Kai esi nugyvenęs daugiau nei keturis dešimtmečius ir suklydęs daugybę kartų, tuos kliuvinius ar klaidas pervadini kitu vardu, pvz., ženklai krypčiai atsekti–pasiekti. O jų būta įvairių. Antai iliustratoriams būdingos populiariausios nesėkmės: negautas rėmimas knygai kurti, laiku nesumokėtas honoraras, leidėjai ir rašytojai, stipriai nurodinėjantys, kokie piešiniai turėtų būti, ar neišsipildę lūkesčiai dirbant su spaustuve. Ilgainiui supranti, kad jei ne tos „neigiamos“ patirtys, nebūtum toks, koks esi ir be jų nepasiektum dabartinio profesionalumo taško. Tokiomis aplinkybėmis esi priverstas išmokti tartis ir kalbėti tiesiai, be abejo, atkakliai siekti kokybės.
Prisimenu vieną „kliuvinį–nesėkmę“, nutikusią prieš kokius septynerius metus. Gavusi autoriaus tekstą ir sutarusi tiems laikams puikų honorarą, pradėjau skaityti ir kurti pirminius personažų eskizus. Iškart suvokiau, kad tekstas kertasi su mano pasaulio matymu, tikėjimu. Supratau, kad nenoriu vizualizuoti ir suteikti formos aprašytam personažui. Stiprėjant vidiniam konfliktui, jaučiau, jog neišsisuksiu, teks atsisakyti užsakymo iliustruoti. Žinojau, kad pasekmės bus nelengvos ir skaudžios. Ypač dėl santykio nutraukimo su teksto autoriumi. Lietuvoje leidyklų skaičius – ribotas. Autorių, kurie paduodami tekstą dailininkui sakytų : „Piešk kaip nori“, taip pat nėra daug.
Po ilgų dvejonių atsisakiau užsakymo ir tolimesnio bendradarbiavimo. Teko gerokai pasukti galvą, kad toji nesėkmė – prarastas užsakymas – taptų galimybe savo pačios knygai išleisti. Svarsčiau, kuriuo keliu sukti. Bet aplinkybės, nors ir dvejojau, klostėsi palankiai. Gavusi valstybinę menininko stipendiją, pradėjau kurti savo paveikslėlių knygą, įtraukdama teksto trupinėlius. Tuo metu sukūriau dvi eksperimentines knygas su iškirtimais. Vieną jų – „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ – bendradarbiaudami su A. Šimkumi išleido „Bernardinai“.
Kitą mano iliustruotą knygą – „Skrisiu“ – išleidau pati gavusi rėmimą. Joks leidėjas nebūtų pasirašęs tokiam kalkinio popieriaus, dar ir su iškirtimu, eksperimentui.
Šios knygos man padėjo aiškiau suvokti savo vizualizavimo stilių ir kryptį. Nepaisant to, kad tokių knygų skaitytojų ratas Lietuvoje tik formavosi, už Lietuvos ribų jos buvo sveikinamos ir laukiamos.
Knyga „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ buvo įvertinta įvairiomis premijomis. Jų įvertinimas padrąsino ir paskatino bristi gilyn, ieškoti naujų iliustravimo sprendimų. Taip gimė knyga „Skrisiu“, įvertinta premijomis ir 2014 m. įtraukta į IBBY garbės sąrašą.
Patyriau, kad knygos, sukurtos ir išleistos „tinkamu laiku“, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ar vidinio postūmio išprovokuotos, pradeda gyventi savo gyvenimą, įtraukdamos mane į smagių įvykių ir susitikimų sūkurį. Atsiradus šioms knygoms, pravedžiau dirbtuves įvairiose šalyse, sutikau daugybę kūrybingų žmonių.
Ir jei grįžčiau į pradžių pradžią, prisimenu, kad tai buvo iššūkis, pilnas nepatyrimo ir nežinojimo, kuo tokia avantiūra pasibaigs. Pačiai imtis veiksmų ir užsiimti leidyba pastūmėjo sudėtinga situacija ir nežinia, su kuo reikėtų bendradarbiauti leidžiant tokias neįprastas savo konstrukcija paveikslėlių knygas, kurias taip norisi kurti. Pasidalinti paprašė Kotryna Zylė