Teksto anatomija pagal
DOVILĘ ZAVEDSKAITĘ
IDĖJA
„Lietų ir skafandrą“ parašiau 2017-ų vasarą, rugpjūtį, vienu atsikvėpimu, per kokias tris savaites. Tuo laiku labai daug mąsčiau apie tai, kad nėra jokių universalių dalykų, kad kiekvienas viską patiriame savaip. Kad kiekvienas turime savo lietų ir savo jūrą. Kad nėra generalinės jūros – yra daug visokių, kiekvienam po vieną. Tuolaik drauge ėmiau suprasti, kad ir tokio daikto, kaip gyvenimo laimė nėra. Yra tik kartais laimė, truputį čia laimė, truputį su tuo laimė. Na ir, žinoma, lietus: visada man jo buvo gaila. Mūsuose priimta jo nemėgti, sakyti lietus sugadino atostogas arba viskas būtų gerai, jei tik šitaip nepliauptų. Tai ką, atsiprašau, galvoti lietui? Likimo ironija, bet per tas tris savaites nė karto nelijo. Žolėse buvo justi sausra, tokia, kokią mėgstu: sausi žiedai, viskas traška, lyg būtų ne Vilniaus Antakalnio, o smėlingas pajūrio kraštovaizdis. Net saldu burnoj nuo to vaizdo: smėlynų augalų, kaip ir išdžiūvusių, ypatingos spalvos ir tekstūra, kaip tik man. Tai buvo mano dykumos jausmas, kurio reikėjo knygai. Atleisk, lietau, nieko asmeniško.
LIETUS
Tos vasaros pradžioje su bičiuliais ėjome į žygį pėsčiomis. Sakau nė kiek nepadidindama: lijo visas keturias paras, nuo ryto iki ryto, nuo žygio pradžios iki paskutinės minutės. Žygiui įpusėjus nebeturėjome nieko sauso – miegodavome šlapiose palapinėse, visi rūbai, miegmaišiai, puodai buvo šlapi. Nuolatos tikrindavom orų prognozes ir patikėdavom tom, kurios rodydavo bent valandą be lietaus. Koks saldus buvo tas tikėjimas, kaip nežmoniškai laukėm giedros! Bet ilgainiui apsipratom: išmokome šlapioje žemėje susikurti laužą, stovėdome virš ugnies ratuku laikydami brezentą, kad lietus neužgesintų. Kaip buvo smagu! Tą žygį prisimename iki šiol kaip didžiausią nuotykį. Po jo lietus mieste, kur gali grįžti į šiltą lovą, ėmė atrodyti visiškai kitaip. Nustojau nešiotis skėtį: jei sugebėjau keturias paras praleisti lietuje, tai ką jau ten koks pusvalandis? Kaip tik tada kažkur išgirdau ir frazę: „Some of us feel the rain, and some just get wet“. Prasidėjo mano ir lietaus draugystė. Norėjau sukurti kūrinį, kuriame galėčiau jį legalizuoti, leisti jam būti, ištrinti visą tą mūsų „alergiją“ lietui.
TARP EILUČIŲ
Rašydama galvojau ne konkrečiai apie vaikus, bet universaliai, apie įvairaus amžiaus žmones. Norėjosi, kad knyga būtų komunikabili ir gebėtų bendrauti su visais, kurie atėjo. Galvojau apie savo draugus, mokytojus, įsivaizdavau tėvus, kurie skaitys šią knygą garsiai savo vaikams. Norėjau, kad smagu būtų visiems, o ne kažkam. Todėl knygoje daug nonsenso, absurdo, kalbinių žaidimų. Tekstą dėliojau kaip daug mačiusį organizmą, kuris vaikams kalba burna, o suaugusiems – vis mirkteldamas akimis, prasmingai šypteldamas, kaip kad susišypso kartais žmogus su žmogum, abu žinodami, apie ką šypsosi.
PIEVA
Rašydama mintimis klajojau tose pievose, kuriose neleisdavau sau klajoti vaikystėje. Važiuodavom į sodą pakaunėj, jo prieigose būdavo tokie žydintys laukai, už kurių – miškai, miškai. Kodėl mes niekada į tuos laukus ir miškus neidavom, neturiu supratimo. Kartą, kai užaugau, išėjau į tuos laukus pati. Po pusvalandžio sustoju nusiskinti smilgos, žiūriu į kojas, matau erkių būrelį. Skaičiuoju: viso labo penkios. Gal ir silpna buvau, bet apsisukau. Teko rasti kitą būdą ten pasivaikščioti – „Lietų ir skafandrą“. O knygos veikėjas lokys vaizduotėje buvo apgyvendintas jau Smiltynės pušynuose. Vadinasi, atsivilkau jūrą prie Kauno. Kūryboje taip galima!
KASDIENYBĖ
Nuoga kasdienybė, be jokių nusišnekėjimų, man nekelia jaudulio. O gyventi aš noriu ne tik pilna koja, bet ir pilna galva. Būtent todėl man taip patinka rašyti ir teatrui, ir vaikams: abu žanrai leidžia truputį pripliusuoti tikrovę, prašnekinti ir balą, ir lokį. Juose yra vietos fantazijai – gali savęs neriboti ir šiek tiek sumeluoti pasaulį. O gražiausia tai, kad šie žanrai yra tokie, jog ir skaitytojai / žiūrovai leidžia sau tikėti dalykais, kurių nėra: jie nesako nesąmonė, lietus nekalba, jie leidžia lietui kalbėti ir netgi jo klausosi. Dideli, protingi žmonės – klausosi!
SKAFANDRAS
Pasakysiu atvirai – dažnai bijau savo kūrinių. Kartais atrodo, kad jie mane programuoja. Rašydama „Lietų ir skafandrą“ nemaniau, kad knygoje yra kiek nors mano istorijos. Ko gero, tuo metu ir nebuvo. Bet per laiką, kuris praėjo nuo knygos rašymo iki šiandienos, aš pati nusivilkau savo skafandrą. Per tuos kelerius metus patyriau visokių praktikų, bendruomeninio gyvenimo džiaugsmų, psichoterapijos, ir išsinėriau iš daugelio uniformų, kurias man trisdešimt metų bandė vilkti aplinka. Oi kaip bandė! Daugelį jų išsibandžiau, ir nė viena nepatiko. Kaip gerai, kad žmogaus gyvenime anksčiau ar vėliau ateina diena, kai į viską nusispjauni ir nueini nuogas, be visų tų visuomeninių skudurėlių. Mane lig šiandienos kaskart stulbina visas šitas patarinėtojų sociumas: visi baisiai nori patart... Knygoje ši uniformų, arba patarimų, kultūra sudaro tankų, sarkastišką veiksmo foną: mano tikslas – padėti vaikui suprasti, kad geriausias patarėjas – ne tas, kuris susirinko viso rajono visažinių patarimus, bet tas, kuris atsakymą rado savyje, gamtoje, tyloje. Lokys – savotiškas mano alter ego: kol viena mano pusė nuolatos ieško didžiosios dykumos, kita, kaip tas lokys, sėdi pušyne jau seniai nurimusi, žinanti, kad dykuma – viduje. Va, galiu parodyti, tik reikės... naktį kitą su manimi kalbėtis.
RAŠYMAS
Iš rašymo darausi didžiulį malonumą, ekspediciją: pati einu kartu su veikėjais ir ėjimo metu patiriu pasaulį. Rašau stichiškai, jaučiu, kad esu valdoma kažkokių mistinių lokių: nors iš rašymo gyvenu, vis dėlto sugebėjau šioje veikloje išsaugoti virpulį, potyrį, ekstazę. Yra man kažkas su tais tekstais – rašymas visada duoda energijos, užveda. Niekada nejaučiu, kad jau kažką moku; kiekvienas kūrinys atsineša savo būdą kurti ir patirti kasdienybę. Tai kaip naujas žmogus, kuris kaskart sujudina pasaulį. Todėl jaučiu, kad negalėčiau vesti dirbtuvių ir mokyti žmonių rašyti: nesivadovauju taisyklėmis ir jomis netikiu. Čia kaip taisyklės, pagal kurias rekomenduojama pamilti žmogų.
TAISYKLĖS
Beje, tais metais, kai gimė „Lietus ir skafandras“, buvo labai sunku kurti: visus metus dalyvavau teatro dramaturgijos dirbtuvėse, kuriose labai dažnai girdėdavau, kaip REIKIA daryti, dar dažniau – kaip NEREIKIA, kaip NEGALIMA, NEPROTINGA. Laikytis taisyklių man visada buvo sunku: visokie taip reikia man visiškai užblokuoja kūrybiškumą. Kai turi planą, rašyti pasidaro nebeįdomu. Jei iš anksto žinai, kur nueis lokys, kam rašyti knygą? Mano supratimu, kūrinys turi būti nuotykis ne tik skaitytojui ar žiūrovui, bet ir kūrėjui. Britų teatro dramaturgas Chrisas Thorpas vienose dirbtuvėse pasakė: „Jei žinai atsakymą į klausimą, rašyk referatą. Meno kūrinys gimsta tik tada, kai atsakymas kūrėjui arba nežinomas, arba iš viso neįmanomas.“ Su tuo visiškai sutinku.
ŠILUMA
Ką aš labiausiai mėgstu – tai personifikaciją: ne veltui knygoje tiek daug kalbančių gyvūnų ir augalų. Ką jie turi pasakyti, kokios jų asmenybės – tai rašant buvo bene įdomiausia. Kadangi iš anksto neprojektuoju charakterių, kiekvienas veikėjas man būdavo staigmena. Ir tai, koks jis pasirodo, ir tai, ką jis kalba. Mąstymas apie tai, ką kurioj situacijoj pasakytų daiktas ar gyvūnas, man natūralus. Jei įkrito medis upėn, turbūt norėjo išsimaudyti nuogas. Jei į kambarį įskrido naktinis drugys, tai pažiūrėti, kaip gyvena, kaip kalbasi, kaip tvarkosi žmonės. Kai leidi sau patikėti, kad yra truputį daugiau, nei tik logiški dėsniai, į pirštų galiukus atiteka šiluma. Labai noriu, kad „Lietus ir skafandras“ irgi būtų kažkam šiluma.
Knygos korekcinius darbus dirbau jau kitų metų pavasarį, Preiloje, prie marių, po obelimi. Tačiau irgi nelijo. Gerai pagalvojus, nė karto knygos kūrimo metu, tuo metu, kai pati tiesiogiai dirbdavau su knyga, nėra liję. Taigi, galima sakyti, kad nė sakinio neparašiau su lietaus jausmu...
Iliustracijų anatomija pagal
JURGĄ ŠARMAVIČIŪTĘ
Istorija svarbi, jos autorius svarbus. Susitikusi su Dovile paklausiau, kas jai patinka. Tekstas dar nebuvo galutinis, knyga buvo sumanyta kaip pjesė. Supratau, kad tai jautri istorija apie santykį, sugebėjimą būti kartu, apie jausmą.
Pasirinkau minimalizmą, nedetalizuotus charakterius, primityvų piešinį, koliažo elementus, geometrinių formų pasikartojimus. Jautraus teksto ir primityviu būdu suręstų vaizdų sąjunga.
Su autore pasitarėm, kad tikriausiai vieno iš pagrindinių herojų, lietaus personalizuoti nereikėtų. Tai stichija ir gali būti vaizduojama simboliais, užuominom. Kai skaitai ir įsijauti, pasijunti tuo vaiku, jautriąja mergaite, tad šiek tiek ir pati esu ta mergaitė skafandre. Bet drąsiai galiu persikūnyti į didelį linksmą lokį, kuris apkabina mergaitę, kai jai to labiausiai reikia.
Tikriausiai, kaip ir daugelis, paišydama savo mimika atkartoju veikėjo nuotaiką, susiraukiu, šypsausi arba iškariu liežuvį. Gal net skiautinys, kurį siuvau prieš keletą metų apkloti vaikui, turėjo įtakos spalvomis, savo geometrija.
Buvo smagu, kad Dovilė sutiko su tokiu netiesioginiu teksto iliustravimo būdu. Jos filosofiniam tekstui parinkau simbolinę vaizdų kalbą, kurioje veikėjai tokie „iškirpti“, daiktiški, primityvūs. Mano piešti personažai neturi tiesioginių atitikmenų realiame gyvenime. Iliustracijose nėra konkrečios aplinkos, herojai ir objektai dažniausiai atsiduria baltame lape. Fone skraido netaisyklingos geometrinės formos, kurios kartais virsta objektais. Skyrių pavadinimai virto tokiais mini plakatais, išvalytais nuo nereikalingų dalykų.
Kūrybinis procesas išsitempė, tikriausiai apėmė visus 4 metų laikus. Tekstas buvo tobulinamas, o po pirmųjų susiderinimų dėl vaizdų užsiėmiau kitais užsakymais, kuriuose buvo viskas aišku. Prašvilpė vasara, techninių darbų nemažėjo. Graužė sąžinė, turėjau abejonių, kad „gal viską reikia daryti ne taip“. Palengvėjo sužinojus, kad knyga turi meninį redaktorių, kelios taiklios pastabos labai padėjo pažiūrėti atsitraukus.
Kiekviena knyga su istorija. Kartais to ištęsto laiko prireikia, kad prisijaukintum idėją, nutoltum ir pažiūrėtum į savo darbą nauju žvilgsniu.
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
DOVILĖ ZAVEDSKAITĖ
Gimiau Kaune, 1988 m. vasario 24 d.
Ten pat ir augau.
Iš pradžių baigiau Kultūros vadybą Vilniaus universitete, paskui, supratusi, kad vadyba mane, švelniai tariant, glumina, išvažiavau į Vilnių, įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Čia baigiau Teatro kritiką. Universitete „dirbau“ savo įkurto studentų teatro vadove, režisiere ir dramaturge. Geras buvo darbas, tik kad už ačiū. Vasarą po pirmų studijų dirbau padavėja Nidoje – vaikščiojau su tautiniu kostiumu ir dviem kasytėm vietiniam restorane. Kai užsidirbau tiek, kad galėjau likti prie jūros dviem mėnesiams ir nebedirbti, mečiau. Bet mečiau efektingai: paskambinau direktoriui ir pasakiau – labas rytas, aš atsiprašau, bet mano dūšia eina velniop. Direktorius buvo girdėjęs, kas ta dūšia, suprato ir pernelyg nesibaladojo. Persikėlusi į Vilnių, metus niekur nestojau. Dirbau labai mandroj reklamos agentūroj, nuo devynių iki šešių, daug mokėjo, darbo mažai. Ištvėriau keturis mėnesius. Atrodė, kol dirbu, gyvenimas kažkur eina. Tik pats, be manęs. Dieną, kai užtrenkiau tos prabangios kontoros duris, atsimenu iki šiol: laiptais iki pirmo aukšto nuskridau kaip koks karvelis. Paskui parašiau giminėms bendrą laišką – atleiskit, nors moka daug ir nors čia gal tik kartą gyvenime šitai žuviai nukritęs sliekas, metu, nes pasiilgau gyvenimo. Po šito laiško viskas ėmė keistis: ėmiau pati kurti savo buvimą. Nebenorėjau jokio ten direktoriaus, tapau freelancere. Pamažu ėmė rastis labai daug tų sliekų, ir žymiai labiau mano. Šiandien su didžiausiu malonumu rašau visokio plauko tekstus: teatro kritiką, teatro dramaturgiją, apžvalgas, straipsnius, literatūrą vaikams... Jau turiu prabangą rašyti tik tai, ką noriu. Šalia krapštausi teatre, bendruomeninėse veiklose, mentoriauju. Ir jaučiu, kad gyvenimas eina su manim, o ne be manęs.
„Lietus ir skafandras“ – pirmoji mano knyga. Bet literatūros kūrinių turiu daug, apdovanojimų – irgi, ir lietuviškų, ir tarptautinių. Tik visi jie – teatro dramaturgijai.
JURGA ŠARMAVIČIŪTĖ
Gimiau 1975 m. Šilutėje.
Klaipėdos vizualinių menų fakultete baigiau bakalauro studijas.
Vilniaus dailės akademijoje – grafikos specialybės magistrantūrą.
Dirbu laisvai samdoma iliustruotoja ir dizainere. Etiketės, suvenyrai, kadruotės, plakatai, knygų viršelių dizainas suaugusiesiems ir paaugliams, iliustracijos mokomajai literatūrai, vadovėliams, techninei literatūrai. Iliustruotos knygos:
Ričardas Elijošius „Pasaka apie Rokį ir rožes“ (2006, Sodo spalvos).
Maria Molicka „Terapinės pasakos“ (2007, Vaga).
Zigmantas Gudžinskas „Lietuvos gamta“ (2008, Alma littera).
„Riešutas“. Matematikos vadovėlis 1-ai klasei / Autorių kolektyvas (2008, Šviesa).
Rebecca Stead „Kai surasi mane“ (2011, Alma littera).
Česlovas Navakauskas „Išmokime abėcėlę“ (2014, Alma littera).
Aidas Jurašius „Akmenukų pasakos“ (2015, Labdaros ir paramos fonas „Švieskime vaikus“).
„Mano pianinas. Groju ir dainuoju“ (2018, Alma littera).
Dovilė Zavedskaitė „Lietus ir skafandras“ (2019, Labdaros ir paramos fonas „Švieskime vaikus“).
„Lietuvos gyvūnai. Spalvink ir pažink“ 1 ir 2 dalys (2019, Alma littera).
„Pažink Lietuvą. Veiklos knyga“ (2019, Alma littera).
„Aš myliu Lietuvą. Veiklos knyga“ (2019, Alma littera).
Apdovanojimai:
IBBY Lietuvos skyriaus diplomas už meniškiausiai iliustruotą Marios Molickos knygą „Terapinės pasakos“ (2008).
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Neringa Dangvydė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba