Search

„Pono kampo“ anatomija



Teksto anatomija pagal

BENĄ BĖRANTĄ



IDĖJA


Rašydamas vaikams daugiausia įkvėpimo randu savo paties vaikystėje. Būdamas panašaus amžiaus kaip pagrindinis knygos „Ponas Kampas“ veikėjas Jovaras raudonu flomasteriu ant baltų tapetų už užuolaidos nupiešiau žmogeliuką, kurio niekas ilgai nepastebėjo, o paskui jau nebegalėjo išsiaiškinti, ar tai mano, ar sesės darbas. Nuo šio prisiminimo viskas ir prasidėjo.


Benas su sese

Susimąsčiau, kad tą patį piešinį ant sienos vaikai ir tėvai mato skirtingai. Vaikams tai smagus spontaniškas poelgis, kuris jau po akimirkos pasimiršta, o daugeliui suaugusiųjų – galvos skausmas ar priežastis imtis auklėjimo. Iš esmės knyga buvo sugalvota kaip lengva provokacija tėvams. Manau, kiekvienoje šeimoje bus rastas kitas atsakymas. Vieni neleis piešti ant sienų, kiti galbūt paskirs atskirą sieną, ant kurios vaikas galės atskleisti savo meninius sugebėjimus, treti ant lapo nupieštą piešinį priklijuos prie sienos. Ir visi bus teisūs.


Taip pat jau kuris laikas norėjau parašyti knygą apie tėvų susipažinimą. Kai buvau mažas, man labai patikdavo klausytis tokių istorijų, todėl pagalvojau, kad ir dabartiniams vaikams galėtų būti įdomu, kaip susitiko jų mamos ir tėčiai. Galų gale kiekvienoje knygoje stengiuosi pasidalyti kokia nors patirtimi, o šįkart tai buvo puiki proga pakalbėti apie namų kaip saugios erdvės ir kūrybiško bendravimo svarbą šeimoje.


APLINKA


Knygos pasakojimas daugiausia vyksta Jovaro ir jo tėvų namuose, vieno kambario bute penktame aukšte. Nors Jovaras ir neturi savo kambario kaip daugelis šiuolaikinių vaikų, jis turi viską, kad būtų laimingas: mamą ir tėtį, savo jaukų kampą, augintinį, žaislų. Jam tik truputį stinga tėvų dėmesio, nes šie užsiėmę liuoksi kaip saulės zuikučiai, kuriuos sunku pagauti.



Nors aplinka išlieka ta pati, santykis su ja keičiasi. Jau nuo pirmo sakinio skaitytojas supranta, kad kažkas ne taip – juk įprastai namie nebūna daug dėžių. Dėžių paralelė su kaladėmis, iš kurių galima pastatyti namą, taip pat aiškiai nurodo apie vykstančias kraustynes. Tuo tarpu dalyse, kuriose pasakojamos mamos ir tėčio istorijos, namai jaukūs, juose verda gyvenimas (ir uogienės). Anksčiau namie vykdavo kur kas daugiau dalykų, o dabar valgyti einame į restoranus, pramogos taip pat persikėlė į kitas erdves. Norėjau į tai atkreipti dėmesį. Per karantiną vėl grįžom prie namų.



Mamos Jovitos ir tėčio Aro susipažinimo istorija taip pat plėtojama būtent per aplinką. Iš pradžių vienas piešia, o kitas spalvina savo namuose. Paskui jie susitinka laiptinėje. O galiausiai piešia gėles ant šaligatvių, gulėdami žolėje pripiešia debesims kojas. Vadinasi, jų pasaulis kartu gerokai prasiplečia. Beje, laiptinė labai simboliška vieta – tam, kad Jovita ir Aras susitiktų tame pat aukšte, vienas turėjo truputį nusileisti, o kitas pakilti.


Kai buvau vaikas, kraustėmės du kartus: iš pradžių gyvenom vieno kambario bute, paskui, gimus sesei, persikėlėm į dviejų kambarių, o vėliau – į trijų kambarių butą, todėl namai tarsi augo kartu su manimi. Labiausiai į atmintį įstrigo, kai visus daiktus sunešėm į naujų namų svetainę. Ši tapo tikru dėžių labirintu, po kurį buvo labai smagu palandžioti ir per kliūtis pasiekti palangę. Šis prisiminimas įkvėpė pirmąją knygos sceną.


VEIKĖJAI


Pasakojime veikia dviejų tipų personažai – realūs ir išgalvoti, – tad trumpai juos apžvelgsiu. Dėl teksto žanro veikėjai nėra išplėtoti, tam tikras savybes jiems priskyrė dailininkė, o kai kurias gali priskirti patys skaitytojai.



Realūs:


Jovaras. Jis kaip ir didžioji dalis vaikų – kūrybingas, smalsus, spontaniškas. Daugelis pamatę Jovarą ant viršelio sako, kad labai panašus į mane (nors galvoja, kad tai ponas Kampas). Tačiau rašydamas nežiūrėjau į šį veikėją kaip į save vaikystėje, o jo išvaizda yra savarankiška dailininkės Tanios interpretacija. Beje, įdomus sutapimas – kokioje šeštoje klasėje buvau nusidažęs plaukus mėlynai vienkartiniais dažais ir tuo metu dėvėjau apvalius akinius. Tiesa, piešti niekada pernelyg nemėgau ir įsivaizduojamo draugo neturėjau.


Benas prie savo kūrybos

Tėvai ir seneliai. Norėjau juos parodyti mylinčius ir darbščius, tačiau skubančius ir užsiėmusius, kaip kad dažnai nutinka suaugusiesiems. Mano tėvų susipažinimo istorija visai kitokia. Mama tėčiui krito į akį darbe. Tėtis stengėsi kaip įmanydamas: veždavo mamą pietų, nešdavo jai obuolių ir bandelių. Sakoma, kad kelias į vyro širdį veda per skrandį, bet šiuo atveju turbūt nutiko atvirkščiai. Skaitytojams lyg ir nesąmoningai norėjau parodyti, kad tam, jog du žmonės įsimylėtų, juos turi kažkas jungti. Būtent dėl to ir pasirinkau piešimą ir spalvinimą kaip veiklą, kuri sujungia ir kartu sukuriama kažkas gražaus – bendras piešinys. Tai galima suprasti ir metaforiškai.




Išgalvoti:

Ponas Kampas. Didžiausia knygos žvaigždė man pačiam yra ir didžiausia mįslė, nes atsekti jo atsiradimo jau nebepavyksta. Bet turbūt sutiksit, kad tai netikėtas veikėjas. Prieš rašydamas ne kartą bandžiau jį įsivaizduoti. Iš pradžių ketinau Kampą aprašyti ir jis turėjo atrodyti kaip nužengęs iš Picasso paveikslo, bet paskui nutariau palikti dailininkei visišką interpretacijos laisvę. Ponas Kampas yra tarsi namų dvasia, lyg koks bildukas. Kiek išsiblaškęs ir ne visada gaudosi žmonių reikaluose (o galbūt kaip tik supranta kur kas daugiau?). Tėvų susipažinimo istoriją pasakoju būtent jo lūpomis ir dėl to galiu tai daryti žaismingai ir šiek tiek nonsensiškai. Jis taip pat yra jungtis tarp praeities ir dabarties, tarp tėvų ir Jovaro. Tai Jovaro draugas, nes atgyja būtent jo kampe, t. y. artimiausioje berniukui erdvėje. Vadinasi, juo galima pasitikėti. Man šio veikėjo prototipas yra ryšio su vaikyste nepraradęs suaugusysis, kurį linkiu sutikti kiekvienam vaikui.



Rašytojas. Rašytojas (beje, įtartinai panašus į poną Kampą) yra jungtis tarp realių ir išgalvotų veikėjų. Knyga tarsi parodo kūrybinį procesą nuo minties iki užbaigto teksto. Šis veikėjas tarsi siūlo kiekvienam skaitytojui į pasakojimą žiūrėti taip, kaip nori: arba kaip į tikrą istoriją, arba kaip į išgalvotą.


Nupiešti gyvūnai. Jie kaip vaikystės žaislai, kuriuos Jovaro tėvai užaugę pamiršo ir kurie atgijo tik tada, kai vėl buvo nupiešti. Raudona spalva čia pasirinkta ne atsitiktinai, nes parodo didelę svarbą. Kiekvienas gyvūnas taip pat atspindi skirtingą stichiją. Tuo norėjau pabrėžti, kad vaikystė turi būti įvairiapusė. Galbūt jie taip pat šaržuoja Jovaro senelius?


SIUŽETAS


Kurdamas knygos siužetą pasitelkiau šeimos medžio principą – istorija prasideda nuo pagrindinio veikėjo Jovaro, o paskui išsišakoja į jo tėvus bei senelius. Pasakojime kiek nebūdingai paveikslėlių knygoms egzistuoja ne tik dabartis, bet ir praeitis. Tai rizikingas sprendimas, bet nusprendžiau, kad gali tapti puikia proga pakalbėti apie tai, jog egzistuoja ne tik DABAR IR ČIA. Visas dabarties veiksmas įvyksta per mažiau nei pusdienį, o praeityje apima kur kas ilgesnį laiką.


Iš pradžių buvau nusprendęs pradėti knygą nuo scenos, kurioje tėvai pamato piešinį ant sienos ir neva supyksta ant Jovaro, o jam likus vienam atgijęs ponas Kampas turėjo viską sudėlioti į vietas ir paaiškinti, kad tėvai tiesiog norėjo piešti kartu. Kitaip tariant, ketinau projektuoti, kad ant vaiko pykstama dėl išdaigos, o vėliau tą projekciją sugriauti parodant, kad tėvų požiūris iš tikro visai kitoks. Bet pasikonsultavęs su edukologe nutariau šio sumanymo atsisakyti. Tada kilo mintis, kad Kampas tiesiog netikėtai užkalbins berniuką ir kaip seniai gyvenantis bute papasakos tėvų susipažinimo istoriją. Trečią kartą perrašydamas tekstą sužinojau, kad leidykla ketina mažinti knygos formatą ir buvau įsitikinęs, kad tokiu atveju tikslinei auditorijai reikia didesnės apimties. Tuo metu kaip tik pats krausčiausi, tad atsirado kraustymosi motyvas ir rašytojo personažas.



Siužeto kulminacija yra pagal Kampo pasakojimą sukurtas Jovaro piešinys, kuris primena mamai ir tėčiui jų susipažinimą. Būtent pamatę berniuko pastangas tėvai supranta, kad buvo pernelyg užsiėmę kraustymosi reikalais ir primiršo, kad svarbiausia – laikas kartu.



KŪRYBINIS PROCESAS


Turiu prisipažinti, kad esu rašytojas amatininkas. Daugiausia kūrybinio džiaugsmo man suteikia ne pirmasis juodraštis, o jo perrašinėjimas. Kiekvieną pasakojimą perrašau daugybę kartų – pradinį ir galutinį rankraščius būtų sunku palyginti. Sunkiausia būna kur nors nepalikti išlindusios siūlės – juk tada teksto kelnės praplyštų pačioje gėdingiausioje vietoje.


Parašęs pirmąjį juodraštį visuomet stengiuosi parodyti kuo daugiau skirtingų žmonių, kad galėčiau pamatyti kūrinį iš įvairių perspektyvų. Mano pirmoji skaitytoja visada būna mano mama.



Prie to, kad „Pono Kampo“ pasakojimas yra būtent toks, prisidėjo nemažai žmonių. Pažįstama literatūrologė atkreipė dėmesį, kad nuo 2018 m. liepos 1 d. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas reglamentuoja, jog tėvai turi pasirūpinti, kad vaikas iki 6 metų be objektyvios būtinybės neliktų be vyresnių asmenų priežiūros. Dėl šio įstatymo knygai apskritai buvo iškilusi grėsmė, nes iš pradžių Jovaras (kuris tuo metu buvo ne Jovaras) buvo jaunesnis ir likęs namuose vienas visai dienai. Žinoma, grožinis tekstas yra grožinis ne be reikalo, bet tuo pat metu norėjosi ir nenumoti ranka į aktualijas. Knygos redaktorė taip pat skaitė visus rankraščius ir dalijosi mintimis. Tekstą siunčiau ir keliems užsienio leidyklų atstovams bei garsiai vaikų rašytojai. Visi jie davė vertingų patarimų. Nemažai diskutavome ir su leidykla, su jos redaktore ieškojom kitų pagrindinio veikėjo vardo variantų. Iš pradžių jis buvo Svajūnas (Svajus + Unė), tačiau nusprendėm, kad vaikui tai nelabai tinkantis vardas. Tokiu būdu atsirado Jovaras (Jovita + Aras).


Knygą rašiau ilgai, bet nenuosekliai. Pirminę mintį nešiojausi galvoje bent pusmetį, paskui nuo pirmųjų žodžių iki galutinio juodraščio praėjo dar beveik metai, tačiau iš esmės rašiau trimis etapais po savaitę, kuomet aktyviai dirbdavau prie teksto. Sąmoningai palikdavau jį pagulėti ilgesniam laikotarpiui, kad paskui galėčiau pažiūrėti nauju žvilgsniu.


Pasivaikščiojimas Maltoje


Rašymo vieta Maltoje

Pirmąjį juodraštį rašiau Maltoje, kur rašomasis stalas stovėjo kambario kampe, o antrąjį ir galutinį – jau Lietuvoje. Lyg ir nieko keista, kad apie namus kūriau miegamajame, o ne kokioje kavinėje, terasoje ar bibliotekoje. Rašiau vėliais vakarais ir naktimis, o dienomis dirbdavau kitus darbus. Mėgstu rašyti, kai visi miega. Klausausi muzikos, įsijungiu tik stalinę lempą.




Iliustracijų anatomija pagal

TANIĄ REX



STILIUS


Man visada iliustracijos idėją, stilistiką, padiktuoja pats kūrinys, tekstas. Iliustruoju labai skirtingų autorių kūrinius ir kiekvieną kartą tai yra iššūkis. Bet visada svarbiausias kriterijus, kad piešinys patiktų man pačiai. Be to, man labai patinka eksperimentuoti. Kurti identiškos stilistikos iliustracijas man būtų tiesiog nuobodu. Šioje knygoje mano tikslas buvo sukurti ryškias, vizualiai žaismingas bei šiltas iliustracijas. Tad šį kartą ir spalvos rėžia akį, ir kompozicijos perkrautos, ir perspektyvos – iš įvairiausių kampų. Nors yra ir vizualių pauzių. Dar buvo be galo smagu žaisti su detalėmis, kurioms skyriau tikrai daug dėmesio.


Pati knygos idėja reikalavo naudoti vaikų priešinius, tad į pagalbą kviečiaus savo sūnų Povilą (8 m.) ir šeimos draugų sūnų Juozą (7 m.). Jie paskolino man savo eskizų bloknotus ir mokyklinius darbus, iš kurių atrinkau labiausiai šiai knygai tinkančius piešinius. Povilas taip pat gavo specialių užsakymų – nupiešti katiną, papūgą, žiurkėną ir kitus gyvūnėlius. Ne viskas iš karto tiko ir pavyko, tad „kankinti“ sūnų porą savaičių. Atsimenu, vasarą atsisėsdavome ryte prie darbo stalo ir kaip tikrame darbe vaikas labai kantriai ir sąžiningai piešė mamos „užsakymą“.


Vaikų piešiniai

VEIKĖJAI


Šios knygos siužetą iš dalies galima pritaikyti ir mano šeimai. Nors su vyru susitikome ne namo laiptinėje, o Vilniaus Dailės Akademijos koridoriuje ir būdami jau studentai, o ne vaikai, vis dėlto piešimas mūsų abiejų gyvenime (o dabar – ir vaiko gyvenime, nes jis lanko dailės mokyklą) užima svarbią vietą.


Tanios vyro gaminamos detalės „Pono kampo“ instaliacijai

APLINKA


Prieš kelerius metus teko išgyventi tą „siena yra mano kūrybos vieta“ laikotarpį. Bet sūnui pasisekė, nes turi abu tėvus dailininkus, tad šį periodą mes su vyru priėmėm labai ramiai. Šiai kūrybai mūsų namuose buvo pasisavintos kelios sienos, ir, beje, iš tų piešinių buvo labai smagu stebėti, kaip vaikas auga, bręsta. Bet tas laikas jau praėjo, sienos jau ir vėl gražiai perdažytos, liko tik smagūs prisiminimai, kelios nuotraukos ir… vaiko meilė piešimui.

Į knygą nepatekusios iliustracijos eskizas

KŪRYBINIS PROCESAS


Man atrodo, kai esi iliustruotojas, dirbi visada, net kai nepieši. Tai yra procesas – susidraugauti su kūriniu, išjausti, galiausiai įsivaizduoti, ką ir kaip pieši, ir visa tai vyksta dar prieš paimant pieštuką į ranką. Aišku, yra visokių kūrybos stilių ir iliustravimo būdų, bet tai yra individualu. Mano darbas efektyviausias rytais, svarbu, kad būtų rami aplinka, kava ir muzika. Rytą, kai galva dar šviežia, skiriu kūrybiniams darbams, į antrą dienos pusę perkeliu laiškų atsakymus, derinimus ir panašius darbus, kurie atima nemažai laiko. Kai esi laisvai samdomas kūrėjas, ir pats planuoji savo dieną, tas darbo organizavimas tampa labai svarbus.


Darbo vieta

Sunkiausia buvo fantastinį Pono Kampo personažą paversti gyvu, patraukliu knygos veikėju. Taip pat iššūkiu tapo vizualiai aiškiai ir įdomiai pavaizduoti kelias pasakojimo linijas. Nes knyga tarsi pereina per laiką, joje pasakojama visos šeimos istorija.

Pono Kampo ir jaunesnio Jovaro eskizas

Pavyzdžiui, tas pats personažas Aras yra vaizduojamas ir kaip vaikas, ir kaip jau suaugęs žmogus. Svarbu buvo nesusipainioti pačiai tarp tų siužetinių linijų ir nesupainioti skaitytojo, juolab, kad ir tekstas kelis kartus keitėsi.  Dar atsimenu, kai su Benu pirmą kartą susitikome aptarti knygos iliustracijų, jis pasakė: „O, kiek daug mėlynos!“, o per antrą susitikimą prisipažino, kad ta mėlyna jam jau labai patinka.


Į knygą nepatekusių iliustracijų eskizai

Bet mėlyna yra viena iš mėgstamiausių mano spalvų, tad leidau sau su ja pažaisti į valias – pradedant berniuko plaukais, baigiant sienomis. Turėjau visišką laisvę iliustruoti taip, kaip man norisi, ir už tai esu labai dėkinga leidyklai ir Benui, nes tikrai ne visada iliustruotoją aplanko tokia laisvė.


Šios knygos iliustracijų kūrimas užtruko metus. Buvo momentų, kai atrodė, kad knygos nebaigsiu niekada, ir teko daryti pertraukas, kad atgaivinčiau mintis, idėjas ir neužrūgčiau ties vienu atvartu.


Eskizas

Taip paraleliai su Ponu Kampo knyga gimė ir keli kiti projektai, vienas jų – iliustracijos V. Šidlausko knygai „Ulfas ir Povandeninis miestas“. O pailsėjus buvo labai smagu grįžti ir su įkvėpimu baigti tai, kas prieš porą savaičių atrodė beviltiškai neįdomu.



Tad, galima sakyti, kad darbas vyko tokiais šuoliais: pavyzdžiui vieną iliustraciją (tą, kur pagrindinis veikėjas Jovaras sėdi ant dėžių bokšto ir ruošiasi išsikraustyti iš buto) sukūriau per vieną vakarą, o iliustraciją su paukšteliais perpiešinėjau kelis kartus ir sugaišau kelias dienas, kol man pagaliau pavyko padaryti taip kaip norėjosi.


Tania vaikystėje

KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS


Benas Bėrantas


Gimiau 1989 m. birželio 13 d., antradienį, 14.50 val.

Buvo saulėta ir šilta vasaros dienos popietė.


Su pagyrimu baigiau leidybos bakalauro studijas

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete.


Visa mano profesinė patirtis vienaip ar kitaip susijusi su tekstais. Mokyklos laikais ketverius metus dirbau elektroninio sporto žurnalistu, pirmame kurse įsidarbinau multimedijos redaktoriumi 15min.lt, bet dėl kaip tik tuo metu prasidėjusios ekonominės krizės šis nuotykis truko neilgai. Po studijų penkerius metus praleidau leidykloje „Nieko rimto“ kaip projektų vadovas ir perskaičiau daugybę knygų. Dabar jau beveik trejus metus esu nepriklausomas leidybos agentas, rašau vaikams, su dailininkėmis rengiam kūrybines dirbtuves. Taip pat verčiu knygas jaunimui iš anglų kalbos, 2019 ir 2020 m. dirbau su Vilniaus knygų mugės socialiniais tinklais.


Knygos ir apdovanojimai:


Paveikslėlių knygos „Riešutortas“ ir „Baubaimė“

(dailininkė Vilija Kvieskaitė, 2017 ir 2018, abi perleistos 2020 m.), Nieko rimto“.

Knygos verčiamos arba jau išverstos į vokiečių, prancūzų, suomių, latvių, rumunų, turkų, graikų, ukrainiečių kalbas.

„Baubaimė“ įtraukta į prestižinį tarptautinį katalogą „Baltieji varnai 2019“.


Paveikslėlių knyga „Ponas Kampas“

(dailininkė Tania Rex, 2019, Nieko rimto).

Knyga verčiama į rumunų kalbą.


Tania Rex


Gimiau 1982 m. kovo 28 d.

2002–2006 m. Vilniaus dailės akademija.

Įgijau grafinio dizaino bakalauro laipsnį.

Nuo 2008 m. – laisvai samdoma dailininkė, iliustruotoja.



Iliustruotos knygos:


Ole Lund Kirkegaard „Raganosis Otas“ (2015, Nieko rimto).

Virgis Šidlauskas „Ulfas ir stebuklinga barzda“ (2017, Nieko rimto).

Virgis Šidlauskas „Ugnikalniukas ieško draugų“ (2018, Nieko rimto).

Virgis Šidlauskas „Ulfas ir povandeninis miestas“ (2019, Nieko rimto).

Benas Bėrantas „Ponas kampas“ (2019, Nieko rimto).



„Pono kampo“ adovanojimai


Šiuo metu nominuota geriausios paveikslėlių knygos kategorijoje

IBBY Metų knygos rinkimuose 2019.


Iliustracijos Šanchajaus vaikų knygų mugės organizuojamame tarptautiniame „Auksinio vėjo malūnėlio“ („Golden Pinwheel“) jaunųjų iliustruotojų konkurse buvo atrinktos tarp 50 finalistų iš 1999 dalyvių.


Tarptautiniame „iJungle 2019“ konkurse knygų kategorijoje „Pono Kampo“ iliustracijos apdovanotos specialiu diplomu ir pateko tarp 15 geriausiųjų.




AČIŪ!

Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Neringa Dangvydė



299 views

© 2018 sesės Elzė ir Zylė. Draudžiama publikuoti tinklaraščio turinį be autorių sutikimo. Sukurta su Wix.com