Vaikų ir jaunimo knygų kūrėjai

Dundėjau traukiniu iš Marcinkonių su senu lagaminu (...) Jaučiausi šiek tiek kitame laike ar, kaip sakoma, lyg filme. Staiga į galvą ėmė lįsti švelnios, veik permatomos dvaselės, lyg kokie dūmeliai, džinai ar vaiduokliukai... „Mes – kino kaukai...“ – šnabždėjo...

Norėjosi išvengti gido tono, nesudaryti įspūdžio, kad mažąjį lankytoją kažkas vedžioja pagal nustatytas taisykles. Atrodė, vaikas turi panirti į šuniuko gyvenimą, susidraugauti, susitapatinti su juo. O kaip tampama draugais? Kai abu esate panašūs, kai pasisakote savo vardus...

Aš pati turėjau nuostabų tėtį, kuris dabar jau Aukštybėse. Tokį, kuris visada viskuo pasirūpina, visada pasiruošęs pagelbėti, pagaminti mėgstamiausią patiekalą (aišku, be svogūnų). Jis vesdavosi mane su sese į parką, tampė rogutėmis ir mokė čiuožti slidėmis bei važinėti dviračiu.(...)Tad štai tokio tėčio knygelės istorijoje ieškojo ir Spirgutė...

Prisitaikymas prie gyvenimo svetur reikalauja pastangų, o mokantis vietinės kalbos, savo kilmės šalies kalba neretai nustumiama į antrą planą. Tai, viena vertus, yra visiškai suprantama, tačiau... tada gimsta vaikai, ir atvykus su jais į Estiją aplankyti senelių, seneliai ir anūkai nebesupranta vieni kitų...

Niekada nenorėjau kurti idealaus pasaulio. Norėjosi parodyti gyvenimą tokį, koks jis yra: su klaidomis, tinginyste, neištesėtais pažadais. Man atrodo, toks pasaulis daug įdomesnis ir tikresnis...

Kaip visa tai, ką sužinojom, pasakyti vaizdžiai ir suprantamai vaikams? Gal tai turi būti komiksas? O gal vadovėlis? Gal romanas, o gal tiesiog chronologiniai įvykiai? Ilgai blaškėmės, kūrėme „bandomąsias“ versijas...

Knygą... susapnavau. Vos po kelių dienų, kai teko atsisveikinti su savo tėčiu.  Todėl ši knyga – mano širdies kūrinys. Mano atsisveikinimas, kelionė atgal, o kartu sugrįžimas – į save, į prisiminimus, kol vėl pajutau tėtį šalia...

Esu linkusi į kraštutinumus, mėgstu perrašyti savo tekstus nuo nulio, o ne klibinti po gabalėlį. Galit įsivaizduoti, koks vargas redaktorei, kai užuot pataisiusi pagal pastabas pavienes vietas, pateikiu visiškai naują tekstą su nauju siužetu ir naujomis detalėmis!

Nors komikso formatas labai vilioja jauniausią auditoriją, visgi rekomenduočiau skaityti vyriausiems iš jauniausių skaitytojų – paaugliams, ne pradinių klasių mokiniams...

Pastebėjau, kad dažnai knygose, kuriose yra magijos, autoriai burtažodžiams pasitelkia lotynų kalbą. Aš irgi būčiau taip dariusi, nes kalba labai sena, skamba egzotiškai, tačiau jutau, kad turiu daryti kitaip, todėl internete susiradau prūsų kalbos žodyną ir panaudojau arba adaptavau prūsiškus žodžius...