top of page
Search

Knygos anatomija: „Žvaigždžių paukštis“

Updated: Jul 9, 2023






Teksto ir iliustracijų anatomija pagal

KĘSTUTĮ KASPARAVIČIŲ



Idėja


„Žvaigždžių paukštis“ – tai knyga apie stebuklą. Vieną rytą viename mieste atsiranda milžiniškas kiaušinis, ir viskas, kas atsitinka vėliau, aukštyn kojomis apverčia ramų ir įprastą miestiečių gyvenimą. Istorija gana keistomis aplinkybėmis prasideda ir ne mažiau keistomis baigiasi. O gal net ir ne visai baigiasi? Šioje knygoje specialiai palikau šiek tiek daugiau erdvės pafantazavimams ir pamąstymams. Kodėl viskas nutiko šitaip, o ne kitaip? Šiek tiek daugiau klausimų nei atsakymų. Juk skaitymas taip pat yra savotiška kūryba. Kai skaitome knygą, kuri mums įdomi ir mus įtraukia, mes patys ten atsiduriame. O dažnai kuriam laikui net ir apsigyvename tame įsivaizduojamame knygos pasaulyje. Kuris kiekvienam skaitančiam atrodo vis kitoks. Nors visi skaitome tą pačią knygą.



Tiesą sakant, net nepamenu, kada ir kodėl ši istorija atsirado mano galvoje. Savo kompiuteryje turiu tokį aplanką, į kurį įkeliu naujas idėjas. Tiesiog tai, kas kartais visai netyčia šauna į galvą, visiškai negalvojant, kas iš to išeis. Kartkartėmis tą savo aplanką peržiūriu. Jeigu galvoje gimsta dar kažkas naujo, būtinai užrašau, kad neužmirščiau. Kai ką papildau, o kai kas keliauja į šiukšlių dėžę, jeigu matau, kad nieko gero iš to neišeis. Mintis apie kiaušinį pragulėjo tame aplanke beveik 10 metų, kol vieną dieną ryžausi ją išsitraukti. Ir po truputį istorija ėmė ryškėti, pildytis naujomis detalėmis, kol vieną dieną prisėdau prie jos rimčiau ir sudėsčiau viską į vietas. Kaip ir dauguma mano parašytų tekstų, pradžioje jis buvo gerokai ilgesnis, bet palengva vis trumpėjo, kol galiausiai liko tik tai, ko reikia.




Veikėjai


Nors knyga vadinasi „Žvaigždžių paukštis“, pagrindinis veikėjas yra katinas Dūmas, mokslininkas ir išradėjas, kuris, laimei, kol kas nieko blogo neišrado.

Žvaigždžių paukštis, žinoma, taip pat labai svarbus, kaip ir jo sudėtas milžiniškas kiaušinis. Be jų visų tų stebuklų tiesiog nebūtų. Taigi ši trijulė ir yra pagrindiniai knygos veikėjai. Knygoje apgyvendinau ir daug kitų daugiau ar mažiau svarbių personažų. Kai kurie atkeliavo iš mano ankstesnių knygų, kai kurie čia pasirodė pirmą kartą. Meškiną Šlepsių, antį Ancelę, gandrą Aleksandrą, karvę Mūkutę ir mažąją varlytę Kvaksę galima sutikti bent keliose iliustracijose. Tuo tarpu pingvinas Antarktėnas pasirodo tik vienoje iliustracijoje ir iškart dingsta. Ir daugiau čia jo niekas nemato.




Pirmiausia nusipiešiau visus knygelės veikėjus: Žvaigždžių paukštį, katiną Dūmą, katytę Murkę, meškiną Šlepsių, gandrą Aleksandrą, šunį Aubartą, briedį Ragūną ir kitus. Kiekvieną personažą iš visų pusių: iš priekio, iš kairio šono, iš dešinio šono, ¾ iš abiejų šonų ir iš nugaros. Pradžioje visai negalvoju, ar tikrai kiekvieną tokį piešinuką panaudosiu. Taip darau dėl to, kad tuomet geriau pamatau, ko vienam ar kitam personažui trūksta ir ką reikėtų pakeisti. Paskui jau būna labai lengva įtupdyti reikiamą personažą tinkamoje vietoje. Be to, tai padeda patikslinti personažų proporcijas: kurį reikėtų padidinti, o kurį pamažinti. Tokius mažus eskizus piešiu tol, kol lieku jais visiškai patenkintas. Pasitaiko, kad bepiešiant vienas personažas pavyksta geriau, o kitas blogiau. Ir būna išties apmaudu, kai tą geriau pavykusį galiausiai nupieši tik vienoje iliustracijoje, nes jis šioje istorijoje tik tiek ir teveikia. Būna, kad piešiant eskizus kyla naujų minčių ir norisi pakoreguoti tekstą. Nedidelius bet reikalingus teksto pakeitimus visada mielai darau. Bet pačiame galutiniame etape taisyti vengiu.


Šiame pradiniame etape visada stengiuosi kuo daugiau piešti iš natūros. Atrodytų, kaipgi įmanoma piešti iš natūros tuos sužmogintus meškinus, katinus, briedžius ar karves? Bet po ilgų metų, praleistų iliustruojant istorijas apie visokius gyvūnėlius, galiu drąsiai pasakyti, kad galima ir net reikia.


Žinoma, aš neieškau tų gyvuliukų realioje aplinkoje, kad juos nupieščiau. Ir čia jokiu būdu nekalbu apie akademinį realistinį piešinį, ko paprastai mokoma Dailės akademijoje. Čia turiu galvoje greitus eskizus, stengiantis perteikti įspūdį, kad personažas atrodytų kuo natūralesnis ir labiau įtikinamas. Kadaise, seniai, prašydavau šeimos narių man papozuoti už tuos meškinus ar kiškius. Bet vėliau nusprendžiau netrukdyti žmonių dėl tokių niekų.


Dabar, kai tik prireikia, piešiu pats save. Užsimetu kokį švarką, paltą, šaliką, kepurę ar prijuostę (nelygu, kas rašoma istorijoje) ir prieš veidrodį greitosiomis save nusipiešiu. O dar geriau tiesiog pasistatyti ant stovo fotokamerą ar telefoną ir su nuotoliniu pulteliu iš visų pusių nusifotografuoti (stovintį, einantį, sėdintį, gulintį ar šliaužiantį – visomis pozomis, kurių gali prireikti). Paskui labai lengva išsirinkti, kuri padėtis natūraliausia ir labiausiai tinka reikiamam epizodui. Žinoma, šių nuotraukų aš niekam nerodau, net šeimos nariams, nes, patikėkit manim, jos atrodo ypač kvailai. Tačiau tokį piešimo būdą galiu visiems drąsiai rekomenduoti, nes tai labai labai smagus užsiėmimas.


Kartais gali kilti klausimas, o kuo gi aš tuos savo veikėjus aprengiu. Visų pirma tuo, ką randu savo rūbų spintoje. O kai ką tenka pačiam sugalvoti.

Be to, turbūt kiekvienas iliustruotojas turi savo mėgstamą istorinį periodą ar drabužių stilių.



Kai iliustruoji kitų autorių tekstus, ne visada gali pasirinkti, kas tau labiausiai prie širdies. Visai kitaip, kai iliustruoji savo parašytą tekstą. Paskutinius 20 metų, kai pats rašau ir iliustruoju istorijas, esu apsistojęs prie šešto ir septinto praeito amžiaus dešimtmečio. Kažkodėl vengiu dabartinių laikų, taip pat ir labai senovinių. Mano čia paminėtieji laikai yra be galo stilingi, švelniai juokingi ir savaip pasakiški. Juos matydamas visada nusišypsai. Nesvarbu, ar tai būtų tų laikų automobiliai, ar drabužiai, ar kokie buities daiktai. Galbūt taip yra dėl to, kad tai buvo mano ankstyvosios vaikystės metai ir tai jau buvo taip seniai. O pasakiški jie atrodo greičiausiai dėl to, kad didžiosios dalies tų grožybių juk čia nė nebuvo, jie buvo toli toli, už geležinės uždangos.



Baigiant pasakoti apie knygos veikėjus, belieka atskleisti, kaip atsirado tas pasakiškas žėrintis Žvaigždžių paukštis. Paukštis, kuris atskrido tiesiai iš žvaigždžių ir antro tokio Žemėje nerasi. Vis dėlto vienoje vietoje jų tikrai yra, nors ir ne tiek daug. Šį paukštį nusižiūrėjau nuo tikro paukščio, gyvenančio Naujojoje Zelandijoje. Tai retas neskraidantis žąsies dydžio paukštis vardu Takahē. Aš jį nupiešiau spindintį tokiomis pat gražiomis spalvomis kaip ir tikrasis: su raudonomis kojomis ir snapu bei ryškiai mėlynomis ir smaragdo spalvos plunksnomis. Tik 20 kartų didesnį. Be to, išmokiau jį skraidyti.

Takahē

Aplinka


Knygos veiksmas klojasi mano mylimame Vilniuje, kuris, be jokios abejonės, man taip pat yra stebuklų stebuklas. Vis dėlto knyga „Žvaigždžių paukštis“ nėra tiesiogiai apie Vilnių. Pačioje istorijoje Vilnius net neminimas. Tai yra tiesiog vienas miestas. Miestas, kuriame pradeda dėtis keisti dalykai. Jau prieš pradėdamas piešti eskizus buvau apsisprendęs, kad knygelės iliustracijų aplinkai labiausiai tiktų kuris nors Vilniaus rajonas. Panašiai kaip ir kitoje mano prieš keletą metų pasirodžiusioje knygelėje „Kaimynė už kampo“. Pastarojoje įvykiai rutuliojasi aplink mano dabartinius namus Pylimo gatvėje ir šiek tiek tolėliau Senamiesčio link.



Pradžioje niekaip negalėjau nutarti, kur tiksliau tai galėtų būti, bet mano žvilgsnis po truputį krypo į Rasų koloniją ir Žvėryną. Po šiokių tokių pamąstymų, jau buvau beveik nutaręs, kad labiausiai šiai knygelei tiktų nuostabioji Rasų kolonija. Taigi vieną dieną čiupau fotoaparatą ir apėjau visas penkias šio mažo unikalaus Vilniaus rajono gatveles. Tiesiog iš lėto ėjau ir iš eilės fotografavau kiekvieną namą ir kiemą. Tiek kairėje, tiek dešinėje gatvės pusėje, nepamiršdamas ir visokių įdomių smulkesnių detalių, prieangių, durų, langų ar tiesiog šalia namo sukrautų pačių keisčiausių daiktų. Grįžęs namo viską peržiūrėjau ir likau labai patenkintas tuo, ką ten radau. Išskyrus vieną labai svarbų dalyką. Šioje knygelėje didžioji dalis veiksmo vyksta vienoje vietoje, viename gana erdviame Senamiesčio kieme. O tokio, deja, kol kas nebuvau radęs.


Ir štai kartą, stebuklingai susiklosčius aplinkybėms, atsidūriau Žvėryne prie seno gelsvų plytų namo Vytauto g. 23. Tiksliau, buvau svečiuose tam name. Kai vakare išėjau į prieangį, iškart supratau, kad to namo kiemas yra kaip tik ta vieta, kurios man reikia. Tas kiemas išties ypatingas, iš kurios pusės bežiūrėtum. Iš arti ar iš toli. Visas žaliuojantis, apaugęs vynvyčiais ir gebenėmis, hortenzijomis ir dar kažin kokiais augalais. Su įspūdingais laiptais ir prieangiu bei visokiais reikalingais ir nereikalingais daiktais apstatytomis pakampėmis. Kiemas, kokių, dėkui Dievui, vis dar galima rasti mūsų senamiestyje. Nei per daug sutvarkytas, nei labai apleistas. Tikra šventė akims. Taigi beveik visa istorija apie Žvaigždžių paukštį ir kiaušinį vyksta šio namo kieme.


Vytauto g. 23


Tiesa, dar kelias knygos scenas įkurdinau kitoje vietoje, visai netoli. Taip pat Žvėryne, šalia seno medinio, gana suvargusio, bet be galo žavaus namo Vytauto g. 49. Nežinia kiek kartų perdažytas ir laiko išblukintas šis namas skleidžia tikrą senojo Vilniaus dvasią. Jame gražiai dera trys nuostabios mėlynos spalvos: kobalto, turkio ir nefrito, o geriau įsižiūrėjus tų spalvų ir atspalvių galima surasti ir daugiau. Kaip tik dėl tokių namų Vilnius man yra pats gražiausias pasaulio miestas.


Vytauto g. 49



Dar reikėjo rasti knygelėje aprašytą mėlyną vandens kolonėlę. Senesnieji Vilniaus gyventojai puikiai žino, kaip jos atrodo. Kadaise buvau jų keletą matęs Paupyje, bet dabar ten neberadau nė vienos. Kita vertus, nustebau gausybę jų atradęs tam pačiam Žvėryne, visai šalia pagrindinių gatvių ir net kelių skirtingų modelių. Šnipiškėse jų taip pat gausu. Tiesa, tai nėra tos senosios vandens kolonėlės, bet naujai įrengtos. Nepaisant to, labai nudžiugau jas atradęs.


Žvėrynas man kelia malonius prisiminimus dar ir dėl to, kad jį pirmą pamačiau pirmą kartą apsilankęs Vilniuje. Buvau 7-erių metų ir tuo metu mūsų šeima gyveno buvusiam Vladislavos dvare netoli Aukštadvario. Į Vilnių atvažiavome drauge su tėčiu į stojamuosius egzaminus M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Egzaminai vyko anksti ryte, todėl į Vilnių atvykome iš vakaro ir nakčiai apsistojome pas mano tetą, kuri gyveno Vytauto g. 33-iame name, taigi visai šalia mano pirmojo aprašyto namo. Tiek pati kelionė senutėliu autobusu vingiuotu dulkėtu vieškeliu, tiek tai, ką pamačiau Vilniuje, man paliko neišdildomą įspūdį.





Negaliu nepaminėti ir dar vieno be galo svarbaus šios knygos elemento. Knygoje aprašytas didžiulis kiaušinis kas rytą išsimargina vis kitais ornamentais. Būtent dėl kiaušinio dydžio iš karto atmečiau iš pradžių svarstytus mūsų Velykų kiaušinių marginimo raštus. Smarkiai padidinti jie atrodė labai jau keistai. Ir štai tada man dingtelėjo į galvą jau seniai iš meno albumų pažįstami Anglijos karalienės Elžbietos I-osios (1533–1603) laikų siuviniai: nuostabūs siuvinėti apdarų raštai ir ornamentai. Žinoma, teko gerokai prikurti ir pačiam, nes radau tik nedidelius raštų fragmentus, to tikrai neužteko milžiniškam kiaušiniui išmarginti.


Kūrybinis procesas


Kaip paaiškėjo vėliau, knygos kiaušinių marginimas buvo vienas smagiausių iliustravimo etapų. Kaip tik buvo įsibėgėjęs karantinas, todėl laiko turėjau apsčiai. O be to, tai buvo puikus būdas neramioms mintims nukreipti šviesesnių dalykų link.


Beje, su karantinu susijęs ir dar vienas keistas dalykas, kurį norėčiau paminėti. Turbūt dauguma knygų iliustruotojų gali pritarti, kad dažniausiai labai trūksta laiko iliustracijoms piešti. Nes terminai spaudžia, o norisi viską padaryti kuo gražiau ir įdomiau. Tuo tarpu piešdamas iliustracijas „Žvaigždžių paukščiui“ laiko turėjau net per daug. Nežinau, kaip tokiu atveju būtų kitiems iliustruotojams, bet man tai neišėjo į gerą. Turėdamas marias laiko, per daug užsižaidžiau su detalėmis ir kai kur pamečiau visumą. Pastebėjau, kad optimalus laikas man nupiešti iliustracijas vienai paveikslėlių knygai (nuo pradinių eskizų iki visiškai užbaigtų akvarele iliustracijų) yra maždaug 5–6mėn. O iliustracijas „Žvaigždžių paukščiui“ piešiau apie metus. Taigi jos išėjo tokios gerokai išsibarsčiusios. Kita vertus, dabar, kai galiu tarsi iš toliau pažvelgti į šią knygelę, tuo net džiaugiuosi. Nes tekstas, kuriam irgi galėjau skirti daugiau laiko negu įprastai, šį kartą pavyko geriau nei iliustracijos. O taip man nutinka gana retai.





Dar šiek tiek apie knygos viršelį. Paskutinius 20 metų labai retai kada piešiu specialiai tik viršelį. Dažniausiai, pabaigęs iliustruoti, vieną iliustraciją išrenku viršeliui. Tą, kuri labiausiai atspindi aprašytą istoriją. Vis dėlto kartais būna ne taip jau paprasta. Ne visada viršeliui gali išrinkti tiesiog gražiausią iliustraciją. Viršelis turėtų taikliai atspindėti kokį svarbų istorijos epizodą. Ir suintriguoti. Tik jokiu būdu neužbėgti įvykiams už akių. Jeigu istorija baigiasi kaip nors labai netikėtai, būtų tikrai negerai jau viršelyje tai atskleisti. Ir, žinoma, ten turi išsitekti visi privalomi viršelio atributai (knygos pavadinimas, autoriaus ir iliustruotojo pavardės, leidyklos pavadinimas). Šį kartą, kiek pasvarstęs, viršeliui pasirinkau pirmąją knygos iliustraciją su naktį einančiu gatve Žvaigždžių paukščiu. Paskui pagalvojau, kad galiniame viršelyje būtų gražu pratęsti tą pačią gatvę su stovinčiu ir spoksančiu į žvaigždes katinu Dūmu. Kai nupiešiau šios iliustracijos eskizą, pamačiau, kad pirmoji iliustracija netinka, nes reikia keisti mastelį. Taigi daug negalvojęs viršeliui nupiešiau naujas, kad sudėjus greta abi tiktų viena prie kitos. Juk, kaip jau minėjau, laiko turėjau į valias ir šiuo atveju tai tikrai pravertė.



AUTORIAUS BIOGRAFIJA



Gimiau 1954 06 02 Vladislavos dvare.


Mokiausi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje choro dirigavimo specialybės. Studijavau Vilniaus dailės akademijoje pramoninės dailės skyriuje.


Su studijų draugais 1973 m. (aš antras iš kairės), J. Ramunytės nuotrauka


Esu dirbęs pagalbiniu darbininku Tamašavos agrobiologinėje stotyje, dažytoju Vievio paukštyne ir Vievio grūdų produktų kombinate, inžinieriumi Vilniaus patentinių paslaugų centre. Nuo 1986 m. iki dabar – freelancerʼis.




Knygos vaikams


Mano bibliografijoje – daugiau nei šešios dešimtys knygų. Išskirčiau pačias svarbiausias man pačiam:


„Kaimynė už kampo“, Nieko rimto, Vilnius, 2016. Išversta į latvių, kinų, lenkų kalbas.


„Kiškis Morkus Didysis“, Nieko rimto, Vilnius, 2008. Išversta į lenkų, latvių, ispanų, portugalų, ukrainiečių, kroatų, rusų, kinų kalbas. 2009 m. išrinkta Metų knyga vaikams.


„Sodininkas Florencijus“, Nieko rimto, Vilnius, 2008. Išversta į rusų, italų, lenkų, ukrainiečių, kroatų, vengrų, kinų, korėjiečių, vokiečių, anglų, slovėnų kalbas.

2008 m. išrinkta Metų knyga vaikams.


„Dingęs paveikslas“, Nieko rimto, Vilnius, 2007. Išversta į ispanų, katalonų, ukrainiečių, italų, lenkų, latvių, vokiečių, kroatų, kinų, slovėnų kalbas.

2007 m. išrinkta Metų knyga vaikams.


Trilogija „Trumpos istorijos, Apie daiktus, Apie Gyvūnus, Apie šį bei tą“, Grimm Press, Taipei, 2003, išleista kinų (mandarinų) kalba. Išversta į lietuvių, ispanų, katalonų, korėjiečių, kroatų, rusų, slovėnų, kinų (supaprastinta), latvių, rumunų kalbas.


P. Maar. „Lisas Reise“ („Lizos kelionės“), Esslinger, Esslingen, 1996, išleista vokiečių kalba. Išversta į danų, graikų, portugalų, korėjiečių, ispanų, hebrajų, lietuvių, kinų, prancūzų kalbas.


„Schlaraffenland“ („Tinginių šalis“), Esslinger, Esslingen, 1994, išleista vokiečių kalba.

Išversta į lietuvių, danų, ispanų, korėjiečių, portugalų, hebrajų, latvių, kroatų, slovėnų, estų kalbas.



Svarbiausi apdovanojimai


Lietuvos vyriausybės Kultūros ir meno premija, 2019 m.


Lietuvos Metų knygos rinkimai, geriausia knyga vaikams – 2008, 2009, 2012 m. už knygas „Sodininkas Forencijus“, „Kiškis Morkus Didysis“ ir „Sapnų katytė“.


II vietos diplomas „Premi International Catalonia d'Illustracio“, Barcelona, 1994, už knygą F. Dostoevsky „The Honest Thief“ („Sąžiningas vagis“).


UNICEF apdovanojimas „Metų iliustruotojas“, Bolonijos vaikų knygų mugė, 1993, už knygą R. Lear „Duck and Kangaroo“ („Antis ir kengūra“).


Iliustracijos atrinktos į Bolonijos vaikų knygų iliustruotojų parodą 1989, 1990, 1991, 1992, 1993, 1994, 1996, 1999, 2000, 2001, 2003, 2008 ir 2010 m.




AČIŪ!


Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Giedrė Kmitienė



Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje Projekto namai – Vaikų žemė

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

206 views0 comments

Comments


bottom of page