Teksto anatomija pagal
RIMANTĄ KMITĄ
Pradžia
Sukurti komiksą apie Šiaulius pasiūlė Šiaulių dailės galerija. Neužtenka ten joms, matote, parodų, performansų ir edukacijų. Komikso reikia! Gerai, komikso tai komikso. Tokio žanro pats gal ir nebūčiau ėmęsis, nes piešti nemoku, bet parašyti vienokią ar kitokią Šiaulių istorijos versiją, perpintą legendomis, knietėjo jau seniai. Ir man dar negana.
Pasiruošimas
Pasiruošimas man bene įdomiausia rašymo dalis. Skaitau knygas, vaikštau po muziejus, svajoju apie tą naują pasaulį. Todėl medžiagą renku tol, kol pradeda spausti „mirtinos linijos“. Medžiagos rinkimas sykiu yra ir prokrastinacijos forma. Nesunku save įtikinti, kad dirbi, nors jau seniai turėjai pradėt rašyti, visko ir taip per daug.
O iš ankstesnių knygų daug neatėjo. Na, „Remygoj“ irgi veikia Šiaulių herbo figūros, tai turbūt tiek. Bet daug atėjo iš ankstesnių darbų – tos pačios Šiaulių dailės užsakyto „Slapukų gido“, persidengė su teatralizuotos ekskursijos „Didieji Šiauliai“ rašymu.
Ir apskritai, kuo daugiau rašau apie Šiaulius, tuo daugiau yra ką papasakoti. Kai kurios istorinės asmenybės ar siužetai tiesiog šaukiasi ilgesnių pasakojimų ir gilesnių charakterių. Platonas Zubovas, paskutinis Jekaterinos II favoritas, Chaimas Frenkelis, pelkėje sukūręs batų gamybos imperiją, Ona Lukauskaitė, Helsinkio grupės narė, ir daugybė kitų.
Bet net jeigu istorija ir kartojasi, kiekvienam naujam pasakojimui medžiagą dėlioji iš naujo. Dėlioji, ieškai ryšių. Štai fragmentas, kaip ieškojau, kas siejasi su jaučiu:
Arba su Apvaizdos akimi:
Ir čia nedidelė dalis asociacijų, galimų pasakojimų faktų, kuriuos renku, jungiu, kol galiausiai jie ima jungtis galvoje.
Reikėjo atidžiau pasižiūrėti ir į komikso žanrą. Nors istorijos pasakojimo principai nelabai skiriais nuo prozos ar dramaturgijos, bet yra niuansų. Juos, beje, ir su Povilu aptarinėjome. Povilas turi daugybę komiksų, visus savo svarstymus iliustruoja pavyzdžiais, todėl išklausiau trumpą komiksų istorijos įvadą. Galiausiai ir komiksą dedikavom J. Šiliečiui, nupaišiusiam bene pirmąjį lietuvišką komiksą. Neatsitiktinai jis buvo iš Šiaulių.
Tai Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojas Jaroslavas Rimkus (1888–1976), tremtinys, dailininkas mėgėjas, istorinės publicistikos autorius. O jo sūnus Vytenis Rimkus – menotyrininkas, jo darbais rėmiausi ne kartą. Jau buvau jam užrašęs romaną „Remyga“, bet pasiekė žinia, kad jis mirė. Tai dabar dedikavom visą knygą. Kai pradedi pinti istoriją su mitu, atsitiktinumų nelieka.
Veikėjai
Istorinių asmenybių sąrašas taip pat buvo pradėtas rengti galerijos. Ne tik istorinių veikėjų, bet ir istorinių įvykių, Šiaulių vietų, meno kūrinių (nes juk Šiaulių dailės galerija sugalvojo). Bet jie nebuvo privalomi, nes kitaip knyga būtų tūkstančio puslapių. Iš naujo skaičiau apie asmenybes, veikusias Šiauliuose.
Knygoje tris veikiančius paauglius turbūt sunkiai pavadinčiau pagrindiniais veikėjais. Jie yra labiau pagalbininkai, leidžiantys keliauti po istoriją ir pažinti miestą. Komiksas visų pirma yra apie Šiaulius, o ne apie paauglius.
Norėjosi tokių personažų, kuriems ta miesto istorijos tema nebūtų ypač svarbi. Tada geriau galiu galvoti, kaip įveikti paauglių skaitytojų abejingumą, kuo juos sudominti, ką jiems papasakoti.
Žinoma, minimalūs šių veikėjų charakteriai irgi turėjo būti motyvuoti. Tarpusavyje jie turėjo skirtis, bet ir turėti bendrų bruožų. Tai, kad Luko atmintyje lieka keisčiausi faktai, kurie, regis, niekam nereikalingi, padeda jiems kritinėse situacijose. Rimtesnis Eglės požiūris į mokslus irgi leidžia įminti mįsles ir artėti prie grįžimo namo. O Tauro avantiūrizmas kuria komplikacijas.
Aplinka
Vietas pasirinkti buvo gal net lengviausia. Tų vietų daug, per jas perėjo daug istorijos, daug personažų. Galvodamas apie miesto mitą, negali apeiti miesto širdies – kur dabar stovi Katedra, visuomet stovėjo šventykla. Ten buvo ir turgaus aikštė. Tai istorinis centras. Bevaikščiodami vis sugrįždavome prie Talšos, irgi buvo akivaizdu, kad be šio ežero neapsieisime. O daugiau – daugybė pasirinkimų. Vien žydų sinagoga, kurią vadino Baltąja gulbe, – ji nepateko, tai reikia įsivaizduoti, kokia ta vietų konkurencija buvo.
Bet vaikščiojom su Povilu ir palydovais po Šiaulius, žvalgėmės, rinkomės, kas, mums atrodė, turi didžiausią potencialą. Lentelėje taip pat jau buvo keletas pasiūlymų įrašyta.
Šitas kūrinys nėra toks didelis, tai miesto žemėlapis liko išskleistas galvoje.
Buvau pasidaręs minčių žemėlapį, kur siejau pasakojimo motyvus, žymėjausi panaudotinus faktus, galvojau, kokiomis briaunomis susieti skirtingas epochas, asmenybes, meno kūrinius.
Siužetas
Pirmas variantas buvo istorija su voro leitmotyvu. Koks ten turėjo būti siužetas, dabar jau nepasakysiu, bet niūniuodamas BIX’ų gabalą Wors ieškojau literatūros apie vorus, rinkau liaudies dainas apie vorus ir kitas detales. Bet paskui, matyt, susijungė kiti dalykai.
Vienas pagrindinių dalykų buvo žmonės, kurie dirba savo miestui be jokios naudos sau. Tiesiog susiėjo asmenybės, kurios nelaukia, kol gaus iš kitų kokių malonių, o dalinasi savo lėšomis, išmintimi, meile, laiku su kitais. Aleksandra Zubovienė steigė prieglaudas, mergaičių gimnaziją, kai mergaičių švietimas buvo nelabai pageidaujamas. Stanislava Venclauskienė, puoselėjusi Šiauliuose teatro kultūrą, bet taip pat ir priglaudusi savo namuose ir išmokslinusi daugybę vaikų. Helsinkio grupės narė Ona Lukauskaitė-Poškienė savo turto neturėjo, tačiau visada liko tiesos pusėje, net didžiausių grėsmių akivaizdoje. Šiuolaikiniuose Šiauliuose Irmantas Kukulkis rūpinasi ne tik regbio klubo „Vairas“ reikalais, bet ir socialinės rizikos grupėje esančiais vaikais ir senjorais. Visuomenė turbūt iškart subyrėtų, jeigu nebūtų žmonių, kurie dirba ne vien sau.
Kalbant apie komikse esančias kovos scenas vandenyje, norėjosi, kad personažai atrastų būdą, kaip prisikviesti pagalbą. Tam reikėjo ištarti jų vardus. Panašiai kaip sakmėse – atspėsi ežero vardą – ir debesis nusileis. Taip ir čia – netyčia ištarus „deguonis“ į pagalbą atskuba Gintauto Lukošaičio „Deguonis“, kuris buvo sukurtas pagal Leonardo da Vinčio „Vitruvijaus žmogų“. Vaikai pagauna taisykles ir ima kviesti kitus galimus pagalbininkus.
Pinti skirtingas epochas, tiesą sakant, nebuvo sunku. Žmonių prigimtis per keletą šimtų metų turbūt ne ką tepasikeitė. Tada panašūs žmonės panašiais rūpesčiais gyvena panašiose erdvėse. O juk mūsų šiuolaikinėje erdvėje yra daugybė pastatų, muziejų, medžių, kraštovaizdžių iš pačių skirtingiausių epochų. Jie yra čia ir dabar. Jie pinasi labai natūraliai: tarpukario architektūra, šalia koks archeologų rastas paliudijimas iš seniausių amžių, šalia XVIII amžiaus rūmai, šalia šiuolaikinis pastatas. Visa tai jungiasi erdvėje ir mūsų sąmonėje. Man labai gaila, kad neliko Lauros Guokės piešinio ant Šiaulių dailės galerijos. Greimo žodžiai nusako metodą, kuriuo aš dirbu: visos tos skirtingų asmenybių jungtys įmanomos mūsų sąmonėje, visa tai yra mūsų patirtis, dėl to visa tai yra tikra.
Kūrybinis procesas
Matau, kad 2022 liepos pradžioj „Eurekos“ knygyne fotografavausi komiksų pavyzdžius. Tada turėjom vaikščioti ir po Šiaulius su Povilu ir Šiaulių istoriją išmanančių žmonių palyda. Tada atostogos. Tada rugpjūčio pradžioj prasidėjo
„Pietinia kronikų“ filmavimas, o tarp filmavimų vaikščiojau į muziejus ir kalbėjausi su žmonėm, iš kurių norėjau išgirsti daugiau istorijų apie konkrečias asmenybes. Žurnalistės Živiles Kavaliauskaitės klausinėjau, kas Šiauliuose susiję su viena ar kita tema, vienu ar kitu motyvu. Tarkime, kas susiję su aviacija, kas su tremtimis, kokios diskusijos yra vykusios mieste apie Šiaulių tapatybę ir daug kitų temų.
Po vasaros atostogų reikėjo pradėti dirbti, bet kabėjo „Gyvulių ūkio“ premjera, tai dirbom su režisieriumi ir aktoriais, paskui – Serhijaus Žadano pjesė „Duonos paliaubos“, rašiau savo pjesę. Taip pat studentai, vaikų būreliai ir kiti projektai. Žodžiu, gyvenimas.
Bet komikso idėjos fermentavosi kažkuriame smegenų užkampyje. Prisimenu, kai parašiau pirmą dalį, parodžiau Povilui, jis ją pavertė piešiniu ir supratau, kad visą savo vizija turiu iš esmės supaprastinti. 2 su puse puslapio dialogo virsta 10 puslapių komikso. Vienas skyrius – viena scena, kurioje vaikai atspėja vieną mįslę. Todėl ten turi kalbėti kuo daugiau Šiaulių – erdvėlaikis, antraeiliai personažai, pagalbininkai, priešininkai. Viskas turėjo būti kuo tirščiau. Tada dar reikėjo sugalvoti portalus, kaip vaikai iš vieno laiko persikelia į kitą.
Pašte radau laišką tema „Povilas Vincentas Jankūnas downloaded Siauliukomiksas juodrastis 2022 11 18.pdf“. Vadinasi, lapkričio pabaigoje jau buvo visas tekstas. Tai per spalį ir lapkritį parašyta. Vėliau gal dar dirbau, o Povilas pirmą skyrių turbūt metų pabaigai piešė, kad turėtume ką parodyti Lietuvos kultūros tarybai, ačiū jai už supratingumą.
Klausei, ar buvo duobių, strigimų, ginčų. Deja, Kotryna, turiu pasakyti, kad dirbom ramiai. Nieko dramatiško čia papasakoti negaliu. Visi suprantam, kaip kuriamos istorijos, ir jeigu kieno nors pastabos skamba racionaliai ir yra realistiškas laiko limitas jas įgyvendinti, jos priimamos. Ir dar, kai dirbi su tokia turtinga medžiaga, tai ji tave pati neša. Tau nereikia apimti visko, tavęs nekamuoja noras išdėstyti visą istoriją, tavo tikslas išrinkti skanesnius kąsnius ir juos išdėlioti, kad norėtųsi pasiimti. Net ir ne visus skaniausius, nes visko nesudėsi. Todėl turi rinktinių faktų, asmenybių katalogą ir turi turėti daug energijos, kad atsirinktum, ko reikia. Tai turbūt mano greičiausiai parašytas kūrinys, jeigu nekalbėsim apie eilėraščius ar esė.
O rutiną diktuoja gyvenimas. Atsikeli, išleidi dukras į mokyklą ir žiūri, kas parašyta kalendoriuje. Jeigu nereikia ruoštis paskaitoms ar seminarams, jeigu nėra jokios kelionės į susitikimus su skaitytojais, jeigu nėra sutartų susitikimų leidykloj ar su kolegomis, tai galima rašyti. Bent iki dvyliktos. Paskui vis tiek jau kas nors skambins, ko nors norės, kas nors grįš iš mokyklos ir panašiai.
Iliustracijų anatomija pagal
POVILĄ VINCENTĄ JANKŪNĄ
Stilius
Manau, kad iliustracijų stilistika dažniausiai pati pasirenka mane, o ne aš ją. Negaliu sakyti, kad aktyviai stengiuosi ją vienaip ar kitaip formuoti. Dažniausiai būnu visiškoje, net gąsdinančioje nežinioje iki pat momento, kai pradedu piešti švarraštį. Tuomet tiesiog piešiu tol, kol man pačiam pradeda patikti. Tai lyg labai abstraktus jausminis lakmuso popierėlis. Kai tik pajaučiu, tuomet nurimstu ir galiu ramiai kurti ta stilistika, kol užbaigiu projektą. Tačiau eidamas nuo kūrinio prie kūrinio nuolatos jaučiu vidinę siekiamybę neužsisėdėti ir netapti kūrėju, patogiai spaudinėjančiu tą patį stilistinį mygtuką. Kiekviename kūrinyje stengiuosi pasireikšti vis kitaip. Šis užsibrėžimas kelia nerimą, gąsdina, bet ir nuolat stumia į priekį.
Kalbėdamas apie „Keliuonė. Įmink Šiaulius“ komikso stilių ir žvelgdamas iš perspektyvos matau, kad jis yra kūrybinio kelio atsitiktinumų ir mane įkvėpusių kūrinių kratinys. Jaučiu, kad esu išgyvenęs nemažai stilistinių pokyčių.
Kai buvau dar paauglys, piešiau vaikiškus komiksų intarpus „Mano Vilnius mano“ romanui. Dabar gėdijuosi tų piešinių, bet kadaise prie jų praleidau ištisas vasaras. Pamenu, kad tada mano didžiausia inspiracija buvo „Tintino“ komiksai. Lietuviškai buvo išleisti tik du numeriai iš keliasdešimties, bet ir tuos du senelio man padovanotus komiksus sirgdamas skaitydavau ir skaitydavau. Mane žavėjo Hergé komiksų švarios linijos, pasaulio ir veikėjų perteikimas tokia sunkiai nusakoma pusiau realistine, pusiau karikatūriška vaizdavimo technika. Paauglystėje norėjau kurti taip kaip jis. Šio kūrėjo įtaka išliko ir kitoje, šį kartą jau pilno metro komiksų knygoje „Atgal į Vilnių!“.
Įdomu paminėti, kad tai ta pati „Mano Vilnius mano“ istorija, tik paversta komiksu. Jaučiau, kad gavau antrą šansą pagerinti savo paauglystės piešinius. Buvau ką tik baigęs architektūros studijas ir tai, mano manymu, padarė didelę įtaką komiksų vizualinei raiškai. Nuo tol miesto vaizdavimui kartais skirdavau net daugiau dėmesio negu veikėjams.
Pandemijos metu labai nudžiugau gavęs pasiūlymą kurti komiksus periodiškai leidžiamam žurnalui „Neakivaizdinis Vilnius“. Pamenu, kad buvau visapusiškai įkvėptas kanadiečio komiksų kūrėjo slapyvardžiu Seth. Atsisiunčiau jo knygą „It‘s a Good Life, If You Don‘t Weaken“ ir kaip niekada susitapatinau su nostalgiškai švelnia pasakojimo ir vaizdavimo tradicija. Šio autoriaus įtaka gana smarkiai atsispindi ir „Neakivaizdinio Vilniaus“ žurnale spausdintuose „Vilnios atspindžiai“ komikso puslapiuose.
Galų gale prie „Keliuonės“ stilistikos atkeliavęs su visu šiuo bagažu prie jo pridėjau dar keletą dedamųjų. Pirma – tai nuostabus Adrian Tomine komiksas „The Loneliness of the Long-Distance Cartoonist“, kuriame ne tik puikiai atskleidžiama tragikomiška komiksų kūrėjo dalia, bet ir labai įdomiai imituojama kūrėjo užrašų knygutės stilistika. Ji pasufleravo mintį komiksą apie Šiaulius apipavidalinti kaip liniuotą lietuvių kalbos sąsiuvinį, lyg tai būtų vieno iš veikėjų užrašai.
Kitas esminis faktorius, nulėmęs šios knygos stilistiką, – tai piešimui skirtas laikas. Ankstesniuose projektuose beveik viską piešdavau ranka – eskizą, švarraštį pieštuku ir apvedžiojimą rapitografu ar plunksna. Tik tada viską suvesdavau kompiuteriu. Šį kartą tokios prabangos negalėjau sau leisti dėl gana riboto laiko, skirto komiksui išleisti. Iš padėties bandžiau suktis naudodamas naują specialų kompiuterį, kurio ekrane galėjau piešti. Jaučiu, kad tai ne tik pagreitino darbo procesą, bet kartu ir išlaisvino mane kaip kūrėją.
Nuolatos bijodavau, kad iliustracija neišeis, kartais tiek perpiešinėdavau, kad net sugadindavau popierių. Dabar to neliko. Kompiuterio ekrane galėjau ramiausiai lieti ir perlieti rašalą tol, kol iliustracija man pradės patikti, nesibaimindamas, kad turiu tik vieną šansą. Dėl šios priežasties leidau sau daug daugiau eksperimentuoti su iliustracijų raiška ir forma.
Tyrimas
Visą informacinį paketą kartu su istorija gana patogiai gavau iš Rimanto. Tekste, kur jo akimis būtų reikalingas paaiškinimas, buvo pridėti išsamūs informaciniai blokai. Įdomu tai, kad šie papildymai nebuvo skirti vien tik man. Jie buvo neatskiriama bendros istorijos dalis, nes, kaip ir aš, taip ir knygos herojai, apie Šiaulių miestą pradžioje žinojo nedaug. Kad man būtų dar lengviau, autorius pridėjo ir vaizdinės informacijos. Tačiau, akivaizdu, kad kuriant iš esmės vizualinį kūrinį tų vaizdų niekada nebūna gana. Žingsnis po žingsnio eidamas per istoriją, kiekvieną jos vietą stengiausi atrasti vizualiai. Šiuo atveju (kaip ir beveik visuomet) internetas buvo nepaimainomas informacijos šaltinis. Čia privalau labai padėkoti šiauliečiams, kurie internete skelbia pačią įvairiausią informaciją apie savo miestą. Nuo Šiaulių geto planų iki įvairiausiais rakursais darytų Katedros fotografijų su dronu.
Internetas kūrybinio proceso metu padėjo tam tikra prasme virtualiai gyventi Šiauliuose. Turiu išsisaugojęs nemažai man reikalingų istorinių Šiaulių vaizdų, kurie nugulė komikse piešinių pavidalu. Nuotraukų ar kitos informacijos susiradau net per daug, nes galų gale visko neįstengiau panaudoti ar sutalpinti knygoje.
Tyrimo metu man svarbu kuo geriau suvokti ir įsisąmoninti erdvę, kurioje turiu kurti. Tai itin reikalinga kuriant komiksą, kur kiekvienas paveikslėlis turi vis kitą rakursą. Norint tai pavaizduoti, reikia laisvai mintyse judėti erdvėje lyg kokiam pasąmoniniam kino kameros operatoriui. Kurdamas istoriją apie tikrą miestą negaliu abstrahuoti jo vizualiai, noriu parodyti tokį, koks buvo ar yra iš tiesų. Jaučiu, kad šis vizualinis tiesmukumas ateina ir iš mano architektūrinės prigimties.
Veikėjai
Kelis kartus perskaitęs istorijos tekstą susidariau bendrą įspūdį, kokie gi tie trijų pagrindinių veikėjų charakteriai. Manau, kad ilgainiui juos tiesiog pajaučiau ir leidau kalbėti patiems.
Tauras man pasirodė toks grubesnis vyrukas, kuris nevalingai susisiejo su Rimanto „Pietinia kronikų“ pagrindiniu veikėju, tad gavo apsirengti treningiuką. Luko charakteris yra Tauro priešingybė – tai nedrąsus moksliukas. Su Rimantu kalbėjome, kad veikėjai turėtų būti gana lakoniški ir pritikti įvairiose mito ar laiko plotmėse. Tad Lukas gavo nešioti paprastus marškinius ir medžiagines kelnes. Su Egle buvo kiek sunkiau, nes jos charakteris nėra taip aiškiai išreikštas. Ji ir gerai mokosi, bet kartu yra gana laisva, nesusikausčiusi asmenybė. Jai priskyriau madingas į apačią platėjančias kelnes ir megztinį, kuriame užkodavau slaptą sąsają su ikoniško „Peanuts“ komikso veikėjo Charlie Brown drabužiu.
Šie veikėjai daugiau ar mažiau unikalūs, neturintys sąsajų su mano pažįstamais žmonėmis. Nebent galėčiau paminėti, kad kurdamas kiek stipriau susitapatinau su Luko personažu. Pats buvau moksliukas ir tikrai ne tas drąsuolis, kuris leistųsi į tokią „Keliuonę“, tad visi nedrąsūs Luko judesiai ir nerimai, matyt, bent dalinai ateina iš manęs.
Visos kitos istorinės asmenybės buvo tikrai gerai pagautos Rimanto tekste. Dalį jų, pavyzdžiui, A. J. Greimą, jau gerai žinojau. Su kita dalimi, pavyzdžiui, Stanislava Venclauskiene, Aleksandra Zuboviene ar Ona Halina Lukauskaite, reikėjo susipažinti plačiau žiūrint laidas ar ieškant papildomos informacijos.
Manau, kad domėjimosi lygmuo labai priklausė nuo to, kiek dėmesio skiriame vienam ar kitam veikėjui tekste, kiek jis ar ji gauna veikti. Viena man pačiam įdomiausių asmenybių buvo Šiaulių kunigaikštis Vismantas Bulionis. Visa informacija apie šį žmogų egzistuoja vos ne mitiniame lygmenyje, tad teko jį susikurti beveik nuo nulio. Galų gale išėjo toks impulsyvus ir milžiniškas techno vikingas, kuris nuolat kalba pakeltu tonu.
Aplinka
Reikia pripažinti, kad prieš pradėdamas kurti komiksą Šiauliuose lankiausi tik kartą, dar būdamas pradinėje mokykloje. Iš šios kelionės prisimenu tik didelį centrinio viešbučio pastatą ir faktą, kad lankėmės dviračių muziejuje. Siekdama užpildyti žinių spragas, kūrybinio proceso pradžioje Šiaulių dailės galerija suorganizavo ekskursiją po Šiaulius man ir Rimantui.
Pakeliui į miestą, užvažiavus ant plytos, netikėtai sprogo automobilio padanga ir jau maniau, kad taip ir baigsis mūsų kelionė net neprasidėjusi. Tačiau stebuklingai visai šalia radome autoservisą ir tą nelemtą padangą vietiniai meistrai mums žaibiškai pakeitė.
Tuomet pamaniau, kad čia koks nors blogas ženklas, bet dabar manau, kad miestas taip tik norėjo išbandyti mūsų užsidegimą kurti. „A pasiduos šiti vyrukai, a ne?“ – „Tikrai ne!“ Išbandymą išlaikėm, nepasidavėm ir susitikome su vietiniais gidais, kurie mums aprodė miesto įžymybes ir papasakojo visą krūvą įdomiausių istorijų.
Rimantas mintyse kurpė pasakojimo apmatus, o aš tuo tarpu gėriau miesto dvasią ir bandžiau užfiksuoti kuo daugiau potencialių lokacijų ar vertingos informacijos. Kurdamas komiksą vis sugrįždavau prie šių vaizdų.
Šiaip jau nemėgstu, o gal net ir nemoku abstrahuoti, tad kurdamas Šiaulių aplinkos vaizdus nuolat ieškojau nuotraukų iš man reikalingų vietų ir rakursų. Dažniausiai perpiešdavau nuotraukose matomas scenas, nes tik taip galėjau būti tikras, kad vaizduoju autentišką buvusią ar vis dar esamą erdvę. Man svarbu žinoti, kaip tai atrodė ar atrodo, nes vaizduoju būtent Šiaulius, o ne savo išgalvotą miestą.
Tačiau kadangi šis komiksas iš esmės vaizduoja lakesnio ir gan migloto mito erdvę, o ne konkrečias keliones į istorinius laikotarpius, leidau sau bent šiek tiek atleisti varžtus. Komikse radosi tikrai nemažai vietų, kurios yra sudėtos iš tai vietovei būdingų atributų, paimtų iš šalimais darytų nuotraukų. Kartais netgi teko atsisakyti istorinio teisingumo siekiant geresnės kompozicijos ar pasakojimo rišlumo. Nežinau, ar Šiaulių teismo rūmai caro laikais tikrai buvo tokie didingi, bet fotografo studijos mūsų vaizduojamame tarpukario name tikrai niekada nebuvo.
Siužetas
Kuriant knygos istoriją pradžioje laisvai diskutavome ir visi siūlėme savo idėjas, tačiau tam tikru metu Rimantas turėjo perimti vairą ir nuspręsti, kaip galutinai atrodys siužeto vingiai. Papildomą, gal net enciklopedinę informaciją būtent jis nusprendė įpinti į tekstą, kuriame vaikai keliaudami po keistenybių kupino miesto erdves natūraliai nori pasiaiškinti, ką gi jie mato ir patiria. Ilgainiui išsigryninome, kad informaciniai intarpai – tai veikėjos Eglės užrašai.
Skaitant Rimanto tekstą man iš karto akyse iškilo Noros Krug „Heimat“ puslapiai, kuriuose istorija gana išskirtiniu būdu pateikiama ne tik komikso, bet ir infografikos principu. Pagalvojau, kad ir mūsų knyga gali naudotis šiuo žanrų miksavimo principu ir nusprendžiau kuo organiškiau įpinti informaciją į komiksą. Labai nenorėjau, kad būtų aiški atskirtis tarp komikso ir istorinės informacijos. Būtent dėl to stengiausi kuo įvairiau ir įdomiau perteikti tiek informacinį epizodą, tiek perėjimą į ar iš jo. Kartais tai emocijų pagautos Eglės užrašas, o kartais – mini kompiuterinis žaidimas, menantis fantastiškus kunigaikščių laikus.
Šioje knygoje vietomis gana sunku pasakyti, kas buvo Rimanto, o kas mano sumanymai. Gavęs tekstą su autoriaus leidimu jį gan laisvai pritaikiau komikso žanrui. Esmė tikrai liko, bet dalis buvo nukirpta, perdėliota, perkurta ar papildyta. Teko iškristalizuoti Rimanto kurtų dialogų esmines vietas, nes komikse galėjau pavaizduoti daug mažiau veiksmo negu grožiniame tekste.
Palaipsniui kurdamas komikso eskizą vis labiau leidau sau ką nors pridėti. Sugalvojau, kad reikia pavaizduoti Frenkelio fabriko vidų, daugiau dėmesio skirti žydų geto istorijai, sukurti tikrai piktą blogiuką vokietį ir galų gale perdėlioti knygos pabaigos nuotykių seką, kad būtų stipresnis vizualinis pabaigos užtaisas. Manau, kad šie nukrypimai nuo teksto ir buvo sudėtingiausia kūrybos dalis. Bandymas išlaviruoti tarp to, kaip galėtų ar turėtų atrodyti komiksas, ir to, kaip nesugadinti rašytojo autorinės dalies.
Kūrybinis procesas
Komiksų knygą kūrėme pusantrų metų. Pradėjome 2022 metų gegužę. Tų metų vasarą aplankėme Šiaulius. Per rudens sezoną Rimantas sukūrė istoriją, o likę metai buvo skirti mano darbui. 2023 metų pavasarį nupiešiau knygos eskizą, nuo birželio iki spalio vidurio – švarraštį. Manau, kad kiekvieno projekto procesas unikalus savo kūrybiniais vingiais ar vietomis, į kurias jis tave nubloškia. Patys Šiauliai, kaip stiprus taškas, įsirėžęs mano mentaliniame Lietuvos ir pasaulio žemėlapyje, galėtų būti šio projekto svarbiausias išskirtinumas.
Komikso kūrimas man gana natūraliai susideda iš kelių skirtingų stadijų. Kiekvienos iš jų metu krūvis ir kasdienybė gana radikaliai skiriasi.
Kuriant knygos eskizą procesas dažniausiai daug laisvesnis, nes nėra tikslo pasiekti galutinį ir išbaigtą rezultatą. Prieš pradėdamas eskizuotis pirmiausia atsispausdinu visą tekstą, kad tiesiai ant jo galėčiau žymėtis mintis ir braukyti vietas, kurių nenaudosiu.
Tuomet, kai jau būnu gerai įsisąmoninęs tekstą, pradedu judėti skyrius po skyriaus. Susirenku krūvą vizualinės informacijos ir pagaliau bandau versti tekstą vaizdiniu eskizu. Dažniausiai tai daug mąstymo reikalaujanti dalis, nes mintyse reikia sugeneruoti sceną ir kaip kino režisieriui pasakyti, ką po ko ir kaip vaizduoti, kad skaitytojas gebėtų sujungti kadrus į rišlią istoriją. Tokiu principu sukuriu visą knygos eskizą nuo pirmo iki paskutinio puslapio.
Pradėjus kurti švarraštį, viena vertus, palengvėja (nes vizualiai scenos jau sudėliotos), bet, kita vertus, pasunkėja (nes dabar jau reikia piešti taip, kaip bus knygoje). „Keliuonės“ komikso švarraštį kūriau kompiuteriu, tad nusiskenavau eskizus, pasidėjau juos į apatinį programos sluoksnį (layer) ir piešiau ant viršaus.
Aplinkiniams dažnai sunku tai suprasti, bet komiksus kurti tik vakarais, po darbo, man neišeina. Galbūt apimtis ir skirtas laikas to neleidžia, galbūt pasirenku per detalų vaizdavimo stilių, bet tokio komikso kaip „Keliuonė“ kūrimas yra viso etato reikalaujantis darbas. Kitu atveju 150 puslapių tankaus komikso kūrimas užtruktų daug metų. Šios knygos kūrimo metu kas dieną buvau užsibrėžęs nupiešti bent 2 puslapius baigtinio komikso. Kiekviena diena prasidėdavo prie balto lapo ryte ir baigdavosi tik pasiekus užsibrėžtą tikslą, dažniausiai vėlai vakare. Kažkur skaičiau, kad piešimo valandų įprastine darbo valandų skaičiavimo tvarka geriau nevertinti. Čia veikia kažkokios kitos taisyklės.
Kūrybinis procesas iš esmės vyko be didelių sustojimų ar trikdžių. Komanda buvo puiki ir palaikanti, Rimantas, kaip istorijos autorius, niekuomet labai nekritikavo ir tik nedaug pakreipdavo komikso eigą. Manau, kad didžiausią duobę buvau išsikasęs pats. Norėdamas geriau atskleisti istoriją, prikūriau daug daugiau puslapių, negu planavau pradžioje. Kiek per mažai laiko, skirto knygai užbaigti, ir kasdien vėžlio žingsniu slenkantis mano progresas gana smarkiai paveikė emocinę sveikatą. Jaučiau, kad atsikandau kiek daugiau negu tuo metu galėjau sukramtyti, bet neliko nieko kito, kaip susiimti ir puslapis po puslapio užbaigti knygą.
KNYGOS KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Rimantas Kmita
Gimiau 1977 metais Šiauliuose.
Studijavau: Lietuvių filologiją ir režisūrą (bakalauras), literatūrologiją (magistras) Klaipėdos universitete, doktorantūrą VU Lietuvių literatūros katedroje (disertacijos tema „Poezijos modernėjimas totalitarinės tvarkos rėmuose. XX a. 7–9 dešimtmečiai“ (apginta 2008).
Apie darbus neturiu papasakoti nieko įdomaus. Šiek tiek dirbau ūkio darbus Lietuvoj ir Švedijoj, šiek tiek geriausiam Klaipėdos knygyne „Po langu“, o paskui – dėstymas Klaipėdos ir Vilniaus universitetuose bei mokslinis darbas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Viskas. Koks siaubas!
„Keliuonė“ – pirma knyga paauglių auditorijai. Nors ukrainiečiai „Pietinia kronikų“ vertimą traktavo kaip paauglių literatūrą.
Povilas Vincentas Jankūnas
Gimiau Vilniuje 1996 06 23.
Studijavau architektūrą – įgijau bakalauro laipsnį Vilniaus Gedimino technikos universitete. Erasmus pusmetį praleidau Švedijos šiaurėje, Umeo mieste. Jaučiu, kad šis pusmetis padarė labai didelę įtaką mano profesiniame kelyje, atvėrė kūrybiškumo kelius, kurių anksčiau nebuvau matęs.
Dirbau ir dirbu gana plataus spektro – architektūros, urbanistikos, parodų architektūros, grafinio dizaino, iliustravimo, komiksų kūrimo, kompiuterinių žaidimų kūrimo srityse.
Iliustruotos knygos vaikams:
„Mano Vilnius mano“ (Justinas Žilinskas, iliustravo Birutė Zokaitytė, aš piešiau komiksus, Aukso žuvys, 2015),
„Atgal į Vilnių!“ (Justinas Žilinskas, Aukso žuvys, 2020)
„Keliuonė. Įmink Šiaulius“ (Rimantas Kmita, Aukso žuvys, 2023. Projekto iniciatorė: Šiaulių dailės galerija)
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje