Search

(Ne)mano arbatos puodelis. Eglė Gelažiūtė – Petrauskienė

Updated: May 1, 2018



Eglė Gelažiūtė – Petrauskienė – dailininkė, grafikė, iliustruojanti knygas vaikams, surengusi daug asmeninių ir grupinių parodų. Nors ji su šeima jau daugiau nei dešimtmetį gyvena Didžiojoje Britanijoje, tiek jos kūryboje, tiek gyvenime lietuviškų ženklų ir meilės Lietuvai nestinga. Šįkart pasikalbėsime ne tik apie kūrybinius, bet ir svetimoje šalyje gyvenant kylančius iššūkius.


Pokalbį pradėsiu tinklaraščio temos motyvu: labai smalsu išgirsti situaciją iš Tavo gyvenimo, kai galvojai, jog ištiko kūrybinė nesėkmė, o vėliau situacija pakrypo į pozityvią pusę.

Galėčiau papasakoti apie savo parašytos ir iliustruotos knygutės „...o mano brolio vardas – Tomas“ išleidimą. Tai net ne kūrybinė, o, sakyčiau, techninė nesėkmė. Tos knygutės istorija ilga, ją buvo pažadėję išleisti amerikiečiai, turėjau tokį gražų kontraktą, planavome išleisti knygutę ant puikios kokybės popieriaus. Paskui amerikonus ištiko krizė ir jie supasavo. Nutariau imtis iniciatyvos ir išleisti knygutę Didžiojoje Britanijoje savarankiškai. Tokie organizaciniai reikalai – „ne mano arbatos puodelis“, kaip sako anglai. Ne mano stiprioji pusė – pardavinėti savo darbą ir save, bet – įdomi patirtis. Per tą knygutę susipažinau su daug įdomių žmonių, pagalbos organizacijomis. Atradau, kaip reikalinga tiesiog susitikti ir pasikalbėti autistiškų vaikų ir bet kokią kitą negalią ar ligą turinčių vaikų tėvams, broliukams, sesutėms. Ir kaip palengvėja pasikalbėjus tiems, kuriems „irgi yra lygiai taip pat“! Tiesa karti, bet gydanti... Be abejo, visi labiau mėgsta stebuklingas pagijimo istorijas, todėl esu gavusi kritikos, kad knygelė pesimistiška, liūdinanti ir kad reikia dirbti dirbti ir viskas bus gerai. Ne, nebus.

Liūdni dalykai yra. Ir yra tokių situacijų gyvenime, kai viskas gerai nebebus, nors tu ant galvos atsistok. Ir tas suvokimas padeda, gydo.

Lietuvoje ši knygelė buvo išleista tik po kelių metų, leidimą parėmė ir ją platina Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“.


Pagal specialybę esi grafikė, savo profesiniame kelyje iliustravai labai daug knygų – kaip dirbdama jautiesi „patogiau“ – kurdama paveikslą ar iliustracijas tekstui?

Na, esu netgi ne grafikė, o foto–video magistrė, kaip įrašyta diplome! Mat kurdama magistro darbą grafikos katedroje nebetilpau į jokius tradicinės technikos rėmus, kūriau kaligrafinę video–garso instaliaciją mieste, viešojoje erdvėje. Buvau pernelyg tarpdisciplininio meno atstovė tais laikais.... Todėl grafikos meistrai pasiūlė gintis diplomą progresyviausioje, dabartinėje medijų, katedroje. Didesniame formate – daugiau laisvės ir metaforos. Tai – kas tuo metu sklando aplink, kas – tik tavo, kas – aktualu. „Didysis menas“ yra sunkesnė sritis, jam reikia daugiau erdvės ir resursų, bet „patogiai“ jaučiuosi visaip. Mano vaikystės svajonė buvo būtent iliustruoti knygas. O grafiko specialybė apima ir knygų iliustravimo sritį. Dailės akademijoje studijavome net senovinę teksto rinkimo iš mažų metalinių raidelių techniką. Iliustracijos kūrimas labai įdomus tuo, kad jau turi užduotą temą, jis reikalauja daugiau bendradarbiavimo su kitais žmonėmis.

Iliustruotos knygutės juk – pirmoji vaikų meno galerija, taigi, jų kūrimas yra labai atsakinga sritis.

Kai gauni užduotį iliustruoti knygą – kaip pasirenki, kiek iliustracijų kurti, kurias kūrinio vietas iliustruoti? Ar tai tik dailininko pasirinkimas, ar gaires nurodo leidykla bei autorius?

Lietuviškos leidyklos paprastai turi idėją, ar tai bus spalvota, ar nespalvota knyga ir biudžetą, kuris daugmaž nusako iliustracijų skaičių. Sakykime, kiekvienam skyriui viena puslapio dydžio ir viena nedidukė iliustracija. Na, o paskui – dažniausiai mano reikalas parinkti tinkamiausias situacijas iliustracijai. Dirbau su viena britų leidykla, ten jau buvo viskas kitaip – turėjau nurodytą tikslaus formato erdvę kiekviename puslapyje, tikslias, aiškiai redaktoriaus aprašytas situacijas, viskas labai labai konkretu. Tai pagreitina visą procesą ir man, ir leidėjams, bet ir sumažina kūrybos įdomumą.


Esi iliustravusi knygų tiek vaikams, paaugliams, tiek ir suaugusiems – kurio amžiaus skaitytojams kurti iliustracijas tau pačiai patinka labiausiai?

Mano mieliausia auditorija – jaunieji paaugliukai – 8 ,9 , 10 metų ir daugiau.


Ar daug eskizuoji? Tavo herojai visuomet atrodo judantys erdvėje, tiesiog stebuklingai gyvi, o potėpiai – nerūpestingi ir tarsi neišbaigti. Kaip pasirinkai tokį iliustracijų vaikams stilių?

Eskizuoju daug. Pirmiausiai gerai išstudijuoju tekstą, „prisisiurbiu“ jo nuotaikos. Tiek, kad pradėčiau labai gerai girdėti, ką autorius norėjo perteikti. Tada pradedu piešti. Kartais reikia keisti priemones, greitį, nuotaiką, kad pagaučiau tinkamą bangą.

Savo stiliaus niekada specialiai nesirinkau ir nekūriau, vaikystėje nupiešiau tokį pirmą „gyvą“ žmogiuką, pamaniau: tai bent staigmena, – aš nupiešiau, o jis kaip gyvas!

Vėliau tik tobulinausi paišydama per pamokas ir pertraukas.

Eglei septyneri

Žinoma, svarbu buvo išmokti žmogaus anatomijos, kitų techninių dalykų. Mano mieliausia priemonė – plonas teptukėlis ir akvarelė arba tušas. Pieštuką kartais irgi naudoju, bet – rečiau. Vėliau sukeliu viską į kompiuterį ir išbaigiu.

Poezijai ir keletui lietuviškų tekstų esu naudojusi nenuspėjamus rezultatus duodančią monotipijos techniką. Man pačiai tos iliustracijos labai patinka. Ben Kemoun „Nojaus arka“ (pirmoji premijuota knygutė, todėl labai brangi) arba Bitės Vilimaitės „Mergaitės romanas“ yra iš tokių gerų pavyzdžių, kai būtent technika ir padėjo nebanaliai perteikti kūrinio nuotaiką vyresniems skaitytojams.

Kiekviena knyga, be abejo, diktuoja savo nuotaiką ir stilių. Vienu metu smagiai komponavau piešinį su fotografijos fragmentais, kaip Sigito Gedos kūrinyje „Pelytė Sidabrytė“. Nesenai su „Leidiniai tėvams“ kolektyvu kūrėme edukacines knygutes apie mergaitę, susidomėjusią senoviniais kostiumais ir žaislais. Šiose knygelėse tokia kombinacija taip pat labai pasiteisino.



Ar pradėdama iliustruoti lietuvio autoriaus knygą, Tu kalbiesi su rašytoju, atsižvelgi į tai, kaip jis mato ir įsivaizduoja savo herojus?

Žinoma, jei rašytojas to pageidauja.

Esu iliustravusi vieno žinomo rašytojo knygą, kurios iliustracijų bandymus jis pats išbrokavo net du kartus. Ta knyga taip ir liko vien tekstas, nes autoriui jokios iliustracijos neįtiko!
Iliustracija iš knygos „Kiemo seklys Tomas (ir Valius)“

Labai padeda kūrybai, jei tekstas man artimas, būna tokių, kaip lyg tyčia man parašytų! Tada galima tartis, derinti smulkmenas ir nuotaikas su autoriumi. Labai džiaugiuosi tokiu procesu, jis praturtina ir knygą, ir mano pasaulį. Tokia patirtis – Rebekos Unos knyga „Kiemo seklys Tomas (ir Valius)“: istorija sukasi mano vaikystes mieste Kaune, ir net mano pradinės mokyklos kieme ir koridoriuose. Net saldu buvo iliustruojant.








Ką manai apie užsienio autorių knygas, kurias leidžiant Lietuvoje, esamos iliustracijos neperkamos, o iš naujo iliustruojamos Lietuvos dailininkų? Ar knygos kokybė ir esmė nuo to nukenčia ar priešingai – tampa turtingesnė, artimesnė mūsų šalies skaitytojams?

Jei tai klasika – aš tik už orginaliai sukurtas tekstui iliustracijas! Na kas, pavyzdžiui, galėtų pagerinti Mikę Pūkuotuką ir genialias A. A. Milne iliustracijas?

Prieš daug metų turėjau tokią situaciją su viena leidykla, kuri perleidinėjo Merės Popins istorijas su, mano akimis žiūrint – nelabai kokiomis lietuvės dailininkės iliustracijomis. Man tiesiog skaudėjo širdį, matant subjaurotą mano vaikystės mylimiausią knygutę. Esu skaičiusi, kaip rimtai autorė Pamela Travers ir iliustruotoja Mary Shepard derinino herojų išvaizdą, kiek laiko, meilės ir energijos ten sudėta. Susiradau leidėją, ilgai diskutavome apie tai. Jie buvo tikri, kad viskas gerai, kad vaikams naujieji paprastieji paveikslėliai patinka. Originalių iliustracijų jie tuo metu neįpirko. Suprantu, kad tai – lyg ir ne visiems matoma, bet tos lietuviškos statiškos iliustracijos sugadino tekstą, sugadino įspūdį. Kaip kad gali sugadinti ir prastas knygos teksto vertimas, kurių, deja, pasitaiko. Tas liūdina.

Iliustracija iš knygos „Aštuoni vaikai, tėtė, mama ir sunkvežimis“ (Anne–Cath. Vestly)

Na, vėliau tas pats leidėjas pasiūlė man iliustruoti norvegiškų knygų seriją apie tėtį, mamą, aštuonis vaikus ir sunkvežimį. Žinoma, čia teko improvizuoti, nes tikrai negalėjau pasitarti su autoriumi, bet man rodos pavyko tą skandinavišką nuotaiką perkelti į lietuvišką knygos vertimą. Aš net neturėjau, kaip „pasigūglinti“ originalų, nes dar nebuvo google! Buvo labai smagus „podarbinis“ darbas (tuo metu dirbau žurnale dizainere) net kelis metus. Juodai baltos iliustracijos. Tik viena linija. Tik nuotaika, jokių 3D tobulybių. Bet – kiek sugadinto popieriaus!







Daugiau nei dešimtmetį kūrei iliustracijas „Mamos“ žurnalo straipsniams, taigi, galima sakyti, su tavo iliustracijomis išaugo visa mamų karta. Esi iliustravusi ir daug vadovėlių, vadinasi, esi pažįstama ir mokinių tarpe. Ką lengviau sugalvoti – nuoseklią knygos paveikslėlių istoriją ar įvairių žurnalo straipsnių, vadovėlių temų iliustracijas?

Taip, vadovėliams ir žurnalams piešiu beveik dvidešimt metų, pradėjau nuo žurnalo „Psichologija tau“. Ilgai. Randu įdomumą bet kokiame tekste, nes kitaip nieko nenupieščiau. Vadovėliai – su besitęsiančiomis herojų istorijomis, įvairiomis situacijomis – tikrai nenuobodu. Žinoma, knyga, kaip rezultatas, teikia daugiau kūrybinio pasitenkinimo, nei paveiksliukas. Tačiau gerai pavykusi ir tiksliai atspindinti mintį žurnalo iliustracija irgi džiugina.


Esi laimėjusi įvairių apdovanojimų vaikų knygų srityje – 2000 m. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) – už meniškiausiai iliustruotą knygą paaugliams „Melų diena“, 2004 m. Nacionaliniame knygos meno konkurse – už knygą „Pelytė Sidabrytė“. Įdomu išgirsti – o kokia tavo iliustruota knyga ar herojus mieliausi tau pačiai?

Iliustracija iš knygos „Pelytė Sidabrytė“ (Sigitas Geda)

Pelytė miela, ją piešiau vasarą, kaime, „iš natūros“. Visgi vieno mylimiausio tikrai neturiu, visi lygūs – mano vaikai, kuo daugiau jiems skiri dėmesio – tuo mielesni. Smagu pakliūti į kokias rimtesnes parodas, būti ivertintai, bet didysis džiaugsmas, visgi, yra kūrybiniame procese.




Balandis – autizmo supratimo mėnuo. Kaip jau pasakojai, esi parašiusi knygą „... o mano brolio vardas – Tomas“. Tai istorija – berniuko pasakojimas apie savo jaunesnį brolį, turintį autizmo spektro sutrikimą. Ar savo tekstą iliustruoti buvo sunkiau, ar lengviau nei kitų autorių?

Iliustracija iš knygos „... o mano brolio vardas – Tomas“

Knygutę apie Tomą pradėjau labai spontaniškai, eskizuodama savo vaikus. Paskui sugalvojau sudėti piešinukus į istorijėlę, ir, brolio vardu, tarsi paaiškinau, nupasakojau, kodėl tas herojus Tomas kitoks, ką reiškia turėti kitokį brolį, kuo tas kitoniškumas ir gyvenimas su juo pasižymi. Kad ir tai, jog brolis nesugeba suprasti ir laikytis taisyklių ne iš išdykumo ar užsispyrimo, kaip kartais atrodo iš šalies. Autizmas – tai nematoma negalia, sukomplikuojanti visos šeimos gyvenimą.



Ar knygų iliustracijų pasaulyje egzistuoja tendencijos, „mados“? Ar tau pačiai jos svarbios?

Madas matau, jos ateina bangomis, kartais labai gražios, bet paskui ir praeina. Man gal mažiau jos rūpi. Nors būna, kad kai reikia kažko kitoniško, tarkim knygos viršeliui, tai žiūriu, kas šiuo metu ant bangos. Džiaugiuosi, kai matau pasirodančių naujų gerų iliustruotojų darbų.


Ar gyvenimas svetimoje šalyje padeda ar trukdo tau, kaip menininkei? Ar šis jausmas kito bėgant metams?

Tai aš gi vis tiek „viena koja“ – Lietuvoje, niekad nesijaučiau pernelyg atitrūkusi. Gyvenamoji vieta kūrybinėms specialybėms netrukdo, gal greičiau – padeda. Gal turiu daugiau laiko ir erdvės kūrybai, nei turėčiau gyvendama Vilniuje. Daugiau ir įvairesnio įkvėpimo. Lietuvos pasiilgstu, todėl romantizuoju ją… O tai irgi įkvepia naujiems darbams – piliakalnių ciklui, Eglės Žalčių karalienės istorijai.

Tų salygų iliustracijoms kurti daug nereikia – tik ramybės ir erdvės truputį. Dar – kokio lietaus už lango. Nes, jei per gerai viskas, tai kurti – sunkiau. O svarbiausia – sulaukti įkvepiančio teksto!
„Kas mane sustabdė miesto lietuje?“ – iliustracija sukurta „Sounds of the city“ 2017 iliustracijų parodai Londone

Kaip tavo vaikai reaguoja į mamą – dailininkę? Kaip atsipalaiduoji po intensyvios kūrybos ir ką su šeima veikiate laisvalaikiu?

Vaikai pripratę nuo kūdikystės, kad aš – apsikrovusi popieriukais ir neva žaidžiu ar žiūriu kartu filmą, o iš tiesų – paišau.
„Čiuožėja“. Iliustracija sukurta monotipijos technika

Vyresnėlis Adomas gulėdamas ant pilvo stebėdavo monotipijos procesus dar metų neturėdamas. Kai prie kompiuterio spalvinu paveikslėlius, Tomas mane atsukinėja į save, dėmesio pritrūkęs. Labai skųstis negali nei vienas, juk esu namuose! Žinoma, kad daugiausia bandau nuveikti kol jie mokyklose, bet kartais ateina tie dedlainai ir ką darysi. Keliuosi anksti per jų atostogas, nes naktimis kažkaip nelabai dirbu. Labiau mėgstu rytus. O va pliusas šeimai, kad kartais turiu daugiau laiko, nei bet kuri kita mama! Tada, būdavo, keliaujam su vaikais po parkus ir miškus darbo dienomis. Dabar jie jau dideli, paaugliai, turi savo reikalų.


Ką patartum jauniems knygų iliustracijų kūrėjams, dar tik ieškantiems savo braižo ir susiduriantiems su šio kūrybinio kelio iššūkiais?

Mieli jaunieji piešėjai, skaitykite, vartykite, domėkitės, džiaukitės procesu ir nesikankinkite, neapsiribokite vien iliustracijomis. Jei lemta – tai tikrai neliksite nepastebėti, tik nenuleiskite savo pieštukų!


Egle, labai Tau ačiū už pokalbį!

Kalbino Elzė Gerdvilienė





244 views

© 2018 sesės Elzė ir Zylė. Draudžiama publikuoti tinklaraščio turinį be autorių sutikimo. Sukurta su Wix.com