top of page
Search

Knygos anatomija: „Nuomojamas butas“

Updated: Jul 31, 2023





Knygos anatomija pagal SIGUTĘ CHLEBINSKAITĘ


Pradžia


Lija Goldbergaitė (1911–1970) – taip autorė pasirašydavo dokumentus, kai gyveno ir mano gimtajame Kaune – be galo talentinga Lietuvos ir Izraelio poetė, vertėja, dramaturgė, literatūros lauko formuotoja, kurios portretą rasite ant 100-o šekelių banknoto. Gimusi Karaliaučiuje, studijavusi ir Švabės gimnazijoje, ir universitete Kaune, dėsčiusi Raseiniuose. Ji turėtų būti labai svarbi ir artima mums, tiriamojo darbo metu man tokia ir tapo. Deja, vertimų iš hebrajų kalbos maža, tad ji dar beveik nepažini Lietuvos skaitytojams.



Mus suvedė atmintis, miestas, jungiantis mūsų gyvenimus, ir knygos, knygos, knygos... Nebegaliu savo senelių, prosenelių ir proposenelių paklausti apie jų kaimynus, Lėjos šeimą mena tik pasikeitusio Kauno krantinės, ta pati upių santaka, senamiesčio gatvelės ir Pažaislio ansamblio senosios liepos. Pamėginau prie tos atminties prisiliesti ir aš.


Lija Goldbergaitė Kaune. „Gnazim“ instituto archyvas

Spaudos bandymai

Kai Noga Albalach, „Shifriyat Poalim“ leidyklos, kurioje anuomet vaikų literatūros repertuarą formavo pati Lėja Goldberg, vadovė lankėsi Vilniuje, išsakiau šį savo sumanymą. Pradėjome ieškoti būdų jam plėtotis.


„Hakibbutz Hameuchad – Sifriat Poalim“ leidykloje su vadove, rašytoja Noga Albalach, Izraelyje. Leidykla įkurta dar 1939 m.

Lėjos Goldberg sugrįžimo misijon įsitraukė ir kiti svarbūs ir brangūs žmonės: Kauno „Raganius“ vertėjas iš hebrajų kalbos Nathanas Gitkindas, su kuriuo susipažinome Icchoko Rudaševskio Vilniaus geto dienoraščio pristatymo Tel Avive metu; poetas ir mano vaikystės kaimynas Antanas A. Jonynas; Lėjos kūrybos tyrėjas prof. Giddonas Ticotskis, konsultavęs ir suteikęs prieigą prie „Gnazim“ archyvų, Avramas Kantoras – zoom’o skambučių metu skaitydavau jam, o jis klausydavosi, ar skamba lietuviško vertimo rimas; Lietuvos daugiakultūrės literatūros vertėjas prof. Mindaugas Kvietkauskas; Yossi Levi, rašytojas ir Izraelio ambasadorius Lietuvoje; pirmoji mano darbastalio idėjų vertintoja ir konsultantė Idutė Chlebinskaitė, redaktorė Palmira Mikėnaitė, vaizdų redaktorius Arvydas Maknys, leidėjos iš „Žalio kalno“, rėmėjai, Lietuvos archyvų fėjos, pribuvėjos „Standartų spaustuvėje“, „Knygų šalis“.


Knygos apipjaustymo momentas


Eiliuotas pasakojimas „Dira le Haskir“ (liet. „Nuomojams butas“) pirmą kartą buvo publikuotas 1948 m. žurnale „Mishmar LiYeladim“, 1959 m. išleistas kaip knyga. Manau, juo poetė savaip adaptavo ir perpasakojo vaikystėje klausytos pasakėčios istoriją. Publikavo ją karą išgyvenusioms šeimoms, įstengusioms atsitiesti ir kurti naują gyvenimą besikuriančioje Izraelio valstybėje, viliantis, kad skaudžios tragedijos ir negerumai nebesikartos.



Veikėjai

Kurdama knygą norėjau atrasti „raktą“, kaip pristatyti poemoje aprašomus personažus, kurie dėl tam tikrų išankstinių ar prigimtinių nusistatymų tarpusavyje nesutaria, kartu gyventi nenori, parodyti, kaip jie išeina iš pasakojimo, iš iliustracijos, iš knygos. Tekste aprašomus 5 namo aukštus įkūnija 5 atskiri knygos puslapiai, savotiški aukštai-butai suteikti kiekvienam gyventojui. Poema išversta į 13 pasaulio kalbų, kai kuriuos įsigijau, taip pat ir pirmąjį leidimą, pirktą antikvariate, bet leidimų estetika ir tiesioginis teksto atpasakojimas vaizdu manęs nesužavėjo, tad stengiausi, kad lietuviškas leidimas būtų išskirtinis, atspindintis poetės talentą. Bandžiau knygą sukurti taip, kad sulankstyti puslapiai taptų poemos gyventojų namais. Puslapiuose vengiama buities, sienų, daiktų vaizdavimo, atskiras erdves skiria plazdančios širmos ir besilankstančios transformuojamos knygos struktūra.




Viena iš širmų knygos pradžioje yra siluetinė, čia ji tampa metaforine mezuza* su originalios knygos publikacijos teksto vaizdu hebrajų kalba – savotišku palaiminimu/ pasisveikinimu skaitytojams ir poetės parašu apačioje, skelbiančiu paskutinį lietuviško teksto posmą: Tad slėny žaliam, tarp sodų puikių, / stovi tas namas aukštų penkių./ Name tam lig šiolei kalvos vidury linksmai sau gyvena / kaimynai geri. ...šalom


* Mezuzah (hebr. ‏מזוזה‏‎) – prie durų staktos dešinėje pusėje kabinama pailga dėžutė, kurioje saugomas ritinėlis su tikėjimo liudijimo ir palaiminimo įrašu. Mezuzah yra laikoma namus saugančiu talismanu.

Išorinėje knygos dalyje vaizduojami herojai, kurie purkštauja, reiškia nepasitenkinimą ir nepasilieka – Skruzdė, Kiškienė, Paršas, Lakštingala. Vidiniuose puslapiuose – tie, kurie gyvena kartu ir ilgisi To, kas galbūt amžinai prarasta, – Višta, Gegutė, Katinas, Voverė. Jie ilgisi pradingusiojo, svarsto, ar kas galės atstoti Tą.



Pabaigoje pasakojiman ir knygon atskrenda viską pozityviu žvilgsniu stebintis Balandis, gražus simbolis, aprašytas dar biblinėje tvano ir Nojaus istorijoje ir, koks sutapimas, 1948 m. rudenį Lėjos aprašytas, o 1949 m. Pablo Picasso pavaizduotas Pasaulinio Taikos kongreso Paryžiuje plakate.


Balandis 1949 metų Taikos kongresui Paryžiuje. Henri Matisse ir Pablo Picasso parengtas plakatas. Fotolitografija, leidėjas Fernand Mourlot, 1949

Ta pati įtampa ir šiandien...

Balandi, Balanduk... Tavęs reik Pasaulyje, ne tik knygos puslapiuose.






Aplinka, knygos forma


Pati poemos istorija padiktavo formą, kurioje viskas transformuojasi ir tampa bendra knygos visuma – vizualiniu vertimu.


Įžangoje rašoma, jog gyventojai pakabino skelbimą „Nuomojamas butas“, tad ir pati knyga išleista lyg plazdanti vėliava, nešanti žinią apie žaliojo slėnio svarbą, lyg tas anuomet ant stulpų kabinamas skelbimas su atskirais lapeliais žinutei nusiplėšti. Tai taip pat yra ir savotiškas atminimo kambarys tiems, kurie svarbūs, bet jau esantys kitur. Skiriamas ne tik skaitytojams, bet ir iškiliai poetei litvakei.



Kūrinį pažinti galima trejopai: kaip bežodę paveikslėlių knygą, kaip iliustruotą eiliuotą pasakojimą, kur galima pamėginti vizualiai patikrinti, ar dera personažai išorine ir vidine dalimis, stebėti, kas nutiks, jei herojų figūros pasikeis pusėmis. Čia ne tik vaizdai, bet ir dialogas yra paslėpti po atsiverčiančiais lapeliais, tokiu būdu suteikdami neįprastą teksto atradimo džiaugsmą. Antroji knygos pusė, parengta kaip memorialinė galerija, skirta L. Goldberg kūrybai. Ten ir unikali fotografija, kurioje jaunoji poetė doktorantė įamžinta savo nuomojamame bute Motzstrasse 99, Wilmesdorfe, Berlyne (ieškojau šios vietos, deja, namas neišlikęs, bet netoliese aikštė ir fontanas).



Pati knygos spalvų tonacija vos dvispalvė, tikimasi, kad tie, kurie prisijaukins, papildys ją spalvomis ir suasmenins savo egzempliorių.


Knyga yra ir kitų žymių to meto dailininkų, sprendusių panašias pokario ir sugyvenamumo situacijas, citatų rinkinys, jas atpažins bent kiek besidomintys meno istorija. Gebantys perskaityti gaidas, gali išgirsti ir M. K. Čiurlionio „Lakštingalos“ aranžuotės fragmentą. Ir tai ne atsitiktinumas ar Lakštingalos dekoras, mat Lėja, kaip paaiškėjo tiriant archyvus, studijuodama Kaune literatūros mokėsi pas Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę, Pasaulio tautų teisuolę.


Knygos viršelyje vaizduojama darnių namų idėja, knygos pažadas – savotiška ateities vizijos kapsulė – iliustracija, kurią pasiskolinau iš man begalinį įspūdį vaikystėje palikusios Ernsto Haeckelio knygos „Kunst Formen der Natur “ (išleista 1904 m.).



Šią knygą mano Mama rado antikvariate Kaune, ji mano žavėjimosi šaltinis, negaliu nuo jos atsitraukti. Mokslininkas nurodo, jog mano parinkta kapsulė, tai iliustracija, kurioje vaizduojamos kalkinės pintys, iš kurių moliuskai augina savo kiautus-namučius. Viename paskutinių puslapių šios iliustracijos detalė išdidinama, virsta siena su Peliuko silueto formos arka, pro ją matoma ilgesinga panorama. Dėmesingesnis skaitytojas pamatys, jog sienos struktūra supinta lyg šešiakampė žvaigždė. Knygoje ir daugiau paslapčių, kurias atskleidžiu kūrybinių dirbtuvių metu.



Iliustravimo stilius


Knygai iliustruoti pasirinkau būdus, kuriais retsykiais, atsitraukdama nuo žodinės saviraiškos, kūrė ir Lėja Goldberg, – tai piešinys ir koliažas bei biografinės poetės vaikystės ir jaunystės fotografijos. Taip norėjau atspindėti ir savotiškai pratęsti jos talentą, atskleisti to laikmečio, kai buvo sukurtas pasakojimas, knygų leidybos vaikams ypatumus, to meto dokumentinių fotopasakojimų, prie kurių dirbo Lėja Goldberg, Astrida Lindgren ir Anna Riwkin Brick, svarbą.


Neišleistos L.Goldberg ir A. Riwkin Brick knygos „Gaddi ir jo mažytė beždžionėlė” maketas, 1959. Parduotas 2017 m. aukcione už 1,375 dolerių


Kūrybinis procesas


Lėja žino, kaip kartais situacijos paralyžiuoja. Laikėmės drauge. Ačiū jai, kad lydėjo mane tuos metus kūrybiniu keliu, pakeldama į Aukso kalno – GOLD BERG viršukalnes.




LĖJOS GOLDBERG BIOGRAFIJA


Lija Goldbergaitė vaikystėje

Lea Goldberg (Lija Goldbergaitė, גרבדלוג האל)  – poetė, dramaturgė, vertėja, literatūros klasikė, „Sifriyat Poalim“ leidykloje formavusi vaikų ir jaunimo literatūros repertuarą, Jeruzalės universitete dėsčiusi ir įsteigusi Lyginamosios literatūros katedrą, laisvalaikiu iliustravusi ir kūrusi koliažus.


Lija gimė 1911 m. gegužės 29 d. Abramo ir Tsilos Goldbergų šeimoje Karaliaučiuje, Rytų Prūsijoje. Jos vaikystė ir jaunystė prabėgo tėvų namuose Kaune (Kęstučio g. 18, pastatas neišliko). Dar besimokydama Švabės gimnazijoje talentingoji Lėja Goldbergaitė sukūrė pirmuosius eilėraščius. Priklausė Kauno literatų sambūriui „Petah“, studijavo Kauno, Berlyno, Bonos universitetuose ir būdama 22-ejų metų tapo semitų kalbų mokslų daktare. Grįžusi į Lietuvą, dirbo hebrajų kalbos ir literatūros mokytoja Raseinių Tarbut žydų gimnazijoje. 1935 m. emigravo į Tel Avivą, kur kartu su mama kūrė naują gyvenimą. Daugelis poetės artimųjų, mokinių ir bičiulių buvo nužudyti Holokausto metu.


Rašytoja mirė 1970  m. sausio 15 d., tais pačiais metais jai buvo paskirta garbinga Izraelio literatūros premija. Dviejų tėvynių – Lietuvos ir Izraelio – tema buvo ryški visoje jos kūryboje.


2010 m. poetei ant buvusios Švabės gimnazijos pastato sienos (Karaliaus Mindaugo pr. 11, Kaune) atidengta memorialinė lenta. 2022 m. išleista jos atminimui skirta knyga „Nuomojamas butas“ (hebr. „Dira LeHaskir“).



SIGUTĖS CHLEBINSKAITĖS BIOGRAFIJA


Sigutė su Dike. Antano Miežansko fotografija

Gimiau 1977 m. Kaune, Taidos Balčiūnaitės ir Sauliaus Chlebinsko šeimoje. Studijavau Vilniaus, Prahos ir Zalcburgo menų akademijose. Kuriu knygas, kuruoju knygos kultūrai skirtas ekspozicijas ir jas lydinčias edukacijas. 2002 m. subūriau savanorystės principu veikiančią bendruomenę „Knygų šalis”. Esu pelniusi apdovanojimus Lietuvos ir Baltijos šalių, JAV, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Japonijos knygos meno konkursuose, apdovanota Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2017 m.). Pastarųjų metų kūryboje siekiu prakalbinti sunaikintą litvakų pasaulį ir jo talentus, rankraštinį jų palikimą, esu parengusi Icchoko Rudaševskio, Matildos Olkinaitės, Avromo Suckeverio, Moišės Vorobeičiko-Moï Vero, Bebos Epštein, Moišės Kulbako, Lijos Goldbergaitės ir Vokietijos žydės Jellos Lepman knygas.

Laisvalaikiu kerpu ir šukuoju žolę, girdau augalėlius, kvėpuoju, brendu vis į kitą upę, vis mokausi.





AČIŪ!


Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Giedrė Kmitienė Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje

Projekto namai – Vaikų žemė

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

158 views0 comments

Recent Posts

See All
bottom of page