Search

(Ne)suplanuota sėkmė. Daiva Rudytė ir Jaunius Lingys

Updated: Oct 18, 2018


Leidykla – lyg skrydžių valdymo centras. Ji nuolatos akylai stebi literatūrinę padangę ir tinkamu laiku priima sprendimą, kokią naują skrajūnę leisti ant pakilimo tako. Kad būtų aktuali ir atitiktų nūdienos skaitytojų skonį. Kad būtų vertinga ir po daugelio metų – kai ją skaitys dabartinių skaitytojų vaikai. Kad būtų skoninga – nes juk taip formuojamas šiuolaikinių vaikų literatūrinis skonis. Apie vaikų knygų leidybos iššūkius kalbamės su Daiva Rudyte ir Jauniumi Lingiu.


Prieš penkerius metus įkūrėte nedidelę, bet šiandien jau plačiai žinomą ir įvertintą vaikų knygų leidyklą „Tikra knyga“. Kokių įsimintiniausių (ne)sėkmių teko patirti šio kelio pradžioje?

Mažesnių ar didesnių nesėkmių turbūt neįmanoma išvengti nei vienai įmonei ir dažniausiai jos nutinka ten, kur mažiausiai to tikiesi. Pirmasis knygos „Laimė yra lapė“ tiražas buvo atspausdintas ant tokio popieriaus, kuris neatskleidė visų iliustracijų subtilybių. Tuo metu nusivylimas galutiniu rezultatu buvo toks didelis, kad pasižadėjome vieni kitiems kaip įmanoma greičiau išparduoti pirmą tiražą ir antrą turėti visiškai tobulą. Dabar, žiūrint iš metų perspektyvos ir atspausdintų 15000 knygų, tie pirmieji 3000 netgi atrodo išskirtiniai. Gal kada bukinistai ieškos egzemplioriaus būtent iš pirmojo tiražo?


Kodėl pasirinkote leisti būtent vaikų knygas? Ar tą nulėmė mažesnė konkurencija, pamatėte menkai užpildytą nišą?

Tuo metu, kai kūrėsi leidybos namai „Tikra knyga“, vaikų knygų rinka nebuvo visiškai užpildyta.

Dauguma leidyklų leido verstines knygas vaikams, lietuvių autoriai sudarė tik labai nedidelę rinkos dalį.

Todėl ir pagalvojome, kodėl gi neužpildžius esančios nišos? Pirmąsias knygas išleidome kartu su dailininku ir rašytoju Rimu Valeikiu („Una mato taip!“, „Peliongas“) bei dailininku ir rašytoju Dainiumi Šukiu („Višta, kurią prarijo rūkas“, „Ežys, kuris mylėjo slapta“). Ir nors leidyklos atsiradimo pradžioje apie vaikų knygų leidybą žinojome mažai, bet rizika pasiteisino. Knygos buvo pastebėtos, vaikams patiko ir išraiškingi R. Valeikio piešiniai, ir humoristiniai D. Šukio tekstai. Tapo aišku, kad pasirinkta strategija veikia ir ta kryptimi reikia judėti toliau. Su metais išgryninome koncepciją, viziją ir tikslus. Pasidarė svarbu, kad ne tik knyga būtų sukurta lietuvių autorių, bet kad kiekvienu atveju, ji dar būtų ir kažkuo ypatinga, novatoriška. Visos knygos sudedamosios dalys tapo labai svarbios: ir istorija, ir iliustracijos, ir popierius, ir komunikacija.


Kaip ieškote ir atsirenkate autorius bei knygas? Ar autoriai randa Jus, ar Jūs juos?

Mūsų nuomone, gerai knygai pirmiausia reikia geros istorijos. Tai ir yra pagrindinis kriterijus, kodėl vieną arba kitą tekstą paverčiame knyga. Ieškome rašytojų, turinčių savitą stilių, gebančių pasakoti įsimintinas istorijas, kurios būtų įdomios vaikams visame pasaulyje.

Jau knygos kūrimo pradžioje galvojame apie tai, ar ji bus įdomi leidėjams kitose šalyse.

Buvo laikas, kai autorių intensyviai ieškojome patys, dabar jau gauname daug laiškų, kuriuose autoriai teiraujasi, ar juos galėtų išleisti būtent mūsų leidykla. Kadangi esame paveikslėlių knygas leidžianti leidykla, tai dalis autorių atkrenta ne dėl to, kad mums nepatinka jų parašytos istorijos ar stilius, bet todėl, kad dažnu atveju teksto būna tiesiog per daug. Kurdami knygas galvojame ne tik apie tekstą ir iliustracijas, mums taip pat svarbu ir ant kokio popieriaus bus atspausdinta knyga, kuo ji skirsis nuo visų rinkoje jau esančių knygų. Visuomet stengiamės būti vienu žingsniu priekyje visų. Tai nėra lengva, bet labai įdomu!


Kaip nusprendžiate, kas bus planuojamos išleisti knygos iliustruotojas? Ar yra tekę gailėtis dėl priimto sprendimo?

Kiekvienai istorijai ieškome jai labiausiai tinkančio iliustratoriaus. Jei tekstas iliustratoriui prilimpa, tampa artimas, jis imasi darbo. Kartais nutinka ir taip, kad savo istorijos iliustratorius laukia labai ilgai. Na, o paskui jau mes laukiame, kada parašyta istorija bus papildyta paveikslėliais.

Esame kantrūs – būna, kad laukiame metus ar net daugiau, nes mums svarbu, kad ir iliustratorius būtų patenkintas savo atliktu darbu. Iliustratorė Aušra Kiudulaitė kiekvieną savo knygą – „Laimė yra lapė“ (autorė E. Daciūtė) ir „Draugystė ant straublio galo“ (autorius M. Marcinkevičius) – piešė beveik metus laiko. Ir galutinis rezultatas buvo toks geras, kad laukimo buvo verta kiekviena diena. Rudenį dienos šviesą išvys nauja iliustratorės Linos Dūdaitės nupiešta knyga „Sivužas“ (autorius M. Marcinkevičius), kurios pasirodymo laukiame jau beveik dvejus metus. Mūsų nuomone, Lina nupiešė gražiausią savo knygą.


Džiugu, kad Jūsų išleistos knygos laimi rimtus apdovanojimus. Sakykite, ar visada pasiteisina nuojautos dėl būsimos knygos populiarumo? Ar įmanoma suplanuoti sėkmę?

Sėkmė turbūt nesuplanuojama. Visos mūsų išleistos knygos mums vienodai svarbios, tikime, kad kiekviena iš jų suras savo skaitytoją. Kai dirbi su talentingais ir išskirtiniais knygų kūrėjais, tikėti knygos sėkme nesunku. Bet versle veikia ir kitos taisyklės – tai, kas mums atrodo labai gerai, nebūtinai turi patikti visiems.

Tad ir su knygomis nutinka taip – apdovanojimų turi ne vieną, bet knygų lentynose užsiguli.

Pavasarį pasirodė paveikslėliais iliustruota Jono Basanavičiaus biografija vaikams „Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“. Mūsų nuomone vaikams tokių knygų net labai reikia. Svarbu ne tik pažinti svarbiausias valstybės asmenybes ir jų darbus, dar reikia, kad tai būtų pateikta vaikams suprantama kalba, šiuolaikiškai. Knygos autorė ir iliustratorė Monika Vaicenavičienė tapo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso laureate ir buvo apdovanota premija už knygos iliustracijas. Knyga tiek turiniu, tiek ir išpildymu atitinka aukščiausius knygų standartus, tačiau išskirtinio dėmesio nesulaukė.


Papasakokite, koks knygų autorių teisių pardavimo užsienio rinkoms procesas? Ar užsienio leidyklos kreipiasi pačios, ar siūlote Jūs? Kaip pasirenkate šalis ir kalbas, į kurias versite knygą? Kiek naudingas yra dalyvavimas pasaulinėse knygų mugėse?

Dalyvavimas tarptautinėse mugėse praverčia visiems, kurie rimtai siekia įsitvirtinti knygų rinkoje.

Tik matydamas pasaulines tendencijas ir įvairovę gali įsivertinti savo galimybes.

Ir nors pradžioje atrodo, kad visos geriausios knygos jau sukurtos, ilgainiui imi matyti tendencijas ir madas, vyraujančius stilius. Pirmųjų mugių patirtis parodė, kad nebūtinai tas, su kuriuo sutarei susitikimą, pirks tavo knygas. Labai dažnai leidėjai tik siūlo parduoti savo knygas, o tavo knygų katalogą peržvelgia iš mandagumo. Ilgainiui imi atpažinti tokius pasiūlymus ir brangindamas savo laiką nesusitinki su visais norinčiais. Šiuo metu esame užmezgę labai glaudžius santykius su keliolika leidyklų. Žinome, kas jiems patinka, ko trūksta, ir, kurdami naujas knygas, jau galime labai tikslingai jas pasiūlyti vienai arba kitai leidyklai.


Savo tinklalapyje sakote, kad tebetikite popierine knyga. Kokias tendencijas pastebite? Ar žmonės vis dar perka knygas vaikams? Kokių labiausiai ieško? Ar skiriasi didžiųjų miestų ir Lietuvos regionų poreikiai?

Vaikų knygų rinka po truputį, bet stabiliai auga. Popierinės knygos tikrai nedings, o vaikams jos yra labai svarbios kaip ir anksčiau.

Ir jei suaugusieji linkę dalintis knygomis arba skaityti jas elektroniniame formate, tai vaikams dažniausiai knyga perkama asmeniškai.

Kadangi turime savo knygynėlį, įsikūrusį tose pačiose patalpose kaip ir leidykla, tai galime stebėti savo pirkėjų nuotaikas ir poreikius. Yra ir tokių leidyklos gerbėjų, kurie perka visas mūsų išleistas knygas, domisi, kada pasirodys naujos. Neturime tikslių skaičių, kuriame mieste nuperkama daugiausiai mūsų knygų, tačiau knygos „Laimė yra lapė“ (E. Daciūtė, A. Kiudulaitė) sėkmė parodė, kad graži knyga reikalinga visiems. Nėra didesnio džiaugsmo, nei matyti, kad vaikas, turėdamas rankose mūsų išleistą knygą nesutinka jos dėti į maišelį, o išdidžiai nešasi turėdamas ją rankoje. Tokia ir buvo pirminė vizija – knyga yra tokia svarbi ir reikalinga, kad jos nepaleidi iš rankų, skaitai daugybę kartų.


Teko girdėti, kad knygos atsiradimo procesas – ne visada nulemtas tik kūrėjo įkvėpimo. Esu skaičiusi apie knygas, kurias iš rašytojų užsisako pačios leidyklos, pasirinkusios populiarią temą. Dar daugiau – kartais už autoriaus slapyvardžio slepiasi visas būrys pasamdytų kūrėjų, knygą „konstruojančių“ pagal sėkmę garantuojantį scenarijų. Ar tai būdinga ir mūsų šalies leidėjams?

Negalime kalbėti apie kitus leidėjus, galbūt taip yra daroma. Mes dirbame visai pagal kitą principą – ne konstruojame galinčias būti sėkmingomis istorijas, o ieškome išskirtinio, gero teksto, kuris diktuoja knygos stilių ir galutinę idėją. Dirbdami tokiu principu, galime turėti originalias, išskirtines knygas.


Pasidalinkite, kaip kilo mintis rengti edukacinius užsiėmimus pagal leidykloje išleistas knygas? Ar tai – „uoga“, kad knygos atradimas vaikams būtų dar malonesnis, o gal – neišvengiama priemonė pasiekti auditoriją ir parduoti?

Stebėdami kitų leidyklų knygų pristatymus supratome vieną vyraujančią tendenciją – nors pristatoma knyga vaikams, tačiau visas renginio turinys skirtas suaugusiems.

Vaikams reikia veiksmo, specialiai jiems sukurto turinio. Todėl ir kilo mintis daryti knygų pristatymus drauge su kūrybinėmis dirbtuvėmis. Kiekvienai knygai kuriame skirtingas dirbtuves ir teatralizuotą pristatymą. Pavyzdžiui, į knygos „Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro J. Basanavičiaus keliones ir darbus“ pristatymą pasikvietėme aktorių, kuris vaidino daktarą J. Basanavičių, o paskui visi drauge žaidėme protmūšį. Per knygos „Draugystė ant straublio galo“ pristatymą žaidėme žodžių žaidimą, karpėme ir klijavome iliustraciją iš knygos.



Pasidalinkite, kaip nutiko, kad jau antra Jūsų išleista knyga persikėlė ir į teatro sceną?

Iš tiesų, net trys mūsų knygos virto spektakliais. Tik spektaklis pagal knygą „Maži eilėraščiai mažiems“ (M. Marcinkevičius, R. Jančiauskaitė) pasirodė anksčiau, nei atspausdinta knyga. Planuojame knygos pristatymą rugsėjį, jame jau bus galima išgirsti dainas iš ką tik sukurto spektaklio. Su knyga „Laimė yra lapė“ (E. Daciūtė,

A. Kiudulaitė) nutiko taip, kad praktiškai vienu metu ir Vilniuje, ir Kaune buvo pastatyti spektakliai. Ir jie – labai skirtingi. O visai neseniai pagal knygą „Draugystė ant straublio galo“ (M. Marcinkevičius, A. Kiudulaitė) buvo pastatytas naujas spektaklis. Nuo rudens jį bus galima pamatyti Vilniuje, teatre „Pradžia“. Režisierė Eglė Kižaitė, matyt, yra labai didelė mūsų leidyklos knygų gerbėja, nes jos iniciatyva buvo pastatyti net trys spektakliai pagal mūsų knygas. Režisierių Mantą Verbiejų leidykla susirado pati, kad pastatytų spektaklį „Laimė yra lapė“. Šiuo metu spektaklis rodomas Vilniaus Kameriniame teatre.


Leidykla gyvuoja jau penktus metus. Išduokite paslaptį: kaip pavyksta būti mažiems tarp didelių ir dargi taip drąsiai rodyti kryptį?

Turime aiškų tikslą ir kryptingai jo siekiame. Dar labai tikime tuo, ką darome, ir kiekvienai naujai knygai skiriame maksimalų dėmesį. Jos – mūsų vaikai. Kiekviena skirtinga, bet ir labai ypatinga. Bet svarbiausia, kad už kiekvienos knygos stovi ją kūrusių žmonių komanda ir jie mums yra patys svarbiausi. Tik jų talento dėka turime knygas, kurios skaitomos ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.


Ar patyrus tiek laimėjimų vis dar pasitaiko „duobių“ ir kaip iš jų kapstotės?

Be abejonės, mažų ar didesnių „duobių“ pasitaiko kiekvienoje įmonėje, ir mes – ne išimtis. Tačiau kiekviena nesėkmė ar klaida kažko išmoko, o tai ir yra didžiausia vertybė.


Ačiū už pokalbį!

Kalbino Elzė Gerdvilienė













425 views

© 2018 sesės Elzė ir Zylė. Draudžiama publikuoti tinklaraščio turinį be autorių sutikimo. Sukurta su Wix.com