Teksto anatomija pagal
Virgį Šidlauską
IDĖJA
Rašyti vaikams pradėjau įkvėptas dukros gimimo. Abejoju, ar būčiau į tai įsitraukęs, jei ne ji. Dėl to dvigubai smagiau iš skaitančių vaikų išgirsti tokių palinkėjimų: „Kasdien dėkokite savo dukrai, kad jus įkvėpė būti rašytoju.“
Pirmosiomis savaitėmis po gimimo galva virė nuo naujų įspūdžių bei patirčių ir jaučiau norą visa tai įprasminti, rasti būdą emocijas paversti kūnu. Stengiausi kiek galėdamas padėti žmonai ir jai ilsintis ramindamas nešiodavau Atėnę ant rankų.
Dažnai tai būdavo gili naktis, kai aplink snausdavo visas miestas. Ir ta tyla puikiai sudaigino naujus sumanymus. Vieną rytą pabudau su idėja: kas būtų, jei mažam berniukui užaugtų barzda. Ir ne tik užaugtų – ją trumpinant, ši vis labiau ilgėtų. Mintis man pasirodė verta dėmesio. Pasidarė smalsu, kas galėtų nutikti toliau. Taip prasidėjo pirmoji Ulfo istorija.
Antros dalies iš pradžių rašyti neketinau. Visgi pirmoje knygoje liko nemažai mįslių, kurias norėjosi atskleisti. Pvz., kaip baigėsi šunelio Degtuko susidūrimas su leopardine dyglianugare kardžuve, kodėl Naylės tėvai buvo priversti iškilti iš jūros dugno ar kaip pasikeitė gyvenimas Ulfopotamijoje po Ulfo kelionių. Taip atsirado „Ulfas ir povandeninis miestas“.
VEIKĖJAI
Pirmiausia, žinoma, reikėjo pagrindinio personažo. Kaip į galvą atėjo vardas Ulfas, dabar jau nebepamenu. Norėjau, kad jis būtų trumpas ir nekasdieniškas. Tikriausiai bandžiau lipinti skiemenis ir kažkas pavyko. Tik vėliau sužinojau, kad tai senas ir net Skandinavijoje retai sutinkamas vardas. Kiti „Ulfas ir stebuklinga barzda“ veikėjų vardai taip pat nesukėlė sunkumų. Naylė, Degtukas, Pelin Hudas, Teisutis Atžagareiva veikėjams prilipo labai greitai.
Barzdą herojus, žinoma, galėjo susižvejoti įvairiais būdais, bet nusprendžiau, jog tinkamiausias – iškrečiant kokią šunybę. Todėl ir pats berniukas turėjo būti padykęs ir nuolat prisivirti košės. Dėl maištingo ir nepaklusnaus charakterio jis nekart įsivelia į baugius nuotykius, bet tai jam atneša ir naudos. Pavojai ir kliūtys kelyje padeda berniukui labiau suprasti save, pažinti pasaulį ir susirasti naujų bičiulių.
Ne visi knygos veikėjai teigiami arba priimtini Ulfui. Pvz., tingus zefyrų plantacijos savininkas Dykūnas, ketinantis klasta sučiupti ir įdarbinti berniuką savo ūkyje. Arba viską atvirkščiai darantis Pomiškio gyventojas Teisutis Atžagareiva. Ulfą kelionėje gelbsti gyvūnai. Pirmiausia – katinas Pelin Hudas, vėliau – Dykūno šunelis. Jie pasirodo epizodiškai, bet suvaidina svarbų vaidmenį padėdami Ulfui išvengti kliūčių.
Vėliau, kai nutariau knygą dedikuoti dukrai, nusprendžiau sukurti į ją panašios, tvirtos ir drąsios mergytės Naylės personažą. Taigi ji ne kartą gelbsti Ulfą iš pavojingų situacijų.
Visos detalės apie Ulfo aplinką ir šeimą dėliojosi lėtai. Daug svarsčiau, kokie turėtų būti veikėjai. Rimti ar gerokai trenkti. Prie kai kurių grįžau vėliau, nes nebuvau patenkintas jų būdo bruožais. Atrodė, kad kai kur persūdau rašydamas apie personažų poelgius, o kai kur viskas per daug rimta ir trūksta komizmo.
„Ulfas ir povandeninis miestas“ veiksmas sukasi apie keturis bičiulius – Ulfą, mieste kuriam laikui likusią Naylę bei geriausius Ulfo draugus Niklą ir Draką, apie kuriuos pirmojoje knygoje tik užsimenama. Pradžioje šmėžteli keletas naujų veikėjų – senelis Ulfijonas, senelė Ulfanija, milžiniškų muilo burbulų gamintojas Ulfis Burba, išradėjas Ulfbertšteinas, žirgų prižiūrėtojas Nilfas-Nalas. Daugumos vaidmuo istorijoje nėra didelis. Tačiau pasitelkę jų išradimus draugai sėkmingai įveikia sunkumus.
Antroje knygoje norėjosi parodyti ir kiek kitokį Ulfą. Jis nebėra toks pat pasiutęs padauža. Čia jis gerokai rimtesnis, labiau pasveriantis savo mintis ir veiksmus. Ulfas atrodo brandesnis ir iš šunybes krečiančio bei dėmesio reikalaujančio vaiko pamažu tampa tikru Ulfopotamijos gelbėtoju, prisiimančiu atsakomybę ne dėl garbės, o todėl, kad iš tiesų rūpi kitų žmonių likimai.
APLINKA
Ulfas gyvena nuo viso pasaulio atskirtame Ulfopotamijos mieste. Iš visų pusių jį supa tankios vaismedžių giraitės ir tai gerokai riboja miestiečių galimybes keliauti. Ir nors Ulfopotamijoje yra oro balionų taksi – niekas nedrįsta žengti toliau savo gimtojo krašto ribų.
Iš pradžių knygoje „Ulfas ir stebuklinga barzda“ neturėjau tikslo kurti plataus savito pasaulio su atskira mitologija, pasaulėžiūra, gyvūnija ir t.t. Tačiau ėmus lipdyti aplinką, kurioje gyvena Ulfas, reikėjo pridėti papildomų sunkumų, kad istorija nesibaigtų vos prasidėjusi. Juk jei nebūtų buvę jokių fizinių kliūčių (vaismedžių giraičių) arba nepagrįstų baimių palikti miestą, Ulfas būtų galėjęs nuvažiuoti pas kaimynystėje įsikūrusį barzdarovį ar burtininką ir viskas būtų išsisprendę per keletą minučių. Todėl tyčia apsunkinau padėtį.
O štai juokas, kad visų ulfopotamiečių vardai prasideda šaknimi „ulf“, buvo tiesiog savanoriškos miestiečių izoliacijos nuo pasaulio pašiepimas. Ironiškas žvilgsnis į norinčiuosius virti savo sultyse.
Antroje knygoje dalis veiksmo vyksta Ulfopotamijoje, bet jau pirmame skyriuje bičiuliai persikelia į šiaurinę miesto pusę, prie obelų giraitės, kur „įsiraususios giliai į žemę, murksojo apleistos ir jau gerokai laiko nudrembtos slaptavietės. Jose, jei tikėtume senomis legendomis, žmonės ieškodavę užuoglaudos nuo kraupių, dangumi lyg vandeniu plaukiojusių, pabaisų.“ Čia draugija praleidžia daugiausia laiko. Apie slaptaviečių paskirtį ir tai, kaip seniai jos apleistos, daugiau sužinom iš Ulfo senelio pasakojimų ir draugų pokalbių gąsdinant vienas kitą. O, kaip žinia, neapčiuopiama ir neįvardyta baimė didesnė. Vėliau įvykiai persikelia už obelų giraitės, kol galiausiai pasiekia Tūžmingas Neperplaukiamas Jūras.
SIUŽETAS
Trumpai „Ulfas ir stebuklinga barzda“ siužetą nupasakojau antrosios dalies pradžioje: „Apie Stebuklingąjį Skustuvą, netikėtai užaugusią barzdą, apie keliones ir nuotykius, patirtus ieškant būdo įveikti kerus, kamuoliu žaidžiančius medžius, Pomiškį, zefyrų plantaciją, Garvežiukų pievą, leopardinę dyglianugarę kardžuvę, Barzdaskučių plėšikų ordą, kūjagalvių erelių ir kardadančių grifų valdas ir... leiskite atsikvėpti... aibę keisčiausių nutikimų, lydėjusių jį viso žygio metu.“
Tiesa, visi Ulfo aplankyti pasauliai dėliojosi atskirai. Ne nuosekliai, o labiau kaip atskiros mozaikos dalys. Aprašęs naują pasaulį, dažnai pats spėliodavau, kur ištrūkęs iš jo Ulfas galėtų keliauti toliau. Tik vėliau visa tai sujungdavau į bendrą siužeto giją. Ryškiai prisimenu idėją apie aukštyn kojomis apvirtusį Pomiškio pasaulį. Vėliau visa tai buvo susieta ne tik mėginimo atsikratyti kerų bei bandymų suprasti pasaulį, bet ir Paslaptingojo Atvykėlio paieškų.
Sėdant rašyti antrąją dalį visų pirmiausia reikėjo krypties, kur link turėtų judėti veiksmas bei kokia turėtų būti naujos istorijos ašis. Sužinoję, kad jau ėmiausi antros dalies, vaikai dažnai klausinėdavo, ar joje Ulfas bus su barzda. Tikriausiai buvo įdomu, kas dar neįprasta galėtų nutikti stengiantis jos atsikratyti. Tačiau iš pat pradžių atsisakiau minties tęsti įvykius ta linkme. Pirmiausia – nesinorėjo kartotis, antra – ketinau daugiau pakalbėti apie kitus istorijos veikėjus, labiau supažindinti su jais, parodyti jų motyvus. Taigi nusprendžiau, kad kita Ulfo kelionė turėtų sietis su pastangomis išpildyti Naylei duotą žodį padėti surasti jos tėvų namus. O šie – po vandeniu.
Įvykių fone atskleidžiama ir daugiau detalių apie pačią mergytę. Antrą knygą pradėjau rašyti iš to paties Ulfo perspektyvos, bet vėliau nusprendžiau, kad būtų įdomu sužinoti ir tai, kaip jaučiasi bei mąsto kiti personažai. Taip atsirado keli skyriai, kuriuose veiksmas pasakojamas ne Ulfo, o jo bičiulių akimis. Beje, tuo pat metu su dailininke Tania Rex vaikų literatūros žurnale „Laimiukas“ kūrėme komiksą apie Ulfą. Kai kurios detalės iš tų epizodų buvo panaudotos knygoje. Pvz., spalvinga zoologijos sodo fauna, minima muzikos grupė „Šiaudinės Personos“ ir kt.
Ulfopotamija net ir po Ulfo kelionių vis dar buvo gana uždaras miestas. Todėl pirmiausia reikėjo stipraus motyvo, kad draugija pasiryžtų kirsti naują nepažįstamą teritoriją. Startinio pistoleto šūviu tapo gąsdinanti žinia apie Naylės dingimą ir paslaptingą mieste pasirodžiusį išdaviką. Pašiurpę bičiuliai nutaria, jog tai pagrobimas, ir puola aiškintis situaciją. Sekdami painiomis mįslėmis jie įsivelia į baisius pavojus ir sužino daugiau apie už jų miesto slypintį pasaulį. Antros dalies atmosfera išties baugesnė už pirmosios. Tačiau galutinis rankraščio variantas vis dėlto šiek tiek sušvelnėjo, nors įtampos ir paslapčių liko užtektinai.
KŪRYBINIS PROCESAS
Dažniausiai sukurtą tekstą dėl visa ko prisisegu elektroniniame pašte. Permetęs akimis 2015-ųjų įrašus, galiu prisipažinti, kad dalį pirmojo „Ulfas ir stebuklinga barzda“ skyriaus ten įkėliau praėjus vos savaitei po dukros gimimo. Tiksliau, tuo metu dar nebuvo jokių skyrių, viską rašiau nekarpydamas teksto dalimis. Dažnai mintys bėgo greičiau nei spėdavau užrašinėti. Todėl ne viskas istorijoje buvo sklandu ir vėliau prie tų klaidų teko ne kartą grįžti.
Daugiau kaip po mėnesio, kad būtų lengviau skaityti, tekstą ėmiau kapoti skyriais. Tada jau turėjau tris ar keturis skyrius ir keletą idėjų tolimesniems įvykiams. Deja, kitą mėnesį pasistūmėjau nedaug. Taisiau tekstą ir tvarkiau labiausiai man nepatinkančius epizodus. Kai kur veiksmas gerokai skyrėsi nuo galutinio istorijos varianto. Pvz., iš pradžių buvau pasižymėjęs, kad Degtukas nuveja žvėržuvę, palydi Ulfą iki Sugriuvusio miesto, o tada nusiveja ant kelio iššokusią katę. Knygoje ši scena įgavo daugiau dramatizmo: šunelis pasiaukodamas lieka kautis su leopardine dyglianugare kardžuve ir prašo Ulfą tęsti kelionę vieną.
Tokie siužeto vingiai keitėsi ne kartą, kol galiausiai daugmaž likdavau patenkintas. Knygą baigiau rugpjūtį ir kurį laiką ją taisiau. Taigi užtrukau apie 5 mėnesius. Žinoma, buvo keletas pertraukų tam, kad viskas susigulėtų.
Apie savo paties gyvenimo pėdsakus knygoje sunku kalbėti. Žinoma, nors buvau geras vaikas, esu prikrėtęs ir nesąmonių. Ir turėjau draugų, kurie mielai tas nesąmones padėdavo įgyvendinti. Ne kartą buvau tempiamas pas tėvus ir verčiamas klausytis moralų apie tai, ką gražu ir ką negražu daryti, nors niekad nieko nedariau piktybiškai. Todėl gal ir būtų galima ieškoti analogijų, bet kažin ar verta: tai, kaip vaizduoju Ulfą, tėra gerokai šaržuotas padykusio vaiko paveikslas. Lygiai kaip Ulfo tėvų tipažai nėra iš mano šeimos. Jie neturi prototipų. Gal tai labiau tam tikrų mano norėtų pašiepti būdo bruožų ir elgesio ypatumų rinkinys.
Rašydamas „Ulfą ir povandeninį miestą“ užtrukau dar ilgiau – daugiau kaip dvejus metus, aišku, įskaitant visas pertraukas ir kūrybines duobes. Pradėjau 2016-ųjų vasarą, praėjus maždaug metams nuo pirmosios, bet netrukus užstrigau. Istorijos pradžia man pasirodė kiek per šiurpi, savo nuotaika gerokai nutolusi nuo pirmosios knygos. Bandžiau prie rašymo grįžti rudenį, bet mažai pasistūmėjau. Nauju įkvėpimu tapo 2017-ųjų vaikų knygų penketukas, į kurį pateko „Ulfas ir stebuklinga barzda“, ir dažni vaikų bei bibliotekos darbuotojų klausimai apie antrąją dalį.
Iš pradžių reikalai judėjo labai lėtai. Vis užstrigdavau, parašydavau vos po kelias pastraipas. Susitikimai ir kelionės pas vaikus gerokai išblaškydavo, būdavo sunku susikaupti knygai. Tačiau istorija po truputėlį įgavo kontūrus. Nuo 2018-ųjų balandžio pažadėjęs leidyklai „Nieko rimto“ pabaigti istoriją intensyviau kibau į darbus ir per maždaug 3,5 mėnesio rankraštį užbaigiau.
„Ulfą ir stebuklingą barzdą“ dažniausiai rašydavau naktimis, kai merginos užmigdavo. Kartais prisėsdavau ir darbe arba atostogaudamas uošvijoje. Nekėliau sau tikslo parašyti, tarkim, ne mažiau 5 puslapių per dieną ar pan. Atvirkščiai – buvo, kad planuodavau tik šiek tiek pataisyti, bet pagautas įkvėpimo užsisėdėdavau, kol imdavo švisti. „Ulfo ir povandeninio miesto“ rašymas paskutinius porą mėnesių, spaudžiant terminui, virto tikru kasdieniu darbu, nors šiaip nesu labai disciplinuotas ir, jei negaliu susikaupti, dažniausiai stengiuosi savęs nespausti.
Nuvedęs dukrą darželin arba, jei sirgdavo, nuvežęs pas močiutę, visą dieną rašydavau. O paskutines dvi tris savaites praleidau redaguodamas tekstą. Beje, smagiausia buvo laukti iliustracijų, nes po pokalbio su knygos dailininke Tania Rex buvo smalsu pamatyti, ar vienodai įsivaizduojame naujos knygos aplinką. Ir prisipažinsiu – iliustracijos paliko didžiulį įspūdį! Tania, taip ir toliau!
Iliustracijų anatomija pagal
Tanią Rex
STILIUS
Iliustracijų stiliaus pasirinkimas visada labai natūraliai ateina iš paties projekto idėjos. Virgio nuotykių knygoms norėjau sukurti ryškias, detalias iliustracijas. Kad iliustracijos bus juodai baltos, žinojau iš pat pradžių – toks buvo leidyklos „Nieko Rimto“ prašymas. Labiausiai iliustracijomis norėjau perteikti nuotykių ieškotojų dvasią, atskleisti išdykusio, bet drąsaus ir teisingo berniuko charakterį.
Šiuo atveju specialiai rinkti medžiagos nereikėjo, nes abejose knygose veiksmas vyksta fantastiniuose, išgalvotose pasauliuose, pavyzdžiui, pomiškį, zefyrų plantaciją ar povandeninį pasaulį gali tik įsivaizduoti. Reikėjo tik išsiaiškinti dėl to stebuklingojo skustuvo, nes šiais laikais vyrai tokių beveik nenaudoja.
VEIKĖJAI
Akivaizdu, kad save labiausiai sieju su pagrindinio herojaus mama. Na, o pats Ulfas savyje surinko visų mano pažįstamų vaikų, berniukų bruožus. Toks šiek tiek padauža, bet kartu jautrus ir drąsus vaikis. Naylės personažas gimė tik iš Virgio aprašymo, tokios drąsuolės gyvenime man dar sutikti neteko, tad ji realybėje prototipo neturi.
APLINKA
Piešdama iliustracijas Virgio knygoms vis prisimindavau mėgstamiausią vaikystės nuotykių filmą – „Kapitono Granto vaikus“. Esu žiūrėjusi jį daugybę kartų. Kai buvau vaikas, tikėjau, kad viskas, kas ten rodoma, egzistuoja iš tikrųjų, kad viskas įmanoma, kad ir iš beviltiškiausių situacijų visada yra išeitis. Labai norėjau ir savo iliustracijose parodyti, kad visas kliūtis galima įveikti su šypsena, kad sunkumai užgrūdina, kad sunkioje kelionėje atpažinsi tikrą draugą ir sulauksi pagalbos, kai jos labiausiai reikia, kad negalima pasiduoti.
KŪRYBINIS PROCESAS
Ulfas, Naylė, Degtukas, Pelin Hudas, Teisutis, Niklas, Drakas – šie personažai gimė labai lengvai, bet buvo ir tokių, prie kurių reikėjo pasėdėti. Pavyzdžiui, nupiešti leopardinę dyglianugarę kardžuvę, kengurpotamciasnapį ar ėdriuosius dumblius buvo šioks toks iššūkis. O dėl Gnorlutų teko su Virgiu pasitarti, kaip gi jie turėtų atrodyti?
Antrąją nuotykių dalį apie povandeninį miestą kurti buvo lengviau nei pirmą, nes pagrindiniai veikėjai jau buvo sugalvoti, jau buvau su jais „susidraugavusi“, tad reikėjo tiesiog tęsti jų nuotykius ir labiau atskleisti charakterius.
Savo darbo neromantizuoju, nors jis ir yra 100 procentų kūrybinis. Laukti įkvėpimo negaliu sau leisti, juk dirbu „freelancere“, t. y. laisvai samdoma. Visada dirbu pirmoje dienos pusėje – tai laikas prie kompiuterio. Antra dienos pusė prisipildo gyvenimiškų rūpesčių, tad vakarais ramiai prisėsti prie piešimo, eskizavimo galiu retai. Bet nuolatos nešiojuosi galvoje tą projektą, prie kurio šiuo metu dirbu, ir stengiuosi užfiksuoti visas kilusias idėjas, kad galėčiau kitą dieną realizuoti. Kai ruošiau iliustracijas Virgio knygoms, kartais tiesiog užrašydavau būsimos iliustracijos idėją, o kitą dieną ją nupiešdavau.
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Virgis Šidlauskas
Gimiau 1982 m. birželio 28 d. Gelgaudiškio miestelyje.
Metai tikriausiai buvo visai neblogi,
nes vėliau grupė FOJE paskutinį savo albumą
pavadino būtent taip – „1982“.
Mokyklos laikais nedideliu tiražu pasirodė pirmoji mano fantastinių siaubo apsakymų knyga „Kurganas“.
Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigiau Filosofijos bakalauro studijas.
Mano kūryba ir straipsniai spausdinti žurnaluose ir laikraščiuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Nemunas“, „Ego“, knygose apie sunkiąją muziką „Sunkūs metai 2013“ ir „Sunkūs metai 2014“, įvairiuose interneto portaluose. Be to, spėjau padirbėti „Muzikinėje bomboje“, video nuomos salone.
Knygos:
„Ulfas ir stebuklinga barzda“ (2017, Nieko rimto). Pateko į 2017-ųjų Metų knygos vaikams penketuką.
„Ugnikalniukas ieško draugų“ (2018, Nieko rimto).
„Slaptoji „Kornelijaus van Drebelio“ misija“ (2018, Nieko rimto).
„Ulfas ir povandeninis miestas“ (2019, Nieko rimto).
Tania Rex
Gimiau 1982 m. kovo 28 d.
2002–2006 m. Vilniaus dailės akademija.
Įgijau grafinio dizaino bakalauro laipsnį.
Nuo 2008 m. – laisvai samdoma dailininkė, iliustruotoja.
Iliustruotos knygos:
Ole Lund Kirkegaard „Raganosis Otas“ (2015, Nieko rimto).
Virgis Šidlauskas „Ulfas ir stebuklinga barzda“ (2017, Nieko rimto).
Virgis Šidlauskas „Ugnikalniukas ieško draugų“ (2018, Nieko rimto).
Virgis Šidlauskas „Ulfas ir povandeninis miestas“ (2019, Nieko rimto).
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Neringa Dangvydė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba