Teksto anatomija pagal
SELEMONĄ PALTANAVIČIŲ
Pradžia
Aš visada žinojau, kad parašysiu šią knygą. Tai buvo mano vidinė nuostata, nes Profesorius (visada taip įvardinu Tado Ivanausko pedagoginį statusą) man, septintokui vaikui, į kaimą atsiuntė dvi knygas, laišką ir linkėjo daug mokytis ir tapti gamtininku. Asmeniškai sutikti jo nespėjau, nes jis labai greitai mus paliko. Tačiau bendravau per jo darbus, skaičiau ir skaičiau man svarbias knygas, mokiausi, ne tik lankiau jo įkurtas įstaigas, bet ir vienoje jų (Žuvinto rezervate) penketą metų dirbau. Taigi santykis, kiek leido nuotolis, laikas ir galimybės, buvo labai artimas.
Pasiruošimas
Prisipažinsiu: specialiai nerinkau medžiagos, nes visa tai, apie ką pasakoju knygoje, buvo jau išgyventa, sužinota. Be to, apie Profesorių prieš trejetą metų buvo išleista M. Žalakevičiaus monografija (2 tomai, beveik 1 600 psl.). Man teko kalbėtis, bendrauti su daugeliu žmonių, kurie tiesiogiai mokėsi iš Profesoriaus, dirbo su juo, taigi – patirčių tikrai pakako. Ko gero, gyvas jų žodis buvo daug svarbesnis už visas parašytas biografijas.
Knyga
Šiandien suprantu, kad tokia knyga, jos struktūra ir toks pasakojimas ir turėjo būti. Labai ilgai planavau parašyti knygą apie Profesorių, bet gerai, kad to nepadariau anksčiau – būčiau tik sugadinęs temą, nes ji, ko gero, būtų buvusi sausa, enciklopedinė. Vaikams reikia kitko. Įsivaizduokite – reikėjo pasakoti apie ilgą ir labai turiningą gyvenimą nugyvenusį žmogų... Kaip sujungti mažo vaiko, jaunuolio, pagaliau – garbaus amžiaus žmogaus patirtis, darbus, reikalus? Taip ir atsirado Tadukas ir Tadas, o tarp jų dažnai nėra jokios amžiaus ribos. Teksto negalėjo būti daug, teko rašyti glaustai.
Ar keičiau ką rašydamas?.. Ne, paprastai, radęs temos pristatymo raktą, dirbu lengvai, greitai ir savo sumanymo nekeičiu.
Kūrybinis procesas
Knyga apie Taduką gimė palengva, o ledai pajudėjo, kai supratau, jog vaikams pasakosiu apie Taduką, apie Tadą, apie Lietuvą ir viską išdėstysiu atskiruose pasakojimuose. Taip yra tikslingiau pateikti (žinoma, ir skaityti) medžiagą. Kadangi apie profesorių Tadą Ivanauską tikrai yra ką pasakoti, teko suspausti save, išgryninti temas.
Kai kas tiesiog netilpo, nepritapo. Iš tikro, niekada nereikėtų kalbėti ar rašyti apie tai, kas nepadaryta... bet jei reikia, prašau: ko nėra šioje knygoje? Sudėtingo karo ir ypač pokario laikotarpio, kai Profesorius buvo persekiojamas, netekčių, kurias teko išgyventi įkurtose jo įstaigose – kad ir Zoologijos sode, kurio žvėrys per karą buvo išvežti, o Zoologijos muziejaus vertingiausi eksponatai išgrobstyti. Nėra šių dienų atgarsių ir atsakymo – ar tebeskraido svajonių paukštė. Taigi, rašyti dar yra apie ką. Kas žino, gal kada nors kas nors galės tuo papildyti kitus knygos leidimus.
Mano rašymo kasdienybė paprasta: yra pluoštas juodraščių (neleisčiau sau rašyti ant švaraus lapo arba tik vienoje jo pusėje), yra parkeris. Viską rašau ranka, taigi – smagiai popieriuje išdėstau, ką kažkas diktuoja (net nežinau, kaip ten būna). Rašymo diena nėra begalinė, tai ne griovio kasimas. Kai viena istorija (vienas tekstas) baigta, kitos tenka palaukti. Man knygų rašymas nėra planinis darbas, dirbu taip, kaip išeina, rašau pats sau, o leidėjams parodau tik jau užbaigtą darbą. Neįsivaizduoju, kad būtų galima su dalimi teksto bėgioti ir girtis arba pasakoti apie „būsimą“ knygą, – tai tikrai ne prietaras, tai mano nuostata.
Kiek laiko rašiau tekstą, negaliu pasakyti. Nes kūryba ir rašymas yra lyg to paties procesas sudedamosios dalys, kurios kažkaip dera tarpusavyje. Kas jas derina, nežinau...
Kažkas jau klausė: ar tai pažintinė knyga? Manau, kad tikrai ne, nors ji – apie konkretų asmenį. Veikiau tai pasakojimas apie žmogų ir svajonę, taip jau atsitiko, kad tas žmogus save skyrė gamtai ir paukščiams. Dabar ją skaitantys vaikai gali nieko nežinoti apie Profesorių. Bet gali pažinti Taduką, visą gyvenimą ieškojusį savo svajonių paukštės.
Iliustracijų anatomija pagal
AGNĘ NANANAI
Stilius
Perskaičius rankraštį liko labai šviesaus pasakojimo jausmas, buvo smalsu, kaip tas Tadas atrodė iš tikrųjų, kaip jis ten gyveno? Buvo aišku, kad tai knyga, kurioje daug gamtos, žmonių ir kad svarbiausia bus vizualiai sujungti faktus su menamais įvykiais.
Labiausiai mėgstu dirbti tradicinėmis priemonėmis – pieštukais, akvarele, patinka nespalvoti piešiniai arba tik kelių spalvų. Taip bandžiau ir daryti – piešiau vien pieštukais, su mažai papildomų spalvų, įsivaizduodama, kad taip geriausiai perteiksiu to laikmečio jausmą ir tai primins seno nuotraukų albumo stilių. Tačiau pabandžiusi supratau, kad bus nuobodu, – pirmiausia man pačiai taip piešti didelės apimties knygą, o ir skaitytojui, kad ir kokius kompozicinius burtus naudočiau. Taigi eksperimentavau toliau.
Buvo mintis kiekvieną skyrių atskirti atvirukais, tarsi išlikusiais atsiminimais, priklijuotais dienoraštyje. Tačiau tai atmetėm kartu su leidykla, kai suskaičiavom, kad knyga tokiu atveju bus labai stora ir nepatogi.
Tuomet pabandžiau į nuotraukų albumo ir meniškų atvirukų idėjas pažvelgti kitu kampu ir išsigrynino visa knygos koncepcija: augalus ir gyvūnus piešiau kaip enciklopedinį piešinį, įklijuodama lyg svarbius, nenorimus pamesti užrašų lapelius, perpiešinėjau tikras fotografijas, kurios liudija rašytojo tekste minimus įvykius ar asmenis, taip išlaikydama dokumentinę albumo idėją.
Norėjau, kad augalus ir paukščius, vabzdžius vaikai matytų tikslius, tokius kaip ir pats Tadas tyrinėjo būdamas vaikas enciklopedijose, žinynuose ir gamtoje. O pasakojimo vietas, kurios sukurtos rašytojo, leidau sau laisvai interpretuoti nukeldama skaitytoją į meniškai pavaizduotą pasaulį. Taigi toks stilių susipynimas verčiant puslapius suteikia galimybę nuolat patirti ką nors naujo.
Pasiruošimas
Dirbant prie šio projekto medžiagos tikrai reikėjo ieškoti papildomai. Tai biografinis pasakojimas, tad teko pasidomėti, kaip atrodė pats Tadas Ivanauskas, kaip atrodė jo tėvai, dvaras, kuriame užaugo, kur jis studijavo ir keliavo.
Informacijos rasti nebuvo sunku – tai vienas žymiausių Lietuvos gamtininkų, tad apie jį galima pasiskaityti ir nuotraukų rasti internete ir didžiulėse M. Žalakevičiaus sudarytose knygose „Akademiko Tado Ivanausko fenomenas“. Jas man rekomendavo Selemonas Paltanavičius.
Važiavau ir į T. Ivanausko zoologijos muziejų Kaune – norėjau atidžiau patyrinėti ne tik eksponatus, bet ir apžiūrėti, kaip jie laikomi, kokios spintos, kaip eksponuojama. Skaičiau ir apie preparavimą ir taksidermiją – iškamšų ruošimą. Turėjau žinoti, kaip tai daroma, nes norėjosi aiškiai parodyti: viename iš puslapių yra toks lyg komiksas, kaip pats Tadas padaro paukščio iškamšą.
Knygoje šie terminai yra paaiškinti, bet šiuolaikiniam vaikui tai gana sunku suprasti – juk vaikai dabar nemedžioja, tėvai irgi ne visų! O Tadas, būdamas 8–9 metų, turėjo savo šautuvėlį medžioklei. Tad norėjosi iškamšos darymo žingsnius nupiešti, kad vaikai lengviau suprastų, kuo knygos herojus vaikystėje užsiėmė.
Augalus ir paukščius, vabzdžius piešiau pagal internete rastas nuotraukas arba enciklopedinius piešinius, kai kuriuos iš savo pačios nuotraukų iš muziejaus. Viskas labai pravertė iliustruojant ir pačiai buvo įdomu. Ypač sužavėjo senovinės iškamšų laikymo spintos, kolekcijos. Tai įdomi tema, kuri nugulė vaizduotėje, kas žino, gal kada išlįs kitoje knygoje.
Veikėjai
Daugiausia tyrinėjau T. Ivanausko nuotraukas, jo šeimos narius, žmoną. Sunkiausia buvo „auginti“ pagrindinį herojų – jis turėjo būti mažas, tada kiek didesnis vaikas, paauglys, jaunuolis ir t. t. – iki senučiuko.
Tai tikrai nelengva užduotis, bet, manau, pagelbėjo pasirinkimas maišyti stilius, kai nuotraukų piešiniuose galėjau detaliau išpiešti, o akvarelėmis leidau sau laisviau atkartoti herojų. Nuotraukos šiuo atveju – kaip atsiminimų albumas – buvo patogi forma pavaizduoti ir T. Ivanausko kolegas. Juos tiesiog susiradau internete ir perpiešiau. Papildomai nesidomėjau kitais minimais mokslininkais, bet labiausiai sužavėjo jo šeima – mokslininkas tėvas, mama, prancūzė auklė. Buvo įdomu sužinoti, iš kokios aplinkos kilo šis smalsus, drąsus ir darbštus herojus.
Aplinka
Tai mano pirmoji pažintinė knyga. Ir, tiesą sakant, S. Paltanavičiaus tekstas truputį apgavo – apvyniojo aplink pirštą. Aš pati nesu mėgėja skaityti enciklopedijų ar panašių pažintinių knygų, biografijos taip pat nelabai mane traukia – man atrodo per sausa, neužkabina, nors ir norisi sužinoti. Mieliau renkuosi dokumentinius filmus nei žinynus. O šiuo atveju pasakojimas įviliojo ir buvo labai įdomu.
Tad kai pradėjau galvoti, kaip galėčiau piešti, tik tada supratau, kad turėsiu ne tik interpretuoti tekstą, bet ir būti tiksli tam tikrose vietose, nes tai yra realios vietos, konkretūs gyvūnai ir pan. Kadangi visiškai viską tiksliai atkartoti neįmanoma, natūraliai išėjo, kad tam tikrus dalykus nupiešiau tiksliai, o kai ką nutylėjau. Tarkim, knygos pradžioje pavaizduotas rogių sukimasis su kartimi – tokį dalyką net gūgle sunku rasti. Bet visgi labiausiai iliustracijoje norėjosi parodyti, kaip žiemą vaikai siaučia lauke, – taip buvo prieš 100 metų, taip yra ir dabar.
Tad kartis liko tik detalė, be abejo, svarbi, ir turėjo būti pavaizduota tokia, kokią ją darydavo. Tokiu principu vadovavausi ir kitose knygos vietose. Man patiko naudoti nuotraukų motyvą, nes jos iškart simbolizuoja užfiksuotą faktą. Beveik visos nuotraukos yra perpieštos iš tikrų nuotraukų. Keletą tik esu sugalvojusi, nes taip norėjosi pagal tekstą.
Siužetas
Po visų bandymų susidėliojo tokie stilistiniai akvarelinių iliustracijų, komikso intarpų ir perpieštų nuotraukų „blokai“, kurie tiko ir patiko leidyklai, autoriui ir muziejaus komandai. Neturėjau jokio griežto plano, tiesiog sekiau tekstą ir tik vietomis stabteldavau, kad nebūtų vien nuotraukos, o paskui vien akvarelės. Pasiklioviau savo intuicija ir taip bangavau per visą knygą.
Kūrybinis procesas
Darbas vyko pavasarį ir dalį vasaros. Šią knygą nupiešiau, sumaketavau ir paruošiau spaudai gal kiek daugiau nei per 4 mėnesius. Nustebau pati, nes tai labai greitai, o man atrodė beveik amžinybė, buvo ir momentų, kai maniau, kad niekada nebaigsiu... Manau, taip atrodė, nes tuo metu vyko daug kitų dalykų: intensyvi buitis su pavasarinėm ligom, trumpos ir ilgesnės kelionės, o per keliones aš retai kada dirbu, bet per vieną iš šių truputį piešiau. Piešiant šią knygą mintyse jau „kvėpavo“ kita knyga latvių leidyklai, tad kartais atsitraukdama papiešdavau ir jiems. Bet man sunku dirbti su dviem knygom vienu metu – nemoku pasidalinti po lygiai, kuri nors nukenčia. Tad padariusi kelis atvartus kitos knygos, ją atidėjau ir grįžau prie jos vos baigusi apie Tadą.
Mano dienos, kai iliustruoju ar dirbu prie kitų projektų, yra panašios – beveik normalios darbo dienos, tik užsitęsiančios iki vėlumos, nes dienos metu tenka pavažiuoti iki kokio būrelio ar mokyklos...
Vasarą ritmas smarkiai išsimuša, tuomet kartais galvoju, kad nežinau, kada geriau dirbti – vėlai vakare ar anksti ryte, nes tik tuo laiku namie būna tyla. O aš, nors ir įpratusi būti pertraukiama ar klausinėjama, mėgstu susikaupti tyloje arba su muzika. Man sunku dirbti ir kalbėti vienu metu.
Iliustruojant yra etapai – kai komponuoju / eskizuoju, tai įtemptai galvoju, tada tikrai erzina pašaliniai trukdžiai; paskui ateina eskizo perkėlimo į realaus formato lapą etapas, tuomet dengiami fonai, dėmės; ir galiausiai – detalių piešimas. Tad kol visa tai vyksta, – o kartais vienos iliustracijos ir per dieną nepadarai, – nesinori kalbėti su niekuo. Tačiau kai dirbi namie, – nors turiu savo atskirą darbo kambarį, – visiškai atsiriboti ne visada išeina. Piešdama fotografijų iliustracijas šiai knygai galėjau būti gan mobili – jos nedidelio formato, tad piešiau ir kieme, vežiausi bloknotą į išvykas. Perpiešti fotografijas daugiau buvo techninis darbas nei kūrybinis.
Eskizų daugiausia man prireikia dėl kompozicijos. Kai jau įsidirbu, man gana aišku, kaip turi atrodyti galutinis variantas, todėl nedarau spalvotų eskizinių versijų. Na dar eskizuoju pradžioje – kaip atrodys veikėjai, kokios jų proporcijos, grubiai spalvinu, bandau atrasti paletę. Bet paprastai tai mano darbo proceso dalis, to nerodau leidyklai ar autoriui. Jiems siunčiu jau labiau išbaigtus variantus. Dėl Tado neturėjome jokių ginčų, gal sulaukiau kelių komentarų, kad kai kur jis per didelis ar per mažas, kas nors per tamsu ir gali pranykti spaudoje ir pan. Nieko esminio.
KNYGOS KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Selemonas Paltanavičius
Gimiau prieš 68 metus Užbalių kaime, vienkiemyje prie Kazlų Rūdos girios.
Studijavau Vilniaus universitete biologiją.
Skirtingų darbų gyvenime nebuvo daug: 40 metų dirbau gamtos apsaugos biurokratinius darbus. Labai ilgai ministerijoje, taigi – toli nuo knygų, nuo vaikų literatūros. Bet visada, kiek tik save pamenu, buvau su gamta ir prie jos. Ji man – pats geriausias gyvenimo ir kūrybos variklis.
Knygos vaikams
Neskaičiavau, kiek iš mano 98 knygų skirta vaikams... beveik visos. Man svarbiausia pirmoji – „Žalio miško istorijos“ (Vaga, 1978), parašyta septintoje klasėje. Džiaugiuosi, kad parašiau „Velniuką ir vieversiuką“ (Žara, 2005) – labai lietuvišką pasaką, „Aš – lietuvis“ (Debesų ganyklos, 2017) – ne literatūrinę, bet būtiną vaikams ir tėvams, ir dvi knygas apie ypatingose situacijose atsidūrusius gyvūnus: „Leopardas Leonardas“ (Žara, 2008) ir „Brunas“ (Nieko rimto, 2019). Dar džiaugiuosi parengęs 4 mūsų gyvojo pasaulio pažintines knygas, paskutinė jų – „Gyvas vabzdžių pasaulis“ (Alma Littera, 2024).
Agnė Nananai
Gimiau 1984-ųjų sausį Raseiniuose.
VDA Kauno fakultete baigiau Taikomosios grafikos bakalaurą, šiuo metu ten pat studijuoju magistrantūroje.
Dar studijuodama ir baigusi studijas dirbau grafikos dizainere įvairiose reklamos agentūrose. Norėjau išmokti dirbti su visomis reikalingomis kompiuterinėmis programomis, tad negailėdavau laiko į tai gilintis ir po darbo. Po tokių dvejų atkaklių savarankiško mokymosi metų ir vieno seminaro apie popierių, po kurio visi gavom dovanų labai malonaus popieriaus bloknotus, supratau, kad tuos metus visiškai nieko nepiešiau ir pajutau, kaip man to trūko. Nuo to laiko ėmiau pildyti dovanotą bloknotą, darbe pradėjau gauti su iliustravimu susijusių užduočių ir galiausiai nusprendžiau visą laiką skirti piešimui ir iliustravimui, žodžiu, bandžiau iš to pragyventi. O šiaip vaikystėje labai patiko karves ganyti!
Iliustruotos knygos vaikams
Esu iliustravusi 23 knygas vaikams, kelios mieliausios:
Jurga Vilė „Kašalotų radijas“ (700 eilučių, 2024)
Reda Puodžiukė „Žvaigždininkas“ (Baltos lankos, 2023)
Selemonas Paltanavičius „Tadukas, Tadas ir svajonių paukštė“ (Alma Littera, 2023)
Evelina Daciūtė „Ševeliūra“ (Alma Littera, 2022)
Evelina Daciūtė „Paslapčiausia paslaptis“ (Alma Littera, 2020)
Marius Marcinkevičius „Kaip Pelėdžiukas iš namų pabėgo“ (Alma Littera, 2020)
Justinas Marcinkevičius „Vaikų Žemė“ (Alma Littera, 2018)
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje