Search

„Verksnių klubo“ ir „Skiriama Rivai“ anatomija

Updated: Sep 15, 2019





Teksto anatomija pagal

ILONĄ EŽERINYTĘ



IDĖJA


Knygą galima parašyti apie bet ką – ir apie sagą, rastą ant grindinio, ir apie vienišą paauglį ant suoliuko parke, net pokalbio nuotrupa gali virsti knyga, jei kažką tavyje užkabina. „Verksnių klubo“ idėja atėjo bendraujant su paaugliais (tada dar dirbau mokykloje), o „Skiriama Rivai“ gimė iš ilgos draugystės su kompozitoriumi.


Niekas neišmano visko, o ir nebūtina išmanyti, reikia tik prisipažinti, kad nežinai, ir mokytis. Kai rašiau „Verksnių klubą“, jau buvau skaičiusi knygą apie alkoholikų vaikus, psichologinių knygų apie tai, kaip paaugliai išgyvena tėvų skyrybas, bet vis tiek parašytą tekstą nusiunčiau psichologui – rūpėjo, ar mano sukurti charakteriai, jų raida neprieštarauja įprastiems paauglio raidos dėsniams. Jis pastabų neturėjo, tad ramia širdim galėjau atiduoti knygą leidyklai.


Prie „Skiriama Rivai“ teko dirbti daugiau: skaičiau viską, ką sugebėjau susirinkti apie miestiečių (ypač žydų) gyvenimą XIX a. pabaigoje, domėjausi tos tautos tradicijomis, studijavau XIX a. fotografo Juozapo Čechavičiaus nuotraukas, senas fotografijas internete ir muziejuose, kad vaizdai įsirašytų į atmintį ir paskui, kai jau rašysiu tekstą, leistų man laisvai „vaikščioti“ po praeities miestelį.


Stanislaw Filibert Fleury. Pilies gatvė. Apie 1903 m. LNM

Medžiagos turėjau žymiai daugiau, nei panaudojau knygoje – nenorėjau, kad istorinės detalės pernelyg kristų į akis, bandžiau fiksuoti tik tai, ką paprastai dažnas fiksuojame svetimame mieste ar kitoje šalyje. Rašydama buvau praeivė, ne tyrėja, kaip ir mano veikėjai. Kai knygą perskaitė artimiausi draugai, rankraštį parodžiau specialistėms: archeologei, psichologei ir literatūros mokslininkei, jos turėjo šiokių tokių pastabų (patarė patikslinti miestelio gyventojų skaičių, paryškinti veikėjo ir jo motinos ryšį, išplėsti pradžią), tad taisiau. Kreipiausi ir į du žydų kultūros žinovus, konsultavausi, ir paaiškėjo, kad mano aprašyto patiekalo šiokiadienį žydų šeima tikrai nevalgytų, teko jį pakeisti vištienos sriuba. Kompozitorius Gediminas Kalinas, parašęs muziką šiai knygai, peržiūrėjo, ar teisingai vartoju muzikos terminus. Žodžiu, rankraštis perėjo gana tankų filtrą. Siužeto tai nepaveikė, bet kai ką teko ištrinti, perrašyti, perdėlioti.


VEIKĖJAI


Manau, kad dalis rašytojo visada pereina į veikėjus, kaip ir veikėjų savybės (bent jau rašymo metu) prilimpa prie autoriaus. Nė vienoje mano knygoje nėra realaus žmogaus, gryno veikėjo prototipo – pasinaudoju tik kažkokiais charakterio ar išorės bruožais, gyvenimo istorijomis. Fantastines būtybes tenka išgalvoti, bet ne tiek dėl to, kad man nepatinka jau esančios, pvz., kokie aitvarai ar vienaragiai, o todėl, kad nenoriu veltis į mitologijos tyrinėjimus, gilintis, kiek galiu leisti sau interpretuoti mitinių būtybių elgesį ir (galbūt) iškreipti tą informaciją, kurią jos užkoduotos nešti.

Dalios Juodakytės eskizas

APLINKA


Kažkas keliones yra pavadinęs „kūrybingumo vitaminais“. Tai visiška tiesa. Nebūtinos net tolimos kelionės – eidama seniai neita Vilniaus gatve stebiu detales: namų fasadus, grindinį, medžius, kavinių iškabas, nužiūrinėju daiktus balkonuose, o vakarais – ir žmones apšviestuose languose. Kai imu rašyti, tie fasadai ir balkonai iškyla reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Kitaip sakant, turiu galvoje tokį nuolat pasipildantį vaizdų archyvą.


Dalios Juodakytės eskizas

KŪRYBINIS PROCESAS


Pradėdama rašyti, aš nenumanau, kuo viskas baigsis. Na, kartais žinau, į kurį tašką noriu veikėją atvesti, bet nežinau, kaip tai bus. Todėl galima sakyti, kad neturiu aiškaus siužeto, plano. Ir nenoriu turėti. Patinka eiti tekstui iš paskos. Tikrų istorijų neužrašinėju, imu tik detales, dėlioju jas savaip. Man patinka klausyti, ką žmonės pasakoja apie savo gyvenimą, nors turbūt nesu gera klausytoja – pernelyg daug kalbu pati. Ko gero, norint geriau rašyti, reikia išmokti geriau klausytis.


Sodyba, kurioje rašo Ilona (kadras iš "Knygos per PenkiTV")

Tiek „Verksnių klubo“, tiek „Skiriama Rivai“ juodraščiai buvo parašyti per mėnesį – pusantro. Žinoma, paskui su tekstu dar dirbau, taisinėjau. Bet netikslu būtų sakyti, kad tiek tetruko kūrybinis procesas – mintys sukosi, detalės dėliojosi, kažkokie siužeto variantai nuguldavo į kompiuterį ir anksčiau. Istorijos su muzika idėja išvis buvo sugalvota kokiais 2015, jau net nepamenu... Bet mes juk visą gyvenimą nešiojamės galvoje kažkokius pasakojimus, taigi kūrybinis procesas prasidėjo su pirma sąmoninga mintimi ir baigsis su paskutine.


Sodyba, kurioje rašo Ilona (kadras iš "Knygos per PenkiTV")

Abi knygas rašiau vienkiemyje vasaromis, tad kasdienybė atrodė maždaug taip: atsikeliu – ežeras – kava – rašymas iki pietų – poilsis – galbūt dar rašymas – kas nors kita (fizinis darbas, filmai, skaitymas, muzika, žmonės). Jei būdavau ne viena, nerašydavau išvis. Atsitikdavo tuščių dienų, kai neišstenėdavau nė žodžio, tuomet taisinėjau juodraštį arba palikdavau pailsėti. Be abejo, tokie strigimai nervina, nes knygą reikia parašyti, esi pažadėjusi, kad baigsi tada ir tada, ir per didelė prabanga būtų išgulėti, išmedituoti ar išsiautėti krizę. Sėdi ir dirbi, rašai bet ką, kol nepastebimai vėl įeini į vėžes.



Sodyba, kurioje rašo Ilona (kadrai iš "Knygos per PenkiTV")

„Verksnių klubo“ viršelio anatomija pagal

Joną LandsbergįĮ



Gal pats tas buitinis „iš ko rinkausi“ būtų labai neįdomu, bet pati idėja tiesiog imt ir begėdiškai parodyt įsivaizduojamą kūrinio aplinką (lyg nebepaliekant vietos skaitytojo fantazijai), ir dar ne kokiu abstraktesniu piešiniu, o tiesiog nuotrauka, man patiko kaip gal kažkiek šiuolaikiniams viršelių pasirinkimams prieštaraujantis dalykas.


Pradinis viršelio eskizas

Pradinis viršelio eskizas

„Skiriama Rivai“ viršelio anatomija pagal

DALIĄ JUODAKYTĘ



Gavusi pasiūlymą sukurti knygos viršelį, nedvejodama sutikau, nors iki tol nebuvau dariusi nieko panašaus. Nepaisant to, mane visada traukia literatūra, o knygos menas atrodo neišsemiama ir plati kūrybinė erdvė.


Tekstą perskaičiau dviem ypais. Jame tiek daug visko radau – muzika, istorija, detektyvas, žmonių santykiai, charakteriai, fantastikos elementai, kurie ne kartą išspaudė iš manęs aiškiai girdimą „hmm“ garsą, lydimą stipresniu oro stumtelėjimu iš nosies. Įdomiausia tai, kad tekstas surezonavo su manimi jau nuo pat pirmo sakinio „Tai, ką dažniausiai jautė Dovas, buvo galima pavadinti vienu žodžiu – nuobodulys.“ Rašau fiktyvaus žmogaus dienoraštį, kurio autorius vardu Dovydas, todėl man šie du personažai kažkaip susišaukė. Tyliai ir švelniai pasigirdo aidas. Pradėjusi skaityti su šiuo aidu fone tarsi įsivaizdavau teksto konstravimo procesą, kuris mano galvoje skambėjo maždaug taip: „Aha, šitą detalę autorė, matyt, pastebėjo ten ir ten... Tokį portretą turbūt sugalvojo remdamasi tuo ir tuo... Šitą motyvą, modifikavo iš to ir to... Kiek daug autorė žino apie muziką ir kiek turėjo perskaityti apie to meto Lietuvą!“ Nepaisant žiūrėjimo į teksto griaučius, man labai gerai jautėsi ir mėsa bei kiti kūrinio anatomijos sluoksniai, t. y. atmosfera, koloritas, nuotaika, idėjos. Pasibraukinėjau tai, kas atrodė svarbu ir įdomu, tai, ką galima būtų „įvaizdinti“. Pamažu kristalizavosi pagrindinė užduotis – vizualiai perteikti tai, ką skaitytojas gaus knygoje. Užduotis tikrai nelengva, nors vaizdinių galvoje zujo apsčiai.



Prasidėjus procesui stengiausi išsigryninti ir imti svarbiausiaus motyvus. Pradėjau nuo muzikos. Įvairiausiais būdais bandžiau komponuoti pianiną, tačiau viršelis pradėjo panašėti į muzikos vadovėlį. Norėjosi pridėti siurrealizmo, intrigos, magijos. Tada sugalvojau vaizduoti fortepiono „vidurius“, (kurie man iki šiol atrodo labai patrauklus motyvas), ir perpinti juos su senovinio miesto vaizdais. Galbūt visai neblogas variantas, tačiau jo plėtoti kažkodėl nesinorėjo, norėjosi mintį perteikti subtiliau. Viduje kramsnojau ir gromulavau motyvus, kol galiausiai viską prarijau ir supratau, kas man iš tikrųjų svarbu – žodžiais nenusakomas Dovo ir Rivos santykis. Noriu perteikti jį ir noriu tai padaryti netiesiogiai. Ieškodama paauglių nuotraukų internete ir komponuodama jas viršelyje supratau, kaip tai padaryti, – žvilgsniu. Dovas bus viršelyje ir žiūrės į mus iš ten. O tas, kuris žiūrės atgal, bus Riva. Rasti tinkamą paauglį ir tinkamą žvilgnį – užtruko. Piešdama jau surastą portretą stabtelėjau jo neužbaigusi ir supratau, kad Dovui tinka būti neužbaigtam, nes knygoje buvo paminėta, kad jis jaučiasi kaip ne visas. Tokį jį ir palikau – ne visą. Beliko rasti foną. Bandžiau pritaikyti pianiną, bet seno miesto vaizdai tiesiog patys pasiprašė.




Derinau koloritą ir vizualinius elementus: linijas, dėmes, faktūras, „šlifavau“ kompoziciją, šriftų suderinamumą. Bemiegės naktys ir nuovargio ašaros. Šilta paguodos ranka ir pokštai, likę užslaptinti viršelyje. Draugas nusprendė man padėti – nupiešti už mane. Vienoje iš nuotraukų matote jo pieštą arklį. Ir žinokite, arklys nebuvo ištrintas, jis buvo paslėptas. Tai reiškia, kad tas arklys tam tikra prasme slepiasi kiekvienos knygos viršelyje. Kaip ir nupieštos architektūriniame dekore natos, kurios liko užlenktos ir užklijuotos priešlapiu.



Labai džiaugiuosi, kad gavau progą bendradarbiauti su autore ir leidyklos direktore. O kurti viršelį šiai knygai buvo nelengva, bet labai įdomu. Noriu dar.



„Skiriama Rivai“ muzikinių iliustracijų anatomija pagal

GEDIMINĄ KALINĄ

Muzikinės iliustracijos, esančios šioje knygoje, tai dar vienas rašytojos Ilonos Ežerinytės sumanytas nuotykis, prie kurio teko prisidėti ir man. Norėjosi, kad muzikinės iliustracijos atspindėtų laikmetį, į kurį persikelia knygos herojai, ir nebūtų sudėtingos, kad skaitytojai, turintys grojimo fortepijonu pagrindus, patys galėtų atlikti šias pjeses. Knygos pabaigoje esanti melodija „Rivai“ buvo sukurta gal prieš ketvirtį amžiaus, bet niekada nebuvo užrašyta natomis, kol neatsirado ši knygos idėja Ilonai, kol Dovas jos nepaskyrė Rivai...

Norėtųsi, kad knygoje esančios „Dainos be žodžių“ iš tikrųjų nebūtų be žodžių, kad kiekvienas skaitytojas melodijose savaip išgirstų esančias eiles, o knygos herojų lūpose – melodingus siužeto vingius.


Knygoje skaitytojas tampa klausytoju, klausytojas – atlikėju, atlikėjas – magiškai dabar esančiu knygos herojumi... Manau, tai yra raktas į šios knygos pasaulį, – pajausti visus rašytojos ir kompozitoriaus kuriamus tekstų ir muzikos dialogus. Linkiu visiems geros kelionės ir gražių įspūdžių!

KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS

ILONA EŽERINYTĖ


Per susitikimus sakau, kad rašytojas gimsta tada, kai išleidžiama jo pirmoji knyga, – tuomet išeitų, kad gimiau 2016 metais. O šiaip tai 1964 rugpjūčio 8.


Gimtuosiuose Šiauliuose baigiau lietuvių filologijos studijas, Vilniuje gyvenu nuo 1999. Sakyčiau, esu buvusi mokytoja su 30 metų stažu, tik kad buvusių mokytojų gal nebūna – man vis dar labai įdomu vesti pamokas ar kitokio pobūdžio edukacijas moksleiviams. Pasirinkusi kūrybos kelią atradau laisvę – tai yra didžiulis gėris.


Knygos:

Šunojaus diena: trys pasakos. – Vilnius: Fondas „Švieskime vaikus“, 2016.


Sutikti eidą: romanas. – Vilnius : Alma littera, 2016.


Verksnių klubas: apysaka. – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2017.


Skiriama Rivai: apysaka. – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2018.


Apdovanojimai:

2016 m. Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse skirta pirmoji vieta, išleista knyga „Šunojaus diena“ (Metų knygų vaikams penketuke).


2016 m. Paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nominantė, išleista knyga „Sutikti eidą“ (Metų knygų paaugliams penketuke).


2017 m. – Prano Mašioto premija už geriausią metų vaikų ir paauglių knygą „Sutikti eidą“.


2017 m. – Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą – pasakų knygą vaikams „Šunojaus diena“.
Knyga „Sutikti eidą“ įrašyta į 2018 m. IBBY garbės sąrašą.
2018 m. – Vaikų literatūros premija (ŠMM) už įtaigų ir tikrovišką prozos pasakojimą, puikų ir gyvą kalbos jausmą ir esminių žmogiškų vertybių perteikimą.


2019 m. knyga „Verksnių klubas“ gauna 2018 m. Metų knygos paaugliams titulą.

2019 m.„Skiriama Rivai“ – Antroji IBBY Lietuvos skyriaus premija už geriausią 2018 m. knygą vaikams ir paaugliams.




JONAS LANDSBERGIS

Gimiau 1990-aisiais

Baigiau produkto dizaino bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje.

Dirbu įvairiose srityse: leidybos (žurnalų ir knygų), interjero ir baldų dizaine,

vasarą su šeima organizuojame kūrybines stovyklas vaikams.



DALIA JUODAKYTĖ

Gimiau 1989 m. birželio 15 d.


Vilniaus dailės akademijoje baigiau grafikos bakalaurą ir magistrą.


Nuo 2012 m. laisvai samdoma piešėja, iliustratorė, menininkė.

2012–2016 m. „Stamperija“ dizainerė–iliustratorė.

Nuo 2016 m. Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos akademinio piešimo ir kompozicijos mokytoja.

Nuo 2018 m. Vilniaus dailės akademijos kostiumo dizaino katedros skaitmeninio piešimo dėstytoja.



GEDIMINAS KALINAS

Gimiau 1973 m.  Šiauliuose, augau Rimanto Kmitos aprašytam „pietiniam“ rajone (beje su Ilona Ežerinyte buvom netolimi kaimynai, bet tai išsiaiškinom truputį vėliau).

Muzikos mokykloje mokiausi groti fortepijonu, bet labiau patiko krepšinis.

Paaugliškų savęs ieškojimų kelyje atradau muziką, kuri iki šiol manęs nepaleidžia (aš jos taip pat).

1996 m. baigiau muzikos pedagogikos studijas. Pradėjau dainuoti Šiaulių valstybiniame chore „Polifonija“, jau 25 metus esu šio kolektyvo narys.

Šiuo metu dar dirbu Šiaulių Dainų muzikos mokykloje fortepijono mokytoju. 

Kūryba yra malonus neįpareigojantis hobis, kuriuo galiu atskleisti gražiausias savo sielos spalvas sau ir kitiems.

2000 m. esu išleidęs dainų rinkinį vaikams ir jaunimui „Kas čia buvo“, 2014 m. – lietuvių liaudies dainų rinkinį „Tykus vakars“, 2018 m. – pjesių rinkinį fortepijonui „Jaunimo albumas“.

AČIŪ!

Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Neringa Dangvydė


Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba



296 views

© 2018 sesės Elzė ir Zylė. Draudžiama publikuoti tinklaraščio turinį be autorių sutikimo. Sukurta su Wix.com