Search

„Marmių“ anatomija



Teksto anatomija pagal

Indrę Pavilonytę



IDĖJA


Kai pradėjau rašyti vaikams, žinojau, kad noriu pasakoti apie tai, kas, man atrodo, yra svarbiausia – kaip tapti sau ir kitiems geru, gyvenimą tokį, koks jis yra, priimančiu ir mylinčiu žmogumi.


Knygoje „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“ pasakoju apie kitoniškumą ir baimę būti savimi. Seniai norėjau paliesti šią temą, nes kažkodėl labai daug žmonių nori būti tokie pat kaip visi, nori pritapti. O man visad atrodė, kad jei visi būtų vienodi – būtų taip neįdomu, nuobodu! Juk kitoniškas ir yra grožis, mūsų unikalumas. Džiaugiuosi, kad šią temą įdėjau į marmių lūpas, nors esu girdėjusi, kad gal visai mažiems vaikams ji dar neaktuali, nesuprantama. Aš manau kitaip. Apie tai kalbėti niekada nėra per anksti. Būna tik per vėlai, nes savimi abejojantys vaikai užauga savimi abejojančiais suaugusiaisiais. Olio istorija norėjau paliesti ir tuos, kurie savo kailyje jaučiasi gerai, bet galbūt aplinkoje turi kiek kitokį žmogų. Gal Olio patirtis, kurią jie pažins knygoje, padės geriau pajusti kito skausmą, padrąsinti jį priimti savo kitoniškumą? To labai norėčiau.



Antrojoje marmių knygoje „Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis“ prisiliečiu prie gerumo ir džiaugsmo temos. Norisi nuvaikyti mitus, kad gėris turi sąlygų. Jei šypsosimės tik tada, kai mums nusišypsos, – pasaulyje bus labai mažai šypsenų. Norisi kuo garsiau pasakyti, kad tik mes patys esame savo laimės kalviai. Nereikia laukti nei ypatingų progų, nei „gerai krentančių kortų“ – prisiimam atsakomybę ir gėrį sau bei kitiems patys kurstom kasdien.


VEIKĖJAI


Dažniausiai istorijos mano galvoje prasideda nuo idėjos, ką noriu pasakyti, kokią temą gvildenti. Bet su marmiais viskas buvo atvirkščiai. Viskas prasidėjo būtent nuo veikėjų. Nuo Martyno iliustracijų – juodų, putlių, neaiškios kilmės ir lyties personažų, kurie daug metų buvo dažnas jo piešinių motyvas. Man visad taip patiko tie keisti padarėliai, kad vienas jų ilgai puošė ir iki šiol puošia mano kompiuterio darbastalį. Tiesa, tada jie dar nebuvo marmiai ir tie piešiniai buvo skirti visai ne vaikams.

Dažnai būna, kad nebepastebi to, ką matai kasdien, bet sykį mano žvilgsnis sustojo ties tuo juodu storuliu kompiuterio ekrane ir į galvą šovė mintis, kad jis būtų idealus personažas vaikiškai knygai. Tuoj pat paskambinau Martynui ir pasiūliau jam šią idėją. Mano džiaugsmui – jis sutiko. Turbūt nė pats neįtarė, kuo visa tai baigsis.



Dabar juokiamės, kad Martynas marmius pagimdė, o aš juos įsivaikinau ir suteikiau jiems įdomų gyvenimą – jie jau turi vardus, į žodžius sudėtus jausmus, pasklidę po visą Lietuvą knygynuose laukia naujų draugų, pastebėti keliauja su jais namo, leidžia kartu laiką, lankosi knygų mugėse, festivaliuose ir kituose renginiuose.

Kadangi žinojau, kad marmiai turi itin stiprų ryšį su Martynu, norėjau, kad taip ir liktų, todėl jų gentis gavo marmių pavadinimą (nuo Mar - tynas) ir jie buvo apgyvendinti Martvudo giroje (nuo Mart ir Wood).



O dėl marmių charakterių – tai nėra vieno personažo istorija, veikėjų daug, todėl leidžiu sau daugeliui iš jų paskolinti savo pačios, artimųjų, draugų ar net visai nepažįstamų, gatvėje pastebėtų, žmonių savybių. Bet tai nėra tikslūs klonai – kai kas sutirštinta, kai kas priešingai – kiek sušvelninta. Turbūt tiksliausia būtų pasakyti, kad marmiai yra realybės ir fantazijos gyventojų frankenšteiniukai.



APLINKA


Marmiai į mano rankas pateko jau turėdami kontekstą – Martynas juos visad piešdavo miško aplinkoje, dažniausiai sutemus. Man patiko, kad jie gamtos, nakties būtybės, todėl nuo pat pradžių tvirtai žinojau, kad tai nesikeis.



Dar daugiau įkvėpimo pasisėmiau vieną gražų ankstyvo pavasario vakarą. Nors žinojome, kad netrukus pradės temti, su draugais sėdome į automobilį ir nuvažiavome prie vieno netoli Vilniaus esančio ežero. Vos prisėdus pakrantėje jaučiausi užburta. Lygus it stiklas ežero paviršius, paskutiniai tolumoje už miškų besileidžiančios saulės spinduliai, švelnus, bet pamažu vakaro vėsa persismelkiantis vėjas ir absoliuti ramybė. Idilė. Sėdėjau ten ir, rodės, tiesiog jaučiau, kaip visas tas gamtos grožis skverbiasi į mane.


Vakaro prie ežero idilė

O kai sėdome į automobilį keliauti atgal į Vilnių ir netikėtai pradėjo groti „Anenon“ kūrinys „Open“ – pratrūkau. Tuoj pat čiupau telefoną ir pradėjau rašyti. Mintys tiesiog liejosi. Būtent tada gimė „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“ dalis apie valtelę ežero viduryje ir kopėčias į mėnulį bei visas marmių istorijas lydinti ūkanota, šiek tiek melancholiška nuotaika. O „Anenon“ kūrinys „Open“ man tapo tarsi marmių garso takeliu – aš taip girdžiu Martvudo girią.



SIUŽETAS


Siekiant dialogo tarp teksto ir iliustracijų, marmių knygose siužetas pateikiamas glaustai ir taupiai. Tik tiek, kiek jo reikia, kad būtų galima suprasti veikėjų emocijas, ramybės jiems neduodančius klausimus. Dar apie klausimus. Pati esu sulaukusi ne vieno dėl marmių istorijose kartais nepateikiamų atsakymų. Tai sąmoningas sprendimas. Noriu, kad skaitytojai patys juos rastų. Kad istorija neduotų ramybės, sukeltų diskusijas šeimoje – tai kur vis dėlto dingo Muvis? Kas nutiko Oliui grįžus į Martvudo girią? Ar jį priėmė tokį, koks yra? Kaip būtų teisinga?



Aš atsakymus žinau, bet man patinka, kai kiekvienas susikuria savo versiją. Ir kiekviena jų gali būti teisinga, nes šiaip jau gyvenime vienos tikrosios tiesos nėra – jų tiek pat daug, kiek ir žmonių. Ir štai čia sugrįžtame prie pagrindinės marmių minties – mes visi skirtingi ir tuo ypatingi.


Šypsausi skaitydama žmonių spėliojimus, ką išties simbolizuoja kai kurios Marmių istorijų situacijos. Kaip autorė negaliu jų nei patvirtinti nei paneigti, nes tada nebeliks vietos interpretcijoms.


Todėl, pavyzdžiui, kalbant apie Muvio kelionę į mėnulį, turbūt įvardinčiau taip, kad Muvis toje istorijoje yra kaip simbolis tų, kurie nebuvo išgirsti, pastebėti ir turėjo priimti sprendimus patys, kartais, deja, ne pačius geriausius. Tai gali būti ir apie bėgimą nuo problemų, jų neigimą ir apie iškeliavimą į nežinią, ieškoti vietos, kurioje jaustumeisi jaukiau.



Paukštelių linija ne tokia dramatiška, bet jų istorija yra apie nepritapėlius, vėlgi, netelpančius į „normalios“ visuomenės rėmus. Jų buvimas nėra patogus ir net tie, kurie šiaip norėtų būti geri, kartais vis dėlto pamiršta empatiją ir pasirenka asmeninį komfortą.


O jei jau taip trumpai – marmiai tik atrodo kitaip, gyvena kitaip nei žmonės, bet emocijos tokios pat.


Antroje marmių knygoje galima rasti mažą užuominą, kaip dabar gyvena Olis, bet tai nėra jo istorijos tęsinys. Kita vertus, dėl teksto taupumo į vieną knygą daug netelpa, todėl sulig kiekviena nauja marmių istorija apie Martvudo girią ir jos gyventojus galima sužinoti vis daugiau smulkmenų ir detalių.



KŪRYBINIS PROCESAS


Kūrybinis procesas buvo kupinas netikėtumų ir iššūkių. Niekad nemaniau ir neplanavau, kad kada nors kursiu iliustracijų knygas vaikams. Mano pirmoji knyga „Didžiosios tvoros paslaptis“ skirta vyresniems vaikams – 71 puslapis teksto ir tik šiek tiek iliustracijų. Taip prasidėjo ir marmiai. Tai buvo apysaka su daug įvairių detalių, dialogų ir t.t. Bet kadangi Martvudo giria yra labai vizuali, šįkart norėjosi daugiau dėmesio skirti ir iliustracijoms. Kai jau turėjome ir tekstą, ir iliustracijas, viską nusiuntėme leidyklai. Ši labai nudžiugo, bet iškėlė klausimą – ar tiek teksto neužgoš piešinių, o gal visai verta pamąstyti apie paveikslėlių knygos formatą? Susimąstėme ir patys. Teksto išties nemažai, nei vieno piešinio atsisakyti nenorime, o paveikslėlių knygos dar nesame turėję – visai įdomu. Ryžausi istoriją trumpinti. Visi tie, kurie yra tai darę, supras, kaip tuo metu jaučiausi. Nebuvo lengva, nes man viskas atrodė svarbu. Visos, net mažiausios smulkmenos. Reikėjo laiko, kelių mėnesių, kol teksto liko tiek, kiek yra dabar.


Darbo vieta namuose

Man, mėgstančiai rašyti, o ne trinti, tai buvo iššūkis, bet dabar labai džiaugiuosi, kad teko jį įveikti. Rezultatu esu patenkinta, o rašyti antrąją knygą „Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis“ jau buvo visai kita patirtis, nes ramia širdimi žodžius dėliojau ten, kur jie ir turi būti. Tad marmių kūrybinį procesą palyginčiau su tais mažais gyvenimo stebuklais, kai iš pradžių išsigąsti, nebenori, nes ne taip planavai, o galiausiai paaiškėja, kad viskas pavyksta dar geriau nei tikėjaisi iš pradžių.



Iliustracijų anatomija pagal

Martyną Pavilonį


Marmių, kaip vizualių personažų, istorija prasidėjo labai seniai. Prieš beveik 10 metų tranzavau aplink Europą ir keliaujant dažnai tekdavo nakvoti palapinėje. Vieną naktį su kartu keliaujančiu draugu sustojome kažkur vidury Prancūzijos ir pasistatėme palapinę miško pašonėje. Naktį prispyrus gamtiniams reikalams išlindau iš palapinės ir tamsoje pamačiau neaiškius judančius šešėlius su šviečiančiomis baltomis akytėmis. Tai buvo akimirka, kai gimė marmiai.


Kelionės, kurioje gimė marmiai, akimirka

Aš iki šios dienos nesuprantu, ar tai buvo koks realus gyvūnas, ar tiesiog mano, pavargusio keliautojo, fantazija, bet tas momentas buvo toks tikras ir aiškus, kad to vaizdo neužmirštu iki šiol. Grįžęs į Lietuvą negalėjau to pamiršti ir pradėjau marmius (tuo metu jie dar neturėjo pavadinimo) piešti. Marmiai tapo mano nuolatiniais palydovais ir tokiais, kaip ir nematomais nakties draugais.



Nei su vienu iš savo pieštų personažų neturėjau tokio stipraus ryšio. Vadindavau juos geraisiais demonais. Po kelerių metų net pasidariau tatuiruotę su marmiu. Kad kada nors, prabėgus daug metų, jie taps knygų veikėjais, nebūčiau net pagalvojęs. Labai smagu, kad Indrė irgi pajuto kažkokį ryšį ir nusprendė „įsivaikinti“ juos, suteikė balsą. Dabar, kai žiūriu atgal, viskas skamba taip keistai ir man asmeniškai magiškai.


Marmiai yra nakties būtybės, gimusios iš neaiškių nakties šešėlių, todėl jie patys yra juodi, kad lengvai susilietų su tamsa, ir vienintelės ryškios detalės – akys ir dantukai. Visus marmius galima atskirti pagal jų dantis, nėra nei vieno su vienodais.



Ne kartą girdėjome, kad lietuviai sunkiai priims tokius personažus, nes visi nuo vaikystės pripratę prie lapių, zuikių ir meškų, tad kažkas kitokio ir dar tokio tamsaus gąsdins žmones. Bet žmonės visada bijo to, ko nepažįsta. Man asmeniškai labai patinka kontrastai, ypač, kai kažkas gan baugaus ir tamsaus, kaip marmiai, iš tiesų yra labai šilta ir miela. Man regis, tai ugdo empatiją ir moko, kad ne viskas kas „baisu“ yra blogai ir ne viskas kas standartiškai „gražu“ yra gerai. Čia kaip su šikšnosparniais – dauguma jų bijo, bet kai susipažįsta artimiau – pamato, kad tai paprasti, nieko blogo nedarantys gyvūnėliai. Už marmių, kaip vizualių personažų, slepiasi ir ši filosofija. Aš vaikystėje labai bijojau tamsos ir visko, kas „ten“ gyvena, bet jei būčiau susipažinęs su marmiais tuo metu, gal būčiau greičiau įveikęs tas baimes.


Kai su Indre pradėjome kurti pirmąją knygą, sutarėme, kad vienas kitam duosime visišką laisvę. Norėjome, kad tai būtų malonus ir smagus procesas abiem, ir knyga atspindėtų mus pačius.


Indrė ir Martynas

Mano kūryboje daug nakties ir miško motyvų, todėl iškart žinojome, kad veiksmas vyks naktį miške, nes tai yra laikas ir aplinka, kurioje jaučiuosi geriausiai. Tamsa įkvepia savo paslaptingumu ir skatina fantaziją. Aš visada sakau, kad tamsoje „matau“ daugiau nei dienos metu. Marmių knygų iliustracijomis nenorėjau per daug atitolti nuo savo estetikos, tik šiek tiek sušvelninau toną, įtraukiau daugiau spalvų, kai kur – žaismingumo. Norėjau, kad skaitytojas jaustųsi saugiai ir jaukiai vaikščiodamas po mūsų mišką. Manau, pavyko tai pasiekti, nes girdėjome daugybę atsiliepimų, kad „Marmių“ knygų iliustracijos dvelkia neeiline ramybe.


Iliustracijų piešimas pirmąjai knygai užtruko 3 mėnesius, panašiai tiek ir antrąjai. Daug kas sako, kad knygai tai labai trumpas laikas, bet kai žinai, ką darai ir kur eini, viskas tiesiog plaukia milžiniška srove. Pradėjęs piešti visiškai atsiribojau nuo išorinio pasaulio ir daugiau nieko nemačiau.


Viena iš kūrybos erdvių. Niekada nepiešiu prie stalo

Nežinau, ar tai gerai, bet procesu ir galutiniu rezultatu esu patenkintas. Atsimenu, jau baigdamas paskutinę „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“ iliustraciją laukiau pabaigos, jaučiausi pavargęs ir kai pagaliau baigiau – jaučiau pergalės jausmą ir džiaugsmą, bet kitą dieną apėmė visiška depresija. 3 mėnesius gyvenau tik su Oliu ir staiga viskas baigėsi, atsirado didelė tuštuma. Jaučiausi, kad iš manęs atėmė geriausią draugą ir jis iškeliavo gyvent savo gyvenimą be manęs. Prireikė gal savaitės atsigauti ir grįžti į realybę. Kai piešiau iliustracijas „Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis“ knygai, jau buvo kitaip, nes žinojau, kad po 3 mėnesių intensyvaus darbo knygos herojai man taps draugais ir ateis diena, kai reikės juos paleisti į laisvę, o man iš naujo įsilieti į įprastą gyvenimą.




KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS


Indrė Pavilonytė


Gimiau 1987 balandžio 29 d., Panevėžyje.

Esu 5 minutėmis jaunesnė už Martyną.


Vilniaus universitete baigiau žurnalistiką.


Dirbti pradėjau pirmaisiais studijų metais. Iš pradžių žurnaliste, vėliau redaktore. Galiausiai pabandžiau save viešųjų ryšių srityje ir ten likau. Man patiko, kad komunikacijoje galėjau derinti du man labiausiai patinkančius dalykus – rašymą (kartais juokauju, kad pranešimai spaudai – tai pasakos suaugusiesiems) ir kultūrą. Mano CV – beveik vien tik su kinu, teatru ir muzika susiję darbo įrašai. Kino festivalių „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“ komunikacijos skyriai, darbas kino platintojų kompanijose, kino teatre. Taip pat kino filmų ir spektaklių recenzijos, įvairių muzikos ir kutūros renginių viešinimo kampanijos.


Knygos:

„Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis“ (Alma littera, 2019)

„Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“ (Alma littera, 2019)

„Didžiosios tvoros paslaptis“ (Alma littera, 2017)



Martynas Pavilonis


Gimiau 1987 balandžio 29 d., Panevėžyje


Baigiau grafinį dizainą VTDK. Dar būdamas studentas pradėjau freelancinti, dirbti dizaineriu reklamos agentūrose. Po studijų daugiau dėmesio pradėjau skirti piešimui ir iliustracijoms. Vėliau dirbau kūrybos vadovu keliose reklamos agentūrose. Bėgant metams piešimas tapo pagrindiniu užsiėmimu.


Iliustruotos knygos:

Indrė Pavilonytė „Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis“ (Alma littera, 2019)

Indrė Pavilonytė „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“ (Alma littera, 2019)

(Už knygos iliustracijas gautas „The Cheltenham Illustration Awards 2019“ apdovanojimas)

Indrė Pavilonytė „Didžiosios tvoros paslaptis“ (Alma littera, 2017)


Daugiau darbų: www.whitewhitedog.net



AČIŪ!

Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Neringa Dangvydė

217 views

© 2018 sesės Elzė ir Zylė. Draudžiama publikuoti tinklaraščio turinį be autorių sutikimo. Sukurta su Wix.com