Search

Knygos anatomija: „Kaip sutramdyti žvėryną?“

Updated: Dec 1, 2021



Teksto ir iliustracijų anatomija pagal

INDRĘ ZALIECKIENĘ



Idėja


Buvau ką tik baigusi piešti spalvinimo knygelę „Miestas laukia spalvų“. Joje panaudojau kelis objektus iš savo Cars For Mars paveiksliukų vaikų kambariams. Vienas iš tų objektų buvo sparnuotas arklys ant ratukų.


Šio arklio atsiradimo istorija visai smagi: kartą nusprendžiau į savo internetinės parduotuvės Cars For Mars asortimentą įtraukti kažką mergaitiškesnio ir nupiešiau vienaragį ant ratukų. Jį pirko, bet vangokai. Ne iš karto supratau, kodėl. Ogi pažiūrėkit, kurioje vietoje jo ragas! Išėjo ne vienaragis, o lieknas raganosis su sparneliais! Pataisiau, bet su ragu teisingoje vietoje jį pirko dar vangiau, tad galiausiai išėmiau iš asortimento. Nusprendžiau, kad eidami į Cars For Mars žmonės pirmiausiai ieško betonvežių ir traktorių, o ne vienaragių ar raganosių.

Bet, kadangi man pačiai jis buvo mielas, prikėliau raganosį–vienaragį spalvinimo knygelėje. Pernelyg negalvodama prisegiau jam pavadėlį ir nupiešiau vedamą mamos su vaiku.



Kai spalvinimo knygelė jau buvo išleista, vieną dieną atsiverčiau šį puslapį ir ėmiau galvoti. Kodėl mama laiko sparnuotą arklį už pavadėlio? Gal čia kas nors iš jos vaikystės? Iš pradžių piršosi visai kitokios mintys. Apie tai, kad arklys – tai tos moters Pegasas, kuriam prisegtas pavadėlis, kad neišskristų. Bet, kaip dažniausiai man ir būna, po kelių variacijų viskas pakrypo humoristine linkme ir atsirado „Arklys kambaryje“. Nusiunčiau leidyklai ir gavau atsakymą, kad įdomu, bet reikia daugiau eilėraščių. Reikia, tai reikia. Smegenyse įvyko trumpasis jungimas, ir akimirksniu kiti žvėryno veikėjai ėmė lįsti iš visų namų kampų. Kiti šeši eilėraščiai sprogte išsprogo per dvi paras.


Eilėraščius ėmiau rašyti pradinėse klasėse. Mano pirmoji mokytoja suvedė mane su poetu Sigitu Poškumi, jis kelerius metus mane globojo: skaitė mano kūrybą, mokė, teikė mano eilėraščius spaudai. Pamenu ir susitikimą su Rolandu Rastausku ir jo pasakymą: „Įdomu, kas iš tavęs užaugs.“


Publikacija „Skautų aide“. Man 12 metų

Tačiau augdama nuėjau visai kitu keliu, tuomet nė netoptelėjo, kad rašyti eilėraščius gali būti pagrindinė mano veikla. Nuo dešimtos klasės rašiau straipsnius dienraščiui „Vakarų ekspresas“, po vidurinės nesėkmingai bandžiau stoti į žurnalistiką. Neįstojusi ėmiau dirbti reportere dienraštyje „Klaipėda“ ir svarstyti apie grafinio dizaino studijas. Bet galiausiai įstojau į ekonomiką. Studijuodama dirbau toliau, tapau savaitinio priedo „Studentas“ redaktore, turėjau savo komandą. Redakcijoje buvau „ekonomistė, rašanti straipsnius“, o tarp ekonomikos studentų turėjau Redaktorės pravardę. Studijos padėjo gerokai įsižeminti ir rasti draugų visam gyvenimui. Baigusi studijas gavau darbą farmacijos kompanijoje, ir nuo tada prasidėjo mano keliolikos metų kelionė po pardavimų ir rinkodaros pasaulį. Vis dėlto vėliau įstojau ir į grafinį dizainą, mokiausi vakarinėse studijose, bet kantrybės derinti mokslus ir darbą užteko tik vienam kursui. O kažkur šalia visada sklandė svajonė parašyti knygą vaikams. Pamenu, vieną kartą kažkas manęs paklausė, ką daryčiau, jei gyventi liktų metai. Atsakiau: „Parašyčiau eilėraščių knygą vaikams.“ Sako: „Tai ko dabar nerašai?“ Kodėl, kodėl... Nes gyvenimas.


Susitikimas su skaitytojais Klaipėdos knygų mugėje, 2021. Linos Bimbirytės nuotr.

Bet gyvenimas staiga privertė sustoti ir apsižvalgyti aplinkui naujomis akimis, kai gimė sūnus, o įmonė, kurioje dirbau, reorganizavosi ir panaikino mano poziciją. Ši situacija privertė padaryti norų, svajonių ir įgūdžių auditą. Nutariau – piešiu! Socialiniuose tinkluose sekiau iliustruotoją Aušrą Kiudulaitę, išdrįsau parašyti jai prašydama patarimo, nuo ko pradėti. Aušra ne tik atsakė ir patarė, bet ir pagyrė mano eskizus, ragindama nesustoti. Išmokau dirbti grafinio dizaino programomis, ilgainiui atsirado Cars For Mars – paveiksliukai vaikų kambariams. O tada pastebėjau skelbimą, kviečiantį dalyvauti Pirmosios knygos konkurse.


Cars For Mars

„Kapt kapt kapt“ sėkmė visiškai tiesiogiai atvėrė duris į vaikų literatūros pasaulį. Mane pastebėjo leidykla „Alma littera“, iškart išleido „Kapt kapt kapt mieste“, ir pagaliau teko patikėti, kad eilėraščių rašymas visai gali būti mano veikla ar bent jau viena iš veiklų.


Gretos Skaraitienės nuotr.

Pasiruošimas

Knygelei „Kapt kapt kapt mieste“ rinkau nuotraukas. Devynaukščio, kuriame užaugau, penkiaaukščio, kurio sieną matydavau pro savo vaikystės kambario langą, fachverkinės statybos namo Klaipėdos senamiestyje, šviesoforo, kuris yra sankryžoje prie Seimo, Vilniaus miesto autobusų. Knygoje atsidūrė ir mano sūnaus vežimėlis, taksų veislės kalaitė Zuza, jau senokai besigananti amžinosios medžioklės plotuose, žvirblis ir balandis, atstovaujantys visiems žvirbliams ir balandžiams, besibūriuojantiems prie Žardininkų tvenkinio Klaipėdoje. Yra ir du netyčiniai dalykai. Moteris, stumianti vežimėlį, visai netyčia išėjo panaši į mano kaimynę, o svainė vienoje iliustracijų įžvelgė ir mano brolį! Kai tą pasakė, turėjau pripažinti, kad tikrai yra panašumo, nors tokio pradinio ketinimo nebuvo. Pasąmonė iškrečia įdomių dalykų.



Iliustracijų stilius


Negalėčiau pasakyti, kad rinkausi stilių. Pradėdama žinojau tik tiek, kad bus daug spalvų. Piešiau eskizus pieštuku, vėliau juos perkėliau į grafinio dizaino programas. Šįkart pirmąkart dirbau su Procreate ir džiūgavau kaip vaikas jos potėpių laisve. Tačiau iš to džiaugsmo ne iškart įsigilinau į techninius niuansus, tad galiausiai visą knygą teko perpiešti bent tris kartus. Laimė, yra su kuo pasitarti, pasiguosti ar galiausiai pabambėti, nes „Vaikų žemės“ dirbtuvės padėjo atrasti šiltą ir draugišką vaikų iliustruotojų bendruomenę.



Nepanaudotų eskizų yra krūvų krūvos. Personažai labai ne iš karto įgijo savo galutinius pavidalus. Iš pradžių tyrinėjau tikrų dramblių, arklių, krokodilų, žirafų, pelikanų nuotraukas, žiūrėjau, kaip jie juda, ieškojau ryškiausių charakteristikų, darančių arklį arkliu, krokodilą krokodilu. Kaskart pradėdama iliustruoti knygą sustingstu: o ne, nežinau, nuo ko pradėti! Bet visada geriausias vaistas – padrožti pieštuką ir leisti jam susitikti su popieriaus lapu.


Viršelio eskizai


Veikėjai


Arklys, dramblys, pelikanas ir nykštukai – mano šeimos gyvūnai. Krokodilas – draugės, kuri išmokė ant prakiurusių kelnių kelių prisiūti žvaigždės formos lopus. Ir dar šiek tiek mano asmeniškai, nes būtent man mūsų šeimoje dažniausiai dingsta antra kojinė!


Iliustracija su tikromis detalėmis iš sūnaus kambario

Žirafa įkvėpta kitos mano draugės sūnaus, kuris į kuprinę daiktus grūste sugrūsdavo. O nupiešti namai – neišgalvoti. Vaiko kambarys, vonia – tai mano namų erdvės. Kaimynės vaikas iškart atpažino mano sūnaus Manto kambarį krokodilo eilėraštyje. Tik pats Mantas yra priekabesnis: „Mano kambaryje nesimėto nei kojinės, nei pakabos!“ Beje, iš knygos kalbos redaktoriaus Vainiaus Bako sužinojau, kad reikia sakyti ne pakabos, o pakabai! Dieve, pamaniau, juk niekas taip nesako! Eilėraštyje pavyko apžaisti šį momentą panaudojant įvardį „jų“.


Dar ketinau apgyvendinti kupranugarį koridoriuje ir banginį smėlio dėžėje, bet jie atsisakė bendradarbiauti.




Aplinka


Visos knygoje „Kaip sutramdyti žvėryną?“ aprašytos situacijos yra nutikusios arba mano sūnui, arba draugų vaikams. Specialiai tų situacijų nekolekcionavau, jos ir taip buvo ryškiai įsitvirtinusios atmintyje. Pagal tas situacijas rinkausi ir žvėris. Kiauri kelnių keliai... Kieno darbas? Krokodilo. Kur jį apgyvendinti? Spintoje sūnaus kambaryje. Beje, visi, vartantys „Kaip sutramdyti žvėryną?“ iš dalies apsilanko pas mus svečiuose, nes piešiniuose ne tik mano sūnaus kambarys, jo lėkštė ir kojinė, mūsų namų vonia, bet ir mano labai branginama taburetė, parsivežta iš močiutės namų Subačiuje, ir močiutės staltiesė. Ir aš pati su sūnumi esu poroje iliustracijų.


Iliustracija su tikromis detalėmis iš mano vonios
Mes su sūnumi

Kūrybinis procesas


Mėnesį prieš atsirandant eilėraščiui „Arklys kambaryje“ išbandžiau tokią rutiną: rašyti eilėraščius valandą rytais ir valandą prieš miegą. Po mėnesio tokių treniruočių „Kaip sutramdyti žvėryną?“ parašiau per savaitę. Gal užpumpavau poezijos raumenį? Tuo pačiu metu iš pagrindų mėsinėjau tris klasikinius vaikų poezijos kūrinius: Eduardo Mieželaičio „Zuikį puikį“, Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“ ir Salomėjos Nėries „Senelės pasaką“. Kirčiavau, nagrinėjau eilėdarą, net leidau sau perrašyti porą posmelių. O duobėms nebuvo kada atsirasti, nes visas rašymo procesas užėmė vos savaitę. Iliustracijas nupiešti – tris mėnesius.


Mano darbo vieta

Kaip atrodo mano rutina? Darbo dieną pradedu maždaug 7.30 val., kai grįžtu nuvežusi sūnų į mokyklą. Sutvarkau elektroninės parduotuvės užsakymus ir tuomet žiūriu, kas numatyta pagal planą, jei būnu tokį sudariusi iš vakaro. Eilėraščiai, aišku, turi teisę atsirasti ir netikėtai, tačiau žvėryną parašiau dirbdama pagal planą – valanda eiliavimo iš ryto, valanda vakare. O kai dirbu prie iliustracijų, tuomet kalendoriaus įrašai būna: „piešimas, laukas, piešimas, pietūs, piešimas, laikas su Mantu, piešimas, vakarienė, piešimas“.



Vėliau socialiniuose tinkluose publikavau tuos pačius eilėraščius, perdarytus suaugusiesiems. Tai buvo visiškas ekspromtas, smagus pažongliravimas žodžiais dėl smagumo. Man kartais nutinka, kad rašant eilėraštį vaikams ima ir susidėlioja tekstas išskirtinai suaugusiesiems. Pamaniau, o kas, jei padaryčiau tą specialiai? Gal kažkam pakils nuotaika kaip ir man?





KŪRĖJOS BIOGRAFIJA


Gimiau 1978 m. lapkričio 14 d. Klaipėdoje.

Studijavau jūrų ūkio ekonomiką (bakalauro laipsnis), verslo vadybą (magistro laipsnis), grafinį dizainą (baigiau pirmą kursą).


Yra tekę dirbti dienraščio reportere, dienraščio priedo redaktore, farmacinės kompanijos medicinos atstove, svarbių klientų vadybininke, kūdikių maisto produktų grupės vadove, tekstų tinklapiams rašytoja, maisto tinklaraščio iliustruotoja, paveiksliukų vaikų kambariams kūrėja.



Knygos


„Kapt kapt kapt“

I vieta Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos surengtame Pirmosios knygos konkurse 2020 m., A. Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą 2020 m.

„Kapt kapt kapt mieste“ („Alma littera“, 2020).

„Kaip sutramdyti žvėryną?“ („Alma littera“, 2021).



Gretos Skaraitienės nuotr.

AČIŪ!


Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Vita Dalmantaitė

81 views0 comments

Recent Posts

See All