Istorijos anatomija pagal
VYTENĘ MUSCHICK
Idėja
Viskas prasidėjo nuo meilės Albanijai. Šią šalį atradau 2017-aisiais, kai gyvenau Belgrade ir keliavau po kaimynines šalis. Albanijoje patraukė viskas: gamta, virtuvė, draugiški žmonės. Labai apsidžiaugiau, kai profesiniais reikalais į Albaniją „atvedė“ kita moteris – Dalia Grinkevičiūtė. Vienas Šveicarų fondas sužinojo, kaip dirbu su jos knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ sklaida. Ką tik buvau grįžusi iš knygos pristatymo Londone, tad pakvietė dalyvauti projekte atminties tema. Buvo 2018 metai, Albanija neseniai atvėrusi savo ypatinguosius archyvus. Vienas projektų, prie kurių prisidėjau – Tiranos universiteto Albanijos mokslininkų likimų tyrimas. Buvo parinkta 10 asmenybių, surastos jų bylos. Filologai, inžinieriai, tiltų konstruktoriai, o tarp jų – ichtiologė Sabiha Kasimati. Mes dirbome siekdami apie šių žmonių likimus visuomenei papasakoti paprastai ir įdomiai.
Kai susipažinau su tyrimu apie Sabihą, mane nepaprastai patraukė jos asmenybė, drąsa, užsidegimas, noras kurti ir tragiškas likimas. Pasibaigus projektui išgirdau, kad šia tema labai trūksta medžiagos vaikams, mat Albanjoje apie komunizmo praeitį su mažaisiais beveik nekalbama. Taip gimė idėja apie šią mokslininkę papasakoti komiksų kalba. Albanai neturi komiksų kūrėjų ir šio žanro tradicijos, tad pasiūliau pakviesti patyrusius komiksų kūrėjus iš Lietuvos.
Šios idėjos ėmėsi vokiečių Konrad-Adenauer-Stiftung fondas, visą projektą lydėjo jo atstovė Klaudja Zerva, o aš į projektą pasikviečiau Liną Itagaki, kuri, kartu su Jurga Vile, jau buvo sukūrusi plačiai nuskambėjusį komiksą „Sibiro Haiku“. Projekto organizatoriai pasiūlė mums pakeliauti po Albaniją, pamatyti Sabihos gimtas vietas, pažinti šalį, pasikalbėti su vietiniais žmonėmis. Taip leidomės į nuostabią kelionę.
Kelionė
Važiavome į Korčę, kur Sabiha mokėsi gimnazijoje. Šios mokslininkės gyvenimas buvo labai trumpas (1912–1951), bet be galo turiningas. Korčėje aplankėme jos gimnaziją, žavėjomės architektūra, aplinka, mokyklos fontanėlis atsidūrė ir komikso iliustracijose. Supratau, kokia turtinga buvo ano meto Albanijos kultūra. Kuo toliau lyginau su Lietuva, tuo labiau Sabihos laikmetis man priminė mūsų tarpukarį, žmonių norą kurti ir kurtis.
Korčėje dar susitikome su tarpukariu veikusios Sotiri fotostudijos įkūrėjo vaikaite, kuri atsiminė, jog viena iš fotografuotų miestiečių buvo ir Sabiha Kasimati. Ji parodė ir senelio darytų Sabihos nuotraukų. Taip kaupėme medžiagą knygai, nors nemažai faktų, brandindama idėją, jau buvau surinkusi anksčiau.
Tiranoje aplankėme ir atidžiai išstudijavome Gamtos muziejų, Nacionalinį muziejų, apsilankėme House of Leaves – slaptųjų tarnybų muziejuje, bunkeryje, kurį Albanijos diktatorius Enveris Hodža buvo įsirengęs sau kaip slėptuvę. Susitikome su žmonėmis, žinančiais daug apie Sabihą Kasimati.
Komandinis darbas
Galiausiai nutarėme parašyti scenarijų ir jo pagrindu sudėlioti komiksą, kuris remsis tikrais istoriniais įvykiais. Mūsų komanda buvo tarptautinė, prie jos prisidėjo Albanų poetė ir prozininkė – Luljeta Lleshanaku, ji taip pat dirba komunizmo nusikaltimų tyrimo institute Tiranoje. Gana greitai parašiau scenarijų, tada diskutavome, ką pridėti, ką atimti, kuo papildyti, buvo labai gyvas ir įdomus procesas, tikrindavome faktus, svarstydavome, kokie dialogai galėtų atsirasti knygoje. Linos siūlymu, pasitvirtinę scenarijų, pasikvietėme rašytoją Marių Marcinkevičių. Jis tekstus sutrumpino, nugludino, pritaikė komikso formatui. Labai gera jo mintis – sudėtingą istoriją pasakoti iš žuvies perspektyvos. Gimdama Sabiha simboliškai pereina iš žuvų į žmonių pasaulį.
Siužetas
Svarstėm, kaip smurtą ir priespaudą atskleisti nieko nevaizduojant tiesiogiai. Man kilo mintis, kad tuštuma, tuščia vieta geriausiai parodo, kad žmonių nebėra, kad jie dingo uždaryti kalėjimuose arba buvo nužudyti. Taip knygoje atsirado vieta, kur Sabiha, jau sugrįžusi į savo šalį, valdomą diktatoriaus Enverio Hodžos, eina, beldžiasi, turėdama sumanymą įkurti mokslo muziejų, ieško žmonių, norėdama pasitarti. Beldžiasi dėl mineralų kolekcijos – tuščia, direktoriaus nebėra, eina pas savo draugę, rašytoją Musine Kokalari – su jos biografija irgi buvau susipažinusi, – kaimynė pasako, kad draugės nebėra, ją išsivedė. Tokiu būdu atskleidėme, kas yra priespauda, diktatūra. Dar mums atrodė svarbu atskleisti, kokie būdavo kaltinimai, už ką Albanijoj bausdavo ir sodindavo į kalėjimą. Sabiha geria arbatą su vakarų diplomatais, kalbėdama žiūri tiesiai į akis, neaišku, ką rašo naktimis, rengiasi madingai. Štai tokie dalykai jau būdavo įtartini.
Ilgai svarstėme, kaip pavaizduoti italų kareivius, kurie okupuoja Albaniją. Lina pasiūlė idėją vaizduoti juos kaip žuvų konservus, skardines, bet po diskusijos nutarėm kareivių charakterį kurti įvedant istorines uniformas. Man labai patinka iliustracija, kurioje jie plaukia jūra išsirikiavę ant ryklio nugaros, šalia pašiaušto peleko. Šis vaizdinys labai stiprus.
Žinau, kad Linai pavadinimas „Prieš srovę“ asocijuojasi su Š. Amerikos autochtonų posakiu, o man – su likimą nulėmusiu Sabihos apsisprendimu parplaukti iš Turino į Albaniją (nors draugas ją įspėjo, kad tai daryti pavojinga).
Labai norėjosi, kad pabaiga būtų viltinga. Čia atradau paralelę – mokslo muziejus Albanijoje visgi buvo įkurtas ir 2018 m. pavadintas Sabihos Kasimati vardu, o diktatoriaus mauzoliejus jau irsta, dūla, girdėjau, kad toje vietoje ateityje norima atidaryti kultūros centrą. Vertinant vien patį faktą – Sabiha lyg ir pralaimėjo, mat 1951 m. žuvo, bet vertinant iš laiko perspektyvos – ji liko laimėtoja.
Kalba
Scenarijų rašiau angliškai, tai buvo mūsų komandos darbinė kalba, tada jį koregavom, gludinom, Marius sutrumpino, visi komikso laukeliai buvo sudėlioti lietuvių kalba, iš jos vertėme į anglų, o galiausiai Luljeta viską išvertė į albanų.
Atrodo sudėtinga, bet viskas susilipdė gana greitai, keliavome 2019-ųjų vasarą, rudenį viską susiderinome ir 2020-ųjų sausį pasirodė knyga.
Albaniškoje knygoje vieną fragmentą palikome italų kalba – kur Sabiha grįžta į Albaniją, jau parašiusi savo mokslinį darbą Turine ir laive kalbasi su italų kareiviais, Albanijos okupantais.
Lietuviškoje knygoje šią dalį išvertėm, bet kitame puslapyje palikom prancūzų kalbą. Sabiha mokėsi prancūzų licėjuje, vėliau ten pat dėstė prancūzų kalbą, tad knygoje ji moko vaikus, skaičiuodama žuvis prancūziškai. Man šis daugiakalbiškumas labai svarbus, juk ir kūrybinė knygos komanda – tarptautinė ir pati istorija apie diktatorius – labai universali.
Lietuviškas leidimas
Rengdami lietuvišką leidimą supratome, kad kai kurie dalykai, savaime suprantami Albanijos skaitytojams, nebus tokie aiškūs lietuviams. Tad parašiau baigiamąjį knygos žodį ir žodynėlį. Buvo labai įdomu, nors ir nelengva, glaustai papasakoti apie Albaniją, keliais žodžiais paaiškinti komunizmo, diktatoriaus sąvokas.
Albaniškame leidime, dėl riboto puslapių skaičiaus, negavau progos papasakoti apie Albanijos tarpukario kino teatrus Korčėje tokiais skambiais pavadinimais kaip „Majestik“, „Luks“ arba „Stema“, kuriuose galbūt Sabiha leido laisvalaikį su draugais. Lietuviškame leidime gavau progą juos paminėti pabaigos žodyje. Tada nusiraminau.
Kūrybinis procesas
Kiekviename procese yra pakilimų ir nuosmukių, akimirkų, kai abejoji, ar viską darai gerai, ar suvaldysi procesą. Dirbdama prie šios knygos jaučiau didelę atsakomybę, nes tam tikra prasme tai buvo mano idėja, subūriau komandą, nerimavau, ar tikrai suspėsim, ar pavyks viską įgyvendinti taip kokybiškai, kaip norisi. Kartais tekdavo būti ta, kuri spaudžia kitus komandos narius, įkyri prašymais patvirtinti vieną ar kitą aptartą dalį, kad galėtume judėti toliau.
Vasario mėnesį Albanijoje, Tiranoje, vyksta „Atminties dienos“, svarbiausia konferencija atminties tema. Mūsų tikslas buvo ten pristatyti knygą, pasikalbėti apie ją su moksleiviais, tad tikrai spaudė laikas. Kai knyga jau buvo atspausdinta ir pamačiau žibančias vaikų akis, Sabihos įkvėptas, per pristatymą drąsiai klausinėjančias mergaites, pajutau didelį palengvėjimą ir pasitenkinimą.
Albanai per pristatymą džiaugėsi, kad pagaliau jų šalyje atsirado komiksų žanras. Sabihos vardu, jau kiek anksčiau, buvo pavadintas gamtos muziejus ir sukurtas jai skirtas atminties kampelis, girdėjau, kad net pasirodė romanas apie šią mokslininkę. Gal mes prie to irgi bent kiek prisidėjome? Pažvelgę iš šono atkreipėme dėmesį į jų pačių istorinę asmenybę.
Man geriausiai sekasi dirbti tyloj, susikaupus. Iš pat ryto keliauju į kokią mėgstamą vietą. Knygą kūrėme 2019 metais, tuo metu gyvenau Belgrade, o dirbdavau vadinamajame Hub'e, kur susirenka daug freelancer'ių. Užsidedi ausines ir paskęsti savuose projektuose. Negaliu dirbti vakarais, tada jau būnu pavargusi, galiu mąstyti, vaikščiodama apgalvoti, ką nuveikiau, bet produktyviausias metas man – pirma dienos pusė. Ir kava! Daug daug kavos. Balkanuose gera espreso kava ir domača kafa, naminė kava, tad dirbant su šia knyga tikrai nemažai puodelių išgerta.
Dirbdama su Sabihos knyga paraleliai turėjau visokių mažų darbelių, pabendradarbiaudavau su Lietuvos radiju, parengdavau žinių iš Balkanų.
Berlyne mėgstu dirbti Nacionalinėje bibliotekoje, Potsdamo aikštėje, Rytų Europos skyriuje, čia pro langus matosi naujoji Nacionalinė galerija, įkvepianti vieta. Vasaromis, būna, 3–4 valandoms įsitaisau parke ar lauko kavinėje su kompiuteriu ant kelių.
Iliustracijų anatomija pagal
LINĄ ITAGAKI
Pradžia
Buvo 2019 m. vasara. Piešiau knygą „Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“ ir gavau žinutę iš Vytenės. Ji pasiūlė nupiešti komiksą albanams. Atsakiau, kad esu užimta ir neturėsiu laiko, bet tada Vytenė pataikė į mano silpnąją vietą – keliones. Pasakė, jei sutikčiau, skristume į Albaniją, ten keliautume, rinktume informaciją... Nuskambėjo kaip geras nuotykis, tad sutikau!
Rugpjūčio pabaigoje atskridome į Tiraną. Susipažinome su komanda, kuri organizavo šį projektą ir turėjo padėti rinkt informaciją. Taip prasidėjo mūsų kelionės. Lankėme muziejus, fotografavau visą medžiagą, kurios galėjo prireikti piešimui, važiavom ir į kitus miestus, susitikom su žmonėmis, kurie galėjo ką nors papasakoti apie Sabihą, žinojo detalių iš jos gyvenimo, nes informacijos buvo labai nedaug. Nors mūsų komanda buvo didelė ir įvairi, joje trūko rašytojo, tad iš karto pasiūliau, kad įtrauktume ir šios profesijos atstovą. Jau buvau patyrusi, kad labai sunku dirbti, kai tekstą rašo kitų profesijų žmonės, tekstas kliūva, reikia su kažkuo tariantis jį taisyti, o aš negaliu piešti nepaisydama teksto, jis labai svarbus, rašau jį ranka, tad pasveriu kiekvieną žodį. Kadangi jau buvau sutarusi iliustruoti kelias Mariaus Marcinkevičiaus knygas, man patiko jo rašymo stilius, tad pasiūliau jį, o paskui ir patį Marių šiaip taip prikalbinau mums padėti.
Albanų atsiųstas tekstas apie mokslininkę tiko kaip medžiaga, bet jis buvo ne vaikams ir ne komiksų stiliaus. Reikėjo jį smarkiai sutrumpinti, palikti tik svarbiausius dalykus ir pabandyti perrašyti kaip komikso scenarijų. Nusiunčiau Vytenei pavyzdį iš Jurgos Vilės teksto / scenarijaus „Sibiro haiku“ knygai ir ji atliko sunkų darbą – atrinko svarbiausius Sabihos gyvenimo momentus, pavertė tekstą tinkamu komikso formatui. O tada mes su Mariumi gludinome jį toliau. Tekstą tvarkėme lietuviškai, versdavom į anglų, derindavome su albanais, o kai viskas jau buvo sutarta – tekstas buvo išverstas į albanų kalbą, taigi turėjome juodraštį visomis trimis kalbomis. Kai „Aukso žuvys“ sutiko šią knygą išleisti lietuviškai, tereikėjo galutinai sutvarkyti jau paruoštą tekstą.
Stilius ir veikėjai
Mariui šovė puiki mintis, kad istoriją apie Sabihą galėtų pasakoti žuvys, ir visas pasaulis būtų matomas žuvų akimis. Taigi ieškojau, kaip galėčiau „sužuvinti“ žmones. Jie neturi nosių, turi dideles žuviškas akis ir mažytes burnytes, o Sabihos plaukų spalva kaip kokios undinės. Tik kūnai kaip žmonių. Buvo labai smagu tokiu stiliumi piešti, kažkas naujo. Jeigu palygintumėt Sabihos nuotrauką su jos išvaizda komikse – turbūt sunku būtų įžiūrėti panašumų, o diktatorius, kurį pavaizdavau kaip jūrų velnią, iš veido irgi nieko panašaus neturi, tik uniformą. Bet, kadangi viską vaizdavau per žuvų prizmę, tai visiškai pateisinama.
Marius sugalvojo, kad kariniai laivai, kuriais italų fašistai plaukia į Albaniją, gali atrodyti kaip rykliai. Pradžioje norėjau kareivius pavaizduoti kaip žuvies konservų dėžutes, bet šios minties atsisakiau, nes būtų pernelyg painu – ant ryklių plaukiančios konservų dėžutės. Nors, man atrodo, šis įvaizdis būtų labai tikęs.
Šiaip ta žuviška istorijos linija buvo labai įkvepianti. Knygoje panaudojau vieną citatą, paimtą iš šiaurės Amerikos autochtonų posakių: „Net mirusi žuvis gali plaukti pasroviui.“ Jei teisingai atsimenu, atsispiriant nuo jos kilo ir knygos pavadinimas, Sabiha vis plaukė prieš srovę, neieškojo lengvų kelių. Pabaigoje, kur Sabiha nušaunama, reikėjo sugalvoti, kaip jos mirtį pateikti, kad tiktų vaikiškai knygai. Ir čia panaudojau kai ką iš knygų apie šiaurės Amerikos autochtonus, kuriose rašoma, kad jie po mirties iškeliauja į Amžinuosius medžioklės plotus – Sabiha po mirties tapo dangaus žuvele ir grįžo į Amžinuosius vandenis.
Aplinka
Visus istorinius komiksus piešiu remdamasi nuotraukomis. Kaip jau minėjau, kelionės Albanijoje metu susifotografavau viską, ko galėtų prireikti. Ko neturėjau – prašydavau albanų, kad surastų ir atsiųstų. Šią knygą, kaip daugelį kitų, piešiau pieštuku ant paprasto popieriaus. O tada nuskenavau ir spalvas dėliojau kompiuteryje. Pamenu, buvo jau gruodžio mėnuo, metų pabaiga. Buvau išvažiavusi į kelionę po Kroatiją. Keliavau ir spalvinau. Kroatijos kriokliai buvo suledėję, vanduo – fantastiškos akvamarino spalvos. Kroatijos žiemiškos gamtos spalvos ir turėjo įtakos knygos spalvoms – jos labai tiko žuvų pasauliui.
Po kelionės iš Kroatijos grįžau į Italiją (keliavau su sese, ji gyvena Italijoje) ir pakeliui stabtelėjome Veronoj. Ten vyko naujametinis paradas ir pamačiau vyrus, apsirengusius uniformomis, kurias nupaišiau italų fašistų kareiviams knygoje. Nustebau – kodėl jie rengiasi kaip fašistai, dabar? Pasirodo, ten buvo kalnų italų „Alpini“ uniformos (jie nešioja tokias plunksnas kepurėse). Tada išsigandau – negi aš knygoje nupaišiau netinkamas uniformas? Bet buvau nuraminta – kare dalyvavo italai iš visokių regionų, Alpių taip pat, tad pavaizduoti juos knygoje nėra klaida. Visgi tai buvo gera pamoka, kad viską reikia tikrinti, klausti, tik tada piešti.
Knygos pabaigoje galima pamatyti „piramidę“ mauzoliejų, kurią diktatoriaus garbei po mirties jam pastatė dukra. 2019 m., kai pirmą kartą atvykome į Albaniją, ji jau buvo griūvantis, grafčiais apipaišytas, pilnas šiukšlių, apgailėtinai atrodantis statinys. 2020 m. vasarį, kai buvo išleista knyga ir mes atvykome į jos pristatymą, piramidės nebebuvo, ji jau buvo nugriauta. Taip keista, kad mūsų knygoje, kurioje pasakojame istoriją, realūs objektai taip greitai virsta tik piešiniuose ir nuotraukose išliksiančia istorija.
Kaip priešingybę griūvančiam diktatoriaus mauzoliejui, kitame puslapyje pavaizdavome Sabihos vardu pavadintą Mokslo ir gamtos muziejų – kad jis klestintis ir lankomas vaikų. Bet realybė kiek kitokia. Buvau Albanijoje ir šiais metais pavasarį. Diktatoriaus piramidės vietoje jau baigiama statyti nauja, balta piramidė, kurioje bus įkurtas kažkoks technologijų centras. O Sabihos vardo gamtos muziejus atrodo mažai lankomas ir iš lėto irstantis, dėl to labai liūdna.
Kūrybinis procesas
Pradžioje nupaišiau storybordą – visą knygos planą, kad visi galėtume pasitvirtinti, ar viskas tinka, telpa tekstas ir panašiai. Kai buvo patvirtinta, ėmiausi piešti iliustracijas. Tada skenavau, spalvinau, tekstus rašiau ranka, albanų kalba. Įdomu tai, kad kai rašau ranka, įsimenu kai kuriuos žodžius, pradedu suprasti kalbos struktūrą. Albanų kalba labai įdomi, unikali, nepanaši į jokią kitą kalbą. Man ji tokia griežta, tvirta, stipraus charakterio, kai albaniškai kalba moterys, man tai skamba labai kietai, valdingai. Graži kalba. Gal net norėčiau vieną dieną ją išmokti.
Kadangi jau praėjo 4 metai nuo tada, kai piešiau knygą, nebeatsimenu smulkmenų. Bet kadangi piešti reikėjo greitai, nebuvo laiko nei duobėms, nei strigimams, turėjau tiesiog imti ir padaryti. Ir padariau. Man atrodo, viskas ėjosi sklandžiai.
Kurdama šią knygą daug sužinojau apie Albaniją ir jos istoriją. Anksčiau nieko apie šią šalį nebuvau girdėjusi. Nustebau, kad turime istorinių panašumų. Ir lietuviai, ir albanai patyrė diktatūros ir komunizmo baisumus, terorą. Lietuviai buvo tremiami į Sibirą, o albanai – į lagerius jų pačių šalies viduje (taip gal net baisiau). 1990 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę, o 1991 m. Albanijoje buvo uždarytas paskutinis lageris. Mums tai yra senelių (dabartiniams vaikams – jau prosenelių) istorijos, o Albanams viskas dar labai gyva, net iš mano bendraamžių kažkas gimė, gyveno lageriuose. Jiems tie prisiminimai dar labai gyvi, jų kraupu klausytis. O dabartiniai vaikai ir jaunimas Sabihos net negirdėję ir apie šį istorijos laikotarpį nedaug težino, todėl labai svarbu tai įamžinti knygoje ir neleisti užmiršti istorijos. Įdomu, kad mes, lietuviai, galime tuo padėti albanams.
Teksto anatomija pagal
MARIŲ MARCINKEVIČIŲ
Pradžia
Įkritau į šį darbą kaip musė į barščius. Tiesiog Lina Itagaki paprašė padėti su knyga. Kadangi esu užkietėjęs žvejys, o Sabiha Kasimati buvo žymi žuvų tyrinėtoja, ėmiausi šio darbo.
Veikėjai
Sumanymas veikėjus perkelti į žuvų pasaulį kilo spontaniškai. Visų pirma sugalvojau, kad istoriją gali pasakoti žuvis. Ji pasakoja jaunoms žuvelėms apie žmones, kad ne visi jie yra blogi, yra ir tokių, kurie jas myli.
Paskui kilo idėja ir kitus personažus sužuvinti, man regis, ypač šauniai pavyko diktatorius, kuris virto žuvimi jūrų velniu ir pati Sabiha, kuri po mirties virto nebijančia srovės, upės slenksčių, kliūčių ir sunkumų lašiša, o būdama gyva nebijojo net paties siaubūno diktatoriaus. Iš to kilo ir knygos pavadinimas „Prieš srovę“.
Siužetas
Sumanytos istorijos beveik nekeičiau, bet buvo įdomu darbuotis kartu su iliustruotoja ir „įžuvinti“ visą veiksmą. Pavyzdžiui, Albanijos okupantai italai vaizduojami plaukiantys ant ryklių. Tiesa, įvedžiau vieną personažą – varną, tupintį ant piramidės, kurioje guli diktatoriaus palaikai, ir krankiantį: Never more. Tai aliuzija į Alano Po poemą The Raven, kurią labai mėgstu.
Kūrybinis procesas
Dažniausiai, parašęs kūrinį, atiduodu jį iliustruotojams ir toliau beveik nebedalyvauju procese, o šiuo atveju buvo atvirkščiai: gavau tekstą, kurį turėjau sutvarkyti ir kartu sugalvojau nemažai naujų scenų, situacijų, prisidėjau net kuriant personažų išvaizdą.
Viskas užtruko apie du – tris mėnesius. Mes su Lina turėjome anglišką tekstą, vertėm jį į lietuvių kalbą, tada adaptavome komiksui, vertėme atgal į anglų kalbą ir siųsdavome Vytenei. Dirbdavome kavinėse, todėl šios knygos rankraštis pabuvo daugelyje Vilniaus vietų.
Darbas nuolat vyko trimis kalbomis – lietuvių, anglų ir albanų, teko derinti su visais autoriais. Tai buvo gana keblu, bet ir labai linksma!
KNYGOS AUTORIŲ BIOGRAFIJOS
Vytenė Muschick
Gimiau 1972 m. Vilniuje, augau Karoliniškėse.
Studijavau skandinavistiką (švedų k.), lietuvių filologiją ir germanistiką.
Esu dirbusi įvairiausių darbų. Dėsčiau lietuvių kalbą studentams Berlyne, verčiu knygas iš švedų ir vokiečių kalbų, taip pat į vokiečių kalbą. Nuo 2010 m. retsykiais bendradarbiauju ir su Lietuvos radiju kaip laisvoji bendradarbė.
Esu studijavusi ir gyvenusi Islandijoje, Švedijoje, nuo 1995 m. gyvenu Berlyne, vėliau kurį laiką gyvenau Belgrade, dabar viena koja gyvenu Sofijoje, kita – Berlyne.
Jau daug metų dirbu su Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ sklaida. Išverčiau ją į vokiečių kalbą, dabar jau yra pasirodę vertimai į 15 pasaulio kalbų. Dalią pažinojau asmeniškai, ji gyveno pas mano tetą Aldoną Šulskytę, bet ilgus metus nežinojau jos tremties istorijos, man, vaikui, bijojo ją pasakoti. Vėliau šis faktas paskatino norą rūpintis jos palikimo sklaida. Tremties atmintis turi būti gyva, pradžioje papasakota liudijimais, vėliau – naujais būdais ir interpretacijomis.
Knygos vaikams
„Prieš srovę. Žuvų draugės Sabihos Kasimati istorija“
(Bendraautoris Marius Marcinkevičius, iliustravo Lina Itagaki, Aukso žuvys, 2023, pirmasis leidimas albanų kalba – Konrad-Adenauer-Stiftung fondas, 2020)
„Eglė Königin der Nattern“ (Eglė žalčių karalienė). Vertimas iš lietuvių į vokiečių k.
(Lietuvių liaudies pasaka, Kronta, 2009)
Lina Itagaki
Gimiau 1979 m. rugsėjo 30 d. Kaune.
2014 m. baigiau bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos grafikos katedroje. 2003 m. Tarptautiniame krikščioniškame universitete Tokijuje, Japonijoje, baigiau tarptautinės ekonomikos bakalauro studijas. Prieš tai Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune studijavau anglų kalbą ir literatūrą, bet studijų nebaigiau, nes išvykau į Japoniją. Kol studijavau VDU, po paskaitų lankiau Goju Ryu karatė būrelį ir buvau mažiausių vaikų trenerė.
Japonijoje pirmiausia įsidarbinau anglų kalbos mokytoja, paskui amerikiečio firmoje, kūrusioje elektronines vizas, taip apvažiavau visų šalių ambasadas Tokijuje. Vėliau dirbau japonų kalbos vertėja, labai patiko dirbti kombini parduotuvėje. Grįžusi į Lietuvą 5 metus dirbau l. e. p. direktore japonų dukterinėje kompanijoje KOEI.
Galiausiai vėl tapau studente ir teko uždarbiauti įvairiausiais būdais. Pirmąją vasarą – paštininke Olandijoje. Labai patiko! Paskui atradau šaržų piešimą Palangoje, piešiau 6 vasaras. Siaubingas, bet psichologiškai labai užgrūdinantis darbas.
Mokiau japonų kalbos ir kaligrafijos Klaipėdoje. Dirbau Klaipėdos lėlių teatro dizainere. Turėjau daug įvairių darbų, kol pamažu vis daugiau dėmesio pradėjau skirti knygų iliustravimui. O kai jau nusprendžiau atsisakyti visko, išskyrus iliustravimą, netikėtai, 2022 m. kartu su Mariumi Marcinkevičiumi įkūrėme leidyklą „Misteris Pinkmanas“ ir dabar vėl dirbu šimtus visokiausių darbų.
Knygos vaikams
„Mergaitė su šautuvu. Istorija apie mergaitę partizanę“
Iliustracijos ir knygos dizainas (Marius Marcinkevičius, Misteris Pinkmanas, 2023)
„Prieš srovę. Žuvų draugės Sabihos Kasimati istorija“
Iliustracijos ir dizainas (Vytenė Muschick, Marius Marcinkevičius, Aukso žuvys, 2023, pirmasis leidimas albanų kalba – Konrad-Adenauer-Stiftung fondas, 2020)
„Nukas“
Iliustracijos ir dizainas (Audra Baranauskaitė, Tikra knyga, 2021)
„Betė ir skraidanti gimtadienio dovana“ Iliustracijos ir dizainas (Vitalija Maksvytė, Marius Marcinkevičius, Alma Littera, 2021)
„Grybo auksas“
Iliustracijos, teksto adaptacija ir knygos dizainas
(Rasa Grybaitė, Dailininkų sąjungos leidykla Artseria, 2021)
„Karališka vaikystė: viena 1529 metų rudens diena“
Iliustracijos ir dizainas (Nelė Kostinienė, Živilė Mikailienė, išleido Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2021)
„Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“
Iliustracijos ir knygos dizainas (Nelė Kostinienė, Živilė Mikailienė, Tikra knyga, 2019)
„Sibiro haiku“
Iliustracijos ir knygos dizainas (Jurga Vilė, Aukso žuvys, 2017)
Marius Marcinkevičius
Gimiau 1966 m. Vilniuje.
Dėl savo guvaus charakterio mokiausi net 7 mokyklose.
Po mokyklos teko pakeisti nemažai profesijų: dirbau medkirčiu, kroviku daržovių bazėje, sanitaru psichiatrijos klinikoje, paskui tarnavau kariuomenėje desantininku, teko nemažai šokinėti su parašiutu. Galiausiai įstojau į universitetą ir baigiau medicinos studijas.
Kai gimė vaikai, ėmiau rašyti jiems pasakas ir eilėraščius. Vaikams patiko, o redaktoriams nelabai. Išdalijau savo kūrybą gal kokiai 20 leidyklų, bet niekas neatsiliepė. Pirmosios knygos buvo išleistos bendradarbiaujant su labdaros ir paramos fondais, o paskui ledai pajudėjo su puikia leidykla „Tikra knyga“.
Knygos vaikams
„Mergaitė su šautuvu. Istorija apie mergaitę partizanę“
(Iliustravo Lina Itagaki, Misteris Pinkmanas, 2023)
„Prieš srovę. Žuvų draugės Sabihos Kasimati istorija“
(Bendraautorė Vytenė Muschick, iliustravo Lina Itagaki, Aukso žuvys, 2023, pirmasis leidimas albanų kalba – Konrad-Adenauer-Stiftung fondas, 2020)
„Superbobutės“
(Iliustravo Viktorija Ežiukas, Misteris Pinkmanas, 1 dalis – 2022, 2 dalis – 2023)
„Žemuogių pievelės abecelė“ (Iliustravo Tania Rex, Alma Littera, 2023)
„Laikrodukas“ (Iliustravo Viktorija Ežiukas, Alma Littera, 2021)
„Betė ir skraidanti gimtadienio dovana“ (Iliustravo Lina Itagaki, Alma Littera, 2021)
„Akmenėlis” (Iliustravo Inga Dagilė, Tikra knyga, 2020)
„Miegas“ (iliustravo Laura Tulaitė, Tikra knyga, 2020)
„Princesė“ (Iliustravo Vaiva Braškutė, Tikra knyga, 2019)
„Sivužas“ (Iliustravo Lina Dūdaitė, Tikra knyga, 2018)
„Maži eilėraščiai mažiems“ (Iliustravo Rasa Jančiauskaitė, Tikra knyga, 2018)
„Atvirkštukai“ (Iliustravo Rasa Joni, Tikra knyga, 2018)
„Draugystė ant straublio galo“ (Iliustravo Aušra Kiudulaitė, Tikra knyga, 2017)
„Voro koja“ (Iliustravo Elena Selena, fondas Švieskime vaikus 2016)
„Tolimoji karalystė“ (Iliustravo Elena Selena, Vyrų fondas, 2016)
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
