Search

Baisiai graži anatomija



Teksto anatomija pagal

DAIVĄ ČEPAUSKAITĘ



IDĖJA


Kodėl apskritai rašau eilėraščius? Nežinau, gal tiesiog daugiau nieko nemoku. Galbūt dar dėl to, kad man patinka ypatingas eilėraščio pasaulis, jame yra tai, ko nerasi niekur kitur – keista erdvė, kurioje gyvenimas atsiveria kažin kokia kita, nematyta puse. Eilėraštyje tarp žodžių įvyksta lyg ir cheminė reakcija, kuri sukuria naujas prasmes, naujus ryšius tarp daiktų, žmonių. Arba įsivaizduokite, kad turite stebuklingus akinius, pro kuriuos galima matyti, kas vyksta žmogaus organizme, – kaip jo kraujo upėmis teka įvairiausios naudingos ir nuodingos molekulės, kaip jos sąveikauja, kaip smegenyse gimsta skirtingos mintys. Man eilėraštis ir yra tokie keisti akiniai, pro kuriuos galiu matyti pasaulio gelmę, jo vidinius sluoksnius ir plika akimi nematomus procesus.



O kodėl apskritai sugalvojau parašyti eilėraščių knygą vaikams? Kad nelabai apie tai ir galvojau... Eilėraščius vaikams rašau seniai, bet tik tada, kai jų kam nors prireikia. Daugybę metų dirbau įvairiuose teatruose ir per tą laiką prikūriau nemažą krūvą eiliuotų posmų. Tai buvo dainų tekstai spektakliams, ištisos eiliuotos pjesės, operų libretai ir panašiai. Buvo tokių tekstų, kurie taip ir likdavo nepanaudoti arba įgaudavo niekam netinkamą, nepritaikomą „tiesiog eilėraščio“ formą ir likdavo dulkėti popieriaus skiautėje ar bevardžiame kompiuterio faile. Kartais, kai kas nors paklausdavo, kodėl neišleidžiu knygos vaikams, tik pečiais gūžteldavau. Nejaučiau tokio poreikio. Teisindavausi, kad neturiu laiko. Atrodė, kada nors, kai neturėsiu ką veikti, surinksiu tuos tekstus iš visų pakampių, sulipdysiu į krūvą, ir bus knyga. Ir kartą to laiko atsirado – išėjau iš teatro ir tapau bedarbe. Tada su draugėmis sugalvojome įkurti knygų leidyklą. Kai tik ją įkūrėme, neturėjome nė vieno rankraščio, kurį norėtume išleisti, ir tada supratau: kad pradėtume veikti kaip leidykla, pati turiu tą rankraštį ir parašyti. Surinkau senus savo eilėraščius vaikams, perskaičiau šviežiomis akimis ir supratau, kokie jie blogi. Tada sėdau rašyti naujų ir gerų.



TYRIMAS


Joks eilėraštis negimsta tuščioje vietoje, jam reikia medžiagos. Tik kad ta poezijos medžiaga yra pats gyvenimas. Kad turėtum medžiagos eilėraščiui, reikia tiesiog gyventi. Gal kiek jautresnėmis akimis ir širdimi, gal kiek labiau įtempus klausą ar apnuoginus nervus... Bet šiaip rašyti poeziją – tinginių užsiėmimas, nes nereikia jokių specialių ekspedicijų, archyvų, bibliotekų fondų. Tereikia plačiai atsimerkti ir dairytis. Visa medžiaga po kojomis, virš galvos. Tik semk samčiu ir drėbk ant klaviatūros.

Kartais paskaitydavau dukrai. Bet dažniausiai, kai rašydavau kokį eilėraštį, ji būdavo susidomėjusi kuo nors kitu, pvz. šunimis, ir jos konsultacija baigdavosi maždaug tokiu verdiktu: geriau ėdalą šunims pardavinėtum. Negali sakyti, kad nevertino mano darbo, tiesiog tuo metu tobulas darbas jai atrodė tik susijęs su šunimis. Kitą kartą tai būdavo pyragėlių kepimas, paskui dar kas nors ir t. t. Kitų konsultantų neturėjau, tad dažniausiai tekdavo pasikliauti savo nuojauta.



VEIKĖJAI


Aš visa – nuo galvos iki kojų, per ilgį, plotį, aukštį ir gylį. Nors ir rašau apie kažką kitą, vis tiek tai esu aš. Net kai rašau apie baisybes, tai esu aš – Daiva Tamsa, Daiva Audra, Daiva Sena Spinta ir Daiva po lova. Aš esu iš meilės prisvilęs blynas, aš esu žąsis paukščių turguje, nesugebanti užskristi ant stogo, aš esu mama, kvepianti telefono skambučiais ir pirstelėjęs mėlynas rūkas.


Daiva paauglystėje

Tiesiogiai mano šeimos nariai nėra eilėraščių veikėjai, bet netiesiogiai jie turbūt vis tiek ten gyvena. Tiesa, galbūt baubą, vaikystėje tūnojusį po mano lova, galima laikyti šeimos nariu. Jis tikrai prigadino man nemažai nervų. Kai naktį prireikdavo į tualetą, pamenu, turėdavau bėgti visu greičiu, kad jis nespėtų manęs pagriebti.


Draugų ir pažįstamų taip pat mano eilėraščiuose pilna. Rašytojai visada yra vagys. Jie prisivagia visokių gyvenimo istorijų, detalių, smulkmenų, vaizdų iš pažįstamų ir nepažįstamų ir paskui viską naudoja savo kūryboje. Galiu pavogti šypseną, atodūsį, posakį, šukuoseną, sausainio trupinį barzdoje, strazdanas, riebalų dėmę ant švarko. Nors gal tai ne visai vagystė? Juk paskui grąžinu tai eilėraštyje.


Yra ir išgalvotų veikėjų. Kai galvoji, tai ir išsigalvoja. O kartais išsigalvoja ir visai negalvojant.



APLINKA


Turbūt viskas yra iš mano aplinkos, mano namų, mano prisiminimų. Tik tie prisiminimai ar konkrečios aplinkos detalės eilėraštyje visada gerokai transformuojasi. Kartais ir pati nebežinau, ar tai iš tikrųjų buvo, ar aš pati sugalvojau. Kartais atrodo, kad vienintelė aplinka ir namai yra tik mano galvoje. Ten viskas ir įvyksta, ir tai neturi nieko bendra su realybe.


Rašymo vieta

Dažnai mano pačios gyvenimas neatrodo nei labai įdomus, nei ypatingas, todėl ir išgalvoju visokių eiliuotų fintų, kad nebūtų nuobodu. Skutu bulves, nuobodu, aplinkui tik puodai, samčiai ir visokie trupiniai. Ir ima galvoje tvertis naktinė virtuvės karalystė, kur pelės žaidžia futbolą spardydamos buroką, arba nutariu visą šitą betvarkę užlieti visuotiniu potvyniu, viską paskandinti, kad nereiktų tvarkytis.


Kas dar? Baimė ir grožis, džiaugsmas ir skausmas, meilė ir seilė, ruduo ir pavasaris. Ir bet kurio iš mūsų vidus su sielos užkaboriais, slaptomis kertelėmis ir norais, svajonėmis ir nusivylimais. Projekcijos – dažniausiai ketureiliais posmeliais.



SIUŽETAI


Visi mano eilėraščių siužetai yra iš mano gyvenimo. Tik kartais, kaip jau minėjau, tas gyvenimas vyksta mano galvoje. Ar galvojimas ir išsigalvojimas nėra asmeninis gyvenimas? Man atrodo, kad net labai asmeninis ir net labai gyvenimas. Dažnai jis net įdomesnis už tą, kuris vyksta ne mano smegenų dėžutėje.



KŪRYBINIS PROCESAS


Neprisimenu kuris, bet vienas geras poetas, paklaustas, kiek laiko jis užtrunka parašyti eilėraštį, atsakė – visą lig tol nugyventą gyvenimą ir dar penkiolika minučių. Pritariu šiai jo minčiai. Mano kūrybinis procesas truko visą lig tol nugyventą gyvenimą ir dar keletą mėnesių, kol tuos eilėraščius užrašiau ir sudėliojau į knygą.


Daiva vaikystėje

Rašiau nenuosekliai, bet kur, kur rasdavau ramybės ir tylos, dažniausiai namie. Kasdienybė kaip kasdienybė, nieko ypatingo. Pusryčiai, visokie reikalai, darbai, pietūs, kiti reikalai, darbai, vakarienė, vėl kažkokie reikalai, darbai, miegas, eilėraštis. Duobių, strigimų, rodos, nebuvo. Perrašymų – taip, kartais norisi perrašyti. Bet juk gyvenimo neperrašysi.



Iliustracijų anatomija pagal

IEVĄ BABILAITĘ



STILIUS


Tikslus klausimas, reikalaujantis tokio pat atsakymo... nes tai poezija-tekanti upė, tereikia į ją įbristi ir pagauti vaizdelį. Esu perfekcionistė, tai yra apsimetėlė-tinginė, bandanti įveikti savo ydą ir ją įveikinėdama gerokai persistengiu.


Ieva spaustuvėje

Kas nutinka gavus sodrų, įtraukiantį, užburiantį, tikrovę keičiantį, o gal, tiksliau, ją atskleidžiantį tekstą? Suprantu, kad darbelio bus nemažai, tuomet suku galvą, kaip to išvengti. Juk tinginčiam žmogui norisi plaukti pasroviui, būti pagautam tėkmės. Kad toks kūrybinis procesas įsibėgėtų, turiu atlikti daug paruošiamųjų darbų.



Į norimą pamatyti vaizdą keliauju apgraibomis, tarsi prietemoje, ir didžiąją proceso dalį nesirenku jokios stilistikos, bet klausimą, kokias priemones ir iliustracijų stilių rinksiuosi, pakabinu tiesiai sau prieš nosį. Iš patirties žinau, kad atsakymas, vienoks ar kitoks, ateis.


Galvoju, bent jau taip noriu, kad knygos kūrimo procesas būtų smagus, teiktų malonumą, įtrauktų, kaip gerai išasfaltuotas kelias. Leki, stebiesi, vaizdelius gaudai ir jokių duobių. Taigi tenka gerokai paplušėti, kad tas kūrybinis kelias toks ir būtų. Paruošiamieji darbai – svarbi mano kūrybos proceso dalis ir puiki užuovėja nežinojimui, kokio galutinio rezultato noriu.

Kelio klojimo darbai:

1. Gilinau žinias konsultuodamasi su fotografais. Norėjau kokybiškai nufotografuoti popierėlius ir jų nuotraukas gerai paruošti spaudai.

2. Suplėšiau daug skirtingų rūšių popierių.

3. Eksperimentavau su dažais, stebėjau, kaip sugeria dažus, kai popierinės formos kraštas nukirptas ir kai nuplėštas.

4. Įvaldžiau Procreate programą.

5. Teko įsigyti tris pieštukus, skirtus piešti planšetėje, nes du sugraužė šuo, o trečią pavyko išlupti iš šuns Kordžio nasrų (vieno pieštuko kaina 100 Eu).

6. Atnaujinau maketavimo žinias, kad būčiau kuo labiau nepriklausoma dėliodama popierėlių fotografijas, kai bus kuriamas galutinis vaizdas.


Kartais atrodo, jog užtenka žengti pirmą žingsnį, ir toliau jau eisi savaime, bet kad tų žingsnių bus tiek daug, nuspėti negalėjau.


Ievos darbo stalas

TYRIMAS


Šį kartą medžiagą rinkau iš savo pasąmonės. Eilėraščiai, juose esantys žodžiai, sakiniai – kaip tie radarai, aptikę vaizdą, keliantys jį į paviršių. Na dar žiūrėjau, kaip atrodo virtuvė, kambarys iš viršaus. Internete radau man tinkamų brėžinių, kuriuos transformavau ir išplėšiau iš popieriaus.


virtuvė 1
virtuvė 2
„Arija iš operos „Kulinarija“

Rinkau senus raktus, nuotraukas, skaičiavau skruzdėlių kojas, aiškinausi širdies sandarą. Popierius tapo pagrindine iliustracijų kūrimo medžiaga, padiktuojančia vizualinius sprendimus. Pavyzdžiui: ieškant formos jausmui įvaizdinti, iliustracijoje „Atviras ir jausmingas laiškas draugui“ jau turėtas popierines juosteles (mano dirbtuvėje tokių atraižų pilnos lentynos) suglamžiau ir sudėjau į voką.


Rakteliukai
Laiškas draugui

VEIKĖJAI


Tik dabar pamačiau, kad katino, atsiradusio iliustracijoje „Kulinarinis tvanas“, eilėraštyje nėra, bet yra kniaukiančios taurės. O mano galvoje virtuvė – tai aplink puodus, ant stalo vaikštantis katinas. Tuomet renkiesi, ar pažodžiui perpaišyti tekstą, ar jausmą tekste.

Kulinarinis tvanas

PROCESAS


Pirmas susitikimas su tekstu labiausiai jaudinantis. Atsispausdinu jį popieriuje, tuomet tekstą susikarpau ir sudėlioju į atvertimus (į du greta sudėtus puslapius), suklijuoju lapus permatoma lipniąja juostele, sudedu juos į krūvą ir dar kartą suklijuoju tarpusavyje. Suradus tinkamo atspalvio tušinuką ir pasismailinusi paprastą pieštuką slankioju po namus ieškodama geriausios vietelės tekstui skaityti ir pirmam įspūdžiui užfiksuoti, tai yra greituoju būdu užrašyti pirmą pamatytą vaizdelį skaitant. Beveik visada pirmas užfiksuotas eskizas-reakcija į tekstą, vėliau su įvairiais patobulinimais, išlieka galutiniame piešinyje tarsi įkalta vinis toje sienos vietoje, kur ir bus pakabintas paveikslas.


Visada sakau, kad knygai mažiausiai reikia pusės metų, o kaip ten būna iš tikrųjų... dėl mūsų visų skubos nutinka įvairiai.


Ieva vaikystėje


Spektaklio anatomija pagal

EGLĘ KIŽAITĘ



IDĖJA


„Baisiai gražu“ – tai teatralizuotas koncertas, kuriame skamba Pijaus Narijausko sukurtos dainos pagal Daivos eilėraščius. Visas procesas prasidėjo, kai Daiva pasiūlė mums, kaip Vėjų teatrui, prisidėti prie knygos pristatymo Vilniaus lapuose. Mes, aišku, sutikom. Nes labai myliu Daivą, o šita jos knyga išvis atėmė žadą nuo pirmų puslapių. Taigi ar kurti pagal šiuos eilėraščius – nekilo klausimas. Knygos pristatymas įvyko labai jaukioje Meno forto erdvėje. Bet juk apmaudu būtų daug darbo ir minčių įdėjus kuriant dainas, sukišti viską į stačių, ir tiek. Tai iškart ėmėm planuoti, kas ir kaip galėtų vykti su baisiai gražiomis dainomis toliau. Prireikė šiek tiek laiko, bet po metų įvyko premjera Menų spaustuvėje. Knygos pristatymas virto teatralizuotu koncertu ir džiugiai skamba kiekvieną mėnesį jaukioje mažoje Kišeninėje salėje.



Akcentuoju jaukumą, nes su šiuo spektakliu labai norisi išlaikyti artimą ryšį su žiūrovais. Istorija, kurią sukūriau norėdama sujungti į visumą visas dainas, labai intymi. Paprasta, bet jautri. Ją man padiktavo mano prisiminimai. Rugsėjo 1-osios pirmos klasės šventėje viena mergaitė paklausė, ar noriu būti geriausiomis draugėmis. Sutikau. Ir buvom – klasiokės ir neišskiriamos draugės, kurios nešiojo vienodus drabužius, užkniso visus savo dainom, šokiais ir t. t.


Geriausios draugės vaikystėje

Bet trečioj klasėj nebesusitikom, nes ji išsikraustė gyventi į kitą miestą. Ilgai stengėmės išlaikyti draugystę, sekėsi visai neblogai, gal net iki šeštos klasės. Bet. Kai buvau vaikas ir nebuvo visų išmaniųjų dalykų, tą padaryti buvo daug sunkiau. Šita draugystė ir tas išsiskyrimas paliko ryškų pėdsaką ir tai vis atsikartoja mano kūryboje, o „Baisiai gražu“ kūrybinio proceso metu grįžę prisiminimai tiesiog intuityviai susidėliojo į dviejų draugų istoriją – draugystė ir išsiskyrimas, paslaptys, nutikimai. Tą istoriją įkvėpė eilėraščiai – laiškas draugui ir apie meilę.



Draugystę dažniausiai patiriame vaikystėje. Kieme ar darželyje, gal mokykloje. O paskui ir išsiskyrimą – tokį stiprų, skaudų jausmą. Man tai buvo vienas pirmųjų tokių skaudžių ir sunkių išgyvenimų. Šita paprasta tema sujungia visus tuo metu salėje esančius žmones. Visi iš skirtingų perspektyvų, su savo istorijomis, bet visus suvienija ta pati tema, tai visada pasijaučia. Įdomi ir labai jautri patirtis buvo gastrolės Briusely ir Liuksemburge. Išsiskyrimo ir draugystės tema Lietuvių bendruomenėse suskambėjo visai kitaip ir labai ypatingai. Labai svarbu, kad tame procese dalyvauja ir tėvai. Mes kuriame ŠEIMAI, tai mums labai svarbu, kad koncertas ar spektaklis būtų skirtas ir įtrauktų ne tik vaikus, bet ir kartu atėjusius suaugusiuosius.


Pirmosios repeticijos (namuose)

Būtent „Baisiai gražūs“ eilėraščiai ypač atitinka mūsų teatro filosofiją, nes lygiai taip pat nėra skirti tik vaikams. Juos mielai skaito suaugusieji. Juokiasi, nubraukia ašarą. Manau, čia labai geras dalykas, kad Daivos gražūs, subtilūs eilėraščiai tinka ir vaikams ir suaugusiesiems. Aš labai žaviuosi Daivos pasaulėžiūra, požiūriu į vaikus ir tuo, kad visa tai ryškiai atsispindi jos kūryboje. Daiva – teatro žmogus ir kiekvienas eilėraštis knygoje yra mini drama. Vystymasis, kulminacija, atomazga yra beveik kiekviename eilėraštyje. Todėl kiekvienai istorijai ieškojome sprendimo – taip atsirado mini scenografijos maketai, dulkės, kačiukai. Aišku, tikrų blynų kvapas paperka visus ir įaudrina alkanuosius. Bet kaip kitaip papasakoti blynelio meilės istoriją?



KŪRYBINIS PROCESAS


Visada stengiuosi vadovautis intuicija, ypač kurdama Vėjų teatre. Šiame procese taip pat daugybė dalykų susidėliojo intuityviai. Eilėraščių atrinkimas – pirmas proceso žingsnis, dar nežinant, kaip viskas bus. Visi eilėraščiai puikūs, bet reikėjo atsirinkti. Gal būtent dėl to, kad visi jie nuostabūs, buvo jausmas, kad nesuklysiu paėmus vieną, o ne kitą. Eilėraščius su Pijum atrinkom greitai. Pasirodė, kad pasirinkom tinkamai ir tada prasidėjo didžioji magija.


Kai Pijus kuria muziką, man tai yra įspūdingiausias procesas. Pijus – Vėjų teatro muzikinė ašis, o mūsų teatrui būtent muzika ir yra svarbiausia. Pijus yra stipriausias, galingiausias ir reikšmingiausias Vėjas. Taigi galiausiai liko Pijus, instrumentas ir krūvelė eilėraščių. Jis kuriam laikui užsidaro ir… tada.



Po kiek laiko (o jo nebuvo labai daug, nes knygos pristatymas buvo suplanuotas jau labai greit) įvyko pirmasis pristatymas man ir sūnui Timonui. Timas dainas įvertino puikiai. Jam patiko tos dainos jau tada, kai buvo vos trijų mėnesių (ypač daina „Apie meilę“, ramus valso ritmas puikiai užsūpuodavo klausytoją), o dabar jis jau šoka pagal jas (dažniausiai reikalauja pagroti „Kulinarinį tvaną“ arba „Paukščių turguje“). Timas, būdamas kūdikis, buvo testuotojas, į kurio džiaugsmo ar ašarų pliūpsnius buvo atsižvelgiama.



Pijaus kūrybinė muzikinė magija įvyksta man nesuprantamu būdu, bet kai jau atsirado dainos, viskas ėjosi lengvai, dėlionė dėliojosi, ir įvykus premjerai supratom, kad nepametėm nė vienos detalės. Šitas spektaklis man labai svarbus, nes tai pirmas nepriklausomas Vėjų teatro pasirodymas, mes jį nuo pradžių iki pabaigos koordinuojame patys. Kas kartą aš pati pasitinku ir išlydžiu žiūrovus ir tai man teikia didelį džiaugsmą. Prie šio darbo dirbo ir scenografė Dalia Kiaupaitė, kuri įgyvendino mano idėjas ir įpynė Ievos Babilaitės kurtų iliustracijų motyvus į scenografiją. Vaidina pats Pijus ir labai gražiai į darbą įsitraukė aktorė Jovita Jankelaitytė. Labai džiaugiuosi šiuo darbu, džiaugiuosi, kad jis auga. Dainas pati sau tyliai vis niūniuoju ir žinau, kad Timui dar šiek tiek paaugus skaitysiu ir skaitysiu „Baisiai gražius“ eilėraščius, bus įdomu sužinoti, kurie eilėraščiai jam labiausiai patiks.


Kūrybinė komandas:

Eglė Kižaitė – režisierė

Pijus Narijauskas – kompozitorius, aktorius

Jovita Jankelaitytė – aktorė

Dalia Kiaupaitė – scenografė



KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS


DAIVA ČEPAUSKAITĖ


Gimiau 1967-iaisias Marijampolėje.


Baigiau Kauno medicinos akademiją (tuo metu taip vadinosi), įgijau gydytojos specialybę, bet gydytoja nedirbau nė dienos, nieko nesu išgydžiusi. Dirbau aktore, literatūrinės dalies vedėja, dramaturge teatre. Dar nemažai yra tekę dirbti namie: virėja, skalbėja, plovėja, valytoja, tvarkytoja, guodėja, nešike, vairuotoja, karusele, pasakotoja, gelbėtoja, arkliu, sūpynėmis, gaisrininke, rakščių traukėja, dėmių išėmėja, nagų karpytoja, juokdare, patarėja, matematikos namų darbų didmeistre.


Knygos

Poezijos knyga Bevardžiai (Keturi vėjai, 1992)

Poezijos knyga Suvalgiau vieną spanguolę (Nemunas, 1998)

Poezijos knyga Nereikia tikriausiai būtina (Rašytojų sąjungos leidykla, 2004)

Eilėraščių rinktinė (Kauno meno kūrėjų asociacija ir leidykla Naujasis lankas, 2010)

Pjesių knyga Aš tave užmiršau (Rašytojų sąjungos leidykla, 2016)

Eilėraščių knyga vaikams Baisiai gražūs eilėraščiai (Žalias kalnas, 2017)


Apdovanojimai

Mano dukros gimimas 2005 metais. Visi kiti apdovanojimai mažiau svarbūs.


IEVA BABILAITĖ


Gimiau 1973-iaisiais Vilniuje.


1990 m. baigiau Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklą, grafikos ir dizaino skyrių. 1990–1996 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavau grafikos specialybę MA.

2015–2017 m. ten pat baigiau Meno terapijos kursus.

Studijų metais teko dirbti policijos mokykloje (Trakų g.) dailininke, kavinėje prie kavos aparato (pinigų reikėjo kelionei į Krymo kalnus), fotografavau vestuves, kūriau drabužius ir dekoracijas R. Rastausko spektakliui, kūriau drabužius „Vilnius Europos kultūros sostinė“ atidarymo muzikiniam spektakliui, vaikystėje, kai tėtis statė namą, su sesėmis nešiojome plytas ir kasėme žvyrą į karutį, už darbą tėtis mokėdavo kapeikas (kiek – neatsimenu).


Knygos

I. Babilaitė. (Ne)Vienas (Tikra knyga, 2018)

R. Latvėnaitė. Kas tas Asis? (Rašytojų sąjungos leidykla, 2018)

D. Čepauskaitė. Baisiai gražūs eilėraščiai (Žalias kalnas, 2017)

I. Babilaitė. Spalvinimo knyga suaugusiems Paslėpti veidai (Atrask save, 2016)

I. Babilaitė. Skrisiu (Išleido I. Babilaitė, 2014)

S. Paltanavičius. Dėdė Debesėlis (Žara, 2014)

P. Mašiotas. Kiškis Smaližis (Išleido I. Babilaitė, 2014)

S. Paltanavičius. Kai sugenda telefonas (Žara, 2012)

A. Šimkus. Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt. (VŠĮ „Bernardinai.lt“, 2012)

Meškiukas Tedis (Taiwan: Agaword, 2011)

V. V. Landsbergis. Kiškis Pranciškus, be abejo (Dominicus Lituanus, 2011) J. Čekatauskaitė. Čiauškančios raidės (Žara, 2010)

I. Babilaitė, E. Kučinskaitė. Švytintis Vilnius (Žara, 2009)

J. Čekatauskaitė. Uršulė eis į mokyklą (Dominicus Lituanus, 2009)

V. V. Landsbergis. Pranciškus ir jo senelis Palemonas (Dominicus Lituanus, 2009)

I. Babilaitė. Ulė ir peliukas (Tyto alba, 2005)

Aad Peter. Boružėlės (Olandija, 2000)


Apdovanojimai

2020 m. IBBY premija už geriausią 2019 metų paveikslėlių knygą vaikams (Ne) vienas (Tikra knyga, 2019)

2019 m. Diplomas už R. Latvėnaitės knygą Kas tas Asis (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018) knygos meno konkurse „Knyga, prakalbinusi popierių“.

2018 m. Knygos meno parodos diplomas už iliustracijas D. Čepauskaitės knygai Baisiai gražūs eilėraščiai (Žalias kalnas, 2017).

2016 m. Autorinė knyga Skrisiu įtraukta į IBBY garbės sąrašą (į kas dvejus metus sudaromą knygų sąrašą ekspertai atrenka išskirtines knygas vaikams iš viso pasaulio). Portsmouth universiteto biblioteka (Anglija) knygą Skrisiu išrinko mėgstamiausia iš 52 knygų, įtrauktų į 2016 m. IBBY Garbės sąrašą.

2014 m. Premija už iliustracijas knygai Kiškis Smaližis P. Mašioto 150-osioms gimimo metinėms skirtame paveikslėlių knygų konkurse.

2013 m. Diplomas už iliustracijas A. Šimkaus knygai Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt. 14-oje Talino iliustracijų trienalėje „The Power of Pictures“; pirmoji premija už knygą Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt. knygos meno konkurse „Vilnius’ 2012“.

2012 m. Pirmoji premija už iliustracijas A. Šimkaus knygai Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt. „Knygos meno paroda 2012“.

2012 m. IBBY diplomas už meniškiausiai iliustruotą Vytauto V. Landsbergio knygą Kiškis Pranciškus, be abejo (Dominicus Lituanus, 2011).

2005 m. Premija už iliustracijas knygai Ulė ir peliukas knygos meno konkurse „Vilnius’ 2005“.


EGLĖ KIŽAITĖ


Gimiau 1991 05 14 Mažeikiuose.


Studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje teatro režisūrą.


Baigusi studijas dirbau laisvai samdoma teatro režisiere, bet svarbiausias darbas – Vėjų teatras. Čia dirbu viską. Nuo bilietų pardavimo, kėdžių sustatymo iki spektaklio pastatymo.


Nuo 2014 m. režisuoti spektakliai pelnė įvairių nominacijų ir apdovanojimų. Vienas svarbiausių – Auksinio scenos kryžiaus 2019 m. nominacija už spektaklius vaikams Būtybės, OP!, Vėjai švilpia apie draugystę irVėjai švilpia apie mažus atradimus.


AČIŪ!

Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Giedrė Kmitienė


Nuotraukos iš asmeninių archyvų ir Bartosz Frątczak

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba


0 views

© 2018 sesės Elzė ir Zylė. Draudžiama publikuoti tinklaraščio turinį be autorių sutikimo. Sukurta su Wix.com