Search

„Makso“ anatomija



Knygos anatomija pagal

AUŠRĄ KIUDULAITĘ


Neseniai viena gera mano bičiulė, rašytoja, užsiminė, kad kalbėti apie ką tik išleistą savo knygą visada sunku. Kad minčių išgryninimui reikia ir laiko, ir skaitytojų. Tai išgirdusi labai nudžiugau ir ramiai sau laukiau to norėjimo kalbėti. Ir kaip tik tuo metu sulaukiau Knygų kūrėjų pasiūlymo atskleisti „Makso ir 92 musių“ anatomiją. Geresnės progos pažvelgti savo priešui į akis neįsivaizduočiau. Na, tenka prisipažinti, ironizuoju, greičiausiai knyga nėra mano priešas. Tik beveik visuomet mano santykis su kiekviena vos pasirodžiusia knyga nebūna pats nuostabiausias. Dažniausiai būnu kuo nors nepatenkinta: kokia nors smulkmena, kurią apmaudžiai pražiopsojau, kuri paskui įkyriai bado akis. Bet, matyt, tai yra normalu. Nežinau nė vieno kūrėjo, kuris būtų absoliučiai viskuo patenkintas. Net jei atiduodamas failus maketavimui ir spaudai esi tikras, kad padarei viską, ką galėjai, po kurio laiko būtinai randi ką nors, ką galėjai padaryti geriau. Be to, šiek tiek pyksti, kad galiausiai tai yra tik knyga, o tu visus metus daugiau nieko nematei, niekuo daugiau negyvenai.



Ir dar. Labai pyksti. Ant savęs. Už tą naivumą ir tikėjimą, kad po antros, trečios ar ketvirtos knygos būsi viską išmokęs ir parašyti, ir nupiešti, ir tos knygos kursis lengvai lengvai. Deja, ne. Kiekviena nauja knyga yra nauja pradžia. Baltas lapas.



Procesas


Treji metai ir kalnas hematogenų


Pačią istoriją „Maksas ir 92 musės“ parašiau įkvėpta reikalo. Juokiuosi, žinoma. Parašiau todėl, kad, matyt, atėjo tam tinkamas metas. Istorijos mano galvoje dėliojosi jau kuris laikas: vartant paveikslėlių knygas, ypač išleistas ne Lietuvoje, vertinant tai, kas išleidžiama Lietuvoje, ir galiausiai bandant „prisijaukinti“ man siunčiamus naujus tekstus su pasiūlymais iliustruoti. Keli pabandymai užrašyti savo pačios istorijas nebuvo labai sėkmingi, todėl taip ir liko gulėti stalčiuose, tačiau tą 2017-ųjų vidurvasario dieną, kai iš tiesų mano tylioje gatvėje nieko nevyko, kepino saulė, ir, įkvėpta tiek nuobodulio, tiek noro surikiuoti galvoje chaotiškai skrajojančias mintis, ėmiau ir vienu prisėdimu užrašiau istoriją apie savo gatvę, savo namą, kaimynus ir kaimynės šunį.



Tuo metu knygos „Draugystė ant straublio galo“ failai jau keliavo į spaustuvę, o „Laimė yra lapė“ stulbinančios kelionės dar tik laukė ateityje (iš tiesų, jos prasidėjo jau kitą mėnesį, kai buvo užrašytas tekstas), todėl jaučiau, kad noriu kuo greičiau pradėti kurti naują knygą. Pasiūlymų iliustruoti gaudavau nemažai, bet nė vienas nelipo. Po Evelinos Daciūtės knygos „Laimė yra lapė“, kuri savo turiniu yra šiek tiek dramatiška, Mariaus Marcinkevičiaus „Draugystę“ pasirinkau iliustruoti intuityviai, norėjosi lengvo, žaismingo teksto. Norėjosi eksperimentuoti su iliustracijomis, dirbti laisvai, nustebinti save pačią, nes pirmosios knygos sėkmė iš tiesų atrišo rankas ir suteikė nemažai pasitikėjimo. Nors istorijos apie dramblį ir pelę turėjo pavirsti trijų knygų serija, supratau, kad man neįdomu visas tris knygas piešti vieną po kitos, norėjosi vėl išbandyti ką nors naujo. Taigi tai, kad sėdau užrašyti savo pačios istorijos, tebuvo kelių sutapusių aplinkybių rezultatas.


Pati knygos idėja kilo gerokai anksčiau. Ji buvo padiktuota mano, kaip dailininkės, nuolat kartojamo vieno motyvo. Visokie sparnuočiai mano kasdieniuose piešiniuose-dienoraščio lapuose yra labai dažni. Pradedant nuo musių – baigiant lėktuvais.



Musės ir bitės atsirado jau pirmosiose mano iliustruotose knygose. Tuomet ir pradėjau galvoti, kad galėčiau ir norėčiau tuos sparnuočius sudėti į vieną knygą. Kita mintis atėjo iš vaikystės. Jau tada stebėjausi keistu patarimu skaičiuoti avis, kai negali užmigti. Aš dažnai negaliu užmigti, bet, manau, kvaila skaičiuoti avis. Ir kodėl avis?


Aušra vaikystėje ir dabar

Na, ir svarbiausias mano įkvėpimo šaltinis – mano pačios namas, kaimynai, kaimynės šuo ir tingios vasaros dienos, kai atrodo, kad tau prieš akis dar tiek daug tų vasaros dienų, bet dažniausiai tos 92 vasaros dienos ištirpsta per greitai, išgaruoja užsiimant paprasčiausiais dalykais. Tokia ir yra kiekviena mano gyvenimo vasara, kas kartą naiviai tikintis, kad įvyks kas nors labai ypatingo, bet iš tiesų dažniausiai tai tėra tik keli trumpi zzz ir bzzz (juokiuosi).



Pradėdama rašyti istoriją aiškiai žinojau, kad ji bus lakoniška ir trumpa. Knygą planavau pagaliau padaryti „tikrą“ paveikslėlių knygą. 32 puslapių, atitinkančią visus paveikslėlių knygos standartus. Todėl pirmoji mano užrašyta istorija tebuvo 34 sakinių. Rašydama aiškiai jutau, kad tai, ką rašau, bus priešinga tam, ką piešiu. Iliustruojant kito autoriaus tekstą lengva atsispirti nuo jo, o atsispyrus šiek tiek tolėliau pabėgėti ir paimprovizuoti. Kai jau vėliau dirbau prie iliustracijų su savo pačios tekstu, man buvo gerokai sunkiau. Improvizuodamas su savo pačios tekstu turi kažkaip stebuklingai susidvejinti. Kaip koks Dr. Jekyll ir Mr. Hyde. Strigau jau nuo pat pirmų bandymų. Tai tapo tikrai dideliu iššūkiu. Kaip į savo pačios tekstą pažiūrėti iš šono? Kaip teksto nekeisti ir nestumdyti?



Kažkaip dirbau ir yriausi tolyn. Kai pagaliau baigiau pirmąjį knygos variantą, supratau, kad bėda buvo dar ir tai, jog prie lakoniškos, išskaidytos po trumpą sakinį į kiekvieną puslapį istorijos iliustracijos tiesiog nelimpa. Gal tiksliau, iliustracijos lipo, gal ir labai, bet jos gerokai gožė patį tekstą. Iliustracijos, kuriose verda gyvenimas, atsiranda (sub)istorijos, (sub)tekstai tiesiog nusveria, paslepia ir užvaldo pagrindinę knygos liniją. Todėl istorija, skaitoma vienu ypu, nevartant po atvartą, skambėjo labai ritmiškai ir žaviai, bet sudėta kartu su vaizdu stabčiojo, strigo ir nuolat likdavo antrame plane. Tuomet ėmiau negailestingai iliustracijas perdarinėti. Mažinti jose visų atsiradusių papildomų siužetinių linijų. Kai nelabai padėjo ir tai, galiausiai ėmiau perrašinėti istoriją. Ir vieną dieną supratau, kad jau niekas nebesulimpa šitoje knygoje, kad nebėra to esminio ir taip reikalingo sėkmingam iliustruotojo darbui tekstinio stuburo, kad knyga traška ir braška per visas siūles, ir tuomet „Laimė yra lapė“ knygos reikalai mane įsuko į tokį verpetą, kad iki šiol nesuprantu, kaip išgyvenau (juokiuos) tuos kelerius metus.


Evelina Daciūtė ir Aušra Kiudulaitė Indijoje

Vieną dieną dirbtuvės ir susitikimai Molėtuose, kitą – Londono Tate muziejuje, vieną savaitę mes su Evelina Daciūte Indijoje, kitą – Amerikoje. Kalendoriuje kartais suskaičiuodavau daugiau nei 20 susitikimų ir dirbtuvių per savaitę. Todėl gal nieko keisto, kad Makso knyga su jos vis dar neišspręstomis problemomis buvo vis atidedama. Tačiau lygiagrečiai nenustojau kai kuriuos atvartus perpiešinėti kitomis technikomis, eksperimentuoti su atspaudais, tapyba, monotipija. Dirbau priešokiais, bet knygos struktūra manęs pačios vis dar nedžiugino.






Galiausiai teko susitaikyti, kad norėdama tą knygą užbaigti, deja, turėsiu apriboti susitikimų skaičių ir ramiai užsidaryti studijoje. Ir tuomet visai netikėtai teko išsikraustyti iš savo studijos Basanavičiaus gatvėje. Man tai prilygo pasaulio pabaigai. Aš sunkiai prisijaukinu naujas erdves, darbui turiu prisijaukinti ir sienas, ir vaizdą už lango, jau nekalbant apie naujus žmones. Išsikraustymas iš studijos nutraukė visus kūrybinius eksperimentus. Naujos studijos paieškos buvo nesėkmingos, todėl darbą bandžiau tęsti Mažvydo bibliotekoje, kurios skaityklų projektuotojus pačius pasodinčiau ten padirbėti ir pabandyti negauti infarkto kas kartą su trenksmu užsiveriant ar atsiveriant skaityklos durims. Vėliau bandžiau dirbti renovuotoje Mickevičiaus bibliotekoje, kurios salė trečiame aukšte man tiko idealiai. Vasarą ten vėsu ir gera, jei tik į skaityklą neateidavo kokių savimi patenkintų šaunuolių su čipsų pakeliais. Dirbau ir „Raštinėje“ gerdama jų skaniąją macha latte. Vėl įsisukau į nesibaigiančių susitikimų ir dirbtuvių srautą, bet labai valingai bandžiau užbaigti Makso knygą. Ir baigiau. Praėjusią vasarą. Ir pasidėjau ją į stalčių. Taip niekam jos ir neparodžiusi.


Bibliotekose
Raštinėje
Vienkiemis prie jūros, kuriame galvojasi

Tuo metu kaip tik Lietuvos kultūros instituto ir leidyklos Thames&Hudson dėka dalyvavau Hay festivalyje Velse ir susipažinau su knygų vaikams autoriumi Yuval Zommer, keli pokalbiai su juo, dar labiau įkvėpė Makso knygos niekam nerodyti, o tyliai perdaryti. Nors ir kaip tai abstraktu, bet supratau, kad turiu įsiklausyti į pačios istorijos paprastumą, galbūt per daug neužsižaisti savo, kaip iliustruotojos, galimybių ir plataus diapazono demonstravimu. Prieš akis tuomet vis stovėjo R. Scarry knygos apie Darbėnus, norėjau, kad Makso knyga paliktų paprastų, kasdieniškų, kažkur gatvėje, parke, prie parduotuvės matytų situacijų jausmą. Tokį déjà vu.


Po tos vasaros atėjęs ruduo buvo dosnus – pagaliau susiradau studiją, kurioje ramiai galėjau dirbti. Susikaupusi knygą perdariau dar kartą. Šį kartą teksto tobulinimą palikusi pačiai pabaigai, kai vaizdu jau likau patenkinta. Esu labai dėkinga savo šeimai už kantrybę, kol perdarinėjau knygą, ypač paskutiniais mėnesiais, – išėjusi ryte 7, namo grįždavau jau apie 10 vakaro, kasdien, be jokių laisvadienių. Studijoje turėjau jogos kilimėlį, kurį pasiklojusi nuovargio laužiama numigdavau ir dirbdavau toliau. Dėkoju ir Evelinai, be kurios besąlygiškos draugystės ir palaikymo tikriausiai būčiau Maksą padėjusi į stalčių. Todėl aš jai pastačiau paminklą – knygoje. Bet apie tai vėliau.


Pogulio vieta studijoje

Personažas


Mėlyna Sniegė


Tikrasis mano Maksas yra Sniegė. Korgio mišrūnė su nenukirpta uodega. Pats mylimiausias mūsų daugiabučio šuo. Visiškai nešuniško charakterio šuo. Apie tokius sakoma, kad labiau panašus į žmogų nei į šunį, ir dar mėlyno kraujo, kaip kažkada užsiminė Sniegės šeimininkė. Ji iš tiesų lodavo balkone, gatvėje. Ji kiekvieną kaimyną išlydėdavo į darbą, kiekvieną ir pasitikdavo. Mainais už jos akivaizdų džiaugsmą dėl kiekvieno sutikto kaimyno, ji buvo glostoma ir nuolat kalbinama. Abejingų jai tiesiog nebuvo. Rašau apie Sniegę būtuoju laiku, nes praėjusią vasarą jos neliko, tuo metu Naujamiestyje buvo nunuodyta nemažai šunų. Labai liūdna dėl to iki šiol. Tuomet labai rimtai svarsčiau knygą pervadinti į „Sniegė ir 92 musės“, bet su Maksu jau buvau labai apsipratusi, be to, norėjau pabėgti nuo bet kokio išorinio tapatinimo su tikruoju mano prototipu.



Vardas Maksas irgi atsirado neatsitiktinai. Pamenu, tuomet ieškojau internete pačių populiariausių šunų vardų. Vardas Max buvo trečioje vietoje pagal populiarumą anglakabėse šalyse. Man tiko, nes norėjau kuo dažniau sutinkamo vardo. Tuomet dar prisiminiau, kad Makso vardas man ne šiaip prilipo. Prie Santuokų rūmų jau daugybę metų vis sutinku vieną neišskiriamą porą: vyresnio amžiaus aukštą vyrą ir jo senuką taksą vardu... Maksas. Ta pora mane nuolat stebina (dabar juos stebiu su ypatingu smalsumu, nors tikriausiai kurdama šitą knygą taip stebiu beveik visus šunis ir jų šeimininkus): šeimininkas vaikščiodamas su Maksu nuolat kalbasi, iš šalies kartais atrodo, kad barasi, bet taip švelniai ir buitiškai, tarytum du tikri, seni draugai. Taip knygoje Sniegė su šeimininke pavirto į Maksą su šeimininku.



Maksas knygoje išoriškai nepanašus nei į Sniegę, nei į tikrąjį Maksą. Personažas gimė labai lengvai, žinojau, kad tai bus mėlynas šuo su raudonu raišteliu. Ir dabar jau nebepamenu, iš kur tai atėjo. Proporcijas ir rakursus piešiau maniakiškai daug kartų ir kai neseniai pradėjau archyvuoti senus piešinius, jie vos sutilpo į dvi Ikea dėžes.


Kai personažas jau buvo sugalvotas, galvoje dėliojosi kai kurios knygos scenos, kitas žingsnis buvo numatyti visos knygos spalvinę gamą, jos diapazoną. Patį pirmą savo spalvinį eskizą išsaugojau. Po kiek metų jį suradusi nustebau, kad nelabai daug kas ir pasikeitė. Beje, visas savo tris knygas sukūriau beveik nenaudodama žalios spalvos. Jaučiu jai nemeilę. Ir nieko negaliu padaryti. Nors perdarinėdama Maksą paskutinį kartą visaip ją jaukinausi, net nusipirkau žalią paltą ir du žalius megztinius, bet paskutiniame etape vis tiek jos atsisakiau.


Nenuostabu ir tai, kad keliose iliustracijose nupieštos gatvės yra tos pačios mano rajono gatvės, kuriomis vaikštau aš, tikrasis Maksas ir Sniegė. Tai Čiurlionio, Kalinausko, Vingio parko užuomina su miegančio liūto skulptūra, VU Observatorija, Japonijos ambasada, iš Gamtos fakulteto pabėgusi briedžio (nors gal ten ilgus metus buvo ir ne briedis? dabar jau pati tiksliai nebepamenu) iškamša, Santuokų rūmai.



Kaimynai, nupiešti daugiabutyje, taip pat kai kurie yra realūs, kai kurie sugalvoti. Bet tikriausiai reiktų šitas paslaptis atskleisti kiek atsargiau. Visgi kaimynai (juokiuos vėl), man teks su jais dar gyventi. Na bet tai, kad vienoje iliustracijoje kyšo Kotrynos Zylės „ausytės“, tikriausiai galiu prisipažinti drąsiai.


Viena istorijų, nutikusių jau baigiant piešti knygą: ieškojau lengvai atpažįstamo lietuvių autoriaus eilėraščio apie šunį. Kai po kelių dienų paieškų internete jau buvau benuleidžianti rankas, pasipasakojau Evelinai, ir po kelių akimirkų ji man atsiuntė trumpą savo pačios parašytą ketureilį. Taip Evelina įsiamžino mano knygoje. Pastačiau ten jai paminklą.



BIOGRAFIJA


Gimiau ir augau Vilniuje, vaikštau to paties rajono gatvėmis jau 42 metus.

Vilniaus dailės akademijoje baigiau molbertinės tapybos magistro studijas.


Studijuodama dirbau naktine sarge (dabar pati netikiu, nes nesu pati drąsiausia), barmene ir padavėja.


Po studijų 10 metų dirbau grafikos dizainere. Siaubingai nemėgau šito darbo. Jaučiausi visiška nevykėlė. Kol vieną dieną tiesiog atsistojau ir išėjau į „niekur“. Netrukus gimė antras sūnus, jam ir pradėjau piešti. Iliustruoti knygų niekuomet nesvajojau ir net nenorėjau. Bet kažkaip taip susiklostė. Labiausiai esu dėkinga Evelinai, savo vyrui, Lietuvos kultūros institutui ir visiems, kurie mane palaiko, kai imu dūsauti.


Knygos:

„Laimė yra lapė“ (parašė Evelina Daciūtė, „Tikra knyga“, 2016)

Apdovanojimų tiek daug, kad gal užteks šių:

2017 m. Metų knyga vaikams

2019 m. The Batchelder apdovanojimas už išskirtiniausią pastaraisiais metais JAV išleistą knygą vaikams


„Draugystė ant straublio galo“ (parašė Marius Marcinkevičius, „Tikra knyga“, 2017)

Gražiausia 2017 metų knyga vaikams. Knygos meno konkursas

Geriausia 2017 metų knyga patiems mažiausiems. Ibby Lietuvos skyrius

2018 m. Talino trienalės diplomas, Nami island, Sharjah diplomas

2018 m. Metų knygos rinkimų nominantė


„Maksas ir 92 musės“ („Tikra knyga“, 2020)


Pats pirmasis Makso eskizas

AČIŪ!

Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Giedrė Kmitienė


Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba

146 views

© 2018 sesės Elzė ir Zylė. Draudžiama publikuoti tinklaraščio turinį be autorių sutikimo. Sukurta su Wix.com