top of page
Search

Knygos anatomija: „Mergaitė su šautuvu. Istorija apie mergaitę partizanę“






Teksto anatomija pagal

MARIŲ MARCINKEVIČIŲ




Pradžia


Tolimaisiais 1991 metais buvau svečiuose pas draugus Vokietijoje. Prasidėjus sausio įvykiams į Lietuvą nustojo skristi lėktuvai. Aš sėdėjau oro uosto bare, laukiau lėktuvo ir žiūrėjau televizorių, per kurį rodė tik dvi žinias: karą su Iraku ir įvykius Lietuvoje. Visi draugai vokiečiai įkalbinėjo pasilikti, bet aš klaikiai norėjau namo. Kažin kaip būtų pasisukęs gyvenimas, jeigu būčiau likęs? Pagaliau Sausio 13 dieną atsirado lėktuvas, skrendantis į Vilnių. Aš grįžau iš nublizginto, švytinčio prabangiomis vitrinomis Berlyno į savo mielą, tamsų ir padengtą purvinu sniegu miestą ir griuvau miegoti. Po trijų dienų, praleistų oro uoste, jaučiausi tikrai išvargęs. Bet pailsėti neteko. Kadangi tuomet gyvenau prie pat televizijos bokšto, patekau į patį Sausio 13-osios įvykių sūkurį. Jau po visko, ryte, tekant blyškiai sausio saulei mes sėdėjome draugo virtuvėje ir gėrėm arbatą su kontrabandiniu spiritu Royal. Tada draugo senelė ir papasakojo apie savo jaunystę, apie tai, kaip ji buvo ryšininkė, apie keturis jos brolius partizanus ir apie mergaitę, gyvenusią su partizanais bunkeryje. Daug vėliau, jau išėjus knygai, sulaukėme ne vieno panašaus pasakojimo. Vieno skaitytojo senelė bunkeryje gyveno net iki 16 metų.


Linos Itagaki eskizas, pieštas bibliotekoje Japonijoje

Veikėjai


Ta istorija, papasakota 1991 metais, nugulė kažkur į atmintį ir tik gimus vaikams ir pasaulyje dedantis negeriems dalykams, ėmiau galvoti, kaip jaučiasi vaikai, patekę į karo sūkurius, tuo metu, kai suaugę dėdės kovoja už tiesą, šviesą ir gėrį. Juk ir vokiečių naciai ir rusų komunistai norėjo padaryti pasaulį geresnį, bet iš to visada išeina tik kraujas, skausmas ir ašaros, sulaužyti gyvenimai ir sudaužyti likimai, o visų tų suaugusių dėdžių „žaidimų“ įkaitais tampa vaikai. Taip atsirado mano knyga „Akmenėlis“, pasakojanti apie dviejų vaikų likimą Vilniaus gete, taip atsirado ir istorija apie mergaitę partizanę. Bandžiau įsijausti, įsivaizduoti tai, ką galėtų jausti vaikai, atsidūrę tokioje situacijoje. Ir kai nutariau rašyti apie Lietuvos laisvės kovas, pirma mintis ir buvo papasakoti apie mergaitę, kuri patenka pas partizanus.


Kai kurie kiti veikėjai yra realūs, pavyzdžiui, stribas Pranciškus. Iš tikrųjų buvo toks personažas senelės kaime. Jis turėjo tokį ilgą ploną peilį, kuriuo nudurdavo kiaules ir paskui išgerdavo stiklinę garuojančio kraujo. Mes jo baisiai bijojome, o kaimo žmonės nemėgo, bet kiaules juk reikėjo kažkam skersti.


Pranciškus. Linos Itagaki eskizai ir iliustracija

Magdės tėtis yra mano senelio prototipas. Senelis Antanas kartu su savo broliu Juozu, būdami 18 ir 19 metų, išėjo kariauti su bolševikais ir bermontininkais 1919-aisiais. Senelis buvo sužeistas ir likusį gyvenimą kankinosi dėl skeveldros kojoje. Pasibaigus karui jie gavo po 11 hektarų žemės prie Jurbarko. Tai jo žodžius aš įdėjau Magdės tėčiui į lūpas: „Aš, Lietuvos savanoris, gavau šitą žemę už tai, kad kraują liejau už mūsų laisvę! Atėjau čia į pliką lauką, tik keturi kuolai, sukalti kampuose, o turto turėjau nėščią žmoną, botagą ir sužeidimą kare. Viską savo rankomis pastačiau, sodą užauginau, ūkį pakėliau, o tie stribai prakeikti ateina ir vagia iš mūsų maistą!“

Per dešimt metų senelis jau turėjo pasistatęs trobą, tvartus, užveisęs didžiulį sodą su bičių aviliais, augino 10 karvių ir 4 arklius. Atėję rusai viską atėmė, o stribai, turėję neva kovoti su partizanais, tiesiog pavogdavo ir likusį maistą. Ir Magdės žirgas sulaužytom kojom tikrai buvo, ir jį tikrai atėmė rusai. Kai apie tai pasakodavo, mano tėtis visada apsiašarodavo...


Aš (kairėje) ir brolis (įsikandęs smilgą) kaime

Pasiruošimas


Medžiagos rašant šią knygą reikėjo surinkti tikrai daug, važinėjau po bunkerius, skaičiau knygas apie partizanus ir partizanes. Bendradarbiavome su istorikais iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Gavome daugybę informacijos iš istoriko dr. Dariaus Juodžio apie bunkerių vietas, įrengimą, partizanų ginklus, aprangą, skiriamuosius ženklus. Tyrinėjome bunkerių ir vadaviečių schemas...


Mano piešinys, bunkerio schema (fotografuota muziejuje) ir galutinė Linos Itagaki iliustracija

Bet pačią pokario atmosferą kūriau iš autentiškų tėčio pasakojimų. Važiuodavau pas jį keletą kartų per savaitę ir klausydavausi istorijų apie jo vaikystę. Tai jis papasakojo, kaip po karo rinkdavo skudurus, sviedinių gilzes ir kritusių arklių kaulus, o paskui Jurbarko kooperatyve keisdavo į valą, prožektoriuką ar saldainius. Ir, mano galva, Linos iliustracija šiai pastraipai yra tiesiog geniali. Įsivaizduokite, kad šita karo šmėkla niekur nedingo, ji taip ir bastosi po pasaulį vilkdama savo sunkias švinines kojas, ką tik ji buvo Sirijoj, o dabar Ukrainoj, Izraelyje, Jemene. Ar kada nors mūsų žemėje baigsis šios šmėklos kelionė?


Linos Itagaki karo eskizas, piešinys ir galutinė iliustracija

Taip pat iš tėčio sužinojau, kaip jis pindavosi valą iš arklio uodegos ašutų ir kaip pasidaręs kabliuką iš adatos gaudydavo aukšles Mituvoje laukdamas prie malūno, kol senelis sumals grūdus. Senelis taip pat mėgdavo porinti istorijas iš savo spalvingo gyvenimo, nes tarpukariu jis iš Jurbarko pasikinkęs arkliuką važiuodavo parsivežti kontrabandinių dalykų iš Mažosios Lietuvos. Tam reikėjo ne tik drąsos, bet ir mokėti kalbų – senelis galėjo susikalbėti ir vokiškai, ir rusiškai, be to, žinojo begales visokių lenkiškų juokelių, kurių aš vaikystėje nelabai supratau. 



Aplinka


Rašydamas įsivaizduodavau savo močiutės sesers Veronikos trobelę Kairionių kaime, kuriame žiauriai mėgdavau leisti vasaras su broliu ir tėčiu. Mama dažniausiai išdumdavo į kažkokias konferencijas, o mes mėgaudavomės laisve. Ir aš galiu pasakyti, kad kaimas mena viską. Puikiai prisimenu tas ilgas keliones nuo namo prie namo, nes kaimas buvo iš vienkiemių ir nuo kaimyno iki kaimyno reikdavo pėdinti kelis kilometrus, be to, buvo toks paprotys – einant pro šalį būtinai užsukti pas kaimynus, išgirsti naujienas, pasidalinti savomis, išgert stiklinę vandens, o jei šeimininkė virdavo sriubą – išsrėbti lėkštę barščių. Pradžioje būdavo keista, bet kai įpratome, buvo netgi visai įdomu.


Linos Itagaki eskizas

Veronikos trobelė stovėjo ant kalniuko, o apačioje tekėjo upė Indraja (tarp kitko, Indra – vienas iš pagrindinių hinduistų panteono dievų), todėl matėsi labai toli. Kai išvysdavom spūdinant ką nors keliuku, su broliu lažindavomės, kas ten eina ir per kiek laiko užeis pas mus. Tada uždarydavom duris ir laukdavome žiūrėdami į laikrodį, tokia štai vaikystės be telefono, televizoriaus ir kompiuterio pramoga. Nebuvo daugiau nieko, tik trobelė, didžiulis uosis šalia, upė, meškerė, čiobrelių šlaitas ir begaliniai kalvoti laukai su dar ilgesnėmis vasaros dienomis...


Mes eidavome su senelės seserimi Veronika priduoti pieno. Teta Vera, kaip ją vadindavome, pakeliui mums pasakodavo apie kiekvieną namą ir jo gyventojų likimus. Jos pačios vyrą kalvį nušovė stribai, buvę kartu su rusų kareiviais. Nušovė prie pat namų ir paliko gulėti ant kelio, Veronika tada jau buvo nėščia ir tempdama vyrą namo patyrė persileidimą. Taip visos gražaus gyvenimo vizijos sudužo į šipulius ir liko kruvinose pakelės dulkėse, todėl ji nuoširdžiai nekentė visos tarybų valdžios ir, kaip pati sakė, „tada aš išėjau į raganas“.


Tetos Veronikos trobelė po uosiu. Po juo ji palaidojo savo neišnešiotą kūdikį, o tetai mirus medis nudžiūvo

Ji pasakodavo apie praeitį mums nieko neslėpdama. Taip sužinojau apie kaimynus, kuriuos išvežė į Sibirą, kaip jų vaikai pabėgo į mišką ir tapo partizanais, ir istoriją apie „amerikonus“, kurie važiavo į Ameriką, dirbo skerdyklose Čikagoje be laisvadienių po 12 valandų per dieną, o grįžę namo po 10 metų savo gimtose vietose pirko žemę ir dorai ją dirbo, už tai rusai juos trėmė į Sibirą kaip liaudies priešus.


Apie rusų sentikius, kuriuos dar caras ištrėmė į Lietuvą, o ši tuomet buvo Rusijos provincija, už tai, kad jie „ne taip tiki Dievą“, o atėję sovietai ištrėmė juos atgal į Sibirą su visomis šeimomis kaip „lietuvių nacionalistus“. „O jie buvo tokie biedni, tokie biedni, net nežinojo, kas yra triusikai“, – lėtai porindavo Verutė, o mes tempdavome bidonus su pienu ir klausydavome net išsižioję...


Mes su broliu ir senele. Aš – juodais kailinukais, senelė – su skarele (kitos moters neatpažįstu)


Siužetas


Kai apsisprendžiu, kas bus herojus, dažniausiai sugalvoju pradžią ir pabaigą. Tada pasidarau trumpą aprašą, kur ir kaip vystysis veiksmas ir susirašau pagrindinius įvykius. Labai nemėgstu to klasikinio dėstymo stiliaus, kai aprašomas laikmetis, paskui vieta, herojai ir t. t. Dažniausiai skaitytoją įmetu į kokių įvykių sūkurį, o kas yra herojai ir kas jiems nutinka, atsiskleidžia pasakojimo metu. Kad herojė bus mergaitė, sugalvojau iš karto. Sunkiausia buvo apsispręsti dėl amžiaus, nes jei būtų ketverių–penkerių metų vaikas, istorija būtų vienokia, o jei dešimties–dvylikos, kaip Magdė, jau kitokia, dar kitaip ji skambėtų, jei tai būtų paauglė su visomis paaugliškomis problemomis ir hormonų audromis. Taigi, kaip minėjau, mėgstu įmesti skaitytoją į įvykių sūkurį, todėl ir ši istorija prasideda nuo to, kaip Magdė tupi šuns būdoje ir pro plyšį žiūri į kiemą, kuriame rusų kareiviai krauna į sunkvežimį jos šeimos mantą ir visus artimuosius kažkur išveža.


Linos Itagaki eskizas ir iliustracija

Bandžiau įsivaizduoti, kaip jaustųsi vaikas tokioje situacijoje, ar tikrai jis galėtų ištverti tokius vaizdus ir šeimos netektį? Bet mano herojė ištveria, nugali savo baimes ir neviltį ir net stoja į kovą su stribu Pranciškum, kurio giliai širdyje labai bijo.


Man pačiam, ko gero, pati svarbiausia ta vieta, kai Magdė šnekasi su Dievu, ir prieš tai buvę įvykiai. Visada svarstau tą dilemą, kas yra gėris ir kas – blogis. Ar gėrio ir blogio išvis nėra? Ar gėris yra tiesiog ten, kieno pusėje esi?


Linos Itagaki iliustracija

Magdė atima vištą iš lapės, tai lyg ir gerai? Ji išgelbėja vištą, padaro gerą darbą ir vištai, ir savo draugei – vištos savininkei. Tačiau, padarydama gera vištai, ji pražudo lapę, o tris lapiukus pasmerkia bado mirčiai. Bet lapė juk nekalta, kad ją Dievas sukūrė plėšrią, jos tokia prigimtis – medžioti, kitaip ji neišgyvens. Taigi Magdė sprendžia šią dilemą ir supratusi savo veiksmų padarinius ima taisyti klaidas. Labai džiaugiuosi, kad ši knyga įkvepia vaikus nugalėti savo baimes ir drąsiai žengti į gyvenimą. Sulaukėme jau šimtų atsiliepimų iš jaunųjų skaitytojų, kaip juos paveikė ir įkvėpė ši istorija, daugelis net prašė tėvų aplankyti bunkerius ir, kad ir kaip būtų keista, įdomiausia scena jiems dažniausiai yra ta, kai Magdė siuva daktarui Baliui žaizdas. 



Kūrybinis procesas


Pats rašymas užtruko apie metus, nes rašiau su tarpais, vis pritrūkdavo medžiagos, o norėjosi, kad istorija skambėtų autentiškai. Bet kai istorija pagauna mane, tada rašau gana greitai. Labai gerai rašyti kelionėse, nes tada esi atsiribojęs nuo namų aplinkos, nėra įprastų dirgiklių ir rutinos. Namie irgi dažniausiai įsimetu kompą į kuprinę ir keliauju į kavinę, kur rašau keletą valandų. Vienos dienos rašymo tiesiog negaliu nupasakoti, nes šią istoriją rašiau ir būdamas Lietuvoje, ir keliaudamas.


Kombodžoje ir Tailande

Kiekvieną vasarą keliauju į Laplandiją žvejoti, o žiemą – po Aziją pasišildyti savo senų sąnarių, todėl kiekviena kūrybinė diena buvo labai skirtinga. Tiesiog kelionėje reikia susirasti mielą vietelę, kur nekepintų saulė, neužlytų tropinė liūtis ir gautum geros kavos.


Šrilankoje ir Bankoke



Iliustracijų anatomija pagal

LINĄ ITAGAKI




Stilius


Kai man sako, kad mano stilius atpažįstamas, priimu tai kaip komplimentą. Pagaliau! Nes atrodė, kad viską piešiu kaip išeina ir kas kartą išeina vis skirtingai. Taigi smagu girdėti, kad natūraliai atsirado mano stilius ir kitus komiksus ateityje planuoju piešti taip pat!


Knygos atvartas

„Sibiro haiku“ buvo mano pirmoji knyga. Ją piešdama nieko negalvojau nei apie stilių, nei apie jo vientisumą. Todėl knygos pradžia visiškai skiriasi nuo pabaigos (pradžią piešiau labiau kaip pavyzdžius finansavimui gauti, planavau vėliau perpiešti, bet nebuvo laiko). Gal keistai nuskambės, bet man vienas esminių kiekvieno iliustruotojo veikėjų vaizdavimo bruožų yra nosis ir akys – visi piešia skirtingai ir iš to galima atpažinti, kur kieno. Tai „Sibiro haiku“ knygoje yra nosių ir akių stilių kratinys! Kadangi piešdama šitą knygą neturėjau JOKIO plano, tiesiog paskaitydavau vieną skyrių ir nupiešdavau, tai labai matosi. Į knygos pabaigą viskas labai suspausta ir sukišta, kad sumažėtų puslapių skaičius. Ir dar nemokėjau susitvarkyti su ilgais dialogais, todėl kai kur tiesiog piešiau didelius komiksų burbuliukus, į kuriuos surašydavau visą litaniją (labai nepatogu taip skaityti ir blogai atrodo, daugiau taip nebedarau). 


„Prieš srovę“ (kurią nupiešiau prieš 4 metus, tik ji dabar išleista lietuviškai) atrodo kiek kitaip, nes ten žmonės pavaizduoti kaip žuvys. Bet piešimo principas tas pats. 





Piešdama „Grybo auksą“ jau planavau (susipaišiau visos knygos storyboard‘ą, tekstą rašiau atskirai), galvojau, kaip ką geriau pavaizduoti. Pasirinkau visus veikėjus piešti vienodomis nosimis, todėl visi labai supanašėjo ir sugalvojau Vincą Grybą išskirti spalviškai. Taip pat nusprendžiau, kad ši knyga turės griežtą komikso struktūrą, tik kur niekaip neišeis – atsiras laisvesnių kompozicijų. 


O „Mergaitė su šautuvu“ yra visapusiškai profesionaliausiai mano sukurta knyga. Šiai knygai pirmiausia piešiau planą, rinkau medžiagą (uniformos, bunkeriai ir visi kiti objektai, kurie pavaizduoti knygoje, buvo piešiami iš nuotraukų, kad būtų kuo „tikriau“), sukūriau specialų šriftą (kurį techniškai realizavo šriftų dizaineris pagal mano surašytas raides), pasirinkau spalvų gamą, suplanavau atvartus taip, kad kompozicija, dinamika nuolat kistų, nesikartotų, kad skaitymas įtrauktų ir būtų įdomu.


Šrifto kūrimo procesas

Kai kur labai daug veiksmo vyksta tamsoje, bet nesinorėjo daug tamsių puslapių vienoje vietoje, todėl čia vis atsiranda šviesa. Žodžiu, šioje knygoje viskas apgalvota, suplanuota ir įvykdyta taip, kad pati sau neturėčiau priekaištų ir nesigailėčiau paskubėjusi. Šioje knygoje atsirado ir naujų sprendimų – pirmą kartą susidūriau su be galo ilgu monologu (kur Magdė kalbasi su rūpintojėliu) – reikėjo sugalvoti, kaip per kelis puslapius išsitęsiantį vieno žmogaus tekstą pavaizduoti nenuobodžiai ir sudėti į komiksų burbuliukus. Ir sugalvojau! Suvėriau komiksų burbuliukus kaip karoliukus. Vienoje vietoje išėjo tikras labirintas, bet tikrai nenuobodžiai. 


Ilgasis Magdės monologas, kuriam reikėjo ypatingo sprendimo

Jei kalbėtume apie techniką – visus komiksus piešiu pieštuku ant popieriaus. Digital piešti nemėgstu, o spalvinti tradicinėmis priemonėmis tokį kiekį puslapių keliaujant aplink pasaulį nepadarant klaidos būtų tiesiog neįmanoma. Piešti pieštuku man labai patinka – galiu lengvai kontroliuoti paspaudimą, tonus, linija būna minkšta ir popierius gražiai išsitepa (arba patrinu specialiai). Man visada norisi viską nupiešti ir nuspalvinti pieštuku kuo smulkiau ir detaliau, bet tada, pastebėjau, įtraukus spalvas nieko nebesimato. Tad piešdama šią knygą stengiausi susivaldyti ir nespalvinti (ne visada pavykdavo).


Piešiniai ir galutinė iliustracija. Šios nesusilaikiau nenuspalvinusi pieštuku!

Kai iliustracijas nupiešiu, skenuoju ir spalvinu iPadu (Procreate programa, iš tikrųjų ten tik apsivedu formas nelabai kreipdama dėmesio į spalvas). Vėliau, kai jau viskas apvedžiota, kompiuteryje fotošopu tvarkau spalvas. Naudoju visokias popierių tekstūras, pridedu dar daugybę sluoksnių, kol išgaunu vientisą, tapybišką vaizdą. Kad niekas spalviškai neerzintų ir akiai žiūrint į iliustraciją būtų ramu. O tada reikia nupiešti komikso burbuliukus, surašyti tekstus ranka, susikelti iliustracijas į InDesign ir sukelti tekstą, kuris rašomas šriftu. Kadangi mano šrifte raidės turi kelis variantus, rankiniu būdu kaitalioju kiekvieną raidę, keičiu jų dydžius, tarpus tarp raidžių, kad išgaučiau kuo natūralesnį įspūdį, lyg būtų rašyta ranka. Ir tekstą dėlioju ant ranka pieštų linijų, kad jis atrodytų šiek tiek nelygus, lyg ranka rašytas. Ilgai žaidžiu stumdydama žodžius, kol viską sutalpinu taip, kad atrodytų gyvai ir natūraliai. 


Iliustracija, piešta pagal Obelių muziejuje rastą stribų nuotrauką

Kurdama knygą nuolat keliavau, tad susidūriau su papildomais sunkumais. Pradžioje pasiėmiau piešimui iš seniau turėtą labai mielo gelsvo, minkšto popieriaus sketchbooką. Jame buvo per 100 psl., maniau – ilgam užteks. Bet būdama Japonijoj jį visą pripiešiau, tad nusipirkau dar 6 sąsiuvinius.


Tiek bloknotų ir lapų pripiešiau!

Kadangi iš Japonijos turėjau keliauti į Tailandą ir įtariau, kad ten rasti skenerį bus sunku, Japonijoj paprašiau „Sibiro haiku“ išleidusios leidyklos „Kadensha“ leisti pasinaudoti jų skeneriu. Maniau, leidykla tikrai turės super duper profesionalų skenerį, bet jie turėjo tik paprastą biuro aparatą, kurio pagrindinė paskirtis – greitai kopijuoti dokumentus. Juo skenuojant dingo pieštuko tekstūra, beveik nieko nesimatė.


Spalvinimas ir piešimas Japonijoje ir Tailande

Tada susitariau su pažįstama galerijos savininke Tokijuje, kad ji leis perskenuoti viską, bet ir jos buvo toks pat biuro skeneris ir rezultatas išėjo toks pat prastas. Nusprendžiau, kad to pakaks iliustracijų spalvinimui iPadu – tiesiog apsivesiu reikalingus plotus, o vėliau Lietuvoje viską perskenuosiu kokybiškai ir beliks perkelti spalvas. Deja, grįžus į Lietuvą ir perskenavus paaiškėjo, kad japoniškas skeneris ištampė lapo proporcijas ir mano nuspalvinti plotai neatitinka nuskenuoto piešinio linijų. (O aš spalvinu viską atskirais sluoksniais – viename oda, kitame plaukai, trečiame batai... Jeigu iliustracija su miško aplinka, kur visokie šakaliukai, lapukai ir grybukai, tai ten 20 ir daugiau atskirų spalvinių sluoksnių! Tai reiškia, kad negaliu tiesiog imti ir patampyti, reikėjo kiekvieną sluoksnį perspalvinti (čia turėtų būti emociukas su ašaromis). Sugaišau baisiai daug laiko. 


Begalybė atskirų iliustracijos sluoksnių planšetėje ir darbas vakare, fotošopo programa

Baiginėjau piešti knygą Albanijoje. Ten užpildžiau Japonijoj nusipirktus albumus ir ėjau ieškoti popieriaus piešimui. Maniau, tokiam mažam kurortiniam Pogradecyje tikrai nieko gero nerasiu, bet radau puikią raštinės prekių parduotuvę (kurios pardavėjai nekalbėjo angliškai, bet atsirado anglų mokantis pirkėjas, kuris padėjo išversti, kad man reikalingas kuo kokybiškesnis popierius piešimui ir pavyko nusipirkti puikiausio vatmano ir net minkštų pieštukų, kurie irgi vis baigiasi – aš juos nuolat drožiu, nes piešimui reikia smailių, tai ne tiek supaišau juos, kiek sudrožiu). 


Piešiu Albanijoje

Paskutinius mėnesius dirbau žiauriu grafiku. Nepamenu tikslių skaičių, bet buvo maždaug taip: turiu per vieną dieną susiplanuoti, susirasti nuotraukų ir nupiešti 3 puslapius, nuspalvinti seniau nupieštus 6 puslapius, sutvarkyti spalvas fotošopu, nupiešti komiksų burbuliukus, surašyti juose tekstą ranka ir sukelti tekstą į maketą, kuris rašomas šriftu. Jei kurią dieną padarysiu bent puslapiu mažiau, kitą dieną reikės padaryti atitinkamai daugiau. Buvo žiauriai sunku. Verkdavau, buvau perdegus ir atgimus kaip Feniksas nežinau kiek kartų. Atrodydavo, viskas, nebegaliu, išprotėsiu, bet reikia, ir vis prisiverčiu, ir sukandus dantis dirbu. Tik komiksų piešėjai įsivaizduoja, koks tai sunkus darbas, paveikslėlių knyga yra saldainiukas, palyginti su komiksais. Kas kartą, nupaišius komiksų knygą, sakau sau – daugiau niekada! Bet tada praeina kiek laiko, pamatau, kaip skaitytojai vertina tokias knygas, ir vėl piešiu.


Piešiu Lietuvoje


Tyrimas


Medžiagos reikėjo susirinkti be galo daug. Kaip jau minėjau, VISKĄ piešiau iš nuotraukų. Nes ir reikėjo žinoti, kaip kas atrodė, ir rakursų visokių sunkių pasitaikė, tad „iš galvos“ piešti negalėjau. Kadangi jau iš patirties žinojau, kad reikės visko – nuolat fotografavau ir rinkau medžiagą. Žinojau, kad išvyksiu iš Lietuvos keliems mėnesiams ir turiu turėti gerą vaizdų biblioteką. Su Marium daug važinėjome po Lietuvos bibliotekas ir mokyklas pristatinėdami savo leidyklos knygas, tai jei matydavom, kad kažkur netoliese yra muziejus, turintis partizanų ekspoziciją, ar koks bunkeris, vadavietė miške, – važiuodavom aplankyti ir visko sufotografuoti.


Magdė naudoja vokiečių kareivio žiūronus, kurie vėliau priklausė partizanui. Eksponatas iš Obelių muziejaus

Obelių muziejuje buvo labai gera ekspozicija, tikrai pagelbėjo. Ir Vilniuje genocido aukų muziejus.


Partizanai ne visada dėvėdavo uniformas, rengdavosi ir paprasčiau. Ieškojau nuotraukose, kaip juos aprengti


Piešdama naudojau daug nuotraukų ir objektų, nusifotografuotų Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje. Ryšininkės–partizanės iš ten rastos nuotraukos tapo Laume ir Pelėda

Buvom susitikę su istoriku Dariumi Juodžiu, jis paaiškino apie partizanų uniformas ir ekipiruotę, nes aš nieko neišmaniau. O žiūrint į nuotrauką labai sunku suprasti, kas ten per dirželiai, virvelės, kam kas reikalinga. Iš jo sužinojau svarbų faktą – kad partizanai pistoletą visada segėdavo kairėje pusėje, o rusų kareiviai dešinėje. Jei Darius Juodis nebūtų pasakęs, net nebūčiau susimąsčiusi, kad tai svarbu. Labai pagelbėjo jo paskolintos nuotraukos su atkurtomis partizanų uniformomis. Tiesą sakant, vieną nuotrauką, kur istorikas apsirengęs partizano uniforma, ir naudojau kaip pagrindinį modelį partizanų vadui – Magdės mokytojui – nupiešti.

Kitus partizanus ir uniformas, šukuosenas piešiau išsirinkdama išskirtinių bruožų veikėjus iš Genocido muziejuje įsigytos knygos.


Visus partizanus piešiau iš nuotraukų. Tai – kažkada tikrai gyvenę ir už Lietuvos laisvę kovoję žmonės

Kai uniformas nupiešiau, nusiunčiau dizaineriui Giedriui Paulauskui, kuris yra atkūręs partizanų uniformas, kad patikrintų, ar nepripaišiau kokių nesąmonių. Sakė, kad viskas gerai, tokia stilizacija tinka (visų uniformų ir ginklų detalių tikrai nepiešiau, per sudėtinga ir laiko tam nebuvo). Galiausiai knygos PDF nusiunčiau istorikui Norbertui Černiauskui, kad ir jis paskaitytų, pagal jo pastabas paskutiniu momentu dar spėjom pataisyti kai kurias klaidas (pvz., pradžioje tekste buvo rašoma, kad bunkeryje radijas tyliai grojo muziką, bet Norbertas pasakė, kad tais laikais labai taupydavo baterijas ir radiją įjungdavo, kad išklausytų žinias).


Per edukacijas mokyklose rodom Obelių muziejuje nusifotografuotas bunkerių schemas. Leidžiam atspėti, kodėl įrengdavo bunkerius prie upelio ar kaip užmaskuodavo kaminą

Piešiant istorinį komiksą sunkiausia ne nupiešti, o suplanuoti puslapį ir pasiruošti, t. y. sugalvoti, kiek kokios informacijos sutalpinti į vieną puslapį ir susirasti visas nuotraukas, kurių reikės tam puslapiui nupiešti. Kankinau Marių kasdien. Nusipaišau tos dienos planą ir pradedu atakuoti žinutėmis: „Kaip atrodė tas, kaip anas“, nes ne viską galima rasti internete. Kaip atrodė peilis kiaulėms skersti? Kaip atrodo valas, kurį Magdė nusipirko kooperatyve? Juk nepardavinėdavo kaip dabar susukto ar plastikinio disko. (Marius tada klausdavo savo tėčio.) Kaip atrodė pasagėlės, kurias nukalė Magdės senelis? Kaip tuos inicialus nupiešti?


Žinojau, kad reikės piešti batų padus. Obelių muziejuje pavyko rasti seną batą

Dabar jau juokinga, bet pats sudėtingiausias ir daugiausiai dienų planavimo pareikalavęs momentas buvo sukurti mechanizmą spektakliui „Skraidantis magiškas šuo“. Aš tuo metu buvau Japonijoj, buvo didelis laiko skirtumas. Piešti eidavau į bibliotekas, ir kai pas Marių išaušdavo diena (pas mane daug anksčiau), pradėdavom susirašinėti. „Jeigu piešiu, kaip parašei, mechanizmas nesisuks. Reikia pridėti sriegių, grandinių... ne, taip netinka, tada nesisuks aplinkui...“ Žodžiu, paišėm, galvojom, planavom, kol pavyko nupiešti tokį mechanizmą, kuris teoriškai turėtų suveikti taip, kaip norisi, – šuo sukasi ratu ir jo sparnai juda!


Šuniuko išvaizdos paieškos

Dar daug vargo buvo su skaudžiausia knygos scena, kur sušaudomi partizanai. Archyvinių nuotraukų yra ir jos baisios. Vaikams tokių vaizdų piešti negaliu. Nusprendžiau, kad rodysiu tik batus, kažkiek kojų, gal kokią ranką, bet nevaizduosiu viso kūno. Ir tada niekaip negalėjau rasti nuotraukų tokiu rakursu... Ieškojau archyvuose iš karo, žuvusių kareivių kūnų ir panašiai... Daug baisių dalykų prisižiūrėjau. O sunkiausia buvo rasti ir nupiešti tokiu rakursu aukštakulnius. Šią baisiausią sceną pavaizduoti nebaisiai vaikams pavyko. Jie nėra matę nuotraukų ir nežino tiek visko apie karo baisumus kaip mes, suaugusieji. Jie mato tik tiek, kiek yra knygoje, ir tai jų netraumuoja. O tėvai ir mamos sako, kad jiems skaityti labai sunku, – tai natūralu, nes mes jau žinome istoriją. 


Pripiešti vatmano lapai Albanijoje

Vaikams įdomiausia ir baisiausia scena (taip taip, priešingi jausmai abu kartu) – kur Magdė turi susiūti daktarui Baliui žaizdą nugaroje. Tekste nebuvo įvardyta, kokia tai žaizda, tai galvojau piešti šautinę. Bet Marius, kaip žinia, pagal profesiją yra gydytojas, tad pasakė, kad iš šautinės žaizdos būtina išimti kulką, – Magdė to nepadarys. Reikia piešti pjautinę. Kurioj kūno vietoj? Ant nugaros. Tada turėjau išsianalizuoti, kaip atrodo pjautinės žaizdos ir kaip jos siuvamos – tokiomis lenktomis adatomis po vieną dygsnį vis surišant siūlą. Fui kokių vaizdų prisižiūrėjau... 


Kad nupieščiau iliustraciją, prisižiūriu visokių baisybių. Dažnai gulintiems kūnams ieškau nuotraukų iš masažų salonų, nes kitur neįmanoma rasti

Paskutinis kantrybės išbandymas buvo pati knygos pabaiga. Pradžioj tekste buvo tiesiog „bum, sprogimas, mergaitės ir šuns siluetai“, galvojau, o, greitai nupiešiu sprogimą ir knyga bus baigta. Bet tada pasirodė, kad Marius omeny turėjo daug daugiau, visą seką vaizdų. Paprašiau kuo detaliau juos aprašyti. Paskaičiau ir galvoju – juk taip paprasta būtų tiesiog parašyti tekstą keliais sakiniais, o kiek užtruks, kol aš visa tai nupiešiu! Ir dar mano nekenčiamiausią piešti objektą – garvežį – vėl reikėjo piešti!!! Ir pirmą kartą gyvenime piešiau sprogimą. Išėjo vos ne atominis, įspūdingas.


Ką tik iš spaustuvės

Veikėjai


Kaip atrodys Magdė, žinojau iš karto. Kai kūrėm knygiukus ir Modestos knygiukui „Visokia“ nupiešiau tą fainą mergaitę, jau tada nusprendžiau – ji tikrai taps kokios nors knygos veikėja. Ir tapo Magde.


Knygiukas, iš kurio atkeliavo Magdė. Vis dar randamas adresu http://knygiukai.lt

Partizanus piešiau iš nuotraukų. Laumė ir Pelėda irgi yra tikros partizanės. Iš mano pačios išgalvotų yra... gal tik Pranciškus. Ir šuniukas. Aprangą taip pat piešiau iš nuotraukų. Pradžioj Magdę aprengiau neutralaus stiliaus suknele, bet kai jai atėjo laikas eiti į mišką, pamaniau, kad aš tikrai neičiau į mišką be kelnių. Klausimas – ar tais laikais mergaitės nešiojo kelnes kartu su suknelėmis? Pradėjau ieškoti archyvuose nuotraukų ir radau! Taip atsirado praktiška ir patogi Magdės apranga.


Ieškojau nuotraukų, kaip tais laikais rengdavosi vaikai. Radau vieną, kurioje mergaitės mūvi kelnes po suknelėmis

Komiksuose laikausi taisyklės nekeisti veikėjų išvaizdos. Geriausiai, kai apranga, šukuosena išlieka tokie pat per visą istoriją. Nes kitaip skaitytojui darosi sunku atpažinti, kas yra kas. Bet Magdės išvaizda NUOLAT kito. Ji ne tik persirengė daugybę kartų, išsipaišė veidą anglimis kaip indėnė, bet dar ir nusikirpo plaukus! Nusipiešė ūsus! Pakeitė kelias kepures! Gerai, kad visa istorija sukasi aplink ją ir skaitytojui, manau, neliko neaiškumo, kas šis naujas keistai atrodantis veikėjas.


Magdės tėtis ir mama atsirado iš šitos nuotraukos – kartais reikia labai nedaug

Aplinka


Interpretavau naudodama nuotraukas. Naudojau jas absoliučiai kiekvienam kadrui. Visoje knygoje yra tik vienas piešinys, kurį piešiau iš galvos, – karas. Kur karą reikėjo pavaizduoti kaip veikėją. Ši iliustracija tikriausiai išsiskiria iš visos knygos. O daugiau – nuotraukos, nuotraukos... Prisifotografavau daug Lietuvos miškų, nuvirtusių medžių, kad galėčiau iš jų piešti, kai aplink mane bus Japonijos bibliotekų sienos ar Tailando džiunglės!


Fotografuoju miško keliuką prie savo ežero ir vėliau panaudoju piešdama iliustraciją

O interpretavau todėl, kad turiu visko daug sutalpinti. Pvz., pavaizduoti, kaip Magdė lenda tamsiu urvu nežinodama, kur atsiras ir kokio ilgio tas urvas, – todėl jis pailgintas ir vingiuotas, o bunkeris piešinyje atrodo labai erdvus, nes man reikia sutalpinti ne tik objektus, kurie ten būdavo, bet ir partizanus, ir tekstą, ir komiksų burbuliukus. Ir radiją, rūpintojėlį, gultus. Tad bunkerį išdidinu tiek, kiek man reikia, kad viską sukiščiau. Kitaip nepavyktų nupaišyti.


Kai ką nors piešiu, pvz. kaimo mokyklą, susirandu kiek įmanoma daugiau nuotraukų ir žiūriu, kas labiausiai tinka. Iš skirtingų šaltinių sudėlioju vieną vaizdą

Vasarą knygą piešiau Lietuvoje prie „savo“ ežero, kur miegu palapinėj, kad apgaučiau save, jog man atostogos, knygoje nemažai vaizdų iš ten. Rytas, kur Magdė pirma pabunda ir pamato ryto saulėj spindintį ežerą. Lapių urvas po didžiulės pušies šaknimis... Iš ten, Ligajų ežero. 


Piešiu Lietuvoje, prie Ligajų ežero. Miegu palapinėj, norėdama apgauti save, kad man atostogos


Siužetas


Labai sunku paaiškinti, kaip vyksta planavimas, tai išeina natūraliai. Tiesiog imu lapą ir piešiu, kartu greituoju būdu surašydama tekstą ar tiesiog braukdama linijas, kad matyčiau, kiek istorijos telpa. Man atrodo, vienintelis svarbus dalykas, ką turiu omeny kurdama planą, – kad būtų dinamika. Vaizdas iš arti / iš toli. Iš priekio / iš šono. Kamera juda kaip filmuose. Kažkur atsiranda detalesnis aplinkos vaizdas, kitam kadre aiškiai matome veikėjo bruožus.


2 skyriaus planas

Kiek kam reikia skirti dėmesio, apsprendžia tekstas. Kaip jau minėjau, jeigu yra be galo ilgas monologas, turiu sugalvoti, kaip vizualiai su tuo sužaisti. O jeigu tekste yra tokių momentų, kuriuos norisi pabrėžti, ištęsti laike, pristabdyti, darau tai piešiniais. Pvz., kai Magdė naktį išeina į karinę operaciją parnešti maisto. Ten norėjosi sukurti įtampą, kad skaitytojui beveik girdėtųsi baisi, tvinkčiojanti muzika fone, kaip būna filmuose. Todėl viską kadravau mažais judesiais. Atsiranda rankos, akys, žvilgsniai. 


Kartais paprastai scenai susirandu begalę vaizdų. Pvz., norėdama įsivaizduoti, kaip atrodo batsiuvio dirbtuvė, kokie įrankiai naudojami, kas kabo ant sienų

Taip, kai norėdavau ką nors pakeisti, visada tardavausi su Marium. Piešiant įvyko daugybė pokyčių tekste, veikėjų aprašymuose, bet detaliai jau nebeatsimenu. Man atrodo, nebuvo nė vienos knygos, kurioje nesikiščiau į tekstą (juokiuosi). Kai piešiu, išjaučiu kiekvieną žodį, akcentus, nuotaikas, ir vis norisi pakoreguoti, kad būtų geriau. Tai, ką nupiešiu komiksuose, reikia pašalinti iš teksto, kad nesikartotų (ypač išvaizdos aprašymus), todėl pradinis rašytojo tekstas man reikalingas ir kaip scenarijus, kad žinočiau, ką piešti, o tada jį išvalom, kad neliktų pasikartojimų, nereikalingų apibūdinimų, kad tekstas ir vaizdas atliktų savo pasakojimo funkcijas ir nesikartotų. 


Eskizas ir rezultatas. Šitas užpakalis ir man ir vaikams labai patinka. Kai knygą leidžiam patys, galim rašyti ir piešti ką tik norim


Kūrybinis procesas


Pradėjau piešti knygą sužinojusi, kad gavau stipendiją, 2022 m. sausį ar vasarį. Ir tada prasidėjo karas... Ir viskas, man buvo didžiulis psichologinis blokas. Nes buvome užtvindyti baisių vaizdų. Įvedu į paiešką „rusų kareivių uniformos antrojo pasaulinio karto metu, kariniai sunkvežimiai, kankinami partizanai“, o gūglas man meta vaizdus iš Ukrainos, kurie vyksta DABAR. Buvo apėmęs beprasmybės jausmas. Kam piešti istorines knygas, jei žmonės nieko nepasimoko ir kartoją tą patį. Rusų kareiviai kankino lietuvių partizanus prieš 80 metų, kankina ukrainiečius dabar – šiuo momentu, kai aš turiu piešti šitą knygą. Kam piešti, kas jau buvo? Gal geriau piešti, kas vyksta dabar? Kam apskritai tai piešti?.. Užtruko kelis mėnesius, kol apsipratau su nauja realybe, kaip visi, užbukinau jausmus ir tiesiog piešiau... Piešdama šitą knygą daug verkiau. Psichologiškai buvo labai sunku. Bet tikiu, kad tą sunkumą pavyko užmaskuoti. Specialiai pasirinkau išnaudoti Magdę ir jos veido grimasas. Žaisti su jos išraiškomis ir sušvelninti, nukreipti dėmesį nuo jautriausių momentų.


Piešinys ir galutinė iliustracija

Knygos kūrimo kasdienybė buvo labai nekasdieniška. Nors pradžioj viską sujaukė karas, bet tada atėjo vasara, nuvykusi prie savo ežero įsivažiavau. Pasistatydavau seną sovietinį sulankstomą staliuką, kurį radau pirties palėpėje, susiriesdavau (jis labai žemas) ir piešdavau sėdėdama prie ežero, tarpais įlįsdama nusimaudyti. Tada rudenį buvau Italijoj, Albanijoj, ir piešiau ten. Gruodį išskridau į Japoniją, eidavau piešti į bibliotekas. Sėdėdavau iki 10 vakaro, kol nuskambėdavo muzika, reiškianti, kad biblioteka užsidaro, ir kartu su ten iki vėlumos besimokančiais moksleiviais ar studentais išeidavau, o mums prie durų nusilenkdavo apsauginis ir padėkodavo, kad apsilankėme! Toliau keliavau į Tailandą. Ten buvo baisiai karšta ir drėgna, popierius bangavosi ir pieštukas nenoriai piešė ant drėgno popieriaus. Ir buvo labai keista piešti lietuvišką mišką, kai aplink mane palmės ir mėlyna jūra. Gerai, kad bent jau veiksmas knygoje vyksta vasarą, o ne žiemą.


Piešiu Albanijoje, Italijos kalnuose, Tailande ir Japonijos bibliotekoje

Tada Vilniaus knygų mugė privertė grįžti į Lietuvos žiemą, perskenavau viską, kas buvo nupaišyta per tuos porą mėnesių Azijoje. Tada važiavau į Bolonijos knygų mugę, po jos likau Italijoje – gyvenau ir darbavausi pas savo sesę, kalnuose prie gražaus Izėjo ežero, o paskui vėl Albanijoje prie mano pamėgto Ochrido ežero. Labai mėgstu  ežerus, kalnus ir jūras! Atidirbus gerai prasieiti pakrante ir prasipūsti galvą. Kalnai ir ežerai mane psichologiškai palaikė. 


Su planšete Albanijoje, prie Ochrido ežero. Planšetę nešiodavausi visur ir, vos pasitaikius progai prisėsti, spalvindavau

Paskutiniais mėnesiais jau reikėjo daryti viską vienu metu – piešti paskutinius puslapius, spalvinti, kas jau nupiešta ir nuskenuota iš anksčiau, planuoti komiksų burbuliukus, ranka rašyti tekstus ir dėlioti pasakotojo tekstą šriftu, kompiuteriu tvarkyti spalvas... Dirbau kaip robotas. Draugai ir pažįstami tikrai matė, kad važiuoja stogas, bet buvau pasiryžusi šią knygą padaryti iki galo tobulai, kiek leidžia mano jėgos, ir padariau. (Antram leidime dar patobulinau spalvas ir tekstų kompozicijas, nes pirmasis atrodė per tamsus, bet antrasis išėjo per šviesus, tai tobulinsiu dar – vėl viską perdarysiu ir duosiu Latvijos leidyklai, kuri įsigijo knygos teises, atspausdinti trečią variantą – tobulumui ribų nėra!) 


Kaip nupiešti mamą, tempiančią siuvimo mašiną, kad būtų aišku, jog jai labai sunku?

Kurdami šią knygą įkūrėm ir mūsų naują leidyklą „Misteris Pinkmanas“. Tiesą sakant, būtent dėl knygos „Mergaitė su šautuvu“ atsirado leidykla – nusprendėm šią knygą išleisti patys, o kokia leidykla su viena knyga? Reikia daugiau. Tai kol piešiau „Mergaitę su šautuvu“, spėjom išleisti kitas 6 knygas. Tuos projektus taip pat koordinavau aš, buvau knygų dizainerė, atsakinga ir už reklamą, platinimą, pardavimą, buhalteriją... Tai reikėdavo šokinėti tarp dviejų darbų – tai aš iliustruotoja, tai leidėja. 


Leidykla „Misteris Pinkmanas“, tai mes – Marius su Lina

Turėti savo leidyklą gana didelis privalumas – galime tiesiogiai bendrauti su pirkėjais ir skaitytojais. Ir gauti atgalinį ryšį. Kai knyga buvo išleista, du kartus dariau akciją „Knyga su autografu“, kai žmonės galėjo atsiųsti savo (dažniausiai vaikų) nuotrauką ir aš nupiešdavau portretą į knygą. Supaišiau per 400 knygų, o kadangi dauguma norėjo 2–3 portretų iš karto (piešiau ir šeimas, ir šunis, ir kitus gyvūnus pagal pageidavimą – pvz., meškėną!), tai... nerealus skaičius portretų atsirado. Bet svarbiausia – aš su jais bendravau asmeniškai. Visi gavę knygą su portretu labai džiaugdavosi ir iki šiol dalinasi, kokią pridėtinę vertę jis duoda knygai. Neseniai viena mama parašė, kad jos berniukas skaitydamas knygą visur ją nešiojosi, ir į mokyklą taip pat. Ten jį pamatė kitas berniukas, kuris irgi turėjo knygą su savo portretu. Piešiant vaikų portretus kai kurie išėjo tokie faini personažai, kad, galvoju, atsiras kokioje nors mano knygoje ateityje!


Piešiu autografus

Mes labai daug keliaujam po Lietuvos bibliotekas ir mokyklas, papasakojam vaikams, kas tokie buvo partizanai, kada, kur, kaip, už ką jie kovojo, kaip buvo statomi bunkeriai ir t. t. Tėvams atrodo, kad jų vaikai žino tą patį, ką ir jie, bet iš tikrųjų vaikai apie partizanus nieko nežino. Labai retas atsako teisingai. Taigi mūsų knyga supažindina daugybę Lietuvos vaikų su šiuo svarbiu Lietuvos istorijos momentu ir paskatina domėtis daugiau, nuvažiuoti pažiūrėti, kaip atrodo bunkeriai (knygos gale esam padarę bunkerių ir muziejų žemėlapį).


Pristatydami knygą apvažiavom labai daug bibliotekų ir mokyklų


P. S.

Šią knygą dedikavau savo seneliui. Kai jau žinojau, kad piešiu knygą apie partizanus, kalbėjausi apie tai su savo pusbroliu ir jis mano sako: „O tu skaitei mūsų senelio prisiminimus knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“?“ Ką? Mano senelis kažkur parašė prisiminimus, o aš nieko apie tai nežinojau? Senelis buvo man didžiausias autoritetas, išmokęs mane daugybės dalykų – žvejoti, pažinti žuvis ir augalus, naudotis plaktuku, kirviu ir pjūklu (jo sandėliukas buvo mano žaidimų aikštelė, viską leido – stebiuosi, kad visi pirštai liko sveiki!). Daugybė pasirinkimų ir sprendimų mano gyvenime įvyko mano senelio dėka.


Kairėj – aš su seneliu, dešinėj – sesė su močiute

Deja, jis mirė labai anksti, kai man buvo 20 metų. Būdamas gyvas jis man truputį pasakojo apie Sibirą – kad slėpdavo rožančių žemėje, kad valgydavo sriubą iš supuvusių kopūstų lapų su sūriomis sukirmijusiomis silkių galvomis... Bet kad būtų pasakojęs apie partizanus – neatsimenu. Taigi gavau iš pusbrolio tą knygą ir perskaičiau. Taip pirmą kartą sužinojau savo senelio istoriją: kaip jį, dar moksleivį, sugavo vokiečiai, išvežė į darbus, tada vokiečius suėmė rusai kartu su ten buvusiais lietuviais ir išginė į Sibirą. Ten senelis jau buvo mirtininkų palatoje, bet jį išgelbėjo tai, kad mokėjo daug kalbų, susikalbėjo su stovyklą lankiusiu britų gydytoju, kuris liepė senelį perkelti į ligonių palatą ir ten jis išgijo. O tada pradėjo dirbti vertėju. Po kelerių metų, kai paaiškėjo, kad Sibire jis atsidūrė per klaidą, gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Norėjo tapti gydytoju, bet visgi Sibiras pakišo koją ir galėjo baigti tik felčerių mokyklą. Tada dirbo gydytoju mažuose miesteliuose Panevėžio rajone, o naktimis jį slapta veždavo gydyti partizanų... 



KNYGOS AUTORIŲ BIOGRAFIJOS


Marius Marcinkevičius


Gimiau 1966 m. Vilniuje.


Dėl savo guvaus charakterio mokiausi net 7 mokyklose.

Po mokyklos teko pakeisti nemažai profesijų: dirbau medkirčiu, kroviku daržovių bazėje, sanitaru psichiatrijos klinikoje, paskui tarnavau kariuomenėje desantininku, teko nemažai šokinėti su parašiutu. Galiausiai įstojau į universitetą ir baigiau medicinos studijas.


Kai gimė vaikai, ėmiau rašyti jiems pasakas ir eilėraščius. Vaikams patiko, o redaktoriams nelabai. Išdalijau savo kūrybą gal kokiai 20 leidyklų, bet niekas neatsiliepė. Pirmosios knygos buvo išleistos bendradarbiaujant su labdaros ir paramos fondais, o paskui ledai pajudėjo su puikia leidykla „Tikra knyga“.



Knygos vaikams


Šiuo metu esu išleidęs 23 knygas, kurios yra išverstos daugiau kaip į 20 kalbų. Man jos visos labai brangios, bet, rikiuojant nuo viršaus mieliausias, lentelė atrodytų taip:


„Mergaitė su šautuvu. Istorija apie mergaitę partizanę“ (Iliustravo Lina Itagaki,  Misteris Pinkmanas, 2023) 


„Akmenėlis“ (Iliustravo Inga Dagilė, Tikra knyga, 2020)


„Sivužas“ (Iliustravo Lina Dūdaitė, Tikra knyga, 2018)


„Ilgi eilėraščiai trumpiems“ (Iliustravo Ieva Gvazdytė, Misteris Pinkmanas, 2023)


„Mažasis piratas ir didysis lobis“ (Iliustravo Marta Žuravskaja, Misteris Pinkmanas, 2023)



Lina Itagaki


Gimiau 1979 m. rugsėjo 30 d. Kaune.


2014 m. baigiau bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos grafikos katedroje. 2003 m. Tarptautiniame krikščioniškame universitete Tokijuje, Japonijoje, baigiau tarptautinės ekonomikos bakalauro studijas. Prieš tai Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune studijavau anglų kalbą ir literatūrą, bet studijų nebaigiau, nes išvykau į Japoniją. Kol studijavau VDU, po paskaitų lankiau Goju Ryu karatė būrelį ir buvau mažiausių vaikų trenerė. 


Japonijoje pirmiausia įsidarbinau anglų kalbos mokytoja, paskui amerikiečio firmoje, kūrusioje elektronines vizas, taip apvažiavau visų šalių ambasadas Tokijuje. Vėliau dirbau japonų kalbos vertėja, labai patiko dirbti kombini parduotuvėje. Grįžusi į Lietuvą 5 metus dirbau l. e. p. direktore japonų dukterinėje kompanijoje KOEI. 


Galiausiai vėl tapau studente ir teko uždarbiauti įvairiausiais būdais. 

Pirmąją vasarą – paštininke Olandijoje. Labai patiko!  Paskui atradau šaržų piešimą Palangoje, piešiau 6 vasaras. Siaubingas, bet psichologiškai labai užgrūdinantis darbas. 


Mokiau japonų kalbos ir kaligrafijos Klaipėdoje. Dirbau Klaipėdos lėlių teatro dizainere. Turėjau daug įvairių darbų, kol pamažu vis daugiau dėmesio pradėjau skirti knygų iliustravimui. O kai jau nusprendžiau atsisakyti visko, išskyrus iliustravimą, 2022 m. kartu su Mariumi Marcinkevičiumi įkūrėme leidyklą „Misteris Pinkmanas“ ir dabar vėl dirbu šimtus visokiausių darbų.



 Knygos vaikams


„Mergaitė su šautuvu. Istorija apie mergaitę partizanę“

Iliustracijos ir knygos  dizainas (Marius Marcinkevičius, Misteris Pinkmanas, 2023)


„Prieš srovę. Žuvų draugės Sabihos Kasimati istorija“ 

Iliustracijos ir dizainas (Vytenė Muschick, Marius Marcinkevičius, Aukso žuvys, 2023, pirmasis leidimas albanų kalba – Konrad-Adenauer-Stiftung fondas, 2020)


„Nukas“ 

Iliustracijos ir dizainas (Audra Baranauskaitė, Tikra knyga, 2021)


„Betė ir skraidanti gimtadienio dovana“ 

Iliustracijos ir dizainas (Vitalija Maksvytė, Marius Marcinkevičius, Alma Littera, 2021)


„Grybo auksas“ 

Iliustracijos, teksto adaptacija ir knygos dizainas 

(Rasa Grybaitė, Dailininkų sąjungos leidykla Artseria, 2021)


„Karališka vaikystė: viena 1529 metų rudens diena“

Iliustracijos ir dizainas (Nelė Kostinienė, Živilė Mikailienė, išleido Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2021)


„Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“

Iliustracijos ir knygos dizainas (Nelė Kostinienė, Živilė Mikailienė, Tikra knyga, 2019)


„Sibiro haiku“

Iliustracijos ir knygos dizainas (Jurga Vilė, Aukso žuvys, 2017)





AČIŪ!


Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Giedrė Kmitienė ir Vainius Bakas



Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje

Projekto namai – Vaikų žemė

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

299 views0 comments

Recent Posts

See All

Comments


bottom of page