top of page
Search

Knygos anatomija: „Tetulė Liu“

Updated: Jul 9, 2023




Teksto anatomija pagal ILONĄ EŽERINYTĘ



Pradžia


Tiesą pasakius, sunkiai atsimenu, kaip prasidėjo „Tetulė Liu“. Man rodos, ji gimė iš aliteracijos. Gražiai suskambėjo – TETU-LĖLIU. Taigi pirmiausia atsirado pavadinimas, o paskui jau pats personažas. Labai gerai įsivaizdavau ją – tokią drūtą mažulę moterėlę. Man patinka ta kūrinio fazė, kai kažkas iš nerealybės, kažkas, niekad nebuvęs, neegzistavęs, ima ir persikelia į tikrovę. Ir taip rimtai, iš tikrųjų, kad net gali jį sutikti gatvėje. Jis (šiuo atveju ji) ima gyventi pats, man tereikia stebėti iš šalies ir užrašinėti.


Marijos Rubavičiūtės iliustracija


Veikėjai


Pradėjusi tetulės istoriją aš tikrai nežinojau, kuo ji baigsis, neturėjau supratimo apie kažkokį Steponą, laikrodininką. Bet atsirado ir jis. Nepažįstu jokio tikro Stepono, nebuvau jo namuose, kaip nepažįstu nei Taniaus, nei ponios Liucijos. Ji nesu aš, nors gal kažkokių išorinių panašumų ir esama – aš juk irgi tokio ūgio, kad galiu parduotuvėje užsiversti ant galvos konservų piramidę, traukdama dėžutę iš pačios apačios. Bet va čia mes su tetule ir skiriamės – aš tiesiog praeinu pro tas prekes, kurių man reikia, bet negaliu pasiekti, o tetulė Liu gyvena drąsiai. Net tada, kai visiškai sumažėja, tampa vos didesnė už sūnėno aulinuką, viduje lieka tokia pat, kaip buvusi. Nesusitraukia iš baimės, nerimo ar gėdos. Ji iš tiesų yra didelė, nors maža, o šiais laikais daugybė mažų siekia atrodyti dideli, tad jiems reikia be perstojo pūstis.


Marijos Rubavičiūtės eskizas

Liūdna yra girdėti, kai vaikas, paklaustas, kuo norėtų būti užaugęs, atsako: „Įžymybe“. Man atrodo, mūsų pasaulis pasidarė kažkoks išvirkščias, kai sakoma „op“ neperšokus griovio. Todėl literatūros apžvalgininkų pastebėjimas, kad „Tetulėje Liu“ yra socialinės kritikos, matyt, teisingas. Bet rašydama neturėjau tikslo ką nors kritikuoti. Tiesiog norėjau leisti gražiai gyventi mažiems ir paprastiems. O kaip jau išėjo, taip.


Beje, apie tą mažumą. Neseniai viename pokalbyje moksleiviams literatūrologo Sauliaus Žuko paklausta apie knygą, padariusią man didžiausią įtaką, įvardijau, žinoma, Astridos Lindgren pasaką apie nykštuką Nilsą. O bepasakodama siužetą staiga ėmiau susivokti, kad nuo vaikystės taip ir nenustojau žavėtis nykštukų pasauliu. Dabartiniuose namuose turiu tokių „salelių“, kur gyvena mažučiai žmogeliai. Skaito, gulinėja... Tetulė Liu nėra nykštukė, ši pasaka išvis ne apie tai, bet va tas sumažėjimo motyvas kažkodėl mano galvoje įstrigęs. Hm. Gal tikrai vaikystės knygos mus paveikia kur kas labiau, nei manome?


Mažųjų pasaulis iš arti

Mažųjų pasaulis iš toli

Aplinka


Kas dar man patinka rašant knygas – gali jose „užkonservuoti“ ir palikti brangius, mielus sau dalykus. Kad nepasimestų. Kiekvienoje knygoje kaip inkliuzas įšaldyta kokia nors mano meilė – mėgstama ar praeity reikšminga daina, paveikslas, citata, vieta ar tiesiog gyvenimo detalė, daiktas. „Tetulėje Liu“ tai laikrodis. Mechaninio laikrodžio vidus nepaprastai gražus. Tie rateliai, danteliai, rubinukai... Tiksėjimas. Turiu valandas mušantį laikrodį. Jis iš pradžių keistai suklerksi, lyg ruoštųsi, atsikrenkštų, o tada – bammmm. Man atrodo, jei reikėtų išlaikyti tokį testą – iš garso atskirti laikrodį, aš saviškį tikrai pažinčiau. Ir nors pasaką rašiau visiškoje tyloje, vaizduotėje visi tie laikrodžiai tiksėjo.


Marijos Rubavičiūtės iliustracija


Kūrybinis procesas


Taigi pagrindinė sąlyga rašant – tyla. Muzikos klausausi iki ir po, bet niekada – rašydama. Man patinka gyventi tame išgalvotame pasaulyje, apie kurį rašau, ir bet kas, primenantis, kad egzistuoja tikrovė, erzina.

„Tetulė Liu“ radosi nuošaliame vienkiemyje gal prieš trejus ar ketverius metus. Parašiau iki pusės ir palikau, nes baigėsi vasaros atostogos.


Vienkiemis, kuriame gimė tetulė

O kai prasidėjo žiemos, parašiau antrą pusę. Istorija kaip niekur nieko vyniojosi toliau, nekeičiant pradžios, nepridedant kitų veikėjų. Tarsi kas būtų pasakojęs, numigęs ir vėl pasakojęs. Jokio kūrinio (nebent labai trumpą) turbūt nesu parašiusi vienu ypu. Nežinau kodėl, bet pasakojimas vis užlūžta: vystosi iki vidurio, pauzė, tada ima ridentis į pabaigą. Ta pauzė iš pradžių nervino – juk turėjau tiek minčių, kur jos staiga dingo? Dabar jau suprantu – man rašymas vyksta va tokiais etapais. Rašau, kol rašosi, o kai nesirašo, nerašau. Netaikau jokių metodų, kuriais priversčiau save rašyti – nemerkiu kojų į šaltą vandenį ir nesmilkau kambario smilkalais. Žinau, kad po kurio laiko atsiras antras kvėpavimas, ir kūrinys bus baigtas.


Ar yra tokių, prie kurių taip ir negrįžau parašiusi pirmą pusę? Taip, yra. Gal jiems ateis laikas, ir bus baigti, o gal ir ne. Siūlų krepšyje turiu ne vieną pusę megztinio. Ai, mezgiau, bet paskui kažkaip nebelabai gražus pasirodė... Ko gero, su kūriniais nutinka taip pat. „Tetulei Liu“ pasisekė, ji turi pabaigą. Ir net laimingą.


Marijos Rubavičiūtės iliustracijų koliažas

Jei sukrinta darbų – edukacijų, seminarų, susitikimų, projektų – nerašau išvis. Nebent kokią mintį į telefoną ar ant lapelio. Istorija gyvena galvoje, bet nebūna išrašoma tol, kol negaliu jai skirti viso laiko. Taip man ir su skaitymu – nemoku po dešimt puslapių kas vakarą prieš miegą. Jei knyga „paima“, turiu suskaityti ją iškart. Juokais sakau: jei turėčiau daug laiko, rašyčiau romanus, bet kadangi, natūralu, reikia užsidirbti duonai, laiko lieka tik pasakoms.


Kaip atrodo tos dienos, kai rašau? Nežinau. Neturiu rutinos. Rutina yra gražu – tuo pačiu metu keliesi, mankštelė, tiek ir tiek puodelių kavos, rašymas nuo tada iki tada, 10 000 žingsnių, o dabar skaitymas, o dabar miegas, – bet man taip gyventi nepavyksta. Esu chaotiška. Kai rašau, galiu pamiršti pietus, padauginti kavos, saldumynų ar kelias dienas neišeiti iš namų. Kai dirbu, laikausi disciplinos, kai rašau – ne. Nes rašymas man nėra darbas.


Mažųjų pasaulis


Paskui dar būna ta fazė, kai parašai, – ir ką? Kur tai dėti? Leidykloms siūlytis nemoku, nebent jos pačios paklausia, ar turiu kokį naują tekstą. Užmačiau prieš porą metų, kad vyksta toks Šiuolaikinės pasakos konkursas, galvoju, ok, įdomu. Ištraukiau iš „fondų“ „Tetulę“ ir nusiunčiau. Taip ji susipažino su Daiva Čepauskaite ir Audrone Meškauskaite, leidyklos „Žalias kalnas“ įkūrėjomis. Joms patiko tetulė, man patiko jos. Sutarėme leisti knygą. Ieškojome, kas iliustruos. Prisiminiau mačiusi kažkieno įdomius asambliažus, ir gūglas mane nuvedė iki Marijos Rubavičiūtės.


Atsiradus iliustracijoms, tetulė, Tanius ir laikrodininkas įgavo veidus, daiktai – kūnus, ir aš jau nebeatsimenu, kaip jie atrodė mano mintyse. Dabar tai ir Marijos „Tetulė Liu“, net labai labai Marijos – su visais smulkiais jos namų daikčiukais. Užeinu į knygą kaip į svečius.


Jei „Tetulė Liu“ turėtų dedikaciją, joje būčiau parašiusi: „Skiriama Volfui Erlbruchui. Su meile“. Jo knygos mane padrąsino rašyti tokias nepasakiškas pasakas, kur nėra vaikų ir zuikių puikių, bet vyksta labai rimti stebuklai. Visai kaip tikram gyvenime.


Aš prie senų namų


Iliustracijų anatomija pagal MARIJĄ RUBAVIČIŪTĘ



Pradžia


Knyga „Tetulė Liu“ mano, kaip knygos dailininkės-iliustruotojos, debiutas.

Leidyklos „Žalias kalnas“ leidėjos ir rašytoja Ilona Ežerinytė jau anksčiau buvo mačiusios mano kurtų darbų ir pamanė, jog tokia asambliažų-koliažų stilistika galėtų įdomiai perteikti šią istoriją, todėl pakalbino imtis šios knygos. Tetulės Liu istorija man pasirodė labai įdomi, šilta ir artima mano pasaulėjautai, o iliustruoti knygą priėmiau kaip gyvenimo mestą iššūkį ir savęs išbandymą naujoje srityje. Pirmą kartą susidurti su knygos meno specifika bei leidybine virtuve man buvo nedrąsu. Pradėdama procesą neturėjau aiškios vizijos, kaip viskas eisis, greičiau pasiklioviau tik vidine nuojauta, kad ši kūrybinė kelionė per puslapius turėtų būti išties įdomi.


Darbo stalas


Stilius


Kaip scenografė, panašia stilistika dirbu jau daug metų. Naudodama mišrios technikos bei koliažo elementus, kurdavau ir teatro scenovaizdžių bei personažų projektus. Man patinka kūryboje sujungti kuo daugiau sudedamųjų elementų, kuriais tarsi žaidžiu norėdama išgauti tam tikrą atmosferą. Mėgstu, kai viename darbe ar popieriaus lape nugula ir iki minimaliausių detalių išieškoti susmulkinti fragmentai, o kartu atsiranda ir tuščių vietų, tokių tarsi nutylėjimų, kur paliekama erdvės veikti žiūrovo fantazijai.


Procese

Pasiruošimas


Viskas, žinoma, prasidėjo nuo inspiracijų, medžiagos rinkimo, originalios stilistikos, spalvinio sprendimo paieškų. Turėdama teatro dailininkės matymą, pažvelgiau į šį projektą panašiai kaip į spektaklio kūrimo procesą, kuriame visada pirmiausia ieškai įkvepiančios medžiagos, vartai knygas, fotografijų albumus, stebi žmonių charakterius, jų bruožus, išskirtinumą, daug galvoji ir apie bendrą kūrinio atmosferą.


Procese



Veikėjai


Mano vizija buvo sukurti kuo gyvesnius, realesnius veikėjus. Siekiau, kad perskaičiusį knygą skaitytoją tarsi apimtų jausmas, kad jau buvo kažkur šiuos žmones sutikęs, kad jie taptų jam kuo artimesni. Sakykim, Tetulės sūnėnas Tanius – doras jaunuolis, šį personažą sukurti mane įkvėpė kaimynės berniukas, rausvaplaukis, žydrų gerų akių strazdanius. Stengiausi sukurti panašų, tik kiek vyresnį personažą.



O seno laikrodininko turbūt kitokio ir nebūčiau įsivaizdavusi, jis gimė pirmas iš visų, ir kai pasidalinau su Ilona, jai iškart patiko, įžvelgė jame Steponą.





Aplinka


Natūraliai taip viskas susiklostė, kad daugybė rekvizito nutūpė knygos puslapiuose tiesiai iš namų aplinkos. Mane visad traukė daiktai, turintys istoriją, o šiuo atveju tai atitiko ir knygos veikėjų aprašytą pasaulį bei aplinką, kurioje juos įsivaizdavau, taigi toli įkvėpimo ieškoti neteko. Stalinės lempos, toršeras, kilimas, komoda, puodeliai, šakutės, akiniai, didinamasis stiklas, laikrodžių detalės ir begalė kitų smulkių detalių taip pritiko, kad čia ir apsigyveno, užpildydamos knygos personažų gyvenimo atmosferą.


Mano darbo stalas

Pačios Liu aplinkai atspindėti daugiau įkvėpimo pasitelkiau iš savo mamos namų: įkvėpė jos mėgstami puodeliai su gėlytėmis, pagalvėlės, rankdarbiai, siuvinėjimai.

Na, o laikrodininko Stepono darbastalis panašus į mano stalą, net ir kūrybine betvarke ant jo. Taigi turime su juo panašumų.


Aš vaikystėje

Kūrybinis procesas


Iš pradžių susikarpiau tekstą dalimis, bandžiau sau išsigryninti siužeto esmę, eskizavausi tik labai bendrai, daugiau rašiausi santraukas apie tai, ką galvoju pavaizduoti vienoje ar kitoje iliustracijoje.


O ieškojimų buvo išties nemažai. Daug nematomo, bet intensyvaus darbo apmąstant, ieškant sprendimų, kaip ir ką būtų geriau perteikti. Turbūt daugiausia ieškojimų, strigimų ir klausimų – kokia gi ji? – uždavė pačios Tetulės Liu personažas, kol pagaliau gimė tokia, kokią matome šioje knygoje. Iki tol varžėsi nemažai Tetulės versijų. Bet vienos buvo per gražios, kitos per jaunos, o tikroji turėjo būti labai paprasta, tarsi niekuo neišsiskirianti išoriškai ir visai nekrentanti į akis, bet graži savo vidumi. Tai perteikti man buvo išties nelengva užduotis.


Eskizas

Galutinė iliustracija

Iš esmės, knygos kūrimas buvo labai lėtas, sudėtingas, bet įdomus procesas.

Tuo metu kaip tik taip susiklostė gyvenimo aplinkybės, kad pasibaigė mano kūrybinės studijos nuomos sutartis, todėl knygą iliustruoti teko tiesiog savo namuose, konkrečiau – savo kambaryje. O tai erdvė, kurioje sukamės dviese – aš ir mano dešimtmetė dukra Elzė. Gyventi ir kurti vienoje erdvėje išties iššūkis, nes visai neturi galimybės atsitraukti. Nors pradžioje įsivaizdavau, kad užteks trijų mėnesių kūrybinio darbo ir išsiteksiu savo stalo rėmuose, tačiau prasidėjus procesui supratau, kad klydau, nes praktiškai teko apsigyventi viename kambaryje drauge ir su visais knygos personažais :) ir net geram pusmečiui.


Darbo kambarys

Taigi tiesiog paskendau savo kambaryje piešdama, fotografuodama, karpydama įvairiausiais dydžiais – masteliais atspausdintus savo piešinių, tekstūrų bei fotodetalių fragmentus. Išsikabindavau lapus popierių ant sienų, nuklodavau jais lovas, grindis, tada žiūrėdavau, ilgai galvodavau ir spręsdavau, kuris rakursas, kuris gi variantas būtų tinkamiausias, paskui komponuodavau viską stumdydama rankomis pasirinkto A3 formato popieriaus lapuose. Vienu metu ėmiausi kurti ne po vieną iliustraciją, o iškart po keletą, nes užstrigusi apmąstymuose prie vienos, visad galėdavau nukreipti žvilgsnį į kitą ir ten kartais atrasdavau momentinį sprendimą. Taip istorijos kuriamas vaizdas vis augo ir darėsi turtingesnis su kiekviena diena, įkomponuojant vis po naują, kad ir mažytę detalę, liniją ar štrichą. Rytais atsikėlusi išsidėliodavau pradėtas iliustracijas, o atėjus vakarui tekdavo susirinkti, išsišluoti kalnus iškarpytų popierėlių.


Eskizai

Knygą padėjau kurti ranka, nes taip mokėjau, buvau įpratusi, pasitelkdavau į pagalbą tik spausdinimo aparatą įvairioms detalėms mažinti-didinti ir atsispausdinti, paskui jas karpydavau ir klijuodavau.


Kai iliustracijų nespalvotas etapas jau buvo baigtas, fotografas Dainius Stankus savo fotostudijoje jas užfiksavo ir perkėlė į skaitmeninį formatą. Vėliau, pati įvaldžiusi Procreate programą, iliustracijoms suteikiau subtilius spalvinius niuansus. Paskui užtruko gerą mėnesį su dizainere Inga Plonyte keliant viską į maketą, koreguojant niuansus. Tai buvo mūsų ilgi nuotoliniai susijungimai per zoomą ir preciziški stumdymai po vieną raidelę, ieškant geriausių iliustracijų santykio su tekstu kompozicinių sprendimų, išbaigiant viršelį bei galutinį vaizdą pagal sumanymą, taip pat viską derinant su Ilona bei leidėjomis. Esu labai dėkinga Ingai už kantrybę ir bendradarbiavimą, šiame galutiniame etape padėjusiai viską paversti knygos maketu, kuris galiausiai iškeliavo tiesiai į spaustuvę. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę ir pati ten apsilankyti paleidžiant knygą į spaudą.


Su Ilona

Apie kitas veiklas pagalvoti tuo kūrybiniu periodu laiko realiai nebebuvo.


Dar nepaminėjau, kad antrąjį darbo prie knygos mėnesį prasidėjo karas Ukrainoje. Esu jautrus žmogus, tai stipriai paveikė mane, kaip ir daugelį, reikėjo emociškai nurimti, mobilizuotis, atrasti motyvacijos kurti toliau. Ačiū Dievui, ilgai netrukus pavyko grįžti į vėžes, persilaužti ir tęsti pradėtą darbą. Nuo ryto stengdavausi persikelti į Ilonos sukurtą Tetulės pasaulį ir taip atitrūkti nuo sunkiai pakeliamos informacijos.


Nuo pat pradžios, kai rankraštis pateko į rankas, iki knygos išleidimo, visas kūrybinis procesas užtruko apie pusmetį.



Paroda


Užupio meno inkubatoriaus galerijoje jau kelinti metai iš eilės rengiu savo darbų parodas. Šį kartą, užklausta galerijos, ką veikiau pastarąjį laiką, papasakojau apie knygą, tai juos sudomino ir pasiūlė surengti iliustracijų parodą bei kartu pristatyti naujai gimusią knygą „Tetulė Liu“.


Kadangi į knygą mano sudėta tikrai daug laiko ir širdies, tai šia paroda norėjosi tarsi labiau įprasminti ir patį kūrimo procesą. Galutinis rezultatas – išleista knyga, o pats kūrybos kelias man pasirodė ne mažiau vertingas kaip meninis objektas. Todėl ši paroda – ne tik iliustracijos, sukabintos ant sienų, man norėjosi žiūrovui perteikti daugiau, atskleisti išskirtinį minčių ir idėjų pasaulį, kurį atspindėti pasitelkiau atmosferišką instaliaciją. Čia tiesiogiai ir buvo perkelta mano kūrybinė erdvė su stalu ir virš jo sklandančiu idėjų debesimi iš įvairiausių detalių.


Parodos instaliacija

Yra minčių, kad perspektyvoje ši ekspozicija aplankys ir kitas erdves.


Vis pagalvoju, kad ši nuostabi Ilonos istorija galėtų būti inscenizuota ir tapti puikiu spektakliu visai šeimai. Juk ir veikėjų personažai, ir scenografinė erdvė bei atmosfera jau sukurta. Taigi, jei atsirastų suinteresuotas režisierius, smagu būtų bendradarbiauti...




KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS Ilona Ežerinytė


Gimiau 1964 rugpjūčio 8 d. Šiauliuose, ten pat baigiau ir mokslus.

Pagal išsilavinimą esu lietuvių kalbos bei literatūros mokytoja, dar dėsčiau kūrybinį rašymą, bet jau keleri metai mokykloje nebedirbu.

Esu laisvai samdoma edukatorė ir lektorė. Nuo 1999 m. gyvenu Vilniuje.

Dabar vis dažniau – sodyboje Molėtų rajone.



Knygos vaikams ir jaunimui


„Šunojaus diena“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ 2016)

Trečiojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso pirmoji vieta. Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią 2016 m. debiutą. 2016 m. Metų knygų vaikams penketuke.


„Sutikti eidą“ (Alma littera, 2016)

2016 m. Paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nominantė. Prano Mašioto premija už geriausią 2016 m. vaikų ir paauglių knygą. 2016 m. Metų knygų paaugliams penketuke. 2018 m. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) garbės sąraše.


„Verksnių klubas“ (Dominicus Lituanus, 2017)

2018 m. Metų knyga paaugliams. 2023 m. išleista danų kalba.


„Skiriama Rivai“ (Dominicus Lituanus, 2018)

Antroji IBBY Lietuvos skyriaus premija už geriausią 2018 m. knygą vaikams ir paaugliams. 2019 m. Metų knyga paaugliams.

2018 m. Vaikų literatūros premija (ŠMM) už įtaigų ir tikrovišką prozos pasakojimą, puikų ir gyvą kalbos jausmą ir esminių žmogiškų vertybių perteikimą.


„Gė“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ 2021)

Septintojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso III vietos laimėtoja.


„Tetulė Liu“ (Žalias kalnas, 2022)

2020 m. Šiuolaikinės literatūrinės pasakos konkurso laureatė.


„Dabar Marselis“ (Dominicus Lituanus, 2022 m.)



Marija Rubavičiūtė



Gimiau 1977 lapkričio 17 Vilniuje.

Studijavau Vilniaus dailės akademijoje, įgijau scenografijos specialybės bakalauro ir magistro laipsnį. Esu Lietuvos dailininkų sąjungos narė.


Dirbau Lietuvos teatruose. Kūriau scenografijas ir kostiumus įvairaus žanro spektakliams: dramos, šokio, miuziklo, operetės. Taip pat darbavausi su televizijos, kino bei reklamos projektais ir kaip dailininkė, ir kaip stilistė. Pastaruoju metu kuriu ir vizualiuosius menus, t. y. asambliažų ciklus bei instaliacijas, dalyvauju įvairiose parodose.


Mano pirmoji iliustruota knyga – Ilonos Ežerinytės „Tetulė Liu“ (Žalias kalnas, 2022).




AČIŪ!



Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Giedrė Kmitienė


Garso įrašas darytas Vilniaus Adomo Mickevičiaus bibliotekoje

Projekto namai – Vaikų žemė

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

231 views0 comments

Comentarios


bottom of page