Search

(Ne)sėkmė trumpai. Aidas Jurašius

Updated: Dec 2, 2018


Vaikystėje buvau apspangęs nuo XIX amžiaus nuotykinės literatūros. Tos istorijos taip patiko, kad kažkuriuo metu, būdamas gal dvylikos, nutariau tapti rašytoju. Taigi, nieko nelaukęs atsiraitojau rankoves ir ėmiausi kurti „romaną“: susiradau ploną mokyklinį sąsiuvinį, ant viršelio užrašiau pavadinimą „Auksinis kardas“ ir kibau į darbą. „Romanas“ buvo „Robino Hudo strėlių“, „Vinetu“ ir dar bala žino ko kratinys, bet man pačiam visai patiko. Prirašęs gal 5 ar 6 puslapius (maždaug 10 „skyrių“) nutariau atsikvėpti – maniau, kad „romanas“ jau iš esmės įpusėtas. Besiilsėdamas ėmiau vartyti tuo metu skaitytą „Kapitoną Pramuštgalvį“ ir atkreipiau dėmesį, kad knyga atspausdinta mažu šriftu, o štai mano ranka rašytos raidės – didokos. Paskaičiavęs raides eilutėse, staiga suvokiau, kad mano „įpusėtas“ šedevras išspausdintas teužimtų gal porą knygos puslapių. Tai gerokai atvėsino mano kūrybines ambicijas: nutariau, kad rašytojai yra tikri psichopatai, jei gali prirašyti tokius kalnus popieriaus, ypač tuomet, kai dar galima žaisti krepšinį, futbolą ir užsiimti kitais įdomiais dalykais. Žodžiu, unikalus XX a. pabaigoje rašytas XIX a. nuotykių romanas „Auksinis kardas“ taip ir liko neužbaigtas.


Prie romanisto karjeros grįžau po maždaug poros metų – šįkart iš anksto nusiteikęs, kad tai rimtas ir daug pastangų reikalaujantis darbas. Naujasis kūrinys vadinosi „Keršytojas“ ir buvo apie indėnus. Įpusėjus vėl ištiko kūrybinė krizė: tuo metu jau domėjausi rimtesne literatūra, gal net pavartydavau kultūrinę spaudą, todėl staiga supratau, kad visa mano rašoma istorija – beviltiškas atgyvenęs niekalas. Net jeigu parašyčiau šį kūrinį nuostabiausiu stiliumi, vis tiek niekas niekada jo nepublikuotų. Tačiau šį kartą nepasidaviau ir „romaną“ užbaigiau, prirašiau apie 140 sąsiuvinio lapų. Ir „išleisti“ pavyko: mama ir sesuo slapta suklijavo tuos lapus į krūvą, iš storesnio popieriaus padarė „viršelį“, užrašė autoriaus pavardę, pavadinimą, leidimo metus – žodžiu, viskas buvo kaip pridera. Staigmena buvo puiki, bet suvokimas, kad visa tai – absoliučiai „namudinis“ reikalas, gerokai slėgė.


Pirmieji du „romanai“ sėkmės neatnešė, tačiau tęsiau šį užsiėmimą, matyt, intuityviai jausdamas, kad istorijų apie indėnus ir piratus rašymas man kažkuo naudingas. Rašymas lavino ranką, kalbos ir stiliaus pojūtį, mokė sklandaus minčių dėstymo. Esama teorijos, kad bet kurioje srityje pasieksi meistriškumą, jei tam skirsi bent 10 000 valandų savo laiko. Į meistrus nepretenduoju, be to, sunku pasakyti, kiek konkrečiai valandų skyriau tiems rašinėjimams, vis dėlto manau, kad naudos tai neabejotinai davė.

Na, o istorijos apie „Auksinį kardą“ „sėkmės“ moralas turbūt toks, kad išmokau nepiktnaudžiauti skaitytojų kantrybe ir nerašyti ilgų knygų.


Pasidalinti paprašė Kotryna Zylė Jau visai netrukus įvyks visų (ne)sėkmės istorijų didysis finalas – Vaikų knygos konferencija. Kviečiame sekti naujienas.

290 views

© 2018 sesės Elzė ir Zylė. Draudžiama publikuoti tinklaraščio turinį be autorių sutikimo. Sukurta su Wix.com