Teksto anatomija pagal VAIVĄ RYKŠTAITĘ
Idėja
Knygas rašau nuolat. Vienuolika jų jau tapo realybe, bet dar daugiau knygų rašau mintyse. Kai kurias vėliau pametu, kai kurias ilgai nešiojuosi savyje, kol pasiryžtu užrašyti, dar kitos gimsta ekspromtu. „Baisiau už tarakoną“ atsirado kaip pasaka, kad nukreipčiau vaikų dėmesį nuo peštynių. Važiavome iš pašto namo, mergaitės automobilio gale baisiai susipešė. Reikėjo staigaus sprendimo, tai pradėjau kurti istoriją, kad namie gyveno tarakonas, jis bėgo nuo katino ir įkrito į skalbimo miltelių dėžutę...
Mergaitės sukluso, tada turėjau tęsti. Išlipęs tarakonas atrodė lyg apšerkšnijęs, todėl pasivadino Šerkšnu. Ir prasidėjo Šerkšno nuotykiai, kurie turėjo būti įdomūs, kitaip mano vaikai nebūtų suklusę ir vėl būtų ėmę peštis. Paskui grįžome namo, bet nuo tada Šerkšnas liko su manimi ir netrukus nusprendžiau pasaką užrašyti.
Veikėjai
Tarakonas, man rodos, atėjo iš tamsių pasąmonės gelmių. Aš pati jų žiauriai bijau, nemėgstu. Bet kartu negaliu neigti jų egzistavimo. O mano vaikai nebijo vabalų nei driežų, juos liečia, jų gaili, neleidžia traiškyti.
Tad, nors šis sprendimas nebuvo sąmoningas, manau, toks veikėjo pasirinkimas yra bandymas sujungti vaikišką drąsą su suaugusiųjų silpnybėmis. Tarakonas – dažnas daugiabučio gyventojas, ir dargi toks padaras, kuris tai, kas vyksta namuose, gali matyti iš įvairių perspektyvų – ir iš po kilimo, ir iš palubės ir t. t.
Veikėjai atsirado įvairiai, pavyzdžiui, ateivį ir su juo vykusį dialogą sugalvojo mano tada dar keturmetė Indraja, butą su keistais reiškiniais – šešiametė Žemyna (dabar dukros vyresnės), aš pati neįsivaizdavau pasakos be visiškai stereotipinės senutės su daug kačių. Nenorėjau pritempti moralų prie kiekvienos istorijos, man svarbu, kad vaikams būtų įdomu, keista, netikėta. Bet, aišku, tam tikra istorijas siejanti žinutė visgi yra.
Konkrečių pažįstamų šįsyk knygoje neatsirado, bet tikiuosi, kad žmonės, tiek vaikai tiek suaugusieji, čia atpažins arba save, arba savo kaimynus. Truputį bijau dėl to prancūzo – ar niekas neįsižeis? Man jo istorija atrodo tragikomiška ir turbūt ne vienam žmogui realiai nutikusi pandemijos karantino metu. Aš ir pati tuo metu buvau užstrigusi tarp šalių. Bet šiandien politinis korektiškumas yra taip ant bangos, kad dažnai nežinau, ar apskritai kaip nors galima vaizduoti, stereotipizuoti kitų šalių gyventojus.
Čia ta sunkioji savarankiškos leidybos dalis – kai galiu kurti, ką tik noriu, bet kartu nėra jokių stabdžių, nėra su kuo pasitarti. Lygiai taip pat, kaip Patricija įdėjo vieną tokią anglišką frazę į keistąjį butą, aš iki šiol suku galvą: ar vaikai supras tą satyrą? Ar mamos dėl jos supyks? Nežinau.
Aplinka
Daugiabutį įsivaizdavau niūrų ir pilką, tokį kaip Kaune Šilainiuose. O kiekvieną butą – spalvingą, vis kitokį. Nes būtent tokie yra daugiabučiai – pilni paslapčių, kunkuliuojantys gyvenimu, nors iš išorės taip neatrodo. Kiekvienas herojus padiktavo ir savo aplinką. Daug ką palikau spręsti iliustruotojai Patricijai. Kai kur butai aprašyti smulkiau, o kai kur visai neaišku, kaip ten herojai gyvena. Man pačiai itin smalsu, ką vaikai pieš tuose tuščiuose knygos puslapiuose, kaip SAVO namus pavaizduos. Labai tikiuosi, kad dauguma knygą skaitančių vaikų tai padarys, įsitrauks...
Siužetas
Iškart žinojau, kad Šerkšnas eis laimės ieškoti per skirtingus butus. O ką tuose butuose sutiks, paaiškėjo pamažu. Įtraukiau dukras į kūrybos procesą, yra ir rašytojos personažas. Čia jau turbūt nereikia ir aiškinti, bet kai neturėjau vaikų, tai būtent tokią mane tarakonas būtų sutikęs – gyvenančią savo istorijose.
Man svarbiausia, kad vaikams būtų SMAGU ir ĮDOMU. Užknisa knygos vaikams, kurias skaitydamas nuo pat pradžių pajunti desperatišką autoriaus norą vaiką ko nors pamokyti, kokią vertybę ar moralą įdiegti. Aš įsivaizduoju, kad vaikams šitai turėtų būti nuobodu, gal net gali atmetimo reakciją sukelti.
Kol kas iš mano trijų vaikų skaityti moka tik vyriausioji Žemyna, bet aš jai leidžiu skaityti viską, bet ką, tegul tik skaito! Tegul pirmiausia atranda skaitymo džiaugsmą, o paskiau jau galėsiu jai kišti klasiką ir pan. Taigi stengiausi knygą parašyti taip, kad skaitant tiek su tėvais, tiek savarankiškai būtų tiesiog lengva, smalsu; kad būtų apie ką pasikalbėti, iš ko pasijuokti, kai kur galvą pakraipyti iš nuostabos.
Na ir tikiuosi, jog bus aiški pagrindinė knygos žinutė, kad baisiau už tarakoną yra jokio tarakono, t. y. – vienatvė. Pirminis knygos pavadinimas buvo „Korona – baisiau už tarakoną“, nes ją rašyti pradėjau kovido pandemijos metu. Bet paskui praleidau šį akcentą, galiausiai liko pavadinimas, keliantis klausimą.
Kūrybinis procesas
Vaikams knygą parašyti fiziškai užtrunka gerokai trumpiau nei romaną. Bet daug ilgiau užtrunku prie kiekvieno sakinio dailinimo – keičiu žodžius, įvardžius, skaitau balsu vaikams ir žiūriu reakcijas. Nenoriu per daug literatūriškai parašyti, nes būna, mano emigrantės nebesupranta, pameta mintį. Tad stengiausi knygą parašyti pirmiausia vaikams suprantama kalba. Aišku, čia visada yra tas ribos klausimas – kada knyga turi auginti skaitytoją, o kada prisitaikyti prie jo žinių lygio? Nežinau. Tačiau žinau, kad turbūt ne tik mano vaikams, bet ir daugumai emigracijoje gyvenančių vaikų lietuviškos knygutės gali atrodyti per sudėtingos dėl itin literatūriškos kalbos. Tikiuosi, šita bus suprantama.
Rašyti pradėjau dar per pandemiją, paskui siunčiau draugių vaikams skaityti, laukiau jų atsiliepimų. Tada ieškojau, kas iliustruos, maketuos ir pan. Ši knyga man ypatinga, nes pirmąkart ją leidžiu pati, savarankiškai. Daug sužinojau apie leidybos procesus, padariau klaidų, kurios virto pamokomis, netrukus sužinosiu, ar iš leidybos galima uždirbti, ar tik patirti nuostolių. Iš viso knygos kūryba užtruko ketverius metus.
Rašyti galiu tik kai mažylis Radvilas miega, tada dukroms leidžiu žiūrėti filmuką, arba kai auklė ar vyras paima visus vaikus. Žinau, kad nerašantys žmonės romantizuoja rašymo procesą, bet šiaip nieko tokio ypatingo tame nėra. Pasidarau kokio karšto gėrimo, dažniausiai mačios, prieš rašydama užkandu, kad alkis netrukdytų, ir sėdu porai valandų prie savo kompiuterio lovoje, prie valgomojo stalo arba visada toje pačioje Kaya’s kavinėje, kur visada užsisakau tų pačių patiekalų ir gėrimų.
Pradingstu spoksodama į ekraną ir į realybę sugrįžtu išgirdusi savo vaikus arba kai ateina laikas vykti pas juos namo. Visada rašau dieną arba ryte – nemėgstu dirbti naktimis, nors skubius darbus tenka pabaigti ir vaikams sumigus. Dėl Havajų ir Lietuvos laiko skirtumo su Patricija skambindavomės mano laiku vėlai vakare. Ir knygos maketus tvirtinau jau po vidurnakčio savo laiku. Žodžiu, teoriškai norėčiau turėti sveiką dienos režimą, bet praktiškai būna taip, kaip būna, ir darau, ką tuo metu galiu.
Daug perrašinėjimo ar strigimų nebuvo. Tik tavo, Kotryna, jautrus ir geras patarimas, kai skaitei knygos rankraštį, toje vietoje, kur Šerkšnas užeina pas džino apsėstą tėtį. Sakei, kad reiktų suteikti jo dukrai kokią nors viltį, sprendimą. Visiškai su tuo sutikau, nors pati prieš tai nebuvau apie tai pagalvojusi. Ilgokai sukau galvą, koks gali būti sprendimas vaikui, kurio tėvas turi priklausomybę nuo alkoholio. Galiausiai nusprendžiau tą sprendimą suteikti kaip stebuklą, paslaptį, kad kiekvienas panašioje situacijoje esantis vaikas tikėtų, kad išeitis egzistuoja, bet turėtų erdvės susikurti savo išsigelbėjimo versiją...
Iliustracijų anatomija pagal PATRICIJĄ BLIUJ-STODULSKĄ
Stilius
Darbą su tekstu pradedu nuo įsiskaitymo į istoriją, jos pajutimo. „Baisiau už tarakoną“ parašyta tobulai. Mane įtraukė istorijos lengvumas, humoro jausmas, paprasta, o kartu gili mintis – knyga yra apie vienatvę.
Didžiausias džiaugsmas man – kurti storyboard'ą. Jaučiu neapsakomą malonumą, kai galiu paversti juodai baltą tekstą vaizdiniais langeliais. Kartu kuriu savo istorijos interpretaciją. Labai mėgstu pasakoti vaizdais. Kiekvienas butas – atskira gyvenimo istorija. Be galo įkvepiantis faktas, kad galima sukurti kelis atskirus pasaulius! Tarsi vienoje istorijoje tilptų dešimt mažų istorijų.
Stilistika gimsta intuityviai. Man svarbiausia yra idėjos perteikimas vaizdu. Visa kita – tik prieskoniai. Kalbant apie techniką – turiu savo darbo įrankius, su kuriais jaučiuosi patikimai ir saugiai.
Veikėjai, aplinka
Dažniausiai piešiu iš nuotraukų. Kūrimo proceso metu peržiūrėjau šimtus tarakonų nuotraukų. Kai kuriuos herojus sugalvojau, bet mergaitės akių modeliu buvau aš! Tiesiog paprasčiausia pasidaryti nuotrauką su konkrečia veido išraiška, rankų sudėjimu. Knygoje dar yra mano dukros Rūtos piešinių.
Mėgstu cituoti ištraukas iš meno istorijos. Manau, tai lavina skaitytoją ir sukuria tiltą tarp mūsų ir Europos kultūrinio meninio paveldo. Gal jums pavyks mano piešiniuose atrasti „Marato mirtį“ ar „Paskutinę vakarienę“?
Ilgai ieškojau, kaipgi galėtų atrodyti ateivis. Turbūt pirma mintis būtų žalias, su antenomis ir viena akimi, ar ne? Bet taip – visai neįdomu! Todėl turėjau kelis bandymus, kol sukūriau idealų ateivį.
Taip pat buvo su linksmos šeimynos kambariu. Jis įkvėptas žymaus paveikslo. Visgi kompozicija pasirodė per daug vertikali, tad kelis kartus perpiešiau. Jei įsižiūrėsite – kiekvienas iš šeimos narių yra užsidaręs savo pasaulyje, tarp jų nėra akių kontakto.
Namie tarp keturių vaikų auginu katiną. Jis laksto po mano darbo stalą ir kartais išpila kavą, geria vandenį akvarelei. Dažnai mane erzina, todėl nupiešiau ir jį!
Kūrybinis procesas
Žinutę iš Vaivos su pasiūlymu iliustruoti knygą gavau balandžio mėnesį, vieną rytą, važiuodama autobusu su vaikais į mokyklą. Žinojau apie Vaivą iš instagramo ir negalėjau patikėti, kad ji rašo man. Ši žinute made my day!
Piešti knygą pradėjau balandį, dirbau gan sistemiškai, su mėnesio pertrauka atostogų metu. Tada Vaiva buvo Lietuvoje, o aš – Švedijoje. Per tuos kelis mėnesius spėjau persikraustyti į kitą Vilniaus rajoną, tad paskutinius štrichus piešiau tarp kartoninių dėžių.
Dirbti su Vaiva buvo labai lengva ir smagu. Visa savimi jutau knygos idėją, o Vaivai patiko mano vizualinis konceptas ir interpretacija. Buvo gal 2–3 perpiešimai, tai tikrai nedaug!
Mano darbo rutina dabar (ačiū Dievui) yra gan nuobodi. Vaikai eina į lopšelius ir mokyklas (turiu keturis vaikus!), o aš sėdu prie savo darbo stalo ir piešiu. Baigiu darbą po pietų ir tada vėl tampu mama. Jau nebedirbu naktimis.
Vadinu save kūrėja, bet į iliustravimą žiūriu kaip į bet kokį kitą darbą. Nelaukiu įkvėpimo – įkvėpimas ateina, kai pradedu piešti. Kai dirbu, visiškai pasineriu į kūrybos procesą, tad geriau tada manęs netrukdyti!
KNYGOS KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Vaiva Rykštaitė
Gimiau Kaune 1985 m.
VDU baigiau filosofijos bakalaurą, VU studijavau ir nebaigiau teisės studijų, įgijau filosofijos magistrą Bircbecke, University of London.
Yra tekę dirbti įvairių darbų. Kaune, bokso ringe, nešiojau raundų numerius, dirbau modeliu Milane, turėjau savo dėvėtų drabužių kioską „Skudurinė Onutė“ Kaune, Šančiuose, Londone dirbau pardavėja, valiau žmonių namus Londone, dirbau senelių namuose Vaišvydavoje, Kaune, dirbau slaugytoja Anglijoje, turėjau vintažinių drabužių pop-up shop Londone, dirbau jogos instruktore Indijoje ir Havajuose. Ai, dar Londone sykį keturias valandas padirbau padavėja ir tą darbą mečiau ten vietoje, nusirišau prijuostę ir išėjau, nes eina sau, kaip sunku ir neapsimoka. Havajuose kavinėje dirbau bariste ir kepiau bandeles...
Visą tą laiką, dirbdama visus minėtus darbus, rašiau knygas ir kitus tekstus, kol galiausiai tai tapo mano pagrindine veikla ir uždarbiu. Dabar jau keletą metų esu kassavaitinė LRT skiltininkė, parašiau vienuolika knygų, sukūriau dvejus kursus apie rašymą onlainu, mentoriauju kitiems pradedantiems rašytojams, kuriu reklamas cool prekių ženklams ir neseniai pasireiškiau kaip mėgėja-interjero dizainerė.
Eina sau, jeigu skaityčiau šitą dosjė apie kitą žmogų, pamanyčiau, kad kažkokia beprotė, bet man viskas išeina natūraliai, harmoningai, iš vidinės tėkmės. Jau devintus metus dirbu ir laimingos vaikystės kūrėja savo vaikams, bei namų šeimininke Havajuose, ką visada svarbu paminėti, nes namų šeimininkės kuria didžiulę, deja, visuomenėje nepripažįstamą ekonominę vertę.
Knygos vaikams:
„Džonas ir ugnikalnio deivė iš Havajų“ (iliustravo Viktorija Ežiukas, Nieko rimto, 2016)
„Jūratė, Kastytis ir Mikas“ (iliustravo Viktorija Ežiukas, Nieko rimto, 2018)
Patricija Bliuj-Stodulska
Gimiau Vilniuje 1989 m. spalio 18 d.
Studijavau Varšuvos dailės akademijoje, įgijau magistro laipsnį.
Yra tekę ruošti sumuštinius Londone, tapyti paveikslus pagal užsakymus, dirbau padavėja, buvau dailės mokytoja lietuviškoje mokyklėlėje Varšuvoje, studijų metu pradėjau užsiimti grafiniu dizainu bei iliustracijomis. Pirmą savo knygą pradėjau iliustruoti 3-ame kurse.
Daugiau nei 8 metus darau tą patį – kuriu iliustracijas (žemėlapiams, parodoms, knygoms, vadovėliams). Prieš trejus metus, po 12 metų pertraukos, grįžau į Lietuvą.
Mano iliustruotos knygos lietuvių kalba:
Dovilės Zavedskaitės „Paštininkas ir serbentai“ (Tikra knyga, 2021),
mano pačios autorinė knyga – „Žmonės augalai“ (el. knyga, Mokyklų tobulinimo centras, 2022).
„Baisiau už tarakoną“ – trečias mano „lietuviškas vaikas“. Nekantrauju jo sulaukti!
Lenkijoje buvo išleistos keturios mano iliustruotos knygos.
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje
