Mane visada domino žmonių sąmonės virsmas. Kaip geri ir padorūs žmonės virsta budeliais ir žudikais.

Vaikystėje teko patirti daug nykumos ir suaugusiųjų pamokymų, kad reikia būti tokiai kaip visi, kad negalima išsiskirti

Toks iliustravimas suteikia galimybę į viską pažvelgti vis kitu kampu, kiekviena spalva reiškia skirtingą požiūrį.

„Lota“ atsirado ne iš noro ką nors papasakoti, parašyti knygą, net ne kaip idėja. „Lota“ tiesiog atėjo.

Pamiršau šaltį, pamiršau sniegą... Buvo taip gražu, kad supratau: apie tai reikia pasakoti. Rašyti.

Nežinau, kas ir kada mane išmokė, kad užklupus rūpesčiams ar nerimui labai padeda pasivaikščioti palei upę

Šios knygelės atsiradimo istorija gana neįprasta net man pačiam, nors šioje srityje darbuojuosi jau daugiau kaip 38 metus

Knygos rašymas man buvo sugrįžimas į Vilnių tokį, kokio nebėra, kokį jį prisimenu prieš dvidešimt metų. Su ano meto kvapais, gatvių ūžesiu

Į vaikų poetės batus įšokau visai netikėtai, nepasirengusi ir, prisipažįstu, reikėjo nemažai vaikščioti, kol jie bent šiek tiek prasitampė

Jau pirmasis rankraščio variantas pačiam kėlė ilgesį ir kuteno paširdžius. Gal visgi istorijoje buvo daugiau manęs, nei planavau įdėti

Aš esu iš meilės prisvilęs blynas, aš esu mama, kvepianti telefono skambučiais, aš esu pirstelėjęs mėlynas rūkas

Svarbiausias įkvėpimo šaltinis – mano pačios namas, kaimynai, kaimynės šuo ir tingios vasaros dienos, kurios ištirpsta per greitai

Rašytojo supergalia yra paversti paprastus dalykus nepaprastais: prakalbinti pieno puodelį, užkelti močiutę ant motociklo, pajudinti augalą

Kai mano sūnus buvo mažas, svajojo pabėgt iš namų ir gyvent miške. Net su manim tardavosi, ką reikia turėti norint gyventi miške...

Būdamas panašaus amžiaus kaip pagrindinis veikėjas Jovaras raudonu flomasteriu ant baltų tapetų už užuolaidos nupiešiau žmogeliuką.

Išlindau iš palapinės ir tamsoje pamačiau neaiškius judančius šešėlius su šviečiančiom baltom akytėm. Tai buvo akimirka, kai gimė marmiai

Ar įmanoma parašyti tekstą, kuris lyg ir bandytų paaiškinti, kaip būti su sunkumu, kaip jį tverti, nuo jo nebėgti?

Jaučiausi pasiekusi kažkokią tarpinę būseną, kurioje painiojosi praeitis, dabartis ir fantazijos.

„Lietų ir skafandrą“ parašiau 2017-ų vasarą, rugpjūtį, vienu atsikvėpimu, per kokias tris savaites.

Yra kūriniai, kurie lydi visą gyvenimą, persekioja, klausinėja, neduoda ramybės. Tokia ir pasaka „Eglė žalčių karalienė“.