top of page
Search

(Ne)sėkmė trumpai. Viktorija Ežiukas

Updated: Sep 17, 2018


Kai Kotryna paprašė papasakoti trumpą nesėkmės istoriją, susimąsčiau. Ar esu patyrus nesėkmių? Gyvenime vadovaujuosi idėja, kad nesėkmių nebūna, būna tik linksmos arba skaudžios pamokos, ir tik jų dėka gali augti.


O tos pamokos būna bene kiekvieną kartą, pradėjus kurti. Jų skalė svyruoja nuo: „Oho, kokie spalvų deriniai, gerai varai, Viktorija!“, iki: „Gal tiesiog geriau eit dirbt kasininke?“ – lygiai po penkių minučių. Ankščiau tai būdavo panašu į nuolatinę kovą su savimi, dabar mokausi duoti sau daugiau laiko ir žiūrėti į viską paprasčiau. Turbūt sunkiausia man yra laikytis rutinos ir apskaičiuoti laiką. Piešti kiekvieną dieną man – per sudėtinga. Nesu vien tik dailininkė, veikiu daug skirtingų dalykų, o įkvėpimo semiuosi iš gamtos ir iš sutiktų žmonių. Dažnai save kiek pagraužiu, kad mano kolegos tai savo studijose sėdi ir kasdien sukuria kažką naujo, o aš – jau savaitę iš miškų neišlendu. Neimu pieštuko į rankas, o ir į laiškus neatsakau. Įžengiu į namus ir kontrastas – dirbt, piešt, susiimt. Kai įsijaučiu ir įsimyliu tai, ką darau, galiu labai ilgai prie to sėdėti ir tuo gyventi. Ir labiau save mylėčiau, jei sugebėčiau apskaičiuoti laiką – dažniausiai viskas nusikelia paskutinei minutei ir tada jau sukuosi, kartais pagamindama darbų, kurie visai nedžiugina. Pabaru save, papykstu, bet žinau, kad kažko išmokstu ir kitąkart viskas bus kitaip. Nors ir vos vos kitaip.


Kadaise turėjau mintį nupiešti komiksą apie Klaipėdą. Mintis brendo gan ilgai, vis atidėliojau: tai patingiu, tai kitų darbų atsiranda. O tada dar ir vasara atėjo – labas, jūra, labas, miškai! Leidau sau apie nieką negalvoti, gyvenau, nuotykiavau, tik kiek sąžinė pagrauždavo, kad pieštukai palikti namie. Pasibaigus šiltiems orams ir įžengus į namus, darbo stalas tiesiog kvieste kvietė, o kai atsisėdau – pakilau tik daugiau nei po pusmečio, su „Memel Blues“ komiksu apie Klaipėdą, į kurį sudėjau vėjuotos ir nerūpestingos vasaros atradimus bei įkvėpimus. Iki šiol šiuo darbu labiausiai džiaugiuosi, man jis kvepia laisve ir nesibaigiančia vasara, bei primena, kad mūzos gali slėptis bet kur.


Pasidalinti paprašė Kotryna Zylė

508 views0 comments
bottom of page