Search

„Stebuklingų senelio batų“ anatomija


Teksto anatomija pagal

IGNĘ ZARAMBAITĘ



IDĖJA


Idėjos gali ateiti įvairiai – džiugiai atšokuoti, nelauktai užgriūti, mikliai atžirglioti, tingiai atpėdinti... Pirminė idėja šiai knygai atsliūkino 2015 metais, staiga netekus tėčio. Visą popietę gurkšnojau kakavą ir stebeilijau į kambario duris, mintyse šiek tiek filosofuodama. Pasaulis yra kaip didžiulis kambarys, pasvarsčiau. Vieni ateina, kiti išeina, durys tik atsidaro ir užsidaro, o aš stebiu, ir viskas.

Kurgi visi būna, kol patenka į šitą kambarį, ir kur vėliau iškeliauja? Pamaniau, štai jau esu suaugusi, lyg ir turėčiau daugiau išmanyti gyvenimą, bet kur tau! Buvau sutrikusi...


Ignė ir tėtis

Ir toptelėjo, – o kaip turėtų jaustis vaikas, pirmąkart susidūręs su artimo žmogaus netektimi? Pamažu subrendo mintis parašyti apie berniuką, vardu Enrikas, kuris neteko mylimo senelio. Tema rimta, tačiau iškart nusprendžiau, kad būsima knyga neturėtų būti liūdna, veikiau atvirkščiai – lengva ir nuotaikinga. Bet kaip parašyti ne niūriai ir ne paviršutiniškai? Kaip surasti balansą? Kaip perteikti idėją, kad būtų įdomu ir paveiku vaikui? Tai buvo iššūkis.



VEIKĖJAI


Pagrindinis veikėjas Enrikas neturi realaus prototipo. Jis yra kaip visi kiti pasaulio vaikai – nenoriai dalijasi kambariu su seserimi, per pertraukas pasiutusiai mėgsta lakstyti mokyklos koridoriais, dievina ledus ir liūdi, susidūręs su neteisybe.


Kai netenka senelio, Enrikui atrodo, kad jau niekada nebeturės tokio gero draugo, nebeišgirs tokių įdomių istorijų ir fotelis svetainėje amžinai liks riogsoti tuščias. Bet tuomet jis atranda… stebuklingus senelio batus.


Nors, tiesą sakant, aš pati su Enriku turiu panašumų. Ne tik dėl artimo žmogaus netekties. Bet ir dėl batų. Berniukas turi stebuklingus senelio batus, su kuriais patiria daugybę linksmų ir pamokančių nuotykių. Senelio nebėra, bet avėdamas tuos aulinukus vaikas tarsi perima jo išmintį. O aš turiu futbolo batelius, kuriuos man kadaise padovanojo tėtis. Jais avėdama pradėjau vaikyti kamuolį kieme ir vėliau nukeliavau iki moterų futbolo A lygos. Atrodė, kad su jais bėgu greičiau, smūgiuoju stipriau, iššoku aukščiau. Taip ir buvo! Argi ne stebuklingi batai? Dabar žaidžiu su naujais bateliais, tačiau senuosius saugau kaip atminimą. Kartais net atsivežu į susitikimus su vaikais!

Susitikimuose dalyvauja ir pats Enrikas – mano rankų darbo teatrinė lėlė.

Senelis Rimantas turi mano tėčio Rimo savybių – abu mėgo ką nors konstruoti, taisyti. Vaikystėj, pamenu, stalčiai lūžo nuo tėčio laidų, lituoklių, replių, izoliacinių juostų, kniedžių, mikroschemų ir kitų neaiškios paskirties įrankių bei detalių. Tiesa, dabar mano stalčiuose panaši „tvarka“, nes irgi mėgstu paeksperimentuoti...

Vienas iš Ignės stalčių

Enriko draugė Greta, kuriai labiau už viską patinka pūsti muilo burbulus, atsirado taip: kartą vaikštinėjant mane apsupo muilo burbulai. Iškart apsidairiau, iš kur jie randasi, kad įsitikinčiau, agresyvūs jie ar draugiški. Išvydau mergaitę daugiabučio balkone, kuri man šyptelėjo. Aš irgi šyptelėjau. Taip ir pabendravom per burbulus, be žodžių. Beveik taip pat ir Enrikas susipažino su linksmuole Greta.


Kiti veikėjai visiškai išgalvoti. Kita vertus, turbūt visi turim savyje ir paikos šiaudinės kaliausės, ir išminčiaus laikrodininko.



APLINKA


Knygoje veiksmo vieta nėra konkreti. Įsivaizdavau ir sostinę, kur praleidau šešerius ar septynerius metus, ir Šilutę, kur gimiau, užaugau, šiuo metu gyvenu. Mano gimtajame mieste išties yra Gudobelių gatvė, ten įsikūręs paštas. Bet duoklę paštui atidaviau savo pirmoje knygoje, o šiame pasakojime Gudobelių gatvėje gyvena Enrikas.


Enriko ir jo šeimos buto planą braižiausi ant popieriaus lapo. Nebuvo būtinybės, tik norėjau turėti bendrą vaizdą. Dabar taip detaliai įsivaizduoju jų būstą, lyg gyventų kur netoliese, ir aš ne kartą būčiau ten svečiavusis. Aprašydama berniuko nuotykius kaime, galvoje turėjau savo močiutės sodybą – dailų geltoną namą, tvartą, pilną gyvulių, didelį sodą su braškynu.



SIUŽETAS


Balansą tarp pasakojimo rimtumo ir linksmumo padėjo išlaikyti stebuklingi senelio batai ir berniuko nuotykiai, patirti juos avint. Knyga suskirstyta į dešimt skyrelių, kuriuose vis kita nuotaikinga, ko nors pamokanti istorija. Pasakojimo skirstymą skyriais, kiek didesnį teksto šriftą rinkausi sąmoningai – patys vaikai ne kartą minėjo, kad taip skaityti įdomiau ir lengviau.



Stengiausi, kad kiekviename skyriuje atsiskleistų berniuko jausmų kaita. Pasak psichologų, yra penkios gedėjimo stadijos, kurias patiriame netekę artimo žmogaus: neigimas, pyktis, derybos, liūdesys ir susitaikymas. Taigi iš pradžių Enrikas išvis neigė senelio išėjimą, vylėsi, kad jis sugrįš. Tada išliejo susikaupusį įtūžį ant sesers Ūlos, šuns Čipo, savo daiktų. Vėliau pradėjo svarstyti apie Mirtį. Gal ji grėsminga tik iš pažiūros? Gal jai nepatinka, kai jos bijo? Jei būtų ją laiku pastebėjęs ir pavaišinęs sausainiais, gal ji būtų atstojusi nuo senelio? Pamažu suprato, kad senelis nugyveno jam skirtą laiką, ir nieko čia nepadarysi, bet jis niekur nedingo, niekur neišėjo, tik dabar pats yra tas pasaulis – ir lietus, ir vėjas, ir rūkas, ir šerkšnas, ir gabalėlis žemės, ir upelio vanduo – viskas vienu metu. Visąlaik drauge su juo, tai kam liūdėti? Galiausiai Enrikui nebereikėjo stebuklingų senelio batų. Ir be jų išmoko daug ką atrasti. Net tai, ko negali nei pačiupinėti, nei užuosti, nei pakramtyti ar išspjauti: pasitikėjimą, meilę, tikrą draugystę.


Aprašyti nuotykiai susidėliojo iš įvairių patirčių, perskaitytų knygų, sutiktų žmonių, šunų ir kačių, susapnuotų sapnų. Savotiška mozaika. Esu sapnavusi gausybę laikrodžių keistais ciferblatais. Kadaise, kaip ir Enrikas, turėjau nedidelę lemputę, sujungtą dviem baterijomis, kurią man sumeistravo tėtis, kai sirgau. Labai nemėgau deklamuoti eilėraščių. Tikrai žinau katę, kurios vardas Morka. Ir taip toliau...


vaikystės vasara

KŪRYBINIS PROCESAS


Knyga išleista šiemet, tad idėją įgyvendinti užtruko ketverius metus. Pirminiam rankraščio variantui kažko trūko, vis aiškinausi, ko. Dažniausiai – naktimis, po darbo bibliotekoje, kai aplink tylu. Būdavo, suku galvą ir suku, bet galva susisuka, o niekas nesusigalvoja. Tada atsigulu miegoti ir prasideda minčių šturmas... Kartais vėl keldavausi ir užrašinėdavau, kartais numodavau, – ai, vis tiek ryte atsiminsiu, ir viską pamiršdavau. Kitą naktį, palinkusi prie kompiuterio arba sąsiuvinio, galvodavau iš naujo.


darbo vieta

Per tą laiką išbraukiau per ilgą įžangą, kur buvau atsidūrusi aš pati – ten susipažinau su Enriku ir jis man papasakojo savo istoriją. Vėliau nusprendžiau atsikratyti visų nebūtinų balastų. Manęs nebeliko nei kaip veikėjos, nei kaip pasakotojos, mat šią privilegiją perleidau Enrikui – dabar jis pirmu asmeniu dėsto savo istoriją tiesiogiai skaitytojui. Nebeliko ir vieno skyriaus, kur Enrikas apsilanko tėčio darbe. Gal jis persikels į knygos tęsinį? Kas žino… Kol kas ir aš nežinau.



Iliustracijų anatomija pagal

VANDĄ PADIMANSKAITĘ



STILIUS


Gavau Ignės laišką su nuoroda į vieną  seniai mano pieštą knygelę („Mylėsiu tave amžinai“, Baltos lankos, 2010). Tačiau toji piešta labai seniai… Išlaikyti daug metų to paties braižo negaliu, viskas keičiasi – naujos įtakos, naujų dalykų prisižiūriu, ir taip toliau. Primiršau tą stilių. Be to, apie aną knygelę kažkokia kritikė, berods, Rubinaityje, buvo bjauriai parašiusi – kad motina nupiešta su ištinusiais ar pripūstais pirštais, ar panašiai. Nelabai ja džiaugiausi, ta „Mylėsiu tave amžinai“, knyga. Kaip mokėjau, taip tada piešiau. Savotiškas liaudies menas.


Supratau, kad Ignei reikia daug detalių. Su džiaugsmu ėmiausi sau natūralaus piešimo, bet kuo toliau į mišką, tuo medžių daugiau. Ignei pirmieji mane džiuginę piešiniai nepatiko, buvo per vaikiški. O toliau vyko tikrų tikriausias kantrybės ugdymo pusmetis. Dabar, sakyčiau, jau galiu dalyvauti kantriojo piešimo varžybose :)

nepasirinktas iliustracijos stilius

VEIKĖJAI


Piešiant Enriką reikėjo labai pasistengti savęs nepaišyti. Visuose veikėjuose kažkaip nesąmoningai save nusipiešiu.  


Paralelių su vaikyste? Yra. Tas piešinys, kur Enrikas stovi prieš klasę. Jį pabaigusi net nusipurčiau. Puikiai prisimenu tą jausmą – stovėti prie lentos išdžiūvusia burna ir spengiančia galva. Joje laksto zigzagai ir dar kažkas, tik ne reikalingos formulės. 


Arba – kaliausės piešinys. Mano mėgstamiausias vaikystės žaidimas buvo kimšti kaliauses. Tikroviškas, žmogiškas tokias, ir kelti jas į vyšnias, kad matytųsi iš toli. Aišku, nė viena nebuvo pabėgusi kaip Ignės istorijoje. 



O kiti… Nuolat iliustruoju vadovėlius, tad kai kurie objektai, daiktai ar veikėjai atsiranda labai negalvojant, savaime.



APLINKA

Mokykla, žaidimai… Su sese taip pat dalijausi vienu kambariu, gražiai sutariau su seneliu. 

Su sese Palangoj ketverių. (Aš dešinėj. Bijojau fotografuotis, todėl nesimato, koks pasididžiavimas sėdėti tam Laive).

Šią knygą iliustuojant Ignė grojo pirmuoju smuiku, gal net būgnu. Sakyčiau, didžiąja dalimi ji mano rankomis pati iliustravo knygą. Gerai tai ar blogai, dar nežinau. Visas knygos tekstas labai vizualus, detaliai aprašyti dalykai, kurie mano pačios aplinkas patraukė labai smarkiai į šoną. 



KŪRYBINIS PROCESAS


Iliustracijas kūriau beveik pusmetį.


Porą mėnesių laukiau, kad medžiaga nukristų iš dangaus. Ypač po tokios, ne visai sklandžios, pradžios. Bet nenukrito. Taigi google pirmiausia susiradau daugybę batų, tada – visokių kitokių detalių.



Jei „Stebuklingų senelio batų“ „duobės“ ištiktų minant dviratį, tai jau visi dantys būtų išmušti. Buvo, ir daug. Būdavo akimirkų, kai galvojau nebaigti iliustruoti knygos, nes norėjau iš tų kantrybės varžybų pasitraukti. Man trūko džiaugsmingumo, viskas buvo labai rimta, pamenu, kai gavau laišką, kad reikia pažiūrėti į google, kokia pamiškės tolumos spalva, maniau, kompą sudaužysiu. Bet kompas niekuo dėtas. Tada įsijungiau čekų filmuką apie šunį Fiką, ten pamiškė visokia – ir žalsva, ir žydra, ir violetinė.



Bet negaliu nepaminėti ir „kalnelių“, ne tik „duobių“. Pvz., kadras su skraidymu, jį piešiau ir pati jaučiausi it sėdėdama medyje. Arba tas tamsus piešinys su bauguliu, patiko labai ta mėnesiena per permatomas užuolaidas praeinanti, kažkokiais techniniais atradimais pasidžiaugdavau.  





KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS


Ignė Zarambaitė


Gimiau 1988 m. gruodžio 5 dieną Šilutėje.

2007–2011 m. Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete studijavau vadybą ir verslo administravimą.


Išbandžiau įvairias veiklų sritis: buvau pardavėja turguje, nekilnojamojo turto brokere, rinkodaros vadybininke, mokesčių inspektore, ES projektų administratore, bibliotekininke.

Nuo 2015 m. rašau knygas vaikams ir paaugliams, vykstu į susitikimus, vedu kūrybines dirbtuves. Ir pagaliau jaučiuosi keliaujanti tinkama kryptimi.

Knygos:

„Emilio laiškas“ (2015, Švieskime vaikus). Rankraštis laimėjo antrojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso metų debiuto nominaciją.

„Skudurinukė“ (2016, Švieskime vaikus).

„Elzė ir senojo dvaro paslaptis“ (2017, Nieko rimto). „Stebuklingi senelio batai“ (2019, Švieskime vaikus). Rankraštis pateko į penktojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso finalą.



Vanda Padimanskaitė

Gimiau 1982 m. Druskininkuose.

Baigiau grafikos specialybę, plakatą, estampo magistrantūrą VDA, pusmetį praleidau Vroclavo dailės akademijoje Lenkijoje, ten dirbau su šilkografija. 


 

Dirbau vienoje „šaraškino kontoroje“ dizainere. Neilgai, iki dienos, kada atėjusi į darbą neradau bendradarbių, bet radau ant spausdintuvo kratos orderį. Ėjau „į darbą“ iš inercijos gal dar savaitę… Tada palikau raktus duryse. Paskui dirbau sugedusių laikrodžių parduotuvėje „Panoramos“ prekybos centre porą mėnesių. Šiek tiek dirbau ir virtuvėje, prie maisto. Bet neilgai. Virtuvėje karšta, reikia toleruoti karštį. Aš – šaltmėgė.

Gal pusmetį – OKT rekvizitininke, ten patyriau visokių įspūdžių. Ryškiausi šie – sudeginau Samuolytės rankinę per gastroles Klaipėdoje. Lygintuvas užkrito, įjungtas, kol kažkam siuvau nugaroje plyšį. Ir kaip teko per Romeo ir Džiuljetos spektaklį gastrolėse Panevėžyje išeiti į sceną vietoj aktorės Grabštaitės. Ji turėjo kažkur išvykti. Išeiti turėjau su jos apranga ir aukštakulniais. Galėjo bet kas atsitikti, bet baigėsi gerai. 

Šiemet spalio 5-ąją bus dešimt metų, kai dirbu Baltų lankų vadovėlių leidykloje. Daug metų kartu su Egle Gelažiūte iliustravome integruotą vadovėlį ir pratybas „Vaivorykštė“ pradinukams.


Knygos

Iliustracijos integruotam vadovėliui pradinėms klasėms „Vaivorykštė“ (2009–2019, Baltų lankų vadovėliai).

Iliustracijos knygų serijai „Pažinkime gamtą“ (2010–2012, Baltos lankos).

Iliustracijos Roberto Munscho knygai „Mylėsiu tave amžinai“ (2010, Baltos lankos).

Iliustracijos Irenos Butautienės knygai „Kas peš, kas raus“ (2011, Baltos lankos).

Knygos „Taškuota pasaka“ autorė ir iliustratorė (2012, Rimanto Kaukėno paramos fondas).

Iliustracijos Aistės Dijokaitės knygai „Kelių eismo taisyklės“ (2014, Baltos lankos).

Knygos „Gauruota pasaka“ autorė ir iliustratorė (2014, Rimanto Kaukėno paramos fondas).

Iliustracijos ikimokyklinio ugdymo vadovėliui „Katino dienos“ (2015, Baltų lankų vadovėliai).

Iliustracijos „Skiemenuotoms pasakoms“, 1–2 d. (2016, Baltos lankos). 

2018 m. piešiau personažus animaciniam filmui „Linksmoji Šokliukė ir Kalėdų eglutė“ (Hopscotch And The Christmas Tree), (2018, Všį Kino mintys).


Apdovanojimai

Diplomas už vadovėlio „Vaivorykštė“ dizainą (2010, Knygų mugė).




AČIŪ!



Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Neringa Dangvydė

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba



546 views

© 2018 sesės Elzė ir Zylė. Draudžiama publikuoti tinklaraščio turinį be autorių sutikimo. Sukurta su Wix.com