Knygos anatomija pagal
KOTRYNĄ ZYLĘ
IDĖJA
Turbūt pirmąją „Sukeisto“ sėklytę į mano galvą įmetė „Aukso žuvų“ leidyklos vadovės Sigitos klausimas: „O neplanuoji mitologijos tema ko nors paaugliams?“. Atsakiau: „tikrai ne“.
O tada prasidėjo įkyrios mintys. Ekscentriškas skirtingų spalvų akių šešiolikmetis kuprius. Žmonių stalker’ė Gabė. Užupio „Galeroj“ per tėvų menininkų tūsus kieme snaudžiantis kūdikis. Ten jį sukeičiančios laumės. XXI amžiuje. Lygiai taip pat, kaip tai vykdavo neatmenamais sakmių laikais.
Nebesispyriojau įkvėpimui, leidausi linksmaisiais kalneliais. Jausmas buvo tikrai panašus – nejaukus, bet malonus kutenimas skrandyje. Lyg įsimylėjus.
TYRIMAS
Iš pradžių net neįtariau, kokia svarbi kūrybinio proceso dalis man bus pokalbiai su įvairiais žmonėmis ir specialistais. Viskas prasidėjo nuo mirties temos, minčių apie ligoninę ir supratimo, kad nieko apie tai neišmanau. Neįsivaizdavau, nuo kurio galo pradėti ieškoti galinčio patarti mediko ir staiga Lietuvos grafinio dizaino asociacija (??!!) paskelbė apie pokalbių vakarą, kuriame reanimatologas-anesteziologas pasakos dizaineriams savo patirtis. Kas per sutapimas?! Taip susipažinau su neįtikėtinai geranorišku Šarūnu Judicku. Turėjome porą ilgų susitikimų prie kavos ir diktofono, nemažai susirašinėjome messenger'iu. Šarūnas siuntė atsakymus net į pačius kvailiausius klausimus.
Ši patirtis labai padrąsino visai klausimais tartis su žmonėms, kurie geriausiai išmano man rūpimas sritis.
Kitas galvosūkis buvo ypatinga pūga, kuri knygoje labai svarbi. Kiekvienas skyrius prasideda orų prognoze. Žiūrėdama pokalbių laidą „Stambiu planu“ pamačiau klimatologą Justiną Kilpį. Išdrįsau jam parašyti per messenger'į ir vėl ištiko netikėta sėkmė – jau po savaitės į diktofoną įrašinėjau mūsų pašnekesį VU gamtos mokslų fakultete.
Kalbėjausi ir su paaugliais, ir su psichologe, ir su savo pačios paauglystės laikų draugu, papasakojusiu man apie priklausomybės potyrius. Ieškodama Gedo kalbos būdo, netikėtai iš vieno draugo sulaukiau jo dienoraščio fragmento, kuris labai įkvėpė lakoniškam minčių dėstymui.
Ir žinoma pats lietuvių mitologijos „stuburas“ – šįsyk specialiai jam medžiagos neberinkau. Namų darbus jau buvau padariusi dvejus metus konspektuodama N. Vėliaus palikmą šia tema ir konsultuodamasi su etnologe dr. Nijole Laurinkiene „Didžiajai būtybių knygai“.
VEIKĖJAI
Vieną dieną verčiau knygos puslapius ir žymėjausi, kiek tikrų žmonių ir tikrų įvykių sugulė į „Sukeisto“ istoriją. Daugybė! Turbūt autoriams taip nutinka dažnai. Tiesa, dauguma tų veikėjų – „frankenšteinai“, sulipdyti iš kelių žmonių ir skirtingų mano gyvenimo fragmentų „mėsos“.
Kokios detalės paimtos iš tikrų nutikimų su tikrais žmonėmis, galima pasiskaityti mano facebook įrašų serijoje pagal grotažymę #sukeistopersonažai. Įrašus planuoju tęsti iki pat vasario mėnesio.
Trumpai: savo dukrelę Ūlą knygoje „skėliau“ į dvynukes sesutes. Panaudojau net tikrą jos pafilosofavimą apie mirtį. Diedukas – mano senelio ir tėčio mišinys. Jie visad tarpusavy kalbėdavosi rakiškėnų tarme. Motutės „pavadinimas“ atkeliavo iš tėčio giminės, bet aprašoma jos mirtis – beveik autentiška mano močiutės iš mamos pusės iškeliavimo istorija. Scena, kai Gabę užpuola varnos, yra tikra mano geriausios draugės Ievos paauglystės situacija. Sumanymą, kad Gedas moka kietai piešti balta kreida ant juodos sienos, pasivogiau facebook'o sraute stebėdama tapytoją Algimantą Černiauską. Jo fb transliuojamas charakteris man puikai rezonavo su Gedo personažu. Gabės draugai dailės mokykloje – mano tikrų klasiokų J. Vienožinskio dailės mokykloje „mutantai“ – keičiau lytis ir kai kurias savybes, bet puikiai žinau, kuris kokiam personažui įkvėpė. Kurdama mokytoją, mintyse turėjau baigiamosios tapybos klasės vadovo Justino Vaitiekūno vaizdinį. Pamenu, kokia laisvė ir kontrastas man jautėsi tarp jo ir, pavyzdžiui, „paprastos“ mokyklos mokytojų.
Gedas – daugybės išsipildžiusų ir neišsipildžiusių įsimylėjimų, sutiktų keistuolių, drąsių performerių ir manęs pačios dėlionė. Gabė – kita dalis manęs. Beje, sąmoningai knygoje beveik neminiu jos išvaizdos – norėjau, kad skaitytojos lengvai susitapatintų. Juokinga, bet šis sprendimas man pakišo koją – visi pažįstami sutartinai teigė, kad skaitė mano balsu ir matė mane. O tie, kas nepažįsta, keliskart per susitikimus prisipažino gūglinę, kaip atrodau.
APLINKA
Visi butai, kuriuose gyvena veikėjai, yra tikri ir mano pabuvoti. Tik nebe visi pastatai dabar pasiekiami. Kai kuriuos jų „perkonstravau“, bet tiksliai žinau laiptines, kiemus, kelią iš vieno miesto galo į kitą, laiką, per kurį tą atstumą įveikčiau pėsčiomis.
„Miksavau“ ne tik personažus, bet ir aplinkas – pvz. knygynas „Mėtinis šuo“ yra dviejų man labai žavių vietų junginys – knygyno-buto „Juodas šuo“ ir arbata ir pianinu viliojančio „Mint Vinetu“.
Užupio Galeros kieme „gyveno“ Gedo tėvai ir „gimė“ Gedas. Žinau ir „jų“ butą – nors jo neaprašiau, bet man buvo svarbu suprasti, kas matosi pro langus, keli žingsniai veda laiptais iki kiemo. Puikiai sutapo upės, reikalingos laumėms, ir menininkų buities aplinkybių, kuriose pasimiršta miegantys kūdikiai, atmosfera.
Vienas „darinys“, kuriuo tikrai didžiuojuosi – Duonbaris. Šita viena atsirado sublendinus šiuolaikines paauglių trinamas kavines ir duonos kepyklos kioską, kuris tikrai buvo prie mano lankytos dailės mokyklos. Kažkaip gerai sulipo. Ir pavadinimas fainas.
SIUŽETAS
Esu visiška planuotoja. Pirmiausia rašausi minčių nuotrupas, paskui jas dėlioju į kiek aiškesnį siužetą, tada – į realų knygos turinį, o jau visai prieš pat imdamasi rašyti „puslapį po puslapio“ dar išplečiu tą turinį į skyrių santrumpas. Rašydama „Sukeistą“ net pasižymėjau įtampos taškus kiekviename skyriuje. Tai gali atrodyti labai metodiška, bet kitaip negaliu, be to – sąmoningai siekiau sukurti greitą, įtraukiančią, lengvai skaitomą knygą. Pagrindinė auditorija, kuriai ji skirta – jaunimas. Norėjau skaitymu užkrėsti ne tik tuos, kurie patys ieško knygų, bet ir tuos, kurių ranka po pirmosios pastraipos tiesiasi link telefono. Istorijos tempas bando ją sulaikyti: „Dar paskaityk! Dar truputėlį neskrolink! Pažiūrėk, kas tuoj nutiks.“
Kita vertus, turiu pripažinti, kad visko nesuplanuosi. Kai kurios aplinkybės tiesiog pačios sudėlioja visus atsakymus ir taškus. Pvz. iš pradžių suteikusi Gabės mamai chemikės, mėgstančios gaminti fejerverkus, profesiją (asmenybę pasiskolinau iš istorijų apie vieno draugo mamą. Ji man pasirodė puikus stiprios mamos pavyzdys) nenumaniau, kaip daug tai lems ieškant sprendimo susidoroti su laumėmis. Ji tą atsakymą tiesiog atsinešė su visomis buities aplinkybėmis, kad sprogmenys tokios mamos dukrai Gabei – įprasta tema. Kasdienybė.
Neseniai varčiau savo pirminį turinį. Atradau punktą, kad Gedas užkemša laumių olą šermukšniniu kamščiu. IR TIEK! Tada ir pati dar nežinojau, kaip žiauriai susidėlios galutinė atomazga. Blemba, jei būčiau palikusi tą kaištį – kiek komentarų apie smurtą būtų išvengta! Bet aš susiklosčiusiu sprendimu tikiu visa širdimi. Kad ir koks nemalonus jis būtų.
ILIUSTRACIJOS IR DIZAINAS
Neatsimenu momento, kada man pačiai paaiškėjo, kaip atrodys knygos maketas. Atrodo, kad net dėliodama turinį jau mačiau visą vizualą – Gedo iliustracijas vidury atvertimo, Gabės papiešimus paraštėse. Kadangi esu rašytoja-iliustruotoja-dizainerė, visi kūrybiniai procesai mano galvoje kunkuliuoja tuo pat metu ir vienas kitą papildo. Net tekstą rašau tiesiai į apgalvotą knygos maketą Indesign'e, kad jausčiau realią knygos apimtį, pauzes – kai verčiami puslapiai.
Manau, kad mano „daugiafunkciškumas“ turi ir pliusų, ir minusų. Geroji pusė, kad man knyga – vientisas kūrybinis procesas, kurio kiekvieną etapą kuriu ir puoselėju tomis pačiomis rankomis, nuoseklia minties tąsa. Minusas – neturiu šviežio žvilgsnio iš šalies, kuris labai praverstų, po teksto rašymo perėjus į iliustracijų kūrimo etapą. Kartais atrodo, kad „per gerai viską žinau“, nebesugebu sąmoningai apversti savo suvokimo aukštyn kojom ir atrasti naujų vizualinės kalbos prasmių.
Prie „Sukeisto“ vaizdų gerokai pasikankinau, nes užsimojau jų sukurti labai daug. Tik iš pažiūros visos iliustracijos greitos, eskizinės. Iš tiesų, kiekviena reikalauja stabtelėjimo ir idėjos kibirkšties, daugybės bandymų. Labai nenorėjau nuolaidžiauti kokybei, skubėti.
Buvau sumaniusi, kad Gabės, kaip ir Gedo, iliustracijos bus kiekvieno jos puslapio paraštėje. Bet prieskizavusi tokį beprotišką kiekį pajutau, kad kiekybėje dingo žavesys, atsirado erzinančių pasikartojimų. Tada, kartu su leidyklos komanda, atsirinkome tik stipriausias idėjas, o galutinę išraišką pakoregavau nusprendusi visas Gabės iliustracijas nupiešti KAIRE RANKA. Man labai patiko natūralus linijos drebulys.
Pamenu, buvo Naujųjų išvakarės, dirbau viena tuščioje studijoje ir su palengvėjimu supratau, kad viskas gerai, pagaliau prakalbinau vaizdus, knyga bus.
Iki paskutinės minutės nebuvau tuo tikra.
Daug kas pastebi neįprastą knygos įrišimą „atvira“, prie viršelio nepriklijuota nugarėle. Ledykla net sulaukė pasipiktinusių žmonių komentarų apie prekybą brokuotomis knygomis, o ir man pačiai teko pasirašinėti egzempliorių, kurio nugarėlėje pastebėjau bandymus priklijuoti „normaliai“. Iš tiesų, toks knygos įrišimo būdas net nėra labai novatoriškas, bet suprantu, kad jis neįprastas jaunimui skirtiems romanams. Tokį sprendimą pasirinkau dėl man labai svarbaus funkcionalumo – puslapiai puikiai vartosi, ir Gedo iliustracijos, kurios visad yra dviejų puslapių sandūroje, nepraranda pradinio vizualinio sumanymo. Įprastu būdu įrištos knygos minkštais viršeliais „sukanda“ knygos vidurį.
KŪRYBINIS PROCESAS
Kai galvoju apie 2018-uosius, atrodo, kad knygą rašiau visur ir visada, kur tik rasdavau galimybę atsidaryti kompiuterį.
Iš tiesų reikėjo vogti brangias minutes iš miego, šeimos laiko, buities. Iki pietų būdavau namie su sūnumi ar abiem vaikais, jei vyresnėlė sirgdavo. Tada, perdavusi juos seneliui, bėgdavau kelioms valandoms į A. Mickevičiaus biblioteką. Užsidėdavau ausines, kad muzika kuo greičiau panardintų į transą ir nebegirdėdama šalia kompiuterinius žaidimus pliekiančių vaikų nerdavau į tekstą.
Naktį, kai namai sumigdavo, ir vėl sėsdavau prie kompiuterio virtuvėje.
Jaučiausi amžinai neišsimiegojusi, bet labai pakili, pasiekusi kažkokią tarpinę būseną, kurioje painiojasi praeitis, dabartis ir mano fantazijų pasaulis. Nerealūs dalykai manyje žadino labai realias emocijas.
Jau ilgiuosi to laiko.
BIOGRAFIJA
KOTRYNA ZYLĖ
Gimiau 1986 sausio 27 d., Vilniuje.
2003 m. baigiau J. Vienožinskio dailės mokyklą.
2008 m. Vilniaus Dailės akademijoje baigiau dizaino bakalaurą, 2010 m. – grafinio dizaino magistrantūrą.
Nuo 2010 m. – vizualinės komunikacijos studijos „Prim Prim“ bendrasavininkė.
Nuo 2012 m. kuriu knygas vaikams ir jaunimui.
Autorinės knygos:
„Milžinas mažylis“ (Aukso žuvys, 2014) – įtraukta į geriausių 2014 metų knygų vaikams penketuką (Metų knygos rinkimai 2014).
2019 m. Kauno kameriniame teatre pastatytas spektaklis knygos motyvais „Milžinas mažylis“.
„Didžioji būtybių knyga“ (Aukso žuvys, 2016) – nacionaliniame knygos meno konkurse
apdovanota pagrindine premija vaikų knygų grupėje, kaip gražiausia 2016 m. knyga vaikams.
2018 m. Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatytas spektaklis knygos motyvais „Būtybės“.
„Sukeistas“ (Aukso žuvys, 2019). Kūrinio rašymui, iliustravimui ir dizainui laimėta vienerių metų Lietuvos kultūros tarybos stipendija 2018 m., knyga įtraukta į geriausių 2019 m. knygų paaugliams penketuką (Metų knygos rinkimai 2019).
„Mažas kaip vabalėlis“ (dar neišleista) – II vieta Lietuvos naconalinės M. Mažvydo bibliotekos sklebtame „Pirmosios knygos“ konkurse.
Redagavo Neringa Dangvydė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba