Jauniausia Lietuvos rašytoja, išleidusi knygą, buvo berods devynerių. Kas vyriausias, google‘as nesako, tai gal ir nereikia. Regis, ką bendra amžius turi su kūryba? Ogi turi. Paprastai talentas kyšteli jau mokykloje, išlenda į viešumą studijų metais ir ima skleistis baigus aukštąjį. Ar kažkaip panašiai. O toliau jau būna visaip: kas sėkmingai rašo, kas visai neberašo, kas tai rašo, tai nerašo, kas rašo ir nusirašo, kas rašo apie kitus, kas rašo kitiems... Visaip būna. Bet man taip nebuvo. Buvo niekaip. Ir kai KnyguKurejai.lt paklausė, kokia mano (ne)sėkmės istorija, turėjau ilgai sukti galvą, kas kaltas, kad nerašiau ir kodėl staiga parašiau. Tai dabar sakau atvirai – kalta baimė.
Kada rašyti (ne)laikas
Ketvirtoje klasėje pavaduoti atėjusi mokytoja uždavė sukurti pasaką. Kai visiems grąžino darbus, prie mano sąsiuvinio stabtelėjo ir taip beveik be abejonės balse pareiškė, kad kūrinėlį parašiau ne pati. Mama turbūt padėjo? Tėtis? Nepamenu, ar bandžiau prieštarauti. Buvau nedrąsus vaikas. Tąkart, matyt, ir supratau, kad kūryba nėra joks malonumas – vos tik tavo tekstas išeina į viešumą, bet kas gali bet ką apie jį ir tave sakyti. Išgalvoti. Vertinti. Kritikuoti. Puikuotis geriau išmanąs tekstus. Lyginti su kitais rašiusiais. Vardinti kūrinius, į kuriuos tavo tekstai tikrai ar tariamai panašūs. Matuoti tave skersai ir išilgai, leisti zondus į sielą. Ar noriu šito? Nenoriu. Bijau, kad skaudės. Kad nuvilsiu, nusivilsiu. Ir dabar bijau, tik jau nebe taip. Nes per ilgą savo gyvenimą supratau, kad vienas jausmas stipresnis už baimę – tai apmaudas, kad galėjai, bet nedarei. Taip ir nepasiryžai. Neišdrįsai net pabandyti. Daug ko pakeisti jau nebegali, bet vis dar gali pradėti rašyti. Tam visada tinkamas laikas. Pasirodo.
Pasidalinti paprašė Kotryna Zylė