Search

„Pelėdžiuko“ anatomija

Updated: Apr 19




Teksto anatomija pagal

MARIŲ MARCINKEVIČIŲ




IDĖJA


Dažniausiai eilėraščių ar pasakų idėjos man kyla spontaniškai, stebint aplinką. Aš galiu parašyti eilėraštį eidamas slidžiu keliu („trys pingvinai ant lyčių / prisigręžė ekečių...“) arba žvejodamas... Taigi, visos istorijos yra gimusios iš gyvenimo, nors atrodo fantastinės ar pasakiškos. Visi mes vaikystėje norėjome būt piratais, gyvent negyvenamoje saloje ar klajot po pasaulį.


Marius vaikystėje

Kai mano sūnus buvo mažas, svajojo pabėgt iš namų ir gyvent miške. Net su manim tardavosi, ką reikia turėti norint gyventi miške (degtukų, druskos, peilį, palapinę, valo ir kabliuką žuviai pasigaut). Taigi, nuotykių troškimas visada buvo mūsų kraujyje. Bet, žinoma, patyrus daug nuotykių smagiausia grįžti namo.


TYRIMAS


Tiesą sakant, medžiaga buvo tik viena: mes su redaktore susiginčijom, ar pelėdžiukai bėgioja. Tada, žinoma, atsivėrėme Youtube ir pamatėme nuostabų vaizdą – pelėdžiukas skuodžia laukais. Galite ir jūs pasižiūrėti. Atrodo tikrai įspūdingai.



Po to pasidomėjau pelėdų gyvenimu nuodugniau. Pasirodo, jos iš tikrųjų ryja peles, o po to išspjauna, taigi, istorija tikra. Vaikystėje aš labai domėjausi biologija. Pirkau visas knygas apie gyvūnus. Mėgstamiausia buvo „Daktaras Dolitlis“. Kadangi literatūros tuo metu buvo nedaug, aš išsikirpdavau straipsnius iš mokslinių žurnalų ir klijuodavau juos į segtuvą. Taip pat mėgau fotografuoti gyvūnus ir turėjau namie įsirengęs nuosavą fotolaboratoriją vonioje, kurioje ryškindavau nuotraukas. Todėl mano eilėraščiai ir pasakos dažniausiai yra apie gyvūnus.



APLINKA


Vaikystėje vasaras visada leisdavau pas senelę kaime. Tai paliko labai gilius įspaudus mano sieloje ir vaizduotėje. Mes gyvenome vienkiemyje, nuo kurio iki artimiausio kaimyno buvo penki kilometrai, o aplinkui – kalnai ir kloniai. Atsisėdus po didžiuliu klevu matydavosi toli toli. Trobelė stovėjo ant kalno, o apačioje tekėjo upė. Visas šlaitas buvo apaugęs čiobreliais ir, kai pašviesdavo saulė, mūsų trobelę užliedavo jų kvapas.



Šie gamtos vaizdai ir visa kita labai dažnai pasikartoja mano kūryboje. Grįžęs iš kaimo likusį laiką leisdavau Vilniaus senamiestyje – landžiodavau po tada dar pereinamus kiemus, palėpes ir rūsius. Todėl man šitas miestas ne tik artimas ir mistiškas, bet ir labai labai mylimas ir savo kūryboje aš jam skiriu daug dėmesio. Šiais metais turėtų pasirodyti knyga vaikams apie Vilniaus getą – „Akmenėlis“. Ši tema man irgi artima – pirmieji mūsų namai buvo geto ribose ir mes dažnai žaisdami palėpėje rasdavome senų užmirštų daiktų. Kai dabar pagalvoju, iš tikrųjų viskas ne taip ir toli – aš gimiau 1966 m. o karas baigėsi 1945 m.


VEIKĖJAI

Turiu daug draugų, bendrauju su daugybe žmonių ir, pamatęs įdomų charakterį, įsidedu jį į „saugyklą“, o vėliau panaudoju savo istorijose. Kai kuriems herojams pridedu savo bruožų arba, tiksliau, tokių bruožų, kokių aš norėčiau turėti.



Labai didelę įtaką herojų atsiradimui daro mano vaikai. Jaunesni jie buvo didžiausi mano kūrybos kritikai ir cenzoriai. Jeigu dukrai labai nepatikdavo kuris nors herojus, ji užsispirdavo ir tekdavo jį pakeisti. Šiuo metu, aktualėjant tokioms problemoms kaip pasaulinė klimato kaita, didėjantis užterštumas, didžiulis šiukšlių kiekis, dukra liepė apie tai parašyti pasaką; tikiuosi, greitai ją pamatysime knygynuose.



Eilėraštyje „Kaip pelėdžiukas iš namų pabėgo“ manęs paties gal ir nėra, tačiau jame atsispindi mano vaikai, kurie, kaip tas pelėdžiukas ir pelytė, dažnai vaiko vienas kitą. O šiaip eilėraščiu noriu pasakyti, kad viskas visada gali baigtis gerai, net jeigu tave prarijo pelėdžiukas. Arba GYVENIMAS. Visada galima rasti išeitį. To ir linkiu savo mažiesiems ir didiesiems skaitytojams.



KŪRYBOS PROCESAS

Aš manau, kad poezija yra aukščiausia literatūrinio žanro rūšis – kai sugebama keliais žodžiais nusakyti daiktų, įvykių ar reiškinių prasmę, pagauti nežemišką melodiją, kuri suskamba tose eilėse. Ta melodija tinka tik vienai kalbai, nes išvertus eilėraštį į kitą žavesys dažniausiai dingsta. Todėl eilėraščius beveik visada kuriu vienu ypu, kai atsiveria kažkoks papildomas kanalas į visatos eilėraščių lobyną. Man atrodo, kad aš jų nekuriu, o su didžiuliu samčiu gaudau. Jei spėju ir pagaunu – užrašau. „Pelėdžiuką“ parašiau per tiek laiko, kiek trunka užrašyti šį eilėraštį. Jis iš manęs tiesiog išlindo.


Marius pirmame kurse

Pavyzdžiui, pusę knygos „Maži eilėraščiai mažiems“ sukūriau žiemą viešėdamas šaltoje Kelno stotyje. Sėdėjau ant geležinių kėdžių, iš kairės prisėdęs didžiulis juodaodis sportininkas pradėjo traukti kažkokius baltyminius batonėlius ir juos valgyti, iš kitos pusės atsisėdo benamis su šunimi, išsiėmė iš kuprinių savo mantą, ėmė ją dėliotis. Aš sėdėjau per vidurį suspaustas ir nežinojau, kuo užsiimti. Tada atsiverčiau storą sąsiuvinį, kurį visada vežiojuosi su savimi, ir ėmiau kurti eilėraščius. Taip atsirado pusė knygos eilėraščių. Deja, kartais kažkas tuos eilėraščių kanalėlius užsuka. Net turint gerą idėją ir gerą startą eilėraštis gali užstrigti pačioje pradžioje ar prieš pabaigą. Tada, kad ir kiek besikankintum, nei rimas, nei ritmas nesugrįžta. Kai taip nutinka, aš dažniausiai eilėraščius palieku ramybėje ir atsiverčiu tik po kokių pusės metų. Kartais būnu nustebęs: „o, kaip neblogai man čia pavyko, reikia pabaigti“. Tada eilėraštis įgauna formą, prasmę ir patenka į knygą. Bet kartais pasitaiko ypač užsispyrusių eilėraščių, kuriuos tenka palikti ilgam.


Mylimiausia rašymo vieta

Kai aplanko įkvėpimas, pirštai nespėja paskui mintį, kartais net tenka griebtis diktofono, nes poezija – kaip sapnas – galvoj išsilaiko labai trumpai. Ryte atsikėlęs dar sapną atsimeni, o po pietų jis dingsta iš galvos, nors, atrodo, kaip galėčiau jį pamiršt? Kadangi esu gydytojas, kartais netgi pacientų priėmimo metu turėdamas laisvą minutę puolu rašyti. Viena pacientė net paprašė: „daktare, gal jūs galite taip garsiai netarškinti klavišais?“



Iliustracijų anatomija pagal

AGNĘ NANANAI



STILIUS


Vis galvoju, kad kiekvienai knygai renkuosi stilių, bet iš tikrųjų jį padiktuoja kūrinio nuotaika. Gerai įsiskaičius pradedu galvoti, kaip aš ją noriu perteikti, kokia technika, būtinai sugalvoju sau kokį iššūkį – su kiekviena knyga noriu ko nors išmokti, patobulėti. Tik pradėjus iliustruoti šią knygą, buvo kilusi mintis naudoti ribotą skaičių spalvų, paskui rinkausi būdus, kuriais piešti – kompiuteriu ar popieriuje. Kadangi neseniai buvau baigusi piešti knygą, kurią sukūriau vien kompiuteriu, supratau, kad man reikia poilsio nuo jo. Taigi, „Pelėdžiukas“ (toks mano darbinis šios knygos pavadinimas) mano vizijoje pradėjo matytis nupieštas spalvotais pieštukais, be linijų, paįvairintas akvarelės fonais.



Atsirado spalvotos ir jaukios aplinkos idėja, nes knyga skirta mažesniems vaikams, tekstas eiliuotas, jo atvarte tik stulpelis. Visos iliustracijos pieštos popieriuje atliekant nedideles kompiuterines korekcijas – daugiausia tai skenuotų darbų sujungimas, kompozicijos ir spalvų pataisymai. Bandymų buvo nemažai, kai kurie atvartai perpiešti 3 ar daugiau kartų. Toks buvo mano asmeninis šios knygos iššūkis – popieriuje sukurti galutines iliustracijas. Ir tai, galima sakyti, pavyko.




TYRIMAS


Pradėdama dirbti su nauja knyga stengiuosi susirasti nuotraukų ar vaizdų, kurie man atlieptų teksto, personažo nuotaiką. Tad tai priskirčiau irgi medžiagos rinkimui, bet ji tokia labiau įkvėpimui, o ne tiksliam vaizdavimui. Be to, šį kartą sugalvojau paralelinį pasaulį – indėniškąją medžiotojo Pelėdžiuko pusę.



Teko paieškoti, kaip tie indėnų vadai iš tikrųjų puošėsi, kokios būdingos spalvos, ornamentai. Iš pradžių bandžiau laikytis susidarytos spalvinės paletės, bet galiausiai ji kažkaip prasiplėtė ir man neužteko valios dirbti pagal tą planą, tad viskas spalvinosi intuityviai.


VEIKĖJAI


Taip yra, kad dailininkai personažus piešia panašius į save. Manau, ir aš nuo to nelabai pabėgau – personažas savo charakteriu man artimas, primena mane vaikystėje. Kadangi Pelėdžiukas yra vaikiškų proporcijų, jis primena bet kurį apvaliaskruostį vaiką. Man jis panašus į mano sūnų, bet nežinau, ar tai mato ir kiti. Specialiai pozuoti jo neprašiau, bet gal suveikė regimoji atmintis.



Taip pat skyriau laiko suprasti, koks tas Pelėdžiukas: ieškojau atitikmenų vaikų būdo savybėse – susikūriau jo moodboard – koks galėtų būti Pelėdžiukas, jei jis būtų vaikas. Taip man buvo lengviau kurti viską, kas jam nutiko, ne tik pagal autoriaus tekstą, bet ir pačiai improvizuoti.



Kitas personažas yra Pelytė. Ji vienintelė man buvo labai aiški nuo pat pradžių, tiesiog žinojau, kokią ją noriu pavaizduoti – žydrą su rožiniais taškeliais. Jos prototipo aplinkoje nebuvo. Aišku, teko paieškoti formų, proporcijų, bet jos nelabai skyrėsi nuo pradinių eskizų. Tik procesui perkopus į antrąją pusę supratau, kad kai ką praleidau – tekste kalbama apie pilką pelytę!



Tai labai aiškiai paminėta, todėl turėjau įdėti pilkų detalių. Negalėjau palikti tokios loginės klaidos, bet ir nenorėjau jos visos pilkinti, tad papilkėjo ausys ir uodegos galiukas.


APLINKA

Kuriant šią knygą prabudo mano vaikystės aistra indėniškoms knygoms ir atsiminimai, kaip aš tuo metu žavėjausi visokiais laukiniais nuotykiais.


Agnė vaikystėje


Pats indėniškas motyvas atsirado iš noro vizualiai gražiai parodyti medžioklę, nenaudoti brutalių šaunamųjų ginklų. Nesinorėjo medžioklės vaikams pateikti tiesiogiai – pykšt pokšt ir viskas. Tekste Pelėdžiukas toks truputį garbėtroška, nori pasipuikuoti prieš draugus, koks jis puikus medžiotojas. Tad buvo svarbu surasti tą gražų puikybės vaizdą. Indėnai vizualiai tai perteikia įspūdingai.



Tekste yra dvi pasakojimo linijos: Pelėdžiuko mintys ir veiksmas realiuoju laiku. Aš jas atskyriau spalvomis. Tai, kas vyksta Pelėdžiuko galvoje, vaizduojama kitokia spalvų palete. Personažai mažiau spalvoti, lyg paspalvintos senos fotografijos. Pirmasis minčių srautas pateiktas tarsi muziejaus erdvėje – jis svajoja, kaip juo žavėsis. Pamaniau, kas gali būti garbingiau, nei tavo nuopelnai iškabinti muziejuje? Minios plūsta tavimi žavėtis, kabo nuotykių paveikslai, stovi skulptūra – absoliutus įvertinimas!


Kitas minčių srautas – Pelėdžiukas spėlioja, kas gali gyventi urvelyje. Jo mintys žavios, vaikiškos: mamutas, briedis, šernas su šerniene – visi, jo manymu, gali gyventi urvelyje.



Kai prisimena savo mamą, pavaizduota mokymo schema, kaip sėlinti, medžioti. Ji taip pat kabo toje pačioje muziejaus aplinkoje, tik dar ir mama su mokytojos lazdele šalia. Pamaniau, ją svarbu parodyti – tai iš jos jis išmoko medžioti.



Realiuoju laiku vykstantys dalykai, kai jis bėga mišku, gaudo Pelytę, jau šviesūs, spalvoti, realistiški.


Taip pat įpyniau paslaptį vaikams – daugelyje puslapių pasirodo leopardo uodega. Nelabai pastebima, bet, jei ieškosi – rasi. Pastabieji supras, kad šis žvėris buvo vienas iš Pelėdžiuko medžiotų ir matytų jo muziejaus ekspozicijoje. Tikiuosi tai kels skaitytojams klausimų: kodėl jis vis atsiranda? Gal Pelėdžiuką dabar persekioja? Jis, kaip didesnis priešas, yra ir viršelyje. Tai – detalė, skirta skatinti kelti klausimus ir fantazuoti, kas būtų, jeigu būtų.




KŪRYBOS PROCESAS


Daugiausiai eskizavau pagrindinį personažą, bet nepasakyčiau, kad jis – labai ilgai ieškotas herojus. Tiesa, Pelėdžiukas pasikeitė dar ir darbo eigoje – iš pradžių buvau nupiešusi kitokį, jį suderinom su leidykla ir autoriumi. Paskui jis man ėmė nepatikti ir aš jį tyliai pakeičiau. Visi supratom, kad į gerąją pusę.




Viena duobelė buvo proceso pabaigoje – pabaiga. Trys paskutiniai atvartai mintyse buvo baltutėliai. Atrodo, visiškai nežinojau, kaip viskas turi baigtis, o dar laukė ir viršelis. Bet tuo metu vyko vaikų literatūros festivalis „Vaikų knygų sala“ su įkvepiančia konferencija, taigi, man padėjo tiesiog dėmesio nukreipimas nuo darbų ir įkvepiantys susitikimai. Visa kita pasidarė tiesiog darant.



Kūrybinis procesas buvo gan tvarkingas ir nuoseklus. Dirbau kaip dauguma žmonių – dienomis savo darbo vietoje (namuose turiu darbo kambarį) taip pat bibliotekose. Mėgstu pakeisti aplinką, tad bibliotekos tam labai gerai tinka. Ypač mėgstu Adomo Mickevičiaus biblioteką, turiu ten net savo mėgstamą staliuką.



Kadangi piešimas pieštukais yra ypatingai imlus laikui, teko, žinoma, ir naktimis padirbėti, nes labai nemėgstu vėluoti. Bet vis tiek vėlavau. Piešinius, kurie panaudoti galerijoms, piešiau labai ilgai, apie dvi savaites. Jie be galo detalūs, su smulkiais štrichais, tad tikrai nepasidaro per pusdienį, o užima vos du knygos atvartus. Bet man juos piešti buvo vienas malonumas – meditacija.



Visas darbo procesas užtruko apie 3 mėnesius, nors planavom, kad gal pavyks greičiau. Knyga įtraukia. Supratau, kad tikrai ne visada perskaičius kūrinį gali pasakyti, kiek laiko užtruksi iliustruodamas. Darbo eigoje ateina idėjų, kurios pailgina procesą, bet praturtina patį kūrinį, tad kartais verta pavėluoti ir netaupant laiko padirbėti...





KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS

MARIUS MARCINKEVIČIUS


Gimiau 1966 m. Vilniuje.


Dėl savo guvaus charakterio mokiausi net 7 mokyklose.

Po mokyklos teko pakeisti nemažai profesijų: dirbau medkirčiu, kroviku daržovių bazėje, sanitaru psichiatrinėje, po to tarnavau kariuomenėje desante, todėl teko nemažai šokinėti su parašiutu. Galiausiai įstojau į universitetą ir ten baigiau medicinos studijas.


Kai gimė vaikai, ėmiau rašyti jiems pasakas ir eilėraščius. Vaikams patiko, o redaktoriams nelabai. Išdalinau savo kūrybą gal kokiai 20 leidyklų, bet niekas neatsiliepė. Pirmąją knygą „Tolimoji karalystė“ išleidau su „Vyrų fondu“, o visas surinktas lėšas skyrėme vaikų ligoninėms. Po to išleidau eilėraščių knygą „Voro koja“, ją iliustravo tada dar studentė Elena Selena. Po šių dviejų knygų ledai pajudėjo ir puiki leidykla „Tikra knyga“ išleido dar 5 mano knygas:

„Draugystė ant straublio galo“ (2017)

„Princesė“ (2018)

„Atvirkštukai“ (2018)

„Maži eilėraščiai mažiems“ (2018)

„Sivužas“ (2018)


Šį pavasarį „Alma littera“ išleido knygą „Kaip pelėdžiukas iš namų pabėgo“.


Man labai pasisekė – mano knygas leidžia tokios puikios leidyklos, o iliustruoja pačios nuostabiausios dailininkės: Aušra Kiudulaitė, Vaiva Braškutė, Rasa Joni, Rasa Jančiauskaitė, Lina Dudaitė, Agnė Nananai. Knygos pelnė nemažai apdovanojimų, buvo renkamos ir gražiausiomis metų knygomis, ir geriausiomis mažiesiems skaitytojams. Pagal jas jau pastatyti 4 spektakliai ir išleisti keli pagal eilėraščius sudainuotų dainų kompaktiniai diskai („Vėjų teatras“).


Žinoma, labiausiai savimeilę glosto, kai mano eiles kažkas užrašo ant Vilniaus tiltų. Tada supranti, kad daraisi tikras „liaudies poetas“. Šiuo metu išleidimo laukia Linos Dudaitės iliustruota knyga apie onkologine liga sergantį berniuką ir žvaigždutę, nukritusią į žemę – „14 vakarų ant krištolinio tilto“, taip pat ir Ingos Dagilės iliustruota knyga apie Vilniaus getą – „Akmenėlis“.


AGNĖ NANANAI


Gimiau 1984 metais, Raseiniuose.

VDA Kauno dailės institute baigiau taikomosios grafikos specialybę.


Viena įdomesnių patirčių mokykloje buvo rauti (o gal rišti? Nepamenu gerai) linus. Tai buvo vyresnių mokinių talka, kurios tikslas – uždirbti pinigų, kad į mokyklą įvestų internetą! Studijų metais dirbau padavėja, vieną vasarą skyniau braškes Anglijoje, kūriau pakuočių dizainus, reklamos agentūrose teko dirbti dizainere, kūrybininke, kūriau spektaklių plakatus, knygų viršelius. Dabar jau 10 metų dirbu savarankiškai.


Knygos:

Marius Marcinkevičius „Kaip Pelėdžiukas iš namų pabėgo“ (2020, „Alma Littera“)

Justinas Marcinkevičius „Vaikų Žemė“ (2018, „Alma Littera“) (Iliustracijos buvo atrinktos dalyvauti tarptautinėje Sharjah Children's Reading Festival parodoje)

Timo Parvela „Elė Laplandijoje“ (2017, „Nieko rimto“)

Raimondas J. Nabus „Pamenukas ir dramblys“ (2016, „Mažoji raidė“)

Kostas Kubilinskas „Mano batai buvo du“ (2016, „Alma Littera“)

Dalia Dilytė „Pasakos apie Traktorių“ (2015, „Sofoklis“)

Raimondas J. Nabus „Mažasis Baltas“ (2014, „Mažoji raidė“)

Timo Parvela „Elė ir pašėlusi klasė“ (2014, „Nieko rimto“)

Paulina Žemgulytė „Žalio lapo skėtis“ (2014, „Gimtasis žodis“)

Timo Parvela „Elė ir draugai“ (2013, „Nieko rimto“)

Raimondas J. Nabus „Žalios pėdos“ (2013, „Nieko rimto“)

Vilė Vėl „Kaip mes išgarsėjome“ (2012, „Metodika“)

Dalia Dilytė „Pasakos apie Lietuvos istoriją“ (2012, „Metodika“)




AČIŪ!


Kalbino Kotryna Zylė

Redagavo Indrė Liškauskienė

164 views

© 2018 sesės Elzė ir Zylė. Draudžiama publikuoti tinklaraščio turinį be autorių sutikimo. Sukurta su Wix.com