Search

Knygos anatomija: „Paslapčiausia paslaptis“

Updated: Oct 8



Teksto anatomija pagal

EVELINĄ DACIŪTĘ



IDĖJA


Į vaikų poetės batus įšokau visai netikėtai, nepasirengusi ir, prisipažįstu, reikėjo nemažai vaikščioti, kol jie bent šiek tiek prasitampė. Nors eilėraščius rašiau ne vienus metus, bet apie jų leidybą rimtai negalvojau. Mano draugas Darius, kuris man gelbsti, kai užsiveliu su poezija, kadaise man patarė, kad pirma reikėtų išleisti eilėraščius vaikams, o jau paskui – suaugusiesiems. Buvau užmiršusi tai ir prisiminiau tik tada, kai taip ir atsitiko: vaikų rinktinė pasirodė rugsėjį, suaugusiųjų bus išleista spalį. Tuo metu, kai gavau šį patarimą, visa galva panirusi tvarkiau eilėraščius suaugusiesiems: tai mesdavau, tai vėl pradėdavau. Vaikų eilės net nebuvo sudėtos į vieną vietą: gulėjo feisbuko įrašuose, tarp elektroninės pašto dėžutės juodraščių, išmėtytos po užrašus. Pasitaikė gera proga visus inventorizuoti.


Beje, Agnė Nananai yra ne tik „Paslapčiausios paslapties“ iliustruotoja, šitą vaiką ji ne tik aprengė. Vieną dieną ji susitiko su Audrone iš leidyklos „Alma Littera“ ir pašnibždėjo apie mano eilėraščius. Audronė labai greit mane susirado: su jos pagalba knyga ir susidėliojo. Aišku, esu labai dėkinga Agnei, kad taip viską užsuko, bet knygą pasiūliau iliustruoti visai ne dėl to. Mačiau jos pieštuką prie savo eilėraščių, jaučiau, kad piešiniai „susigros“ su tekstu. Taip ir atsitiko.


Rašytojos Evelinos ir iliustruotojos Agnės susitikimas

TYRIMAS


Medžiaga knygai – eilėraščiai – jau buvo. Reikėjo atrinkti tinkamus būtent tai amžiaus grupei, kuriai ir skirta knyga, – 3–8 metų vaikams. Vėliau dar kartą peržiūrėjau, kurie eilėraščiai dera vienas prie kito. Kol dariau atranką, gimė dar keli. Galiausiai po ilgų dėliojimų liko trisdešimt. Ir tada jau buvo darbelio su jais, kol su redaktorės Vaivos pagalba nugludinome. Nesu puikiausiai pasaulyje kirčiuojantis žmogus. Čia taip švelniai pasakius. O ieškoti ritmo duobių įdarbinau net sutuoktinį: jo gera klausa. Visus kūrinius perskaitau dukroms. Vyresniajai anksčiau skaitydavau viską, dabar eilėraščių klausytoja yra mažoji. Apie ką rašyti, kokios temos domintų tokio amžiaus vaikus, specialiai netyrinėjau. Gyvenu su tokiais, praleidžiu daug laiko, tai įsismelkia, vėliau telieka užrašyti.


Evelina su jauniausiu sūnumi

VEIKĖJAI


Eilėraščiuose yra nemažai manęs: esu ta, kuriai sekioja iš paskos, kuri susiduria su pykčio šokiais ir liūdesėliais, kuri atsakinėja į tūkstančius klausimų, moko kantrybės, tiesiog yra šalia. Yra eilėraščių, kuriuos įkvėpė konkretūs žmonės. Eilėraščio „Valgysiu dangų“, kurį parašiau prieš penkerius metus, idėją pamėtėjo dukra Abigailė. Jai tada dar trejų nebuvo. Dukra suposi ir sūpynėms kylant į viršų šaukė, kad nori suvalgyti dangų.

Evelinos dukra Abigailė

Po metų sukurtą „Pilotą“ įkvėpė iliustruotojos Aušros Kiudulaitės sūnus Rapolas, kurio gyvenime bent jau tuomet lėktuvai buvo labai labai svarbūs.

Kitas Rapolas padėjo atsirasti eilėraščiui „Kartu su mama“. Jo mama Laura Čekanauskienė feisbuke papasakojo, jog gėrė kavą, kol jos du sūnus išdykavo šalia. „Duokite nors minutę atsikvėpti, nes aš išeisiu iš proto“, paprašė mama. „Aš eisiu su tavim!“ apsidžiaugė Rapolas.


Man šita situacija pasirodė tokia iki kaulų čiulpų pažįstama, kad labai greitai gimė ketureilis. Eilėraštis „Kažkur“ yra ir apie fantastinius kažkuriukus, tačiau jis yra ir apie Amerikos lietuvių vaikus, kuriuos sutikau keliaudama po lituanistines mokyklas.


Agnės Nananai pagaminti „kažkuriukai“

APLINKA


Yra kūrėjų, kurie sakosi rašą savo vidiniam vaikui. Aš veikiau iš tų, kurie rašo išoriniam. Bet kai rašau, tas vidinis vaikas veikiausiai prisideda šnabždesiais, leisdamas prisiminimų miglą ir kreipdamas seniai vaikščiotais takeliais. Nori pasipasakoti. Prisimenu save svajojančią apie kalėdines dovanas ir pykstančią prisimenu. Ir tą liūdesį, kuris aplanko tarsi nei iš šio, nei iš to. Ir didelį, ir mažą.


Evelina vaikystėje

Agnės iliustracijose tas irgi justi – šitoji švelni nostalgija. Kai kuriose iliustracijose matau save. Moteris banguotais plaukais, apglėbusi vaiką, skaitanti knygą, žvelgianti pro langą. Vienoje iliustracijoje ta moteris vilki mano suknele su violetinėmis rožėmis.



KŪRYBINIS PROCESAS


Eilėraščius rašau, kur pakliūva. Kad ir kaip nepoetiškai tai skambėtų. Virdama sriubą, stebėdama vaikų aikštelėje žaidžiančius vaikus, kelionėje. TA eilutė, TAS posmas gali iššokti einant pasivaikščioti, lankstant drabužius, pasilenkus pažiūrėti, ar jau iškepė pyragas, prisėdus po ilgo pasivaikščiojimo prie upės, žvelgiant į vandenyną.



Į knygą „Paslapčiausia paslaptis“ pateko 2015–2020 metais sukurti eilėraščiai. Lyg ir galėčiau sakyti, kad knyga buvo kuriama penkerius metus. Bet nesakysiu. Atmetus eilėraščių rašymo laiką, jų atranka bei šlifavimas užtruko daugiau nei tris mėnesius. Su atsitraukimais, dėl prasidėjusio karantino šokinėjančiomis nuotaikomis („Ar kam tokiu laiku apskritai rūpės poezija?“). Viename etape visus eilėraščius išsikarpiau ir sukabinusi kambaryje ant durų dėliojau kaip dėlionę. Vieną priglaudžiu prie kito, žiūriu – gerai ar ne. Tada kitą. Daug kartų norėjau, kad kas nors iš dangaus nuleistų tą „deus ex machina“ į kambario vidurį ir tas arba ta viską už mane sutvarkytų. Bet buvo sutartis su leidykla, galutinio rankraščio laukė Agnė, kad pradėtų iliustruoti.


Eilėraščių dėlionė

Pati, matyt, būčiau metus niekam neįsipareigojus. Jau atidavusi tekstus leidyklai sau pažadėjau, kad daugiau su poezija – niekada. Taip mane ištąsė darbas su abiem poezijos – ir vaikams, ir suaugusiesiems – rinktinėmis. Tik ilgai šitų pažadų laikytis nepavyko.


Knygą „Paslapčiausia paslaptis“ kūrėme dviese su Agne. Ji mane rėmė mano kūrybinėse kančiose, kai strigdavau su eilėraščių tvarkymu, o prasidėjus iliustravimo procesui petį atsiremti jau siūliau aš. Ji knygoje paliko man dovanų: be to, kad tai vienur, tai kitur įpiešė mane, dar poroje atvartų integravo mano vaikų piešinius.

Labai jautrus momentas.


Evelinos dukros žaislas knygos iliustracijoje

Knygos pavadinimas iškilo, kai dėliojant eilėraščius gimė paskutinysis – „Paslapčiausia paslaptis“. Pirmą kartą neįprastą aukščiausiojo laipsnio būdvardžio formą išgirdau Vašingtono lituanistinėje mokykloje. Rengiau kūrybines eilėraščių rašymo dirbtuves. Jose dalyvavo vyriausios moksleivės. Viena rašydama paklausė, ar galima sakyti auksiniškiausias. Man labai gražiai nuskambėjo. Pamaniau, kad ateityje visai norėčiau kur nors panaudoti. Ir po pusmečio tokia galimybė atsirado.



Iliustracijų anatomija pagal

AGNĘ NANANAI



STILIUS


Šį kartą buvo labai lengva, nes autorė atsiuntė vieną iš mano darbų kaip pavyzdį. Mūsų nuomonės sutapo, nes šiuos eilėraščius ir aš panašiai mačiau, leidykla taip pat pritarė. O man buvo didžiausia laimė, kad pagaliau atėjo kūrinys, kur galėsiu viską piešti paprastu pieštuku su trupučiu spalvų.



Bedirbant tų spalvų padaugėjo, kai kuriuose atvartuose net spalvos daugiau nei pilko pieštuko, bet aš labai mėgavausi procesu. Iššūkis buvo puslapiuose nesikartoti kompoziciškai, surasti užpildymo ir erdvės balansą. Taip pat atrasti pačią knygos vizualiąją koncepciją, kas sujungtų net ir kai kuriuos gana skirtingos nuotaikos eilėraščius.



TYRIMAS


Perskaičiusi tekstą pirmiausia galvoju apie knygos nuotaiką. Šį kartą buvo aišku, kokia technika dirbsiu – pieštuku – vadinasi, bus subtilu. Knygoje daug kalbama apie vaiko jausmus, situacijas vaiko akimis. Tai labai tyri ir kartu stiprūs įspūdžiai. Mane labai įkvepia fotografijos – jose užfiksuotos tikros emocijos, žavi senų fotografijų estetika, reportažinėse fotografijose sustabdytos akimirkos. Tai mano pagrindinė medžiaga – peržiūriu jų nemažai, – iš jų pasigriebiu drabužių detalių, aplinkos perspektyvos, o kartais tiesiog nuotaikų, rankos mostų, galvos linkį. Kažkaip gerai jos mane veikia.


įkvepiančios nuotraukos

Eskizai


VEIKĖJAI


Nors paprastai eilėraščių knygos neturi pagrindinio herojaus, šiuo atveju pati sau jį išskyriau – tai yra vaikas. Bežiūrinėjant visokių laikotarpių vaikų fotografijas ir gimė pagrindinė iliustracijų idėja – didelis/mažas. Vienuose eilėraščiuose dominuoja didelis vaikas su mažutėmis detalėmis, kitose – didelis jausmas ar vaiko mintis su mažu vaiku.



Visi knygoje esantys vaikai piešti tiesiog į nieką nežiūrint – tai nėra mano vaikai ar kažkieno iš mano aplinkos, – nors vienu momentu jau atrodė, kad piešiu labai panašius į saviškius ar net Evelinos. Bet jie tokie man nusipiešė, ir tiek.

Kitas pasikartojantis veikėjas yra mėlynas liūtas – jis gimė eilėraštyje „Norėčiau“, tačiau dominuoja ir viršelyje, kaip pagrindinė paslaptis, telpanti delne, taip pat atsiranda kaip veikėjas kituose eilėraščiuose. Man patinka įdėti detalių, kurios netikėtai atsiranda ten, kur skaitytojas visai nesitiki.


Eilėraščio „Kantrybė“ iliustracijoje netikėtai atsirado dvi realios personos: pastabiausieji turėtų atpažinti pačią autorę Eveliną Daciūtę, žiūrinčią pro langą, ir pro kitą langą žiūrinčią iliustruotoją ir rašytoją Aušrą Kiudulaitę. Taip nutiko netyčia – nupiešiau pirmiausia vieną ir pati nustebau, kokia panaši į Aušrą išėjo. Tada nepasikuklinau pridėti detalių – jos naujausios knygos personažą mėlyną šunį Maksą, kelias muses ant lango, suknelę, su kuria kažkada mačiau. O kita išėjo tokia panaši į Eveliną.


APLINKA


Kas kita yra su aplinkos detalėmis – ten sudėjau nemažai „savų“ dalykėlių: dukros pliušinį triušį (turėjau išpirkti kaltę, nes prieš tai iliustruotoje knygoje „Kaip Pelėdžiukas iš namų pabėgo“ nupiešiau sūnaus nykštuką), jos pižama aprengiau vieną heroję, savo vaikų patalyne užklojau miegančius vaikus eilėraštyje „Žvėris“. Tada Evelinos suknelė – kažkaip ji man kabėjo atmintyje ir piešdama skrendančią mamą eilėraštyje „Valgysiu dangų“ negalėjau sugalvoti nieko geresnio. Nors bandžiau rasti panašių internete – nepavyko, tad išdrįsau paprašyti, kad ji atsiųstų nuotrauką. Suknelės raštas ne iš lengvųjų – mokiausi piešti rožes, ilgokai užtrukau prie jos.


Iliustravimo procesas virtualaus vaikų rašytojų ir iliustruotojų susitikimo metu per karantiną

Panaudojau ir Evelinos vaikų piešinius, jos dukros žaislą. Žinau, kad skaitytojams, kurie nežinos šių istorijų, tai taip neatlieps, bet man patinka į knygą sudėti ne tik teksto improvizacijas, bet ir savo tokias mini istorijas. Knyga tampa daugiasluoksnė. O tai ypač tiko šiai knygai – atsirado tarsi tikros knygos paslaptys, kurias bus smagu pasakoti vaikams susitikimuose.


Dar vienas slaptas žaidimas knygoje – iš puslapio į puslapį perbėgantys daiktai ar detalės: vienur matome liūto uodegą, kitame puslapyje jau visą liūtą, tada pabirusius žirnius ar žaislus kitame puslapyje. Tai nėra labai akivaizdūs dalykai, nes didžiausias dėmesys yra tekstui ir pagrindinei iliustracijai, bet tie, kas knygą vartys nuolat ir tyrinės ją, – noriu tikėti, kad tai pastebės. Arba atras perskaitę šį straipsnį.


KŪRYBINIS PROCESAS


Ar buvo kūrybinių duobių? O kaip be jų! Ši knyga piešta, manau, ypatingu laiku – pradėjau gal trečią karantino savaitę. Ji man atliko visiškai terapinę funkciją.

Jei būtų buvę laiko, dar detaliau būčiau padarius, kad tik ilgiau pasėdėčiau tyliai viena prie savo stalo.


Bet nuolat žvilgčiojau į kalendorių ir stengiausi neatsilikti nuo grafiko. Lengva buvo, kai aiškiai žinojau, kur ir ką noriu nupiešti. Sunku, kai mačiau, kad pradedu kartotis, – taip atsitinka iliustruojant poezijos knygą, nes kiekvienas atvartas – nauja istorija. Gali visą knygą įsibėgėjus nupiešti, bet stengiausi, kad taip nenutiktų, – dėl to keičiasi ne tik kompozicijos, bet ir puslapių tonai – vienur balti, kitur gelsvi.



Ryškiausi strigimai buvo gal trys:

„Baisiai piktas raganosis“ man sekėsi sunkiai. Bet teko lankytis pas odontologę, o kai ten sėdi – taigi niekur nepabėgsi. Tai pradėjau ieškoti, apie ką čia dabar taip pagalvoti, kad nukreipčiau mintis... Ėmiau mintyse eskizuoti tą raganosį – eilėraštį kaip ir visą prisiminiau, guliu užsimerkus, dantį rauna, o aš dirbu. Išėjau su dvigubu palengvėjimu.



Turbūt sunkiausia buvo su man labai patinkančiu eilėraščiu „Pokalbis“. Jį piešiau jau vieną paskutinių, jaučiausi gana išsisėmusi ir pavargusi. Eskizavau daug ir nuolat su trukdžiais: jau, atrodo, sugalvojau, ir staiga... „Mama, o mes turim persikų?..“ Tada, atsimenu, parašiau Evelinai, kad turbūt panašiai ji jaučiasi, kai kas nors nutraukia jos eilėraščio eilutę. Taip bekalbant su ja ir gimė idėja iliustracijai, nupiešiau per naktį, tiesiog labai norėjosi greičiau pamatyti.

„Trys karaliai“ – taip pat buvo „sunkus“ eilėraštis. Nupiešiau ir galvojau, kad gal ir viskas gerai, bet jutau, kad kaip ir iškrenta jis iš visos knygos. Prie tos iliustracijos grįžau paskutinę dieną prieš atiduodant į spaustuvę – perpiešiau ir tada paruošiau iš karto spaudai.


Taisymo šįkart nebuvo daug, nes piešdama detalius piešinius pieštuku turiu viską labai gerai apgalvoti dar prieš pradėdama – tiesiog užtruks per ilgai, jei reikės perpiešti viską. Tad ilgiau užtrukdavau prie eskizų, kompozicijų ir siužetų sugalvojimo. Spalvotosios dalys pieštos planšete, bet tai nėra greitesnis būdas nei pieštuku, jei nori, kad jaustųsi faktūros ir detalumas. Bet tai buvo proga pasimokyti ir pagilinti darbo su planšete žinias.



Kūrybinis procesas užtruko beveik 4 mėnesius. Jis vyko namie, mano darbo kambaryje. Arba nuotolinio mokymo, buities, namų restorano ir žaidimų kambario karuselėje. Įdomus laikas, bet turbūt šios iliustracijos man padėjo išlaikyti visai neblogą balansą. Knygą pabaigiau vasaros viduryje, tad jau buvo galimybių padirbti ir bibliotekose – tik kad nelabai tuo pasinaudojau.


Darbas A. Mickevičiaus bibliotekoje
„Karantininis“ darbo stalas namuose


KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS


Evelina Daciūtė


Gimiau 1975 m. sausį Vilniuje, Antakalnio gimdymo namuose.

Po 28 ir po 42 metų ten gimė ir abu mano sūnūs.

Dukros pasirinko egzotiškesnes vietas.


1993 m. baigiau M. Daukšos vidurinę mokyklą (nors tokia ji tapo tik mano mokslų ten pabaigoje, todėl morališkai baigiau 22-ą vidurinę). Dabar tai VGTU licėjus. Vilniaus universitete studijavau žurnalistiką. Galvojau apie žurnalistikos magistrantūrą, bet neįstojau, o po metų visai netyčia patekau į ryšių su visuomene magistrantūrą. Buvome pirma jos laida.


Besimokydama darbavausi dienraščiuose „Lietuvos rytas“ ir „Lietuvos aidas“. Porą mėnesių BTV vedžiau laidą „Diagnozė: panelė“. Kelerius metus dirbau muzikos firmoje „Bomba records“. Vėliau sumąsčiau, kad reikia įdarbinti magistro diplomą ir pabandyti kažką visai kita. Taip atsidūriau „Lietuvos telekome“, o paskui „Bitėj“. Dirbau su interneto ir mobiliųjų pramogų projektais. Gimus antrajai dukrai norėjosi nuveikti ką nors prasmingo: dirbau „Gelbėkit vaikus“ organizacijoje. Iš jos išėjau į ryšių su visuomene agentūrą. Knygas pradėjau rašyti gyvendama Kinijoje. Tai atsitiko 2014 m. Jei gyvenimas nebūtų manęs ištraukęs iš rutinos – nuo 8 iki 17 val., – leidęs pagalvoti, ko išties noriu ir ką darydama jaučiuosi geriausiai, gal niekada ir nebūčiau atsiradusi ten, kur esu. Nors man pačiai atrodo, kad atėjau pačiu laiku, o kituose darbuose gauta skirtinga patirtis praverčia dabartinėje veikloje.


Knygos:

„Paslapčiausia paslaptis“, iliustravo Agnė Nananai („Alma Littera“, 2020)

„Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“, iliustravo Diana Molytė („Tikra knyga“, 2017)

„Laimė yra lapė“, iliustravo Aušra Kiudulaitė („Tikra knyga, 2016)

Domicelės Tarabildienės apdovanojimas už gražiausią knygą 2016, Bolonijos mugės, Nami, Šardžos iliustruotojų parodų diplomai 2017, Metų knyga 2017,

Mildred L. Batchelder apdovanojimas 2019, įtraukta į reikšmingiausių knygų vaikams katalogą „Baltieji varnai“ („The White Ravens“).

„Drambliai ėjo į svečius“, iliustravo Inga Dagilė („Tikra knyga“, 2015)

IBBY apdovanojimas už gražiausią knygą mažiausiems 2015 m.

„Meškių istorijos“: „Lubinų labirintas“ (2014), „Medaus mainai“(2015), „Meškiai eina į mokyklą“ (2015), „Svajonių sodas“ (2016). Iliustravo Rasa Kaper („Tikra knyga“)



Agnė Nananai


Gimiau 1984 m. Raseiniuose.

VDA Kauno dailės institute baigiau taikomosios grafikos specialybę.

Viena įdomesnių patirčių mokykloje buvo rauti (o gal rišti? Nepamenu gerai) linus. Tai buvo vyresnių mokinių talka, kurios tikslas – uždirbti pinigų, kad į mokyklą įvestų internetą! Studijų metais dirbau padavėja, vieną vasarą skyniau braškes Anglijoje, kūriau pakuočių dizainus, reklamos agentūrose teko dirbti dizainere, kūrybininke, kūriau spektaklių plakatus, knygų viršelius. Dabar jau 10 metų dirbu savarankiškai.

Knygos:

Marius Marcinkevičius „Kaip Pelėdžiukas iš namų pabėgo“ („Alma Littera“, 2020)

Justinas Marcinkevičius „Vaikų Žemė“ („Alma Littera“, 2018) (Iliustracijos buvo atrinktos į tarptautinę Sharjah Children's Reading Festival parodą)

Timo Parvela „Elė Laplandijoje“ („Nieko rimto“, 2017)

Raimondas J. Nabus „Pamenukas ir dramblys“ („Mažoji raidė“, 2016)

Kostas Kubilinskas „Mano batai buvo du“ („Alma Littera“, 2016)

Dalia Dilytė „Pasakos apie Traktorių“ („Sofoklis“, 2015)

Raimondas J. Nabus „Mažasis Baltas“ („Mažoji raidė“, 2014)

Timo Parvela „Elė ir pašėlusi klasė“ („Nieko rimto“, 2014)

Paulina Žemgulytė „Žalio lapo skėtis“ („Gimtasis žodis“, 2014)

Timo Parvela „Elė ir draugai“ („Nieko rimto“, 2013)

Raimondas J. Nabus „Žalios pėdos“ („Nieko rimto“, 2013)

Vilė Vėl „Kaip mes išgarsėjome“ („Metodika“, 2012)

Dalia Dilytė „Pasakos apie Lietuvos istoriją“ („Metodika“, 2012)


Visi knygos iliustracijoms sunaudoti pieštukai

AČIŪ!


Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Giedrė Kmitienė Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba


122 views

© 2018 sesės Elzė ir Zylė. Draudžiama publikuoti tinklaraščio turinį be autorių sutikimo. Sukurta su Wix.com