti, atverti nežinomus sau dalykus ir paslaptis, jos nerimas ir kaip ji mokosi jį įveikti. Prisimenu savo vaikystę ir tuos sudėtingus klausimus, kylančius galvelėje. Su tuo, manau, daugelis stipriau ar švelniau susiduriame ir tai patiriame. Manau, labai svarbu nebijoti apie tai kalbėtis. O ypač suaugusieji turėtų išdrįsti ir būti pasirengę vaikų klausimams apie mirtį, netektį ir pan. Nežinau, ar įmanoma jiems pasiruošti. Turbūt ne, bet reikia suprasti, kad klausimų kyla ir kils vaikams visada. Ir, matyt, tai bus ir netikėta, ir neplanuota, ir visai nepasiruošus. Tiesiog svarbu sukaupti jėgų tais momentais vaiko neatstumti. Maždaug – ai, ką čia tokiomis liūdnomis temomis, kam apie tai kalbėti. Blogai, kai suaugęs žmogus bėga nuo tokių temų, o vaikai mūsų klausia. Tarsi sumenkinamas vaiko smalsumas, jo nerimas ir natūralus poreikis suprasti sudėtingus dalykus. Tai visada jautru ir galima tiesiog netyčia praleisti svarbią bendravimo akimirką, glaudų artumo momentą ir apskirtai – pasitikėjimą suaugusiu žmogumi. Atstumtas vaikas kažin ar turės jėgų dar kartą prie tos temos grįžti. Jei tie klausimai vis tiek rūpės, atsakymus jis ras, tik jau ne su mumis, kažkur kitur ir su kitais. Mūsų, suaugusiųjų, valioje pasirinkti, kokio ryšio su vaiku norime. Todėl ir atsakomybė visada yra didesnė. Apie tai ir ši Virgio Šidlausko knyga. Tą ryšį tikrai galime susikurti, tai priklauso tik nuo mūsų pačių.


Marija vaikystėje

KŪRYBINIS PROCESAS


Gavusi tekstą ne iš karto pradėjau piešti, turėjau užbaigti kitus darbus. Ir tai gerai, nes buvo laiko „panešioti“ tekstą savyje, pavaikščioti su juo. Gavau jį žiemą, jei gerai atsimenu, gruodžio pabaigoje, prieš pat metų šventes. Iliustruoti pradėjau vasarį ir pabaigiau pirmomis pavasario savaitėmis. Buvo šiek tiek laiko ir erdvės vaizduotei „pasiganyti“, tai svarbu, nes labai gerų minčių kyla, kai truputį neturi ką veikti ir yra laiko.


Marijos darbo vieta

Žodžiai ar gera mintis užsimiršta, jei jos tuoj pat neužrašai, bet piešinys iš galvos niekur nedingsta, laikui bėgant tik tankėja, aiškėja, paskui belieka tik nupiešti. Piešiau šiai knygai iliustracijas ten pat, kur ir kitas knygas iliustruoju, – savo vaikystės namuose ir kambaryje, kuris daugybę kartų nuo vaikystės laikų keitėsi, kol galiausiai transformavosi į dirbtuvę. Joje ir mano biblioteka, ir archyvas, ir vienumoje buvimo vieta, ir keramikos lipdymų, ir šokių, ir sporto salė ir sandėlis, ir visa kita kūrybinė velniava. Šiai istorijai pirmos iliustracijos susidėliojo dvi. Viena, kur Mirilė pilname sniego kambaryje sušalusi ir užpustyta. Antra, kaip priešingybė pirmajai, – kur Mirilė su laistytuvėliu šalia daugybės vazonėlių su žvaigždėmis. Šios dvi pagrindinės, nuo jų atsispyriau, ir tada jau visos kitos istorijos dalys aplipo vaizdais. Labai svarbi detalė buvo su į dangų kylančiu gijomis ir žaigždėmis apraizgytu Mirilės šuneliu. Vėliau šiltas geltonas gijas atkartojau močiutės kambaryje ir kitose iliustracijose. Svarbi ir, manau, labai pavykusi iliustracija, kur vaizduoju Mirilės fantaziją, pasinėrimą į skaitymo pasaulį, knygutė tarsi palapinė, namelis, ir Mirilė lyg ant ribos į fantazijos pasaulį leidžia žiburėlius kaip pūkelius, kurie skirsdami į tolį pakimba ir aplipdo dangų žvaigždėmis, virš kalnų, vilnijančios upės, medžių, pievos ir t. t.



Virgio Šidlausko tekste tos minties tik užuomina, ir gal kiek kitaip, bet aš savo iliustracija lyg turiu galimybę išplėsti šioje vietoje rašytojo tekstą. Ir tai labai puiku. Nes ne kiekvienas tekstas leidžia tokius dalykus daryti. Tai dažniausiai būna su tais tekstais, kuriuose tarp eilučių užkoduota gilesnė mintis. Kai nusipiešė šios iliustracijos, buvo labai lengva prie jų jungti kitas. Man, kaip dailininkei, labai didelis džiaugsmas ir malonumas gauti iliustravimui tokį jautrų ir gražų tekstą.



KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS


Virgis Šidlauskas


Gimiau 1982 m. birželio 28 d. Gelgaudiškio miestelyje.

Metai tikriausiai buvo visai neblogi,

nes vėliau grupė FOJE paskutinį savo albumą

pavadino būtent taip – „1982“.

Mokyklos laikais nedideliu tiražu pasirodė pirmoji mano fantastinių siaubo apsakymų knyga „Kurganas“.


Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigiau Filosofijos bakalauro studijas.


Mano kūryba ir straipsniai spausdinti žurnaluose ir laikraščiuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Nemunas“, „Ego“, knygose apie sunkiąją muziką „Sunkūs metai 2013“ ir „Sunkūs metai 2014“, įvairiuose interneto portaluose. Be to, spėjau padirbėti „Muzikinėje bomboje“, vaizdajuosčių nuomos salone.


Dabar esu vaikų rašytojų muzikos grupės „Knygų vaikai“ narys ir nuo 2019-ųjų rudens vaikams skirto žurnalo „Laimiukas“ vyr. redaktorius.


Knygos:

„Ulfas ir stebuklinga barzda“ (Nieko rimto, 2017. Pateko į 2017-ųjų Metų knygos vaikams penketuką.)

„Ugnikalniukas ieško draugų“ (Nieko rimto, 2018)

„Slaptoji „Kornelijaus van Drebelio“ misija“ (Nieko rimto, 2018)

„Ulfas ir povandeninis miestas“ (Nieko rimto, 2019).

„Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“ (Nieko rimto, 2020)



Marija Smirnovaitė


Gimiau 1978 09 12 Vilniuje.

Studijavau Dailės akademijoje, baigiau du bakalaurus – keramikos specialybę ir dizaino specialybę. Dar esu masažo specialistė.


Esu dirbusi grafikos dizainere, reklamoje, keramikos mokytoja, laipiojimo trenere, vaikų laipiojimo stovyklų vadove, šiuo metu, be iliustravimo, esu watsu – šiltose vandens srovėse plukdymo praktikė. Na, ir vienas įdomiausių darbų, kurį dirbau Islandijoje, susijęs su gamtos apsaugos, renginių organizavimo ir aplinkos tvarkymo, medžių auginimo Islandijoje projektais. Ten dirbau kaip savanorė. (Tą veiklą ir nuostabų gyvenimo periodą vadinu „pusę metų Islandijoje ugnikalnius valiau“, ir tai yra labai tikslus buvusios veiklos apibūdinimas.)


Esu iliustravusi beveik 60 knygų!

Paminėsiu apdovanotas ir naujausias:


„Udo ir Dra niekaip nesusikalba“ 2012 m. IBBY Lietuvos skyriaus išrinkta geriausia knyga mažiausiems skaitytojams. Parašė Kęstutis Navakas (Jūsų Flintas, 2012)

„Karžygiuko istorija“, Knygų mugėje 2013 m. išrinkta Metų knyga vaikams. Parašė Ingrida Vizbaraitė (Nieko rimto, 2012) Vertimai: Slovakija, Lenkija

„Aukso kirvukas“ – 2013 m. gražiausia iliustruota metų knyga, IBBY Lietuvos skyriaus apdovanojimas, D.Tarabildienės premija (Nieko rimto, 2013)

„Žvėreliai mokosi draugauti“. Parašė Kęstutis Navakas (Jūsų Flintas, 2014) Vertimai: Taivanas, Estija, Turkija, Rumunija, Brazilija

„Baltijos Valdovė“ (Išleista ir brailio raštu). Parašė Sigitas Poškus (VšĮ „Verslas ar Menas“, 2016)

„Neišduosiu tavęs“. Parašė Neringa Vaitkutė (Nieko rimto, 2017)

„Žvėreliai mokosi svajoti“. Parašė Kęstutis Navakas (Jūsų Flintas, 2018) Vertimai: Estija, Rumunija, Brazilija

„Žvėreliai mokosi dūkti“. Parašė Kęstutis Navakas (Jūsų Flintas, 2019)

„Ką manė kamanė“, eilėraščiai. Parašė Vainius Bakas (Žalias kalnas, 2019)

„Bijau varlės“, eilėraščiai. Parašė Juozas Erlickas (Tyto alba, 2019)

„Kaip miega gyvūnai“. Parašė Selemonas Paltanavičius (Tyto alba, 2020)

„Ką padarė šokių salė“. Parašė Violeta Palčinskaitė (Tyto alba, 2020)

„Stogas po kuriuo, auginu žvaigždes ir lietų“. Parašė Virgis Šidlauskas (Nieko rimto, 2020)



AČIŪ!

Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Giedrė Kmitienė

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba

115 views

© 2018 sesės Elzė ir Zylė. Draudžiama publikuoti tinklaraščio turinį be autorių sutikimo. Sukurta su Wix.com