Rašymai – tai ištisinės nesėkmės istorijos. Štai atsidarai aplanką „kooryba“, ir matai – kalnai nesėkmių: pradėtos, sustojusios, užstrigusios, neatgijusios istorijos žvilgčioja iš didžiosios dalies failų priekaištingomis bitų akimis. Ir tik vienas kitas rankraštis priėjęs iki stadijos, kurią žymiu „_final“, vėliau virtęs popierine knyga.
Kai pabaigiau „Kauko Gugio ir Kerų karo“ rankraštį, nebuvau patenkintas – nežavėjo manęs ši Gugio nuotykių dalis, kažkas man joje netiko. Ir net žinojau, kas netiko – kadangi knyga rašyta labai ilgai, jautėsi, kad per rašymo laiką pasikeitė mano požiūris į veikėjus, net pats pasaulis tapo šiek tiek kitoks, nei pirmuose puslapiuose, ir man nesisekė jo gražiai sulieti į vieną. Ypač erzino vieta, kur turėjau iškirpti nemenką gabalą teksto (o kirpti aš baisiai nemėgstu, man gaila!), ir perrašyti, nes įvykiai nebetilpo į jiems paskirtą laiką. Tad toje vietoje man teko perkurti ir veikėjų elgesį – nerasdamas geresnio kelio, tiesiog vieną veikėją – senolį Uolį - priverčiau persigalvoti, tai yra – pakeisti savo požiūrį į esminį įvykį. Tai man nepatiko, nes ardė veikėjo vientisumą, neatrodė pakankamai pagrįsta, tačiau palikau.
Ir kaip aš nustebau, kai sužinojau, kad ši scena įdėmiems ir net kritiškiems skaitytojams pasirodė labai svarbi – kaip man pasakė vienas iš jų: „tavo veikėjai labai žmogiški – jie ne tik galvoja, bet ir persigalvoja“! Taip supratau, kad ne visai tyčia, tiksliau – kitų tikslų vedinas, veikėjui kaip tik pridėjau daugiau įtikinamumo (kas gi ši mūsų nepersigalvoja?!) ir įdomumo. O įdomūs veikėjai – vienas iš kelių į knygos sėkmę!
Pasidalinti paprašė Kotryna Zylė